tekstai.lt

Jurgis Buitkus. Lydeka. Novelė

 

jurgis buitkus
jurgis buitkus
 
 
Žalioj žolėj
žali žmogeliai
 

Saulė jau buvo aukštai ir šutino kaitra. Svilino taip, kad net viksvos raitėsi. Horizontai apsiblausė, padūmavo. Nuo karščio leipo ir garankščiavosi kiekvienas lapas.

Arkliai, susimetę į krūmus, muistėsi, prunkštė ir, gindamiesi nuo vabalų, mataravo uodegas.

Neturėdamas ką veikti, Arvydas atsigulė ant Varnės kranto ir įsmeigė akis į dangų. Gera buvo taip gulėti apie nieką negalvojant ir žiūrėti į beribę žydrynę. Įsižiūri į vieną tašką ir pajunti, kaip kyli palengva, skrendi aukštyn, lyg būtum besvoris pūkas. Žilpsta akys ir svaigsta galva. Kai užsimerki, leidiesi, rodos, žemyn, krenti krenti kažkur į juodą tuštumą, kol šiurpas nukrato ir akyse pasirodo oranžinės dėmės. Paskui vėl viską kartoji iš pradžių, kol ilgainiui visai apsisuka galva ar paprasčiausiai nusibosta. Tada gali prisimerkęs žiūrėti į saulę. Pamatysi įvairiausių spalvų derinius, kurių ryškumas priklausys nuo to, kaip tvirtai užsimerksi. Bus ir gražu, ir įdomu, ir svarbiausia – nenuobodu. O jei akys aptems – vieni niekai: kumščiu pasitrinsi, ir vėl lyg nebūta jokio apakimo.

Gulėdamas žaidimų kažin kiek neprigalvosi, todėl po pusvalandžio atsikėlė ir nuėjo į krūmus. Išsipjovė karklinę lazdą, nugenėjo šakas, apdailino galus. Paskui vėl grįžo prie Varnės. Pasirinko smagiausią vietą ant duburio kranto ir, nuleidęs žemyn kojas, atsisėdo. Ilgai krapštė peiliu lazdos storgalį mėgindamas išdrožti Derešiaus galvą, tačiau nesisekė, ir žvilgsnis nukrypo į vandenį.

Duburys buvo vos kelių sprindžių gylio. Kitame krante kerojo žilvičių krūmas, kurio žemyn nusvirusios šakos beveik siekė vandenį. Dugne matėsi dumblo sluoksnis, maurai, kažkokie supuvę pagaikščiai ir žolės, tarp kurių zujo smulkios žuvytės. Vanduo buvo skaidrus, tyras, ir veidrodiniame jo paviršiuje atsispindėjo dangus bei dantyti kito kranto kontūrai, panašūs į senovinės pilies kuorus, matytus sename istorijos vadovėlyje.

Krantas ir dangus vandenyje savotiškai dvejinosi. Susidarė įspūdis, kad sėdi ant prarajos krašto. Jei pasilenksi, krisi, rodos, nukrisi skradžiai žemę į po tavim atsivėrusią bedugnę – antrąjį dangų. Tačiau šis paslaptingas antrasis dangus buvo toks pasakiškai gražus, nuostabus ir viliojantis, kad Arvydas negalėjo atitraukti akių.

Užsižiūrėjęs netoli kranto pastebėjo lydeką. Didžiulę – kaip pliauską. Gulėjo ji nejudėdama po pakriauše, pavėsyje, patamsėje, kur neprasiskverbė joks saulės spindulys, – vos galima buvo ją įžiūrėti.

Tuo metu duburio viduryje, įsaulyje, visai nejausdamos tykančio pavojaus, ramiai žaidė ir šmižinėjo smulkiosios žuvys. Viena jų netgi atitrūko nuo saviškių būrio ir, ūsais ardama dumblą, pradėjo artintis prie lydekos. Netrukus atsidūrė ties pačia jos nosimi. Lydeka staigiai mostelėjo uodega ir žaibiškai metėsi į priekį. Supliauškėjo, suvilnijo vandens paviršius, ir toje vietoje, kur buvo lydeka, pakilo drumzlių debesys. Smulkiosios žuvytės išlakstė, išsislapstė mauruose ir žolėse. Iki krantų nubangavę ratilai sudarkė pasakiškus atspindžius.

Nebesimatė niekur ir lydekos, nors Arvydas, išpūtęs akis, ištyrinėjo kiekvieną dugno centimetrą, nuošaliausius, tamsiausius jo kampelius. Bus pasilindus, pamanė, giliau po pakriauše, įsispraudus kur tarp paplautų žilvičių šaknų. Išvaikė mažąsias, įgąsdino, vieną tikriausiai prarijo. Sujaukė ramų duburio gyvenimą ir dingo. Dabar tūno patenkinta tamsiame savo urve. Pasprukti juk niekur negalėjo: duburys aklinas, vanduo nenuteka. Kad taip sugavus!.. Skanios žuvienės mama išvirtų – džiaugsmo būtų visiems. Juk tokia didelė lydeka ne kasdien pasitaikys. Dievaži – kaip tėvuko ranka!.. Vieta negili, duburys, nors ilgokas, neplatus. Tereikia įsibristi, sudrumsti vandenį, su dumblais sumaišyti. Tuomet pridusus iškils ir… Tiesa, sudrumstus gali žūti ir mažosios, bet – tegu! Vis tiek su lydeka viename duburyje ilgai joms negyventi.

Nusimovė kelnes, pasikasojo iki pažastų marškinius ir stryktelėjo į duburį. Išarė lazda visą dugną, išmaišė visas pakriaušes. Vanduo pasidarė pilkšvas, drumzlinas ir jo paviršiuje sproginėjo oro burbuliukai.

Po kokios minutės tai vienur, tai kitur pradėjo kaišioti galvas ir žiobčioti žuvytės. Mažutės burnelės gaudė orą ir kąsniais rijo jį su vandeniu. Šitų burnelių kaskart vis daugėjo, tik lydeka kol kas dar nesirodė.

Arvydas kelias minutes žvalgėsi, laukė ištempęs kaklą, nekantraudamas nelyginant vartininkas kamuolio. Pagaliau siauriausioje vietoje, kažkuo primenančioje riestą Derešiaus kaklą, tarp plūduriuojančio kero ir maurų pamatė žiobčiojant buką snukį – su išsprogusiomis akimis ir grubiais žabtų aprantymais.

Arvydui kojas pakirto. „Derešiaus, Derešiaus, to paties Derešiaus, kuris anąsyk, kai norėjau pasijodinėti, nuskraidino į krūmus ir pakabino lazdyne žemyn galva“, – nevalingai susipynė, surizgo mintis, be aiškesnės prasmės, nežinia, iš kur atklydusi. Arvydas lyg katinas pritykojo ir griebė. Pajuto tarp delnų kažkokį nemaloniai slidų padarą, tačiau žuvis suspurdėjo ir ištrūko – tik nugara pagaugais nuėjo.

Po sekundės vėl išniro. Kitoje vietoje. Per žingsnį nuo kranto. Džiugi mintis nusmelkė visą – šįkart nepaspruks. Į krantą belieka išmesti, ir viskas.

Prisėlinęs tylutėliai suleido rankas į vandenį, kur, jautė, turėjo būti jos liemuo, ir staigiai kilstelėjo.

Išmetė kokį pusmetrį į orą, bet lydeka, ore suvizginus uodegą, pliumptelėjo atgal į vandenį. Arvydas spėjo tik nusigąsti, kokia ji didelė – niekad tokios dar nematė. Nė neįsivaizdavo, jog tokių esti. Nepamatęs savomis akimis, tikriausiai niekas nepatikėtų, fantazijomis palaikytų.

Kokią valandą plūkėsi. Čiumpa už galvos – išsprūsta, stveria už uodegos – išslysta. Vingri kaip vėgėlė! Suspaudžia iš visų jėgų, tarsi replėmis ima: dabar tai jau turi, rodos, dabar jau nebeištrūks, o ji švysteli po nosimi uodega ir – atgal į savo karaliją. Kelios mažosios jau užduso ir išverstais pilvais seniai plūduriuoja paviršiuje, o ji vis nepasiduoda, ir daryk jai, ką nori. Dukart net lazda norėjo užtvoti – kur jau ten, žmogau, pataikysi! Nebent pats parklupsi, murktelsi stačia galva į maurus, ir visa bus nauda.

Keikdamasis visais velniais, vilkdamas per vandenį pasileidusius marškinių pridurkus, užmiršęs viską pasaulyje, vaikėsi tą šlykščią galvą po visą duburį tetrokšdamas vien pasigauti. Kad ir kažin kas būtų – vis tiek pasigauti!

Pačiame žūklės įkarštyje prie duburio iš kažkur išdygo Alpis, su kuriuo Arvydas susipažino dar ankstyvą pavasarį, kai pirmąkart atėjo į Velmantą ganyti. Vėliau susidraugavo ir buvo geri draugai. Tikri, neperskiriami.

– Ką tu čia veiki? – išvydęs draugą suplukusį, ligi juosmens braidantį vandenyje, susidomėjo Alpis. – Ar ne varles žvejoji?! Pamatytum, kaip išrodai! Šlapias ir purvinas nuo galvos iki uodegos!..

Išrėpliojęs į krantą, Arvydas prisėdo ant dirvono ir šluostydamasis marškinių skvernais veidą viską papasakojo, kaip buvo.

– Hi hi hi! – net susiriesdamas nuoširdžiai kikeno draugas. – Šitaip kelias valandas ir sekioji paskui jos uodegą?! Ir kvailys gi tu! Nuogomis rankomis lydeką jis sugaus!.. Bėgam greičiau namo, molio galvele! Atsinešim krepšius ir... Visas išgraibysim! – nubėgdamas per petį šūktelėjo.

Arvydas pagaliau atsitokėjo, paskubom įšoko į kelnes ir taip pat leidosi į kulnis. Bėgdamas visą kelią stebėjosi, kaip jam pačiam neatėjo į galvą tokia paprasta mintis.

Stebėtis iš tiesų buvo ko.

Kamaroje susirado krepšį su bulvėmis, išvertė jas ir nedelsdamas skuto atgal.

Palaidi marškiniai plazdėjo už nugaros. Į veidą plieskė saulė, spigino į akis. Šiauriniame horizonte jau pakibo balkšvas debesėlis, pirmasis audros pranašas, tačiau ne jis rūpėjo. Tad bėgo nesidairydamas į šalis, dūmė kiek įkabindamas, retkarčiais drėgna rankove nusibraukdamas nuo kaktos sūrų prakaitą. „Kad tik, kad tik, kad tik...“

Tačiau Alpio prie duburio dar nebuvo.

Vanduo buvo jau nusistovėjęs. Gyvų žuvų paviršiuje jau nebesimatė, tiktai kelių negyvėlių baltus pilvukus saulėkaita šildė.

Atsidusęs valandėlę pasistaipė ant kranto lūkuriuodamas Šneideriuko, paskui toptelėjo galvon, kad, pradėjus kartu, lydeka gali pakliūti į jo krepšį...

Šįkart, vandenį sudrumstus, žuvis tuojau iškišo galvą. Žiopt, žiopt, žiopt. Dar ir garsas savotiškas – tarsi kas liežuviu į gomurį pliauškintų. Panašų garsą išgirsti, kai skersai atvipusią šyvosios lūpą pirštu brūkšteli.

– Aha, gyvate! Daugiau nuo manęs nebepaspruksi! – išsiveržė seniai susitvenkusios emocijos, kai žuvis suspurdėjo krepšyje vos išsitekdama jame.

Nuskubėjęs į krantą, išvertė ant vejos.

Lydeka daužėsi į žemę, sunkiai vartėsi nuo šono ant šono ir gaudė orą. Kai išsižiodavo, kiekvieną kartą blykstelėdavo aštrūs kaip peiliai jos dantys. Saulėje blykčiojo sidabrinė papilvė, ir Arvydas, žiūrėdamas į ją, prieš akis matė nušvitusius namiškių veidus, užuodė čirškinamos žuvies kvapą, rijo burnoje susirinkusias seiles.

Paskui susidomėjo lydekos dantimis.

Prispaudė ją krepšiu prie žolės ir pasilenkė.

Žiobčioja rečiau – bus apsilpus.

Palaukęs, kol vėl išsižiojo, kyštelėjo kairės smilių. Apčiuopė dygias dantų adatas, ir tą pačią akimirką nasrai susičiaupė. Dantys susmigo į gyvą mėsą. Sukirpo žiaunomis taip, kad net širdis apsalo. Ogi akis, išsprogusi, nirtulinga lydekos akis, iš arti žiūrėjo šaltai, nemirkčiodama, rodos, piktai džiūgavo – atseit žinosi, kaip!.. Išmanysi skonį.

Kita ranka griebė už žiaunų, vargais negalais pražiodė ir išlaisvino pirštą.

Pasiutę nasrai! Gerokai grybštelėjo. Kiek bešluostė pirštą į marškinių skverną, kraujas vis tiek sruvo ir sruvo.

Piktai nubloškė lydeką toliau nuo kranto, kad vėl nenusiristų į vandenį, ir atsigręžė į tą pusę, iš kur turėjo ateiti Alpis. Šis jau protekiniais bėgo per pievą su kažkokiu vyriškiu, kurio rankose tabalavo didokas krepšys.

Geriau įsižiūrėjęs atpažino Valių – vyresnį Alpio brolį.

Atbėgusieji pirmiausia nusistebėjo žuvies didumu. Valius pavartė ir, pasvėręs ant rankų, įvertino:

– Kokie trys kilai!.. Ar tą vieną tematei? – nekantriai žvilgčiodamas tai į lydeką, tai į duburį paklausė.

Per jėgą atplėšęs akis nuo žuvies, tingiai spurdančios tarp tvirtų vyro delnų, Arvydas norėjo kažką sakyti, bet pastebėjo nežymiai trukčiojant Valiaus antakį ir užsikirto.

Nesulaukęs atsakymo, Valius metė žuvį ant dirvono, nusispyrė kaliošus ir beregint atsidūrė vandenyje – nė kelnių nenusimovęs. Žuvytės, ligi šiol žiobčiojusios paviršiuje, lyg pagal komandą murktelėjo gelmėn.

Arvydas irgi šoko į duburį, o Alpis pasiliko ant kranto.

Gaudė tylėdami, kiekvienas užsiėmęs savimi ir skubėdamas. Girdėjosi tiktai vandens teliūškavimas, ir kartkartėm į krepšį pakliuvus beviltiškai suspurdėdavo žuvis.

Skaudi liepos saulė kaitino pakaušius, kiaurai marškinius spirgino nugaras. Buvo nežmoniškai tvanku. Stigo deguonies, dusino. Negelbėjo nė vanduo, ir į jį įsibridus kvėpuoti nė kiek nebuvo lengviau. Aplink įkyriai dūzgė vapsvos, įžūliai kandžiojos akliai ir sparnuotosios skruzdės. Iš šiaurės vakarų artėjo grėsmingas debesis. Oras įsielektrino. Atrodė, nebeištvers, tuoj pat iššoks kur nors kibirkštis, ir įkandin iš dangaus smogs griausmas.

Arvydas sugavo dar kelias raudonakes. Į Valiaus krepšį pakliuvo keleriopai daugiau, nes jam nereikėjo nešioti į krantą ir gaišti: jis svaidė broliui tiesiog į rankas. Tačiau visos žuvys buvo smulkios, lydekų daugiau nebepasitaikė. Ir tikriausiai dėl to Valius vis sunkiau šnopavo, o Alpis vis dažniau dairėsi į Arvydo sugautąją, draugui prikaišiodamas, kam jų nepalaukė. Arvydas širdyje džiaugėsi nelaukęs – matytų lydeką kaip savo ausis. O tokia lydeka! Į visas raudes nemainytum. Kad tik jie...

– Arvyduk! – pagaliau neištvėręs sududeno Valius. – Mainom lydeką, a? – Kimus jo balsas privertė Arvydą krūptelėti. Nejučiomis, nesąmoningai.

„Ieškok durnių!“ – sau pagalvojo, bet garsiai nieko nepasakė, nors kažką atsakyti neišvengiamai reikėjo.

– Tikrai mainom! – šokosi įtikinėti ir Alpis. – Nori? Visas atiduosim! Pažiūrėk, kiek daug! – iš kailio nėrėsi rodydamas į didoką savųjų krūvą, kirbančią atokiau nuo kranto.

– Nemainysiu! – kategoriškai pasakė Arvydas, atgalia ranka trindamas kaktą, į kurią tikriausiai aklys buvo įsisiurbęs ir dabar ji biauriai niežtėjo.

Stojo nejauki tyla.

Spengė ausyse, ir staiga pasigirdo, kaip tolumoje sugrumėjo perkūnija. Apie galvą vėl pradėjo suktis kažkoks stambus, kraujo ištroškęs vabzdys. Gindamasis nuo jo, Arvydas pažvelgė į Alpį, stovėjusį ant kranto. Jis pasirodė toks didelis, milžiniškas. Pečiais patį dangų parėmęs, o jo galva uždengė saulę. Skvarbus, svetimas, nieko gera nežadantis žvilgsnis kiaurai varstė Arvydą, rodos, pasiekdamas pačią širdį, ir vien nuo to žvilgsnio nugara pradėjo klaidžioti šiurpuliai. Šalti, dygūs.

Pajutęs kažką negera, Arvydas instinktyviai pasuko į krantą. Lyg taip būtų buvę galima pabėgti nuo nelaimės.

– O jeigu mes... atimsim? – pavymui lyg botagu kirto Valius. Metalinis balsas atsimušė tiesiai į smegenis ir peiliu pervėrė širdį.

Arvydas pritūpė, susigūžė lyg nuo smūgio, paskui staigiai grįžtelėjo ir išsigandusiomis akimis įsisiurbė Valiui į veidą. Valius kažkodėl sutriko, lyg susigėdo ko ir, nusukęs akis į šalį, sumurmėjo:

– Kaip nori!.. Žinokis!.. Mes – ką? – skėstelėjo rankomis.

– Mes tyčia, nebijok! Norėjom paerzinti, – jam už akių užbėgo brolis.

„Radai kuo erzinti! Ir dar draugas!“ – norėjo atkirsti jam Arvydas, tačiau karštas kamuolys užkimšo gerklę, ir jis vėl nutylėjo.

Daugiau Šneideriukai nebekibo.

Dar gaudė apie pusvalandį nepratardami nė žodžio. Arvydui visą laiką skambėjo ausyse: „Atimsim, atimsim, atimsim!“ Nerimaudamas jis retkarčiais žvilgčiojo į Valių, bet šis – nieko. Šypsosi, ir akys tarsi sakyte sako: „Iš tikrųjų tyčia! O tu ir išsigandai… Kvailiukas!“

Kai žuvys išsislapstė, Valius susižvalgė su broliu, dar kartą akimis permetė duburį ir atsidusęs pasakė:

- Štai ir viskas! Jei po krūmu nebėra... Gal dar pažiūrėk ten, ir lipsim, – paprastai kreipėsi į Arvydą.

Arvydas klusniai nubrido į tą duburio vietą, kur pirmąsyk pastebėjo lydeką, palindo po krūmu ir graibė pakriaušę. Staiga išgirdo šaižų pliaukštelėjimą ir Valių džiugiai šaukiant:

– Žiūrėkit, žiūrėkit! Dar kokia lydekutė!

Atsisukęs pamatė, kaip Valius ištraukė iš krepšio didelę lydeką ir sviedė broliui, kuris ore ją pagavo ir nulakino prie krūvos.

Arvydas paskui Valių puolė į krantą ir nubėgo pažiūrėti jo laimikio. Nelaukto, netikėto, tarsi iš paties dangaus nukritusio.

Žuvis buvo maždaug tokia pat kaip ir jo, tik kažkodėl nespurdėjo, nerodė jokių gyvybės žymių.

– Pridusus, vargšelė! – abiem rankom laikydamas lydeką už galvos garsiai kalbėjo Alpis. – Ilgai mat drumstame vandenyje buvo!..

Žvilgsnis nesąmoningai nukrypo ten, kur gulėjo jo...

Iš pradžių dar norėjo šaukti, pulti, įsikibti į lydeką nagais, dantimis ir išplėšti iš kibių Šneideriuko rankų. Tegu muša, jei nori! Tegu negyvai užmuša!

Tačiau rankos paleido krepšį ir bejėgiškai nukaro. Kojos irgi per kelius sulinko, ir jis atsisėdo atsukdamas Šneideriukams nugarą. Nuoskauda ir gėda siūbtelėjo į veidą, o karštas kamuolys geležimi degino krūtinę ir kilo gomuriu aukštyn grasindamas uždusinti. Tarsi replėmis kas gniaužė širdį, ir, norint ištverti nepravirkus, reikėjo sukąsti dantis, kietai sugniaužti kumščius ir be paliovos ryti tą ugninį kamuolį, įstrigusį gerklėje, ryti gilyn, kad neuždusintų.

– Kas jam pasidarė? – apsimesdamas nuoširdžiu, už nugaros klausė brolio Valius.

– Nežinau. Jo lydeka, rodos, kažkur dingo...

– Negali būti! – nepatikėjo ir nušlamėjo per žolę. – Iš tikrųjų! – po valandėlės pasigirdo nustebęs balsas iš toliau. – Nė žolėje niekur nėra... Keista! Negi bus koks šuo prabėgdamas nunešęs! – nuoširdžiai negalėjo atsistebėti.

Arvydas nebeištvėrė.

Valius sugrįžo prie savo žuvų, susirinko jas į krepšį ir tylėdamas pasuko prie Arvydo. Nuo sunkių jo žingsnių virpėjo dirvonas. Atrodė, sumins, tuoj tuoj sumins!.. Bet už nugaros sustojo, pasilenkęs patapšnojo per petį ir įsižiūrėdamas į tolius pasakė:

– Neverk! Nenusimink, nebūk mažas! Gyvenime visaip pasitaiko... Kitą kartą dar didesnę pagausi, – apsisukęs nuėjo, mįslingai niurnėdamas sau po nosimi: – Ir žmonės! Šunis palaidus laikyti!

Alpis irgi stabtelėjo už Arvydo nugaros, tylomis kiek pastoviniavo, lyg norėdamas ką svarbaus pasakyti, bet abejodamas ir nesiryždamas. Paskui pasivijo brolį, paėmė krepšį už lanko iš kitos pusės ir, kažką pusbalsiu pasakęs, skardžiai nusijuokė.

Lydeka nulingavo per pievas.

Saulė jau krypo vakarop ir slėpėsi po debesimis, kurie aptraukė daugiau kaip pusę dangaus. Šiaurės vakaruose blykstelėjo žaibai ir sklido prislopintas grūmojimas. Vidury Velmanto ramiai ganėsi arkliai. O Arvydas, jų piemuo, sėdėjo ant duburio kranto rankomis apkabinęs liesus kelius ir, pasidėjęs smakrą ant kelių, rymojo žiūrėdamas į vandenį.

Dabar vanduo buvo žalzganas, blandus, nepermatomas. Jame beplaukiojo vienintelė žuvytė, ir ta pati plūduriavo pilvu į viršų. Apie ją ratus suko kregždė.

Arvydas ilgai sekiojo tą kregždę akimis, kol galop pasivaideno, jog ne kregždė, bet jis pats, krantai, žilvičiai ir visas pasaulis sukasi ratu apie negyvą žuvį, plūduriuojančią drumzliname vandenyje. Ir šitaip neįprastai – pilvu į viršų.

Po pusvalandžio, kai žaibas perskrodė dangų tiesiai virš galvos, kai griausmas sudrebino žemę ir pabaidė arklius, jis nerangiai pakilo, apsidairė, neskubėdamas susimetė į krepšį savo raudukes ir, peržengęs duburio siaurumą, kuri buvo gal Derešiaus kaklo platumo, nuvargusiu žingsniu patraukė namų link.

Iš šono atūžė staigus vėjo gūsis. Ant kelio susukęs dulkių stulpą, bloškė jį į akis ir, pašiaušęs pakely pasipainiojusių medžių šakas, nusirito tolyn per ganyklą verpetais sukdamas smilgas.

Netrukus prie kojų pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai. Per dieną kaitros išvaitinta žolė godžiai gėrė juos ir atsigavo, patamsėjo.

Arvydas paspartino žingsnį.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)