tekstai.lt

Juozas Glinskis. Skaudžiau už liepsną. Meilės laiškų romanas (2)

 

Juozas Glinskis
Juozas Glinskis

 

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Devintas Alfo laiškas

 

Vile, aš teroristas, aš tave pagrobiau! Šįkart specai iš „Aro“ persistengė. Pagrobimas!.. Supratau, kad ir mano laiškas, na tu prisimeni tą „internetinį“ paistalą, pas juos pakliuvęs. Tavo kambariuką, matyt, nuodugniai iškrėtė. O paskui, aišku, ir mano. Tikrai gražią kiaulytę tavo ponai mūsų ereliams pakišo.

Gal dešimt kartų skaičiau tavo laišką. Koks aš idiotas!.. Trūksta žodžių… Aš sau niekada neatleisiu… Netgi ne idiotas… Aš visų idiotų idiotas… Kaip aš galėjau… Kai tu… Ne, aš negaliu sau atleisti… Tu laukei kad ir menkiausio mano ženklo, o aš… Aš bijojau kaip nors ne taip sujudėti, kad tu ko nors nepagalvotum, neįsižeistum, nepaliktum manęs. Aš kalbėjau kad tik kalbėčiau, kad neišsiduočiau, kaip trokštu tave priglausti, visu savimi pajusti ir niekada niekada nepaleisti… Ir jokių palydovų aš neskaičiavau – aš jų nemačiau. Bet ir tu gera. Kodėl tylėjai? Kodėl nesupurtei, nenuplėšei ausų? Kodėl nešaukei? Visa gerkle: Alfai, mulki, atsikvošėk!

Aušta. Po valandos autobusas. Atsisveikinau su jūra, aptvarkiau Loto kapą. Mama iki Palangos palydės. Gal ir gerai, kad taip išėjo. Ką čia gali žinoti, karštų regionų dabar netrūksta, išsiųs kad ir į tą patį Iraką, o ten… Tiesa, visai žalias nesu, dabar ir teroristo pyragų paragavęs, bet vis dėlto…

Tavim tikiu labiau negu savim. Žinau, kad grįšiu, kad susitiksim, ir niekas mums nebegali sutrukdyti. Alfredukas pas mus. Šnarpščia mano lovoj. Jis sakė tada pabėgęs, kad į kokius vaikų namus neuždarytų. Kalbėjau su mama. Sakė, galės pabūti. Mano laiškus per Alfreduką perduos.

Vile, man kilo tokia mintis… Sutarkim valandą, kada galvosime viens apie kitą. Vakare, dešimtą, gerai? Galbūt aš ir kitom valandom galvosiu, gal ir tu, bet dešimtą galvokime kartu, gerai?

Reikia baigti. Mama kviečia užvalgyt. Turbūt dar miegi. Ate. Bučiuoju. Tavo Alfas.

 

Dešimtas Alfo laiškas

 

Tiek daug visko buvo, nors praėjo tik dvi dienos. Gavom uniformas, išskirstė po kareivines, nusifotografavom, po vakarinio patikrinimo „cementavomės“. Jaunikliai krapštė grašius, se~niai organizavo šnapsą. Teko po butelį srėbtuvei. Man ir nuo pusės visą naktį dangus aplink žemę sukosi. Ir taip įsisuko, kad nesustojo ir būrio vadui pasirodžius… Prasiblaivėm kliūčių ruože, kurį baigėm ropom, lekuodami kaip ciuciai. Nė nemaniau, kad taip „šauniai“ pradėsiu NATO kario tarnybą.

Greit dešimta valanda. Vaikinai prausias, ruošias miegot. Pasisiūliau budėt. Pabūsiu su tavim. Ir kaip nepagalvojau paprašyt iš tavęs nuotraukos! Atsiųsk. Jei neturi, nusifotografuok. Tu graži. Pati gražiausia. Daugelis vaikinų turi savo draugių nuotraukas. Tu neprilygstama. Aš nenoriu tavęs vadinti drauge. Tu – mano mylimoji. Dar daugiau… Kol kas nesakysiu. Sužinosi, kai atvažiuosiu. Nors… Drambliuko svajonė… Po tokios pradžios kažin ar tai greit atsitiks. Pavydžiu tavo vaikiukams. Jie žino, kad kasdien nuo ryto iki pietų tave matys, su tavim kalbėsis, kad nepieši jiems verkiančių mėnulių, kad liks dar pusdienis neruošti pamokų ir svajoti apie savo mokytoją. Suprantu, ir tau nelinksma. Nenustebsiu, jei iš „skiedrų“ į „šakaliukų“ formatą pereisi. Vilija, mano mergaite, žinok, kad ir kokia būtum, kad ir kas atsitiktų, tu man visada būsi tokia pat miela ir brangi. Būk tvirta, niekam neužsileisk. Apie Kurmanskius kol kas nekalbu. Daug nežadu, bet kažką reikės daryti. Tos tavo minėtos vaikelių kapinaitės vis dėlto gana įtartinos. Grįšiu – būtinai patyrinėsim. Daugiau ten neikit. Pasakyk ir Alfredukui. Gali būti pavojinga. Saugok laiškus. Paprašysiu mamos, kad palaikytų.

Po dvyliktos… Vyrai knarkia, net stiklai barška… Ir pavydas ima, ir kažkaip smagu, kad… Atėjo pamaina. Atsiprašau, dar kelios minutės… Vieną dalyką tai tikrai turėsi padaryti – pamėgti jūrą, prisijaukinti Neptūną. Ir nemėgink atsikalbinėti. Į ką tai panašu? Ateinam į pajūrį, tėvas su vaikais pliuškinasi, plaukioja, nardo, skraido vėją į bures pasikinkę, o mamytė kopose susigaužusi sėdi. Pripažink, brangioji, kad toks vaizdelis jūreivių šeimai garbės nedaro. Ką apie tai manai? Parašyk. Ir ne tik apie tai…

NATO ir Lietuvos Respublikos eilinis Alfonsas Kontrimas

 

Aštuntas Vilijos laiškas

 

Šiandien visas vakaras mūsų. Ne sykį pasvajodavau, kad būtų visai neblogai kartu su tavim paklausyti geros muzikos. Tyliai, be žodžių. Klausau Sen Sanso koncerto violončelei su orkestru. Turiu keletą gerų įrašų. Tikrai puikus koncertas. Klausau ir negaliu atsiklausyti. Atrodo, visa pavirstu garsais. Viešpatie, koks jautrus ilgesys, koks švelnumas, koks grožis. Viskas sutirpsta tuose garsuose. Ir tai taip tikra…

© © ©

Sekmadienis, 10 valanda, ne vakaro… Ant Loto kopos. Kalbuos su Jūra ir Tavim. Stropiai vykdau tavo priesaką – jaukinuos Neptūną. Neptūnas irgi, matau, linkęs su manim draugauti – švelniai skalauja krantą… Mielas Alfuk, pasižadėk, kad per daug nenustebsi išgirdęs tai, ką papasakosiu. Aš pati nustebusi. Pradingo mažoji nepena Vilė. Kai prie to ežero prapuolė, taip ir nebeatsirado. Tiesa, iš kažkur išniro ligi šiol nematyta Vilija. Šiek tiek panaši, bet aiškiai ne Vilė. Tu jos dar nematęs, ir jeigu tau būtų smalsu, galėčiau apie ją smulkiau papasakoti. Tai kaip? Pasakoti? O gal nebeįdomu? Juk tu dabar rimtas vyras, šaunusis NATO kareivis, kuriam ir pusės butelio pakanka, kad žemė su dangum imtų maišytis. Taigi toji naujokė Vilija pradėjo krėst išdaigas. Ji įkalbėjo mane pakeisti gyvenimo stilių. Atsisakiau tetos Viktorijos virtuvės. Perėjau prie natūralios mitybos. Kažkuriam laiške pasakojau apie tokią pajūrio senutę, kuri maitino Alfreduką. Dabar ji šeria mus abu. Verda žuvienę. Prižeria lapelių, šaknelių, kvepia iš tolo. Retkarčiais pas tavo mamą rūkytų skanėstų prisišveičiam. Ir žinai? Pradėjau taisytis. Džinsai nebenori užsisegti. Reikės keisti dydį. Ponia „daktarė“, kur buvus, kur nebuvus, jau ir spokso iš tarpdurio. Na ne, antrąsyk taip lengvai nepaimsi… O ponas direktorius pradėjo pirmas sveikintis, apmokamą šokių būrelį pasiūlė. Tavo klasiokai į diskoteką pakvietė. Neatsistebiu savo mažyliais. Visai patrako. Ir mergaitės, ir berniukai. Taip veržiasi bučiuotis, kad nė nebandyk sulaikyti. Tai ir bučiuojamės. Kartais tiesiog vidury pamokos viską pames ir… Štai tau ir „šakaliukas“. Nežinau, kuo viskas baigsis… Greičiau pasirodyk. Nes gali atsitikti žiaurus dalykas… Prisimeni? Rašiau apie tokią dėžutę. Na, kurioje mano liūdesys uždarytas. Tai žinok, nebėra ten to liūdesio. Kartais iš jos toks įtūžis bando veržtis, taip pajuntu per gyvenimą patirtas nuoskaudas, kad jei neduokdie pasirodys ponas Šerys, aš už save neatsakau…

Tavo, tūkstantį kartų tavo Vilija.

O nuotraukos dar porą savaičių palauk.

 

Vienuoliktas Alfo laiškas

 

Tavo laiškas labai nudžiugino. Turėjau gerai patrypti, kol iš draugelių atgavau. Visi tikėjos tavo nuotraukos. Deja, teko nuvilti. Užtat „kriaušių“ nepagailėjo. Pakaušis iki šiol peršti. Įsivaizduoju, kaip tave nuseilioja tie vaikiukai. Juk jie visai nemoka bučiuotis. Tikiuos, ir ponaičiui praeis noras tave vesti. Norėčiau atsirasti kur nors netoli, kai su juo susitiksi. Vieno niekaip nesuprantu: kas tave taip pakeitė? Ko tau toji pajūrio senė uždavė? Argi žuvienė gali būti kaloringesnė už ponios daktarės gogelmogelius? O gal išties suveikė tos kvapniosios žolelės?

Pirmąsyk vairavau karinį visureigį. Žinoma, poligone. Kompiuterizuotas. Traukia kaip žvėris. Ką ten kokie fordukai ar bėemvuškės… Savijauta užtikrinta… Su būrio vadu sutariu. Esu pasiryžęs nepažeidinėti statuto ir būti pavyzdingas karys. Per pusmetį galima išsitarnaut iki grandinio. To ir siekiu. Su mandruoliais nesusidedu. Vakarais sėdžiu prie vadovėlių. Ruošiuos brandos atestato egzaminams. Prašymą jau padaviau. Laisvai naudojamės internetu, tobulinu anglų. Vaikinai labiau ieško… Na, pati supranti, ko… O man tai neišsenkamas jūreivystės žinių šaltinis. Per tuos metus turiu pasistengti, kad stodamas jau būčiau šiek tiek pasikaustęs. Galiu ir pasigirti. Per dalinio radiją perskaičiau pirmą savo apsakymą. Tikriau – pasaką. Apie tai, kaip vienas jaunikaitis, žinoma, labai protingas ir narsus, įsimylėjo labai gražią mergaitę ir kaip jam sekėsi grumiantis su galingu ir klastingu slibinu, kai paaiškėjo, kad toji gražuolė – tai pamotės raganos auginama našlaitė, kurią ji nori nupenėti ir sušerti savo raganiukui. Po permainingo susirėmimo jaunikaitis, žinoma, ją išgelbėjo, vedė, ir abu laimingai gyveno. Tik neriesk noselės, nepagalvok, kad ši pasaka apie tave.

Įdedu savo ir atskirai viso mūsų ekipažo nuotrauką. Tikiuos sulaukti ir tavo… ALFAS

 

Devintas Vilijos laiškas

 

Naujienų visa puokštė. Nė nežinau, nuo ko pradėti. Nepatikėsi… Ponas globėjas sumanė realizuoti dar mokykloje pastebėtą mano talentą – iš Klaipėdos pasamdė šokių mokytoją. Tikras žiurkėnas. O šoka… Sprogtum iš juoko. Būsiu pono direktoriaus jubiliejaus primadona. Ir svečių sąrašą parodė. Domanskis, Habidokas, Nalivaika… Na ir pavardėlės… O kas jie tokie? – paklausiau. Kai susieis, pati pamatysi, tiek ir tepasakė. Ką gi, lauksim to susiėjimo... Tragiška dalia ištiko mūsų maskvėną. Rado nebekrutantį. Įtaria, kad bernai kažko uždavė. Naktimis braižydavos apie tvoras. Komisaras žada stebėjimo kamerą įrengti, tada vėl jokie pavojai tavo mergaitei nebegrės… Prie senutės stalo dabar sėdim trise – parėjo Kurbskis. Alfredukas iš tolo pamatė. Maniau, apsidžiaugs. Kur tau… Ko parėjai?! – ėmė šaukti. Varyk! Tu mums nereikalingas! Ir toks piktas, akys pilnos ašarų. Bandau aiškint: tai tavo tėvelis… Tegul eina! – šaukia vaikas. Aš turiu tėvelį!.. Ir taip prie manęs prisiglaudė, kad nieko ir nebepasakiau. Tą dieną ir nepapietavom. Kol žiūrėjom, Kurbskis sriaubte išsriaubė mums įpiltus dubenėlius, atsišliejo į sieną ir užknarkė. Vadinasi, tėvelis… Parėjo sūnaus aplankyt. Su pilstuko buteliu kišenėj. Nei kokios dovanėlės, nei gero žodžio. Užtat honoro – per akis. Spalvą praradusi beretė, šlipsas ant nuogo kaklo, erelio profilis. Su visom įžymybėm pažįstamas, Kauno operetėj baritono partijas dainavęs, ponių be skaičiaus. Šiuo metu irgi nepamirštas – medžiotojų puotose atliekąs briedžio ariją. O kad pilstuku vaduojas, tai laikina. Centriniame archyve turįs užsakęs genealogijos medį. Jau padaryta. Siekia Ivano Žiauriojo laikus. Trūksta poros desėtkų litų. Važiuosiąs atsiimti. Daviau…

Aplankau mamą. Pasišnekam. Voveraitės jau pažįsta mane. Mama nesako, bet iš akių matau – norėtų, kad ateičiau gyventi. Vis rodo, ką tavo kambary naujai patvarkė. Kai tik praeis tas jubiliejus, turbūt ir atsikraustysiu.

Įdedu naujausią nuotrauką. Galėtum per daug nesisklaidyti. Įsivaizduoju tavo vaikinų replikas… Ačiū už pasaką. Tavo Vilija.

 

Dvyliktas Alfo laiškas

 

Vilija, mieloji, nesupyk… Nuotraukoje tu tokia… na nežinau, kaip ir pasakyti… Tokia žavi, tokia nuostabi, kad neišlaikiau ir parodžiau vaikinams. Vien tavo akys… Įspūdis tiesiog pribloškiantis. Vyrukai neteko žado. Graibstė iš rankų, nenorėjo grąžinti, vos atgavau. Autoritetas dešimteriopai išaugo. Mano mergaitė – dar ir šokėja!.. Apie ką paskui ir kalbėti? Kuo dar džiaugtis? Man irgi gerai sekas. Puikiai išlaikiau vairavimo testus. Gavau sertifikatą. Atrodo, suteiks grandinio laipsnį ir būsiu paskirtas ekipažo vadu. Pradėsim rengtis NATO šalių pratyboms. Būtinai turėsi atvažiuot į atidarymo paradą... Nepatinka man to Kurbskio „vizitai“. Baisiai įtartinas tipas. Reikėtų kaip nors laikytis atokiau nuo jo. Elektroniniu laišku užklausiau tėvą apie Kurmanskio bičus. Jie bendraamžiai, kai kurie toj pačioj mokykloj mokės. Konkrečiai kokių nors habidokų ar nalivaikų nepažįsta. Vardai, matyt, prasimanyti. Tačiau žino, kad tai medžiotojų kompanija. Regiono establishmentas. Teisėjas, komisaras, prokurorai, daktarai… Po medžioklės važiuoja į buvusią kompartijos CK vilą. Ten pirtis, baseinas, užkandžiai, gėrimai, poilsio kambariai… Ir, žinoma, jaunos panelės… Nesakau, kad kas nors panašaus gali būti per Kurmanskio jubiliejų. Nenoriu atkalbinėti, kad nešoktum. Bet neramu… Pagalvok, Vilija. Jei kiltų nors menkiausias įtarimas, atsisakyk. Nepadaryk klaidos. Tai gali nulemti mūsų gyvenimą. Dar dėl to Kurbskio. Manau, kad sugebėsim teismą įtikint, jog vaiko tokiam tėvui palikti negalima. Kai susituoksim ir Alfreduką įvaikinsim, galėsim su juo ir kiečiau pasišnekėti. Jaučiu, kad nelabai gerai tave nuteikiau. Turbūt ne tokiais žodžiais reikėjo kalbėti. Bet taip diktavo širdis. Tu man per daug brangi. Negaliu aš tavęs prarasti.

P. S. Pamiršau pasigirti. Gavau prizą. Pusmaišį traškučių. Humoro vakare. Už linksmiausią istoriją. Papasakojau, kaip pirmą sykį ėjau panelei pirštis. Suprantama, be kai kurių detalių. Na, tu žinai... Ate. Tavo…

 

Dešimtas Vilijos laiškas

 

Sužaliavo pavasaris. Karūnėles užsidėjo pajūrio pušys. Naršom kerpių krūvas, ieškom gintarėlių – vaikučiai sumanė papuošti mano baltąją vakarinę suknelę. Suprantu Tavo nerimą. Man ir pačiai nelabai ramu. Tiesiog stengiuos apie nemalonius dalykus negalvoti. Iš tikrųjų nelabai ir laiko tokioms mintims turiu. Žaviuosi Tavo įspūdingais karinės karjeros laimėjimais. Tikrai šaunuolis. Jei taip ir toliau seksis, vis prizus gausi, tai ir iki generolo netruksi prisitarnaut.

© © ©

Buvau pamokoj… Pasibeldė… Praveriu duris – mūsų senutė… Taip ir aptirpau… Kurbskis Alfreduką išsiveda… O Dieve!.. Prisiprašė pusdienį pabūti kartu, ir… Nulėkiau… Pajūris tuščias… Barža tuščia… Ant stalo raštelis… Švirkštu prismeigtas… „Siūlytume neieškot…“ Viešpatie, kur jo ieškosi? O kad ir rastum… Juk ne motina… Kaipgi paimsi?.. Štai tau ir šeima… Švirkštas nešvarus. Aišku, ne sykį naudotas… Tačiau kam tokia demonstracija? Nori pagąsdint? Nori parodyt, kad jis čia tvarką daro? Turi, kas jį užstos? Kad jam nusispjaut, kas apie jį ką pagalvos? Ir ką man dabar daryt? Kaip blogai, kad nėra su kuo pasitarti…

© © ©

Nubudau visa suprakaitavus… Širdis neatsigauna… Graibaus mygtuko – šviesos nėr… Dieve, Dieve, kas man?.. Jie darė, ką norėjo… O aš leidaus, supranti? Leidaus… Netgi daugiau… Aš juos gundžiau… Aš šokau taip, kad jie geistų manęs… Pliki, žili, įmitę vyrai plėšė skiautėmis mano suknelę, kišo išputusias lūpas, bučiavo, glamonėjo… Aš triumfavau… Aš šokau…

Tai ženklas. Alfai, mielasis, atvažiuok… Gresia nelaimė… Žinau, kad tai padaryti nelengva… Viską mesk ir atvažiuok… Turim ką nors daryti… Lauksiu… Kiekvieną naktį… Tavo Vilija.

 

Tryliktas Alfo laiškas

 

Sugrįžau į dalinį. Prisistačiau vadui. Vadas nustebo: taip greit grįžai? Tik parai išleidot, pasakiau. O tavo šokėja? Kaip ji? Norėjo, kad dar pabūčiau. Ir palikai? Ir palikau… Kieta tavo širdis, eilini Kontrimai, pasakė vadas. Kieta… Tokia kieta, kad vos nežliumbiau, kai reikėjo skirtis… Būtų buvęs dviejų žliumbeklių koncertas… Vile, Vilyte, atleisk, kad išvažiavau tavęs nenuraminęs. Pats iš paskutinių laikiaus, kad neužkaukčiau. Kai pasakei: o jei nebesusitiksim? – tai ir išvis… Niekada nepagalvojau, kad gali būti taip sunku tave palikti. Kokios nepalyginamos minutės!.. Pradžia ir pabaiga… Ilgesys, susitikimo džiaugsmas ir… nelemtasis sudie. Vilyte, susitarkim… Nebuvo jo. Nebuvo sudie. Buvo – visais žiedais kvepiantis pavasaris, buvo žvaigždėmis nusėta meilės naktis, buvo stebuklingas lakštingalų suokimas, buvo tyli aimana ir džiugesio šūksniai, svaiginantis nuovargis ir baimė užmigti, kad nesutrumpėtų naktis, buvo mudviejų žodžiai… „Alfai, o jei turėsime vaikelį?“ – „Tai ko aš čion lėkiau, mieloji?“ – „O jei paskui kasmet po vieną?“ – „Tada įsteigsim NATO būrį.“ Sudie nebuvo. Pasimatymas tęsiasi. Kiekviena valanda, kiekviena minutė, kiekviena sekundė – mudviejų pasimatymas… Daugiau neverk. Liūdėti tikrai nereikia. Išmesk iš galvos šešėlių pasaulį. Šok, džiaukis, mylėk vaikučius. Tu sveika, tu graži, turi nuostabias akis. Esu tikras, kad po mėnesio kito ir atostogų vadas išleis. Jei staiga prireiktų pagalbos, tik pašvyturiuok, – savo šarvuotu transportu atvarysiu. Tegul visi pamato, su kuo draugauja pradinukų mokytoja.

Nespėjau aplankyti mamos. Nueik. Pabučiuok nuo manęs. Nedelsdama persikraustyk. Tavo, tavo, tavo ALFAS.

 

Vienuoliktas Vilijos laiškas

 

Nesulaukiam Tavo šarvuoto transporto, NATO kary Kontrimai. Laukiam laukiam su mama, žiūrim žiūrim pro visus langus – kaip nėr, taip nėr mūsų grandinio… Būtum nors kokią etažerę pergabenęs. Teko mano vaikučiams vargti. O lova taip ir liko neišnešta. Be tavo šarvuočio niekaip neįstengėm – teta Viktorija kaip mūras skersai kelio atsistojo. Teks pagyventi be lovos. Ai, bet juk yra tavoji! Na, tetute, na, šeriuk, atrodo, jūsų dainelės išdainuotos? Triokšt keberiokšt? Žinoma, nemandagu: tiek lūkesčių, tiek vilčių sudėta, ir še tau – trijų pirštų dovanėlė. Aferistė, nedėkingoji, paleistuvė!.. Klausiaus kaip Oginskio polonezo. Susiraukę žiūrėjo vaikučiai: kaip galima jų mokytoją šitaip pravardžiuoti!.. Pasirodo, galima. Poniai daktarei ir ne tokie dalykai galima. Na bet tuščia jos. Pagaliau atsikvėpsim – vienas didelis lapas užverstas… Negaliu pamiršti Alfreduko. Kur jis? Kaip jam? Nubundu naktį ir galvoju. Ir nieko negaliu sugalvot. Kas tas Kurbskis? Gal jis visai ne tėvas? O kad ir tėvas. Ar narkomanas gali pasirūpinti vaiku? Nenupraustas, nesušukuotas… Kapstos kur po šiukšlynus, vagiliauja… Tėvui renka centus… Viešpatie, kokia neteisybė! Laimė, kad esi Tu. Nelauktas, nesvajotas… Atėjai – ir pasaulis kitas… Jaukus, šiltas, ramus. Kaip tavo kambarys. Kaip jūra, kuri už lango teliūskuoja. Kaip daug kas. Kaip pietūs, kuriuos tavo mama išverda. Kaip voveriukai, jau visos voverės, kurios iš rankų valgo. Kaip tavo balsas, kurį taip aiškiai girdžiu. Kaip rankos. Kaip… Viešpatie, kaip aš tavęs pasiilgau! Tik nesumanyk atvažiuoti, nes liūdnai baigsis – aš tave mirtinai užbučiuosiu…

 

Keturioliktas Alfo laiškas

 

Valdas Munkas, senas jūrų vilkas, parplaukė iš paskutinės kelionės į savo salą, atsisėdo ant pakrantės akmens ir galvą ranka parėmęs ilgai žvelgė tolyn virš griaudžiančio vandenyno. Į retais barzdaplaukiais apdrikusį randuotą smakrą smego kaulėti pirštai, giliomis veido raukšlėmis riedėjo sūraus vėjo išspaustos ašaros, trūkčiodama plakė širdis. Daug jūrų apkeliavo kapitonas Munkas vežiodamas prekijų krovinius, svetimą kontrabandą, ne sykį su audromis galynėjos, su piratais grūmėsi, daugelio pasaulio šalių uostus aplankė, dabar nebesuskaičiuotų, kiek moterų, šviesiaplaukių ir tamsiaodžių, siauraakių ir storalūpių, šaltų kaip šiaurė ir karštų kaip savana, lengvino rūsčią jūreivio dalią, – jų bučiniai ir glamonės išnyko praeity kartu su vyno taurių skambesiu ir šampano purslais… Ta dar visai jauna prancūzaitė, pavadinkime ją Siuzan, vaikštinėjo Marselio uosto bare tarp stalų, už kurių dokininkai gėrė alų. Mažytė, pilka, lankeliu susegti plaukai, languota prijuostėlė. Vaiskioje rankoje melsvų žiedų pluoštelis, kitoj – gėlių kraitelė. Vyrai įmesdavo į ją smulkių monetų, bet gėlių niekam nereikėjo. Munkas baigė gerti savo bokalą, įmetė į kraitelę franką, pašiureno mergaitės plaukus ir buvo beišeinąs, bet mergaitė pažvelgė tokiom skaudžiom akim, kad vyriškis, nejaukiai pasijutęs, paėmė iš jos gėlių puokštelę. Kai, išėjęs į gatvę, numetė ją ir kažkodėl atsigręžė, mergaitė žvelgė pro langą, o jos skruostais riedėjo ašaros. Išplaukimo rūpesčiai užėmė visas kapitono mintis ir, tik atsidūrus atviruose vandenyse, vėl prieš akis iškilo verkianti mergaitė. Kodėl? Ką jis bloga padarė? Jis nupirko gėles, sumokėjo už jas keliskart brangiau, negu jos vertos. Jis gali pasielgti kaip tinkamas… Jokie pasiteisinimai nepadėjo. Verkiančios mergaitės vaizdas jo nepaleido. O dabar, atlikus paskutinę kelionę, tas vaizdas dar labiau išryškėjo. Munkas nubraukė nuo kaktos plaukų driekaną, sunkiai atsistojo, palaukė, kol atsigaus nutirpę sąnariai, ir nužingsniavo rengtis naujai kelionei – kelionei į Marselį…

Tai mano romano pradžia. Toliau turėtų būti… Ne, nežinau, kas toliau. Juk ir sėsdamas prie šio puslapio nežinojau, ką parašysiu… Aišku, kad kažkas turės atsitikti. Džiaugiuos, kad Tau mūsų namuose jauku. Džiaugiuos, kad mama gamina skanius pietus. O dėl liūdnos baigties, manau, klysti: dar nežinia, katras katrą mirtinai užbučiuotų

 

Dvyliktas Vilijos laiškas

 

Tai gražiai degėm!.. Dar prieš aušrą. Rodės, ir jūra liepsnoja. Aš pirmoji pašokau. Dūžtantį stiklą išgirdau. Pragertą balsą: Ar nebemiegat?.. Kas tu? Ko tau reikia?! – surikau. Laikas keltis, panele, – tas pats balsas. Staiga – liepsna ir aitrūs dūmai. Mama! Degam! – iš visų jėgų… Springdamos dūmais abi išbėgom laukan. Spėjau tik lagaminą pastverti. Ugniagesiai atvažiavo, kai namas jau tratėjo liepsnose. Ekspertų išvada – trumpas sujungimas instaliacijoj. Kad tikrai „trumpas“, įsitikinom pastogės ieškodamos. Apėjom miestelį – visi kratos, pažįstami ir nepažįstami. Pasklido labai žavus gandas, girdi, jaunoji panelė ne tik berniukus tvirkinanti, bet ir nelaimę nešanti. Va apsigyveno pas Kontrimus – raudonas gaidelis ir atskrido. Ką darysi, prisiglaudėm sandėliuke. Vaikiukai valgyt atnešė, mamytės išaugtinių drabužių pridėjo. Na, ne visai baidyklė, bet jei darže pastatytum, žvirbliai, manau, privengtų artintis. Mamai viskas aišku: važiuos pas tėtį, o aš… Buvau berenkanti tavo numerį… Nesurinkau. Kad kokios staigmenos neiškrėstum. Kol kas nieko labai baisaus ir neatsitiko. Išlėkiau, paskraidžiojau, vėl į aukso narvelį sugrįžau. Žinoma, ponia mane pasitiko tokia lūpų konfigūracija, lyg būtų pasaulinį karą laimėjusi. Užtat ponas už šilko vilną švelnesnis. Susirado, atsiprašė ir už ponią, ir už save, įteikė asmenišką raktelį nuo paradinių durų, pačią pirmą dieną savo mersu į Klaipėdos megapolį nulakino, pusdienį tupinėjo ir pūkštė, kol garderobą visam kurorto sezonui išrinko. Kai pirmąsyk nuėjau į klasę, vaikiukai žiopsojo, lyg būčiau iš salono parvestas pudelis. Taigi dabar ir sėdžiu laiminga, visa gurgždanti, rašau meilius žodelius savo bernužėliui, mama rytoj išskris į Keiptauną, prisišvartuos prie tėčio, užsuks ir į Pabradę, pas tave. Na o aš… Nemanyk, nežliumbsiu. Ruošimės pono direktoriaus jubiliejui. Kaip matai, tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gera…

P. S. Voveriukų kaulelius suradau. Palaidojau prie Loto, pastovėjau… Tik nemanyk, kad žliumbiu. VILIJA!!!

 

Penkioliktas Alfo laiškas

 

Vilija, Vilyte… Norėčiau kalbėti žodžiais, kurie tave tikrai pasiektų. Nerandu. Per daug žiaurus pasaulis... Bandai juokaut, ironizuot, vaidinti optimistę, stengies pamiršti baisumus, užsklęsti, paskandinti, neišleisti… Gal taip ir reikia. Nežinau. Skaitau tavo laišką ir jaučiu, kaip iš kiekvienos eilutės veržiasi rauda. Vile, Vilyte, man daug lengviau girdėti tave garsiai verkiant, negu justi, kaip tu beviltiškai blaškais tyliai raudodama. Vile, sukaupk jėgas, pabusk, atsimerk, apsidairyk, suprask. Blogio neįveiksi nusigręždama nuo jo, stengdamasi jo nematyti. Blogis negailestingas, atkaklus, skvarbus. Priimk sprendimą. Apibrėžtą, aiškų. Blogis vengia atviro žvilgsnio, tiesaus žodžio. Blogis bėga nuo širdies paskatinto, apgalvoto veiksmo. Nustatyk savo pasaulio ribas, kurių niekam nevalia peržengt. Apsitverk šalto nepakantumo siena. Žvelk iš aukštai. Galvok, įsitikink, veik. Niekas už tave nepadarys to, ką tu pati turi padaryti. Esi pakliuvus į Kurmanskių kompanijos spąstus. Nė kiek neabejoju. Buvai beištrūkstanti – susigrąžino. Kol kas akivaizdus veikėjas – Kurbskis. Jis pašalino Alfreduką, nes vaikas per daug landus ir plepus. Turbūt ir žino, ko jam nederėtų žinoti. Pats Kurbskis tikriausiai ne narkomanas. Švirkštas dėl įspūdžio: liaukitės įtarinėti, vaiko likimas nuo jūsų priklauso… Gali būti, kad kažkaip su narkotikais ir susijęs. Kodėl būtent švirkštas, o ne peilis, ne durklas, ne atsuktuvas? Todėl, kad tai jo sfera, Kurbskis puikiai įsivaizduoja, kokį efektą daro toks įrankis aukos artimiesiems. Nenustebčiau išgirdęs, kad tas klajūnas atlieka ir daugiau atsakingų užduočių. Pavyzdžiui, dar neišaušus, kai žmonės kiečiausiai miega, išdaužęs langą įmeta plastiko tarą su degiu skysčiu, prieš tai nepamiršdamas įsitikinti, jog tas, kas neturi sudegti, nesudegs… Vienu šūviu paklojami keli zuikiai: įgąsdinami žmonės, motinėlei taip pat gyvenimo nebėr, panelė Vilija lieka „kaip stovi“,– vienintelis kelias atgal, pas rūpestinguosius globėjus. Tavo užfiksuota ponios „daktarės“ fizionomija tiesiog idealiai patvirtina, kad mūsų svarstymų kryptis teisinga. Kurmanskis – prieštaringa figūra. Direktoriauja seniai. Ilgai viengungiavo. Vesti sutrukdė polinkis įsimylėti paaugles. Ir taip įsimylėdavo, kad visi vaikai žvengdavo, kai vyrukas tartum niekur nieko glausdavo prie ūsų jam patikusios mergaitės sąsiuvinį. Įklimpdavo ir tos. Viena storulė ir į lovą įsiviliojo. Ne laiku parėjo tėvas. Pakvipo baudžiamojo kodekso straipsniu. Ponia Viktorija per pažintis užglaistė. Su sąlyga, kad ves. Taip, ją, Viktoriją, keliais metais vyresnę gyslą. Ir vedė. Matyt, nusprendė, kad kalėjime nė tokios negaus. O viengungiški seksualiniai polinkiai daugiau nepasireiškė – iš tolo aišku, kad ponia sutuoktinė kietai žirgelio žąslus laiko. Bjauriai nuteikia tas „trumpas sujungimas“. Išeina, kad ir ugniagesių ekspertai vykdo kažkokių ponų nurodymus. Kas tie habidokai ir nalivaikos? Kieno tai slapyvardžiai? Koks čia žaidimas? Kaip jie susiję su Kurmanskiais? Tik medžiokle? Kodėl viskas slaptai? Ką reiškia tavo sapnas? Bandžiau užsiminti mamai. Neatsakė… Stebėk. Kas nors gali paaiškėti per Kurmanskio jubiliejų. Būtinai aprašyk. Su visom smulkmenom.

Draugelis važiuoja atostogų, palangiškis, nuveš laišką. Atgal ir paštu galima. Tik nemesk kur nors arti. Nuvežk į Klaipėdą.

Po dvyliktos… Saldžių sapnų, panele Vilija… Dėl voveriukų per daug neliūdėk – sako, gaisruose žuvusiųjų sielos eina tiesiai į dangų. Lauksiu… Alfas

 

Šešioliktas Alfo laiškas

 

Jau dvi savaitės nėra Tavo laiško. Sugrįžo ir draugelis. Kodėl? Man nereikia Tavo žinučių. Jos – ne Tu. Jos visų vienodos. Nekenčiu šablonų. Kam tie atsiprašinėjimai, tos priesaikos? Juk žinau, kaip iš tikrųjų yra. Nenustebk, kad neatsakinėju. Man nereikia šiaudinių žodžių. Man reikia Tavęs, gyvos, alsuojančios, mylinčios. Man reikia Tavo laiškų. Tavo kvepalų, Tavo rašysenos, Tavo liūdesio, Tavo juoko, Tavo humoro ir tragiškų spalvų… Man reikia visos Tavęs… Juk tu žinai. Bent ligi šiol žinojai. Kas pasikeitė? Laiko nebeturi? Visą energiją darbui atiduodi? Kurmio jubiliejus ant nosies?.. O vakarai? O dešimta valanda? Taip pat nebe mudviejų?.. Nežinau, ką ir galvoti. Vakar vos avarija neištiko – elektros stulpą nušlaviau, – galėjo atimt mašiną. Teko vadui aiškintis. Pasakiau, kad daugiau taip nebus. Paprašė tavo nuotraukos. Ilgai kraipė galvą, kol patikėjo. Nežinau, ar mano laiškas pasieks Tave. Laiškanešių limitas išseko. Mamos nėra, Alfreduko nėra, atsitiktiniais pasitikėt nenoriu. Parašiau žinutę. Laukiu iš tavęs patikimo žmogaus adreso, kuriuo galėčiau išsiųsti laišką. A.

 

Septynioliktas Alfo laiškas

 

Ir vėl krūva žinučių. „Sveika… Gyvenimas puikus… Darbas sekas… Daug šoku… Niekas neskriaudžia… Myliu… Bučiuoju… Labai neturiu laiko…“ Žodžiai, žodžiai… Vienas už kitą tuštesni, banalesni. Kiek gali tą patį kartoti? Nenoriu, nereikia man tų surogatų. Kur dingo Vilija? Kur jos stiliaus grakštumas, vaizdingi sakiniai, žodžių muzika? Kur netikėtos mintys, pritrenkiantys palyginimai, nuoširdžios ašaros ir tikras juokas? Vargšai jūs vargšai, žinučių rašinėtojai… Žodžių blizgesio ir minties skurdo riteriai… Jūsų lobiai taip ir lieka neatverti. Tiesa, ačiū už adresą. Gerai būtų, jei vis dėlto parašytum, kas tai per žmonės.

 

Aštuonioliktas Alfo laiškas

 

Bandai kantrybę? Tai žinok – jei dar bent vieną žinutę atsiųsi, tikrai pasinaudosiu interneto informacija. Vile, Vilija, juk tavęs nebėr, tavęs neliko, nei Vilijos, nei Vilės. Kas tu? Tu – niekas. Tuščia vieta. Ir drąsiai tai tvirtinu. Nes tu – iš tikrųjų niekas. Na, nors vieną argumentą pasakyk. Nėra. Neturi. Vile, Vilyte, ką aš dabar mylėsiu? Žinok, pirmą kartą taip išskydau. Nesulaukiu komandos į poligoną. Šaudysim į taikinius. Dažniausiai nukertu iš pirmo šūvio. Kelias akimirkas niekas neegzistuoja – tik taikinys. Bet tos akimirkos praeina, ir vėl… Varinėju, reikia ar nereikia, savo slibiną po poligoną, kartais ir po užsiėmimų, atseit meistriškumą tobulinu, vis dėlto vadas, turiu viską geriau už kitus daryti. Vadas… Koks aš vadas?.. Kliunkis peršauta širdim… Žinoma, nepasirodau. Žinoma, kietas, reiklus, vaikinai pakeiksnoja. Kartais toks ūpas užeina kam nors vožti, kad vos valdaus. Tačiau kodėl apie tai kalbu? Tavęs nėra… Žinutėj užtikau irgi „ne tavo“ klausimą, ką aš galvoju daryti dėl tų… Na, tu žinai dėl ko. Ogi nieko. Viskas padaryta… Pragarui palaiminus, niekšams pritariant…

 

Tryliktas Vilijos laiškas

 

Kodėl neberašai? Daugiau kaip mėnuo nė vieno laiško. Paskutinis, kurį tavo draugas atvežė. Kur apie voveriukų sielas, kurios eina į dangų. Kaip jiems gerai… Bet negali būti, kad tu nerašytum, juk negali. Juk aš niekuo tau neprasikaltau. Taip norėčiau rūgštumo… Bulvės ir kruopos, kruopos ir bulvės. Rašau palindus po antklode. Alfredukas žibintuvėlį padovanojo. Tą naktį taip griaudėjo, tokie žaibai, lietus, širdis sustukseno, nedrįstu atsimerkt – stovi už stiklo Alfredukas, žaibo nušviestas, lietaus plakamas… Bandžiau nuvažiuot pas tave. Pasakyt, kad turėsime vaikelį. Daug ko papasakot. Tu būtum supratęs. Palangoje iš autobuso ištempė. Nepažįstami vyrai. Mobilųjį atėmė. Ponia daktarė kažko suleido. Nežinau, kur esu. Antklodė tokia šiurkšti, taip smirdi, kad visąlaik jauties lyg su meška gulėtum. Keliskart kraujo ėmė. Nieks nieko nesako. Rankenų duryse nėra. Pro langą neišlipsi. Panašu į durnyną… Kaip stebuklas atsirado Alfredukas. Vandenlaku užlipa. Obuolių atneša. Palubėj vėdinimo langelis yra. Aukso vaikas. Net graudu. Rašyt jam nelabai išeina, per stiklą nesusišnekam, tai nieko ir nesužinau. Kaip tu? Tiek daug visko laiške prirašei, kad visai susipainiojau. Dabar išvis galvelė stabilumu nepasižymi. Vaikštau tartum vėjelio nešiojama. Nepyk, jei visokius niekus tauškiu. O kaip kitaip su tavim pabūsi? Mobiliojo neturiu, laikrodžio neturiu, kada dešimta vakaro, nežinau, tai ir šneku. Kai ilgai šnekėsiu, vis pasitaikys. Kaip toliau bus – nežinia. Tik nesugalvok ko nors imtis. Atlėksi, viską sumalsi, kur aš tave dėsiu? Blogiau, kad vaikučių nebeturiu. Kad vaikučiai manęs nebeturi. Įsivaizduoju, kaip jie kas rytą laukia, pasiruošę lėkti pasitikti. Na bet… Užtat dabar aš vaikelį turiu, vaikelis mane turi. Mes visi viens kitą turim. Ir tave turim. Ir tu mus turi. Gal ir blogai elgiuos viską tau aprašydama, gal reikėjo primeluoti, prigražinti, bet kad tik taip išeina. Mielasis, labai labai prašau tavęs, pakentėk, susivaldyk, bijau, kad gali atsitikti, ko nebepataisysim. Myliu, myliu, myliu… Alfredukas organizuoja ryšio priemonę, gal ir balsą išgirsi…

 

Keturioliktas Vilijos laiškas

 

Jau kelios dienos… Nė vieno žmogaus… Lemputė palubėj, už lango siena… Ateina slaugė, tylom padeda dubenėlį kruopų, ir vėl pusdienį žiopsok į lubas. Ai, vienas žmogutis yra. Ir dar koks! Tiesa, nelabai didelis. Turbūt kaštono dydžio. Gal kaip agurkiukas. Bet jau kalba. Su juo galima visai žmoniškai pasišnekėti. Jis mane puikiai supranta. Ir aš jį suprantu. Netgi kada nusišypso, pajuntu. O būna – į kamuoliuką susitrauks ir tūno. O širdis tuksi… Vadinasi, kažkas nebe taip. Nebeatskiriu, ar tai jo, ar mano širdis. O gal abi kartu? Gal visos trys? Gal ir Tavo širdis tuo metu taip tuksi?.. Labai juokinga, kai „valgo“. Kartais toks alkis apima, valgyt nėr ko, aš kramtau, ir jis čepsi. Taip aiškiai jaučiu… Čep čep čep… Ir niurna kaip katinukas. O kai valgau atšalusias bulves, šlykštisi. Ir man pačiai šleikštu, bet reikia kažką valgyti. Gal nebeilgai? Kiekgi gali mus čia laikyti? Viešpatie, kaip laukiu tos minutės, kai galėsiu priglausti prie krūtinės, pamaitinti. Maitinsiu tik savo pienu. Gerai, kad dabar dar nereikia. Iš kur jam to pieno paimčiau? Ir vardą išrinkau. Feliksas. Jei berniukas. Jei mergaitė – Laimutė. Net juokinga, iki šiol niekaip nesuprantu, kas jis – berniukas ar mergaitė. Gal ir pats nelabai numano? Į ką panašus? Manau, kad klausimas aiškus. Jei berniukas – į tave, jei mergaitė – į mane. Kodėl? Kitaip nebūna. O gal atvirkščiai? Ak, jei dar ateitų Alfredukas ir atneštų tavo laišką, sakyčiau, esu beveik laiminga… Ateis. Juk ateis… Kai tik sutems, ir atkeberios. Negali būti, kad tu taip ilgai nė žodelio neparašytum.

 

Devynioliktas Alfo laiškas

 

Padariau žiaurią klaidą. Jau būčiau pas tave. Kreipiaus į vadą, viską nuoširdžiai išdėsčiau. Uždarė į daboklę, sako, jei neuždarysiu, vis tiek bėgsi. Taip, sakau, bet ir uždaryto nesulaikysit. Specialų sargybinį prie durų pastatė. Užrakino. Iki parado. Dabar bėk, sako. Ne, kažkoks košmaras. Skaitau tavo laiškus, ir šiurpas ima. Na ir šunkaros… Kodėl? Už ką? Kaip didžiausią nusikaltėlę. Kaip nesutramdomą psichę. Tave… Kuri… Ne, vienos bombos čia aiškiai nepakanka. Visą mėnesį leidaus mulkinamas. Rašiau laiškus. Keikiau už žinutes. Moralės mokiau. Nė neįtardamas, ant kieno meškerės užkibau… Kas jie? Ką jie sumanė? Kodėl tau valgyt neduoda? Siekia palaužt? Kad nesipriešintum? Nori parduot? Keršija? Už mane? Už vaikelį? Džiaugiuos, kad judu taip gerai sutariat, bet dabar ne tai, ne tai… Reikia detalių, detalių… Aš turiu aiškiai viską žinoti. Namą Alfredukas parodys. O toliau? Klysti negalima. Patalpų išsidėstymas, sargų postai, kitokios kliūtys… Visą laiką uždarę nelaikys, išves ir pasivaikščiot. Stebėk, įsidėmėk ir viską aprašyk. Smulkmenų čia nėra. Veikia kažkokie nepažįstami vyrai. Kas jie? Beprotnamio sanitarai? Mafijos smogikai? Gal vaikinus reiks kviestis šturmui? Gal apgaulingam manevrui rengtis? Ech, jei ne tos grotos!..

Kažką norėjai papasakot… Ką? Kodėl to negalėjai parašyti laiške? Ar tai per daug pavojinga? Bijojai, kad laiškas nepatektų į jų rankas? Gal kaip tik čia visų paslapčių raktas? Atsakydama parašyk. Laikykitės. Tikėkit. Jūs ne vieni. Alfas.

 

Penkioliktas Vilijos laiškas

 

Iš vakaro suleido kažkokių vaistų. Prispaudė ir suleido. Širdis sušoko, rankos ir kojos aptirpo, Dieve, mano vaikelis… Per naktį sapnavau košmarą. Kurbskį su kastuvu. Jis laidojo ir laidojo maišelius su vaikeliais. Kasė smėlyje duobeles ir laidojo. Visą pajūrį kapeliais nusėjo… Paryčiui atsipeikėjau. Pirma mintis – apie vaikelį… Įsiklausiau kvapą užgniaužus – širdelė vos vos… Dieve, palik jį gyventi!.. Atiduosiu viską, kas brangiausia, tik palik… Iki ryto meldžiaus. Aprimau, vaikelis atgijo. Pasirodė Kurmanskienė. Nuvedė, atliko echoskopiją, pakišo lapelį pasirašyt. Ramiai suplėšiau. Nė nepažiūrėjusi. Ponia daktarė vos neatsisėdo. Ruoškis valymui, ištarė pro dantis… Buvau visai rami. Ką gali kažkokia boba, jei su mumis Dievas? Alfai, nesiimk manęs vaduoti, neprisidaryk bėdos. Aš saugi. Dar niekada nebuvau tokia saugi. Šiąnakt vėl melsiuos. Melsdavaus ir anksčiau, bet niekada nebuvo taip, lyg kalbėtumeis kaip su labai artima siela, kaip su draugu, kuriuo gali visiškai pasitikėti, kuriam gali atskleisti visas savo paslaptis, kurio gali visko prašyti, nes žinai, kad būsi išgirstas. Grįšiu, išmokysiu ir tave. Tai visai paprasta. Reikia labai labai stipriai užsimerkti, sulaikyti alsavimą, nieko nieko nematyti ir negirdėti, tada pamažu pamažu nirti gilyn, gilyn… Mano vaikystės ežeras!.. Dievo akis… Įkaitęs keliuko smėlis degina padus. Iš po kojų tingiai straksi apkvaitę nuo kaitros žiogai. Pieva kūpa spalvingiausiais vidurvasario žiedais. Skubu ten, kur apkaišytas miškų blakstienomis švyti žydras dangaus paveikslas. Jo trokšta visa mano esybė, ilgisi siela ir kūnas. Saulės spinduliai lūžta bangelėse, raibuliuoja dugno smėlyje. Į šalis sprunka pabaidytos žuvytės, melduose šiugžda laumžirgiai. Brendu ir atsiduodu vandeniui. Ežeras mane priima, kelia ir laiko ant rankų. Vanduo mane gaivina, glosto, glamonėja, sūpuoja, myluoja. Taip lengva, gaivu ir gera plaukti, kalbėtis su juo, šnabždėti gražius žodžius. Ežeras jaučia mane, ežeras supranta mane, jis žino, kaip aš jo pasiilgus. Jis priima mane. Ate… Ramios nakties. Tikėk ir lauk. Vilija… Tavo…

 

Dvidešimtas Alfo laiškas

 

Pabudau, nes išgirdau balsą: Alfonsai Kontrimai, važiuok. Durys buvo neužrakintos, sargybinis miegojo. Paėmiau ginklą ir išėjau. Švito. Leidosi mėnuo. Medžių šešėlyje tūnojo šarvuočių gretos. Alfredukas miegojo mano mašinoje. Suburzgė užvestas variklis. Pajudėjom… Jau? Važiuojam? – paklausė berniukas. Per tris valandas pasiekėm Klaipėdą. Sustojom raudonų plytų sienom apsuptame kieme. Tai buvo psichoneurologinė ligoninė. Tave radom operacinėje. Tik iš akių pažinau – tokia sunykus… Kurmanskienė sterilizavosi rankas… Pakėliau ginklą ir paleidau šūvį… Grįžau į dalinį vienas. Poligone gaudė mašinos, rikiavosi kolonos. Prisistačiau vadui, paprašiau leidimo stoti į savo vietą. Po parado įteikiau raportą, kuriame nurodžiau savavališko išvykimo priežastis ir padarinius. Dabar esu Lukiškėse. Areštinėje. Kol vyks tyrimas, pasimatymai uždrausti. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Juk taip, mielieji, o gal ne?.. Jūsų, jūsų, jūsų Alfas.

 

Šešioliktas Vilijos laiškas

 

Na ir įvarei baimės ponuliams. Būdavo, savaitgalis – ir sulėks mašinėlės, iki paryčių kortom lošdavo. Dabar tylu. Nė kvapo. Ponas direktorius ir į mokyklą su šautuvo dėklu vaikšto. Aišku, netuščiu. Gaila, kad laidotuvių nematei. Tiek tokių solidžių ponų… Juodi kostiumai, veliumai, pirštinaitės… Karstas su vario rankenom… Palangos dūdos… Kostiumuoti vyrukai aplinkui… Kaip iš itališko filmo. Turėjau ir aš juodą šydą užsidėt. Juk augintinė, lyg ir duktė. Pagaliau! Aš laisva. Galiu ir raudoną užsidėt. Galiu ir varnalėšos lapą. Ponios, reikšdamos užuojautą, šniurkščiojo, glėbesčiavo įmitę ponai. Neatrodė, kad ponas našlys labai liūdėtų, bet duobę užkasant raudojo kaip mažas vaikas. Palaidojom tose pačiose kapinėse, netoli vaikelių… Feliksiukas visai atkuto. Apetitas žvėriškas. Nespėju produktų tempti… Per kokį mėnesį krypuosiu kaip žąsis… Ne, linguosiu kaip gulbė. Tapsiu tikra mokytoja. Ša, vaikai! Kas ten šnibždas? Į kampą!.. Ak, tu… Burbėsi dar? Ar žlibas, nematai, su kuo šneki? Ponios mokytojos nebepažįsti? Kad be tėvų nesirodytum!... Štai taip, panele Vilija. Juokauju, žinoma. Vaikučiams pasakiau… Mergaitės vos nesusipešė – visos norės nešioti. Berniukams, aišku, nerūpėjo. Išskyrus Alfreduką, kuris sušnirpščiojęs pasiprašė į tualetą. Priglaudžiau, paglosčiau – atsisėdo į savo vietą… Mylėsiu, ir tave mylėsiu… Ir Tave? Su kuo dabar šnekuos? Ak… Ir reikėjo, kad šitaip atsitiktų!.. Prisimeldžiau… Na bet kaip kitaip? Kai vaikelio gyvybė ant plauko. Ar galėjau nepažadėti? Atleisk. Negali būti, kad Dievas toks žiaurus. Melsiuos, kad leistų atžadėti. Mylėsiu, vis vien tave mylėsiu. Nors… Kai pamačiau uniformuotą, ne nuotraukoj, ne, šaltas kaip ledas akis, išgirdau šūvį, jausmai ge- rokai buvo nugaravę. Nuolat galvoju: kaip dar galėjom išsisukti? Atsakymo nerandu. Guodžiuos mintim, kad tai įvyko ne be Dievo valios. Vadinasi, tik taip ir turėjo būti. Nuo likimo dar niekas nepabėgo, Alfai…

 

Dvidešimt pirmas Alfo laiškas

 

Galvoji, kad mane graužia sąžinė? Gerai galvoji. Kokia gali būt sąžinė, jei – Dievo valia? Tiesiog nemalonu, kad esi uždarytas. Nemalonu, kad kai kam tai malonu. Nemalonu, kad tavo gyvenimą nulems koks šiaudadvasis teisėjas. Nemalonu, kad paskui kiekvienas paršelis pirštu į tave rodys – tupėjęs už žmogžudystę… Atsisakiau advokato. Tėvas pasamdė. Nieko daugiau nežino, tik – įstatymas, įstatymas, įstatymas… Ar tai įstatymas, kuris neleidžia žudyti žudikų, bet leidžia žudyti nespėjusius užgimti kūdikius? Ar tai įstatymas, kuris leidžia nuteisti tuos, kurie sutrukdo tai padaryti? Atleisk, kad taip greit išlėkiau. Gal kiek ir susinervinau. Ne kasdien tokie žygiai pasitaiko. O laidotuvės patiko. Mielai būčiau apsilankęs. Pasakyk ponui direktoriui, kad nesijaustų per daug kaltas. Kad ramiai miegotų. Mauras savo darbą atliko. Jis keičia įvaizdį (image). Nuo šiol jis bus pavyzdingas kalėjimo kamštis. Nė kiek neabejoju, kad įsūdys topą. Mažiau penkiolikos nė nesvajoju. Į paniką nepulsim. Stengsimės greičiau išeiti. O susitiksim… Turiu idėją. Tarkim, penkiolika metų. Kasmet sukaupiam po… na nežinau, pagal galimybes. Žodžiu, kad susitikimo vieta būtų naujas namas. Ten pat, prie jūros. Vietoj sudegusio. Turbūt reikėtų projektuoti gana erdvų. Kad visi sutilptume. Ir seneliai. Tai yra tėvas ir mama. Kad visiems būtų patogu. Atrodo, turėsiu keisti profesinius planus. Pabuvau sprogdintoju, navigatorium, karo specialistu… Krapštaus pakaušį, ką čia dar sugalvoti… Žinoma, nemanau, kad geriausia išeitis – recidyvistų rangas. Raumenų pakaktų, gal ir smegenų, nebūčiau paskutinis, bet per daug jau simpatiški snukeliai… Šiaip čia visai neblogai. Man gresiantis straipsnis, pasirodo, turi nemažai privalumų. Kameros bičai (beje, anglų žodis bitch reiškia kalę) elgiasi visai padoriai. Ne tik veiksmais, bet ir žodžiais man neprieštarauja. Nereikia nė prašyti – mielai viskuo pasidalija. Kažkurią dieną laukia pasimatymas su tardytoju. Turiu visokių minčių. Strategija aiški – kuo mažesnė bausmė. Dėl taktikos dar neapsisprendžiau. Mokyklinė patirtis rodo, kad ragų per daug demonstruoti neverta. Gerokai neramu dėl tavo pažadų atžadų. Su Dievuliu menki juokai. Pakliuvęs į jo nagą, daug nepasišakosi… Jei nepaleis, tai ką? Mūsų meilei kryžius? Betgi penkiolika metų!.. Mieloji, daryk ką nors. Dabar ir aš daugiau laisvo laiko turėsiu. Tik parašyk. Tiesa, peržiūrėk ponios daktarės kartoteką, atrink tas „baisiąsias“ korteles ir atiduok į kokio nors banko seifą. Geriau visą. Gali prireikti. Kartu ir mano laiškus. Nedelsk.

 

(Bus daugiau)

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)