tekstai.lt

Meghan O'Rourke. Poezija

 

alt
alt
       Meghan O'Rourke užaugo Brukline, Niujorke. 1997 m. Jeilio universitete įgijo bakalauro laipsnį. Nuo 2002 m. viena garsiausių šiuolaikinių jaunųjų Amerikos poečių Meghan O'Rourke redaguoja internetinį leidinį „Slate“, o nuo 2005 m. kartu su Charlesu Simicu – „Paris Review“. 2007 m. pavasarį debiutavo poezijos rinkiniu „Pusiaugyvenimas“. Jame skamba mirties ir gyvenimo temos. Poetės lyrinis „aš“ – jauna ir prieštaringa asmenybė, „maištaujanti prieš beprasmiškumą“. Rinkinyje daug miesto pasakojimų, kuriuos poetė rašo bemiegėmis naktimis. Tie pasakojimai šiurkščiai kandūs, pasūdyti gyvenimiška kasdienybe.

 

 
Kilmė
 

Aš gimiau mergvaikiu amfetamino puotoje,

kai motina pajuto pirmuosius vaisiaus judesius,

rausiaus į ją iš išgąsčio, kad ji manęs atsisakys,

ir ji manęs atsisakys.

Aš iškritau jai tarp blauzdų

į apvadus suknios su iškirpte ant nugaros, į apgaubtus,

įrudusius kelius, į vandenis nubėgusius, į linoleumo skutenas,

ir nieks manęs nematė,

pabudau ant žemės, lyg ketinčiau 

grįžt į ją, įsikabint į ją

lyg kraitė nešama upės, lyg plukdoma tėkmės,

lyg stengčiausi sustoti, būgštaudama

ji pasakė, aš sapnavau trisdešimt šešias lazdas,

plūduriuojančias upe, ir šunį, kuris plaukt nemoka 

ir aš plaukt nemoku, išslydau jai iš gniaužtų

kambaryje, kur dvi ugninės katės spokso 

lyg valyvi pašaliečiai į jiems svetimą pasaulį,

ir aš be vardo glaudžiausi ten, jai prie krūties,

maniau, kad ją matau, jos plaukų sruogas, skruostą,

baimę, bet vos beįžvelgiau, slydau upe

tolyn nuo namo, kur miegojau saldžiai,

marškų vėsa dar nepakankamai atvėsusi,

ir išgulėtos žymės neriant

iškart pasivertė į dvi žąsis.

 
 
 
Žiemos rūmai
 

Už rankų kybau žmogaus

keisto proto miegamajame.

Sienos iškaišytos vilkdalgiais,

padirbtais iš pelių kailiukų.

Dūmtraukiu kyla dūmai.

Dar viena Dievo rykštė –

šiaurinėse ganyklose elegiški žirgai

trypia uosdami tvaiką kūnų,

degančių už pilies.

Virvė apsivijusi pirštus girgžda,

nakties drugiai plaka langus,

gydytojas klupinėja –

kampai pilni adatų,

padėsiančių užmigti,

pelės tyso it karaliai variniuose spąstuose.

Gulėk ramiai, sako jis,

veną sunku aptikti

truputį nepažnaibius. Supranti?

Priežiūra juk

daug geriau nei laisvė.

 
 
 
Prarasta sesuo
 

Ji buvo tikras vaikas, labai naivi,

labai žaisminga, labai mieguista, labai blyški kruopelė.

Aš, aš buvau šešėlis medyje niekieno nematomas,

aš buvau ledo lytis potvynio nušluota.

Kai ji juokėsi, iš jūros chaoso gimė harmonija.

Aš buvau šešėlis medyje, dėmė

ant atlydžio šakos nematoma.

 

Jos gyvenimo valandos slenka kasdieniškai.

Sniego kaupas verčiasi ant sniego kauburio,

dulkės senos sodybos kampuose

išauga it pelės žiemą.

Aš, aš buvau sniegas, iškritęs per anksti,

prieš žemei įšalant, kad mane sulaikytų

ir jau nebepaleistų.

 
 
 
Erotinis šou
 
Žetonai angoje:

kadras, kadras, kadras.

Figūra tamsoje.

Dirbtinis tra lia lia,

magnetofono muzika.

Kažkas visuomet stebi –

nemanai?

Staiga pasilenkia, apsisuka ir mirkteli.

Kūnai per atstumą –
štai kas mes,

pakilimai, atsinaujinimai, Florida,

pietūs pajūry.
Žiūriu į tave.
Bangos greitai
ritas iš akių –
ilga elipsė

saulę ryjančių ledynų –

greičiau, negaišk,
merginos su diržais

jau žvilgčioja į laikrodį.

 
 
 
Sandy Hook
 

Čia gaisre sudegė pusbrolis.

Iš pradžių lovoje, vienaukščio garaže.

Paskui prie spynos, besibraižantis iš išgąsčio.

Greitai, greitai. Lova su ratukais

sudegė. Užmestas smuikas sudegė.

Kūno klavišai sudegė. Geltoni, raudoni

besivartantys lapai. Degantys daiktai

liepsnojantys gyva skraiste aptraukti: dūmai, oras,

kaulai laižomi; tada anglis, į kurią nieks neatsigręžia.

Instrumentas, nuodėmingai dykas.

Lauke bangų vilnis susiveja ir

liaujasi, susiveja ir laikosi,

lyg drapanos išdžiaustytos po

lėtūnais pakarailiais debesimis.

 
 
 
Karo lopšinė
 
Šlapi žolės durklai

meta šešėlius vienas per kitą

po šviesiu prieangiu –

berniukas pasirąžęs ant vejos,

baidydamas miegą šalin,

čiupinėja čempiono žiedą:

namuose 

jo motina šaukia, langinės

daužosi vėjy,

viršuj mažieji vartosi

per miegus, blakstienos lyg

mažytės nuokarpėlės ant skruostų.

Šunys loja, durys trinksi,

berniukai giliai kvėpuoja,

tada krūpteli –
mačiau juos
einant per miegus
motinoms iš rankų.
 
 
 

Epitafija motinai ir vaikui

 

Aš miegojau sapnavau, ir miegojau sapnavau –

Prabudau, radiatoriai braškėjo, lupinėjosi.

Aš miegojau sapnavau, gniaužiau skepetas,

virstančias paklodėmis –

motina išsidraikiusiais plaukais

peleniais it ąžuolo žievė;

ji paseno. Mašinoje

miegojau sapnavau, prabudau: piktas sukrėtimas.

Prabudau: budėjau, nieko nenutiko,

kol ji nesuko į kelkraštį Route 9,

plaukai jos lyg vata burnoj.

Jos ranka ilsisi ant manosios,

mano koja ant jos kojos,

petys prie peties, plieninis mašinos kėbulas sudunda

kaip labai jauni, labai alkani

paukščiai, jos kūnas pakilo

tada užvirto, lyg vėl miegotume drauge.

Griovyje, aptvertame žiogriais,

skiriančiais rykštenes nuo žolės, mus nuo 

sojos pupelių laukų, prabudome.

Stulpu, ties kuriuo susmuko,

ji vedžiojo pirštais nepailsdama.

Gulėjau šalia, pažvelgus pamačiau

vardą, įbrėžtą vaiko delne –

lyg jau gulėjome čia prieš daugelį metų,

vieną popietę, nepamenu, kai 

oras dvelkė lapkričio dūmais.

Pastvėriau ranką lyg skepetą

nušluostyti jos veidui. Miegojau prabudau.

Radiatorius braškėjo, laikrodis išmuštas

vidurnakčio prakaitu.

 
 
 
Troja
 

Išgėrę virtom lovon.

Man iš burnos išplaukia laivė,

pirštai plūduriuoja seklumoj tavų trumpų plaukų.

Ir tavo akyje suskamba

luotas palei krantą – lipdama į jį

mačiau senienas iš tavos palėpės tamsumos,

peilius iš kito reiso į salas,

nuodus, kur atžalos iškėlė iš dievaižin kur.

O, nešlovingas grobis – ir taip, kažkur,

tie žodžiai, kurių neištarei tu niekada,

it pinta virvė pririša

mane prie šios sutręšusios svirties. Paliesk mane,

ir laivę, miestą degina it viskis,

tekantis gerkle. Juk taip jis skamba,

mūsų meilės mitas, prašmatnus barokas.

 

Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)