tekstai.lt

Nerijus Brazauskas. Po skirtingais arkados skliautais



b_145_221_16777215_0___txt_images_stories_arkada.jpg       Tomas Kačerauskas. Arkada. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 244 p.

       Lietuvių literatūros kūrėjų gretas šiemet papildė filosofas Tomas Kačerauskas. Jo debiutinį romaną „Arkada“ (2006) išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Kaip pažymima anotacijoje, „romaną autorius suvokia kaip savo filosofinių apmąstymų meninę išraišką“. Iš tiesų T. Kačerausko monografija „Filosofinė poetika“ (2006) atrodo artima šiam romanui. Kūrybiškumo problema, metaforos galia, tikrovės ir meno santykis, filosofinis pasaulėvaizdis, poetinis mąstymas, laisva kalba – tai, kas jungia monografiją ir romaną. Abu šie tekstai papildo vienas kitą, o jų skaitymo seka nėra svarbi.

       Neskaičiusiems mokslinio darbo, patartina žvilgtelėti į ketvirtąjį knygos viršelį, kuriame autorius tiksliai apibūdina savo kūrinį: „ARKADA – romanas apie kūrybą. <...> Man rūpi žodžio ir tikrovės, poetinio įvykio ir gyvenimo sąsajos, kurias čia bandau išskleisti meninėmis priemonėmis – vaizdais ir žodžių skambesiu. <...> Atskiros dalys siejamos ne tiek trapiais išoriniais ryšiais, kiek asociacijomis ir vaizdais. <...> Taigi romanas – mano kūrybinė provokacija“. Šis T. Kačerausko sakinys, kaip ir po jo sekanti skeptiška Arvydo Šliogerio nuomonė apie romaną, labiausiai intriguoja, skatina tapti meninio pasaulio dalininku.

       Knygą sudaro penkios skirtingos apimties ir meninio įtaigumo dalys: „Adventas“, „Trigonometrija“, „Kumrano giesmės“, „Arka“, „Tiltas“. Visas jas tarsi arka vienija kūrybinės menininko patirties fenomenas ir postmodernistinė kartojimosi idėja. Jas autorius ir apmąsto, nutiesdamas tiltą tarp Romos imperijos ir 2000-ųjų Vilniaus. Jei šiuos vaizdavimo objektus jungia „amžių sandūra“ (p. 14) ir „kartotė“, tai kūrybinės gijos netampa rišamąja medžiaga, nes jos pernelyg fragmentiškos ir trapios. Priežastis – eksperimentavimas romano pasakojimo forma (pirma, antra, penkta dalys), nes jis kertasi su kūrybinio proceso refleksija (trečia ir ketvirta dalys).

       Meniškai vertingiausia ir autentiškiausia romano dalis – „Kumrano giesmės“. Iš viso yra dešimt giesmių, jose naratorius tarsi Homeras pasakoja Benedikto, dramų kūrėjo, istoriją, vykstančią Romos imperijoje. Jos aplinką autoriui pavyksta sukurti, tačiau kūrybiniai ieškojimai pasilieka fone. Benediktas nuolat kalba, kad keliauja statyti dramos ciesoriui, tačiau žodžiai netampa kūnu. Kita vertus, jis visą laiką eilėmis užrašo tai, ką pamato, pajunta, išgirsta, patiria Kumrane. Taigi iš pradžių įvykiai papasakojami proza, paskui giesmių eilutėmis atkartojami Benedikto lentelėse. Vis dėlto tai nepadeda jam rasti dramos idėjos. Aštuntoje giesmėje menininkas prisipažįsta: „Bet aš neturiu nė žodžio ciesoriui. Turiu pastatyti dramą, bet dar neparašiau nė žodžio“ (p. 94). Ją pasiūlo gyvenimas, kai netikėtai susipina dramos ir tikrovės lygmenys. Gyvenimas parašo dramą (ciesoriaus nužudymą planuojantys asmenys), o Benediktas netikėtai tampa nebe autoriumi, bet personažu. Visa situacija atskleidžiama „Pabaigos giesmėje“, kurioje pateikiamas dramos planas, užrašytas Fabijaus pergamento ritinyje. Jį skaitydamas Benediktas įveikia penkias kalno pakopas, kenčia diegiančio klubo skausmą (jo Achilo kulnas), kol galiausiai išgirsta žodžius: „Ciesoriaus vardu tamsta esi suimamas kaip sąmokslininkas, neparašęs dramos ciesoriaus garbei“ (p. 118). Ši istorija rodo, kaip vaizduotė pralaimi tikrovei, kaip gyvenimas virsta drama.

       „Kumrano giesmės“ mėgina spręsti ne tik tikrovės bei meno santykį, bet ir leidžia autoriui plėtoti pamatinę idėją: „Svarbiausia, kad viskas kartojasi“ (p. 132). Jos rutuliojimo pradžia atsekama jau „Trigonometrijoje“, kurioje Tomas užsimena Filijai apie Romos legioną. Prie Romos imperijos pereinama aptartose „Kumrano giesmėse“, kurios siejasi su ketvirta dalimi, neatsitiktinai pavadinta „Arka“ (abi dalis sudaro po dešimt giesmių). Joje nesunkiai atpažįstamas Vilnius, o jame gyvenančios Filijos šeimos istorija tampa pasakojimo šerdimi. Tiesa, ketvirtos dalies pradžia galima būtų laikyti „Adventą“, kuriame iškylantys įvaizdžiai (upė, žuvis, akys, smėlis, vėjas) pakartojami „Arkos“ pradžioje. Galima sakyti, kad „Advente“ žvelgia suaugusi Filija, kuri „Trigonometrijoje“ yra maža mergaitė. Jos istorija nebeturi autentiškos meninės galios, būdingos dramos kūrėjo likimui. Išmonę pakeičia kasdieninio gyvenimo realijos (konfliktai šeimoje, meilė, asmeninės nuoskaudos, loterijos, statybos senamiestyje), todėl tarp tikrovės ir meninės fikcijos nebelieka nei priešpriešos, nei komunikacijos.

       „Arkoje“ primenami ankstesnėse dalyse buvę epizodai (paveikslas „Romanas“, Kumrano giesmės), o visa tai vyksta po magiškų septynerių metų. Dar didesnis dviejų tūkstančių metų laikotarpis jungia Filiją ir Benediktą. Kaip? Pirmiausia naudojami tie patys vardai, kuriais buvo pavadinti „Kumrano giesmės“ veikėjai (Leonas, Ada). Bendraudama su jais, Filija regi ne Vilniuje gyvenančius asmenis, bet Romos imperijos laikų žmones. Štai išgirdusi Leono balsą, ji vaizdavosi „jį einantį tilto atkarpa iš Romos: vakaro vėjyje plaikstėsi ne jo palaidi marškiniai, bet balta toga, jis buvo apsiavęs ne sportbačius, bet sandalus, rankose laikė ne du alaus butelius, bet vyno ąsočius“ (p. 134). Filija gyvena vaizduotės pasaulyje, kuris jai realesnis už tikrąjį (M. Prousto idėjos kartojimas). Formaliai tokius sąmonės vaizdinius galima būtų paaiškinti Filijos mylimojo Kazio stažuote Romoje. Vis dėlto svarbiausia jungtis – Filijos kūrybinės pastangos, kartojančios antikinių dramų kūrėjo likimą. Menininkė, kaip ir Benediktas, raštą pakeičia piešiniu, įvairiomis figūromis dėlioja penkias dėžutes, įsimyli. Pasakotojas ne tik mini tuos pačius įvykius, jungia skirtingus laikus (teatre stebima pjesė apie sąmokslu įtartą dramaturgą), bet ir pasakoja apie nesėkmingą kūrybinį procesą. „Jau baigiasi diena, o su ja – ir vasara, o mano darbas net nepradėtas, galvojo Filija“ (p. 157). Menininkė pripažįsta, kad instaliacijai įrengti užtektų ir vienos dienos, tačiau sumanymui reikia kone metų. Benediktas neparašo dramos, o Filija nesukuria instaliacijos. Tiksliau sakant, ir jos užduotį įvykdo gyvenimas, nuvedantis moterį į ligoninę. Netikėtai joje atsidūrusi, Filija paskęsta sapnų, iracionalių vaizdinių, vizijų pasaulyje. Iš jo ji išsivaduoja sužinojusi, kad jos kūdikis gyvas ir sveikas, ir tuomet „jos galvoje gimsta instaliacijos planas kartu su devinto vakaro pabaigos skoniu“ (p. 228). „Arkoje“ pasakojama ta pati kūrybinės nesėkmės istorija, tik pakeičiami personažai. Ir Filija, ir Benediktas vaidina pagrindinį vaidmenį spektaklyje, kurį pastato gyvenimas.

       „Tilte“ vėl pratęsiama pasikartojimo idėja. Mažoji Kazio duktė Krescencija, brėžiniai susieja šią dalį su „Kumrano giesmėmis“, Mona – su „Trigonometrija“, spektaklis apie Benediktą – su „Arka“. Žinoma, pamatinė jungtis yra pats Kazys, nerandantis idėjos, „kaip sujungti dvi upės puses: ar tiesiu judesiu, kurį atitinka vos išlenkta gelžbetonio arka, ar metalinę jungtį įtempus plieninėmis stygomis, o gal metalą ir betoną apvilkus medžiu, šviesiais pušies kailiniais“ (p. 233). Nors „Tiltas“ ir įtvirtina pasakojimo simetriją, tačiau jo atsiradimas nėra argumentuotas. Kaziui skiriama per mažai dėmesio, sprendimo atradimas yra dirbtinis, pernelyg staigus, neatspindintis kūrybinių paieškų. Eidamas su Mona, nauja pažįstama, į parodą jis suvokia, kad tai turi būti „mūrinis arkinis tiltas, bet ne mėgdžiojantis antikines arkas, o jungiantis du krantus – labai seną ir visiškai naują“ (p. 236). Pats darbas nukeliamas į rytojų, o Kazys su Mona aptarinėja Benedikto piešinius. Šie liudija, kad jau trečią sykį kartojasi ta pati istorija, tie patys vaizdai, mintys ir veiksmai. Visa tai prilyginama vaidinimui teatre, kuriame „viskas tikra, viskas turi savo vietą ir vertę“ (p. 239).

       Taip autorius iškelia ir realizuoja idėją, kad kūrybiniam procesui svarbiausia yra ne menininko kūrybinė galia, bet tikrovė. Vis dėlto tai padaroma pernelyg deklaratyviai, tiesmukai, nors ir stengiamasi braižyti sudėtingus realybės, teatro ir romano trikampius. T. Kačerauskui nepavyksta atskleisti problemiškos realybės ir vaizduotės sankirtos, gyvenimo ir teatro sampynos, nes visa tai uždengiama nuosekliai įrodinėjama kartojimosi idėja.

       Kūrybos procesas netikėtai prilyginamas geometrinių figūrų braižymui. Autorius raštą keičia piešiniu, nes „gražiau vaizdas nei žodis, maloniau poezija nei romanas“ (p. 107). Benediktas braižo dramos brėžinius, Filija – instaliacijas, Kazys – tilto projektą. Vienas ar kitas piešinys ženklina kūrybinių idėjų paieškas, pastangas kurti ir pereiti prie sielos reljefo, kuris „pakartoja, tik daug subtiliau ir smulkiau, visa aplink mus“ (p. 29). Geometrinės figūros leidžia autoriui išdėstyti filosofinį požiūrį į pasaulį, į meną, o jo sukurtiems herojams padeda paaiškinti savo mintis, sapnus, kūrybines intencijas. Veikėjams žvelgiant į brėžinius kyla asociacijos, kurios primena praeitį, panaikina ribą tarp Vilniaus ir Romos, skatina leistis į kelionę laiku, „kai vaikas prabyla suaugusiojo balsu, o didelis žmogus akimirksniu, pamojus pieštuku, tampa mažas“ (p. 232). Vis dėlto svarbiausia geometrinės figūros paskirtis – interpretacija, nes kiekvienas brėžinį suvokia ir apmąsto skirtingai. Skaitytojui paliekama galimybė pateikti savąją piešinio versiją.

       „Arkadoje“ nemažai kūrybinių autoriaus ieškojimų, eksperimentų. Jie sietini ir su žodžio pakeitimu geometrinėmis figūromis, ir su Lotynų Amerikos „naujajam romanui“ būdingais periodais, ir su sprendimu pagrindinį sakinį pradėti šalutinio sakinio jungtuku (nes). Skaitymo procesą apsunkina nuolatinis literatūrinių terminų (siužetas, romanas, atomazga, veiksmas, scena, aktoriai, vaidmuo, istorija) gausa. Dirbtinis sąvokų kartojimas netampa kūrybos refleksija. Ji atsirastų, jei naratorius būtų ir kūrinio herojus, ir tekste gimstančio romano autorius, bet „Arkadoje“ tokio varianto nėra. Tiesa, tekste autorius personažų lūpomis išdėsto savąją romano sampratą. „Bet romanas – tam tikras pasaulis, kur savo vietą tarp daiktų turi tiek strėlės... tiek skydas“ (p. 241–242). Kartu formuluojama ir istorijos traktuotė: daiktų dėliojimas vis kitoje vietoje yra istorija. Iš tiesų autorius geba sukurti romano pasaulį, asociacijas, spalvinę ir garsinę gamą, tačiau jis užmiršta, kad romanas taip pat yra ir pasakojimas. „Arkadoje“ trūksta tekstą jungiančių arkų, stilistinės dermės, dėmesio kalbai. T. Kačerauskas neretai užsižaidžia interpretacijos aiškinimu („Vaikiška giesmė“), galimų siužetų kūrimu („Veiksmas“), geometrinių figūrų interpretavimu („Tiltas“). Romane daug kur verda kūrybinė virtuvė, bet joje nepagaminamas skaitytoją provokuojantis, jo literatūrinį apetitą žadinantis patiekalas.

       T. Kačerauskas siekė parašyti postmodernistinio stiliaus romaną, neretai sekdamas Umberto Eco teorinėmis ir kūrybinėmis idėjomis. Tačiau intertekstus jis pakeitė vaizduote, metonimiją – metafora, antitezę – sinteze, žaidimą – tikslu, todėl tekstas tapo savitu postmodernistinės ir modernistinės stilistikos hibridu. Autorius išbandė savo kūrybines galias, eksperimentuodamas įvairiais žanrais, stiliais, idėjomis, tačiau vientisos ir provokuojančios arkados jam nepavyko pastatyti. Ji gali iškilti ateityje – tai rodo originalios kūrybinės idėjos, gyvenimiška ir intelektualinė patirtis, romano formos ir stiliaus paieškos, metaforiškas meninis mąstymas, leidžiantis skaitytojui įsitraukti į minties nuotykius.