tekstai.lt

Algimantas Mikuta. Poezija
Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image /home/tekstai/domains/tekstai.lt/public_html/images/stories/metai/mikuta algimantas.jpg

 

Algimantas Mikuta
Algimantas Mikuta

 

Gyvatės ir plaštakės

 

Tu patikai gyvatėms,

jos šliaužia iš paskos,

o štai margoms plaštakėms,

matyt, nepatikai.
 

Kad bent viena nutūptų

netyčia ant peties –

jos leidžiasi ant medžių,

ant žvyro ir žolės.
 

Tu patikai gyvatėms –

jos taikosi minkščiau

priglusti prie krūtinės,

įsirangyt giliau.
 

Čia daug prabėgo kojų,

išsilenkė visų,

o štai tave sekioja,

joms šilta, tau baisu.

 

Saulingosios plaštakės

tetrokšta atgaivos –

kur nors ant akmenėlio,

ant žemės negyvos.

 

 

 

Miestelis prie jūros II

 

Gal kas nors ir išeitų,

jei mudu suvytume savo mintis

kaip išdžiūvusias gyslas –

tokį lyną vargu ar nutrauktų

dantingas jūršunis,

darniąją logiką bloškiantis vėjui.

 

Gal kas nors ir išeitų,

jei mudu supintume savo žvilgsnius

kaip spalvotus kaspinus –

tokią juostą vargu ar atrištų

juodas daltonikas,

linkęs visus išplukdyti į šviesą.

 

Jei eitume koja kojon,

jei motume ranka rankon,

gal ir sudrebėtų akloji gatvytė,

kur mudu šiemet gyvename,

bet vis viena ji neperšoktų jūros,

dvokiančios pragulom.

 
2
 

Bet netapatinkit trimito su garbe,

garbė yra tik atsilikęs garsas,

toks šleifas, kuris velkasi per žolę –

užmynus jį, garbės dėvėtojas nugriūna.

Skardus trimitas paskelbia medžioklės

pradžią, o kuo ji baigsis – gėda ar garbe –

nežino niekas, reikia palūkėti,

o ypač tikintis garbės – ji amžinai

vėluoja, tad galima ir nesulaukti.

 
 
 
Lašai
 

Kad daiktai susilietų,

jie turi būti skysti.

Krenta vienas akmenukas

šalia kito, atšoka,
kartais priglūsta

ir išguli metų metus.

Ir šildo viens kitą,

kol praeivis nepaspiria jų.

O lašai niekada neatšoka.

Jei susiglaudžia, tai amžiams.

Krito ašaros dvi,
susiliejo,
liko viena.
 
 
 
Žiedų dalijimas
 

Žliba močiutė išdalijo žiedus:

tam davė vieną, tam davė du, tam tris,

o tam ir nebeliko, beje, neliko nė vienam.

Ak, kaip įsižeidė negavę žiedo,

tarsi gražios mergaitės atstumti.

Žliba senutė jų tiesiog nematė,

nes mindžikavo jie kampe, o ten tamsu.

Nereikia kuklintis, nereiks tada raudoti –

garbė ir akademija negirdi, neprimato,

o čia tik drovios tautinės žaidynės,

ne gladiatorių kova, kur spindinčiu diržu –

žiedai jame iš tikro aukso –

apjuosia tą, kursai visiems kitiems

nusukinėja sprandus.

 
 
 
Plokščias gyvenimas
 

Tarsi palietas ant stiklo

ir dar pavedžiotas pirštu –

gilyn neįsigeria,
šaknų neįleidžia.

Tai kas, kad žaismingas ir margas –

dirva neprisiima jo,

dangus neatspindi –

mikroninė laiko plėvelė

ant kietojo kvarco paviršiaus –

nereikia fatališkų liūčių,

užtenka ąsočio vandens,

šliūkštelto tarsi netyčia –

ir nelieka linksmų raibulių,

mįslingų lemties ornamentų.

 
 
 
Dauba
 

Esu įkalintas dauboj.

Kokia sargyba? Kokios grotos?

Stačiais nusvidintais šlaitais

nebent tik voras išropotų.

 

Pradvisęs oras kaip klijai,

dauboj klampodamas po tirštą

istoriją, ne vienas čia

apsivelia ir užsimiršta.

 

Bet aš ne voras, juo labiau

dumbliagyviu nepasiversiu,

ilgai tarp nuosėdų (tai kas,

kad jos auksinės) neištversiu.

 
 
 
Užuot šypsojęs
 
Prekiauju ašarom,
esu artistas,
jūs perkat jas

ir mokat nešykštėdami.

Taip pat parduodu
šypsenas.
Vien iš prekybos,
ponai, gyvenu.
Beje, už ašaras

jūs mokate brangiau,

labiau jų geidžiate.
Tad neturėtumėt
manęs pasmerkti,

kad dosniai lieju jas,

užuot šypsojęs

vargšams už grašius.

 
2
 
gaji padermė:
sukapoti į gabalus

ilgai šokinėja ir spurda

kiekvienas gabalas sau

tol atsišaudo ir rėkia

kol turi iš ko
jų negalima glostyt
nuo glostymo geibsta
 

ginasi visą gyvenimą

nuo gero gyvenimo

net daugintis vengia

per daug malonu
 
 
 
Prieglauda rudenį
 

O senjoras antrame aukšte

per valdžios virtimus

išlieka ramus,

jis skaičiuoja namus,

kuriuos jo sūnus,

nekilnojamojo turto agentas,

pelningai pardavė,

o dolerius ir svarus

išmainė į deimantus.

 

Lūžta miškai, griūva namai,

šliaužia lavinos, laidoja kaimus,

šaukia vaikai, baubia galvijai,

stūgauja radijas.
 
Senjoras ramus –

jis skaičiuoja namus,

kas sugriuvo – į nuostolius,

kas parduota – į pelną.

 
Nutraukė laidus,
tamsu kaip maiše,
antrame aukšte
senjoras tamsoj

kaukši skaitliukais,

rūšiuoja deimantus.
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)