renata serelyte         Metų pabaiga užverčiama kaip parašytos knygos puslapis.

 

Nes knygas šiandien paprasčiau rašyti nei skaityti. Rašytojų, kaip prognozavo Juozas Erlickas savo „Viršūnėse ir kelnėse“ (1995), tuoj bus daugiau negu skaitytojų. Nes rašyti, kaip galvoja, pavyzdžiui, mano kaimynė – turgaus prekiautoja, manding, nėra sudėtinga. Veikiau – madinga. Šiuolaikiška. Žavu. Ir tam nebūtina išmanyti gramatiką, sintaksę ir frazeologiją – redaktoriai ką reikia ištaisys. Taip rašo viena popžvaigždė, studijavusi lietuvių filologiją, bet taip jos ir nebaigusi. Matyt, įkvėpimui taisyklės nereikalingos – gaidys gieda užsimerkęs.

 

„Aš irgi moku rašyti romanus!“ – išdidžiai tarė kaimynė. Net krūptelėjau nuo jos žodžių. Gal iš netikėtumo, kad perpildytoj literatūros rinkoj atsirado dar viena konkurentė. Gal iš baimės, nes aš tikrai nesugebėčiau gerklingai plyšauti už prekystalio girdama savo prekę, taigi socialinio prisitaikymo lentelėje esu laipteliu žemiau.

 

Ir kiekvieną sykį, kai matau raudoną kaip proletariato vėliava kaimynės ševeliūrą, iš turgaus oriai parlinguojančią namop, pasidaro neramu. Gal ji jau parašė romaną?.. Gal visa tai, ką rašau aš, nebereikalinga?..

 

Nereikalingumo jausmas apninka, kai pavakare tenka nubėgti į „Maximą“ druskos, kurios trečia diena pamirštu nupirkti, po kojomis painiojasi kultūrinis dienos sluoksnis – tušti plastmasiniai alaus buteliai, dėžutės su nudrikusiais ant šaligatvio morkų siūleliais, taukuoti popieriniai maišeliai, tų šiukšlių fone laisvai jaučiasi benamiai – katinai ir žmonės, nes nei į šiukšles, nei į juos padorūs piliečiai, išlipantys iš mašinų apsipirkti, nekreipia jokio dėmesio. Eini ir matai, kad niekas po tavo rašymo nepasikeitė, tik krūptelti tenka vis dažniau, nes neaišku, kas ten taip klaikiai suriko už psichiatrinės ligoninės sienų: ufonautų puolamas pacientas ar tamstos, rašytojau, personažas, o gal čia šauki tu pats, tik rėkti pavakario tamsoj prie mašinų stovėjimo aikštelės nėra visiškai įprasta, užtat galbūt kas nors atkreips dėmesį ir į tave.

 

Pasižiūrės šiek tiek išgąstingai, nes, šiaip ar taip, kriminalizuota žiniasklaida daro savo – ir galbūt šitas išgąstis tamstai netgi patiks. Nes juk menininko niekas nebijo. Bijo girtų policininkų, agresyvių paauglių, smarkiai išsidažiusių merginų, pensininkų stiklinėmis akimis, augančių kainų, kinų, juodaodžių, čigonų, šunų ir lapių, antstolių ir kaimynų, ir, aišku, savęs, nes niekada nežinai, ko iš savęs sulauksi. Tamsta nelabai reikalingas Lietuvai, nes nesugebi įvaryti baimės, kuri dabartės yra ne liguistos fobijos ir nevisavertiškumo, o veikiau pagarbos stipresniajam ženklas. O kas šiandien pats stipriausias, galima atsakyti nevienareikšmiškai, bet objektas (subjektas) visados bus tas pats: turtas, pinigai, finansai, materialinė gerovė, vartojimo laisvė, pirkimas ir pardavimas etc. Asfaltas, kuris šnypšdamas užlieja smulkias gyvybės formas, ir niekas šito monolito neįveiks, – nei kūjis, nei pneumatinis gręžtuvas – nebent žolė jį suskaldys, belieka tikėti žole.

 

Po savaitės komentarų, kuriuos skaitau kas antra savaitė Lietuvos radijuje, kartais skambteli įdomių žmonių. Nepažįstama moteris, prisistačiusi kaip estrados dainininkė, iš tų, kurias vadiname „pamirštomis žvaigždėmis“, sako – savivaldybė mane uja, ar galite padėti. Arba kieme prietemoje tarp vaikų statytų besmegenių staiga išvystu pagyvenusią moteriškę juodo karakulio kailiniais ir į britų konsteblio šalmą panašia kepure. Jinai, tarsi išdygusi iš po žemių, tikisi, kad galiu sutramdyti mafijozius, kurie pro rakto skylutę leidžia dujas į jos butą, ir, be to, aprašyti jos gyvenimą, kur bus atskleista „visa tiesa apie valdžią ir saugumą“.

 

Pasirodo, sakomi žodžiai neišsisklaido eteryje kaip pabiros molekulės. Jie grįžta keisčiausio rezonanso pavidalais. Kartais – bauginančiais. Bet jeigu jau kalbi, matyt, turi to tikėtis.

 

Tyla, kaip teigė Marcelijus Martinaitis savo „Raudonajame sąsiuvinyje“, irgi yra pasipriešinimo forma. Žodžius galima suvokti kaip ypatingą tylos rūšį, kai galima išgirsti visa tai, ko nesigirdi „glamūriniame“ kasdienos dūzgesy.

 

Užtat ir metų dienas galima suvokti kaip tyliai, neskubriai verčiamos knygos lapus. Kaip ramų egzistencinį pasirinkimą, gyvenimo būdą, kurio neprimeti kitiems, tikėjimą, į kurį neliepi atsiversti netikėliams, skubantiems ragauti žiaurių vartotojiško rojaus malonumų. (Neseniai mačiau reklamą, kur mobilieji telefonai atlieka peilių, o gal skutamųjų peiliukų funkcijas; šalies, pasižyminčios itin aukštu savižudybių ir smurtinių nusikaltimų rodikliu, vartotojus ši reklama turėtų įkvėpti.)

 

Būti suraižytam į kąsnelius naujuoju RAZR modelio telefonu, be abejo, prestižiškiau, nei gauti su „Odisėjos“ tomu per makaulę. Betgi žaloti ką nors su knyga – nei šis, nei tas. Kaip ir, prisiskaičius knygų, gelbėti pasaulį. Politikai, pastaruoju metu pamėgę lyginti save su kai kuriais nemirtingos klasikos personažais, vargiai beprisimena, kokie įvykiai tuos personažus iškėlė į tokias nepamirštamas aukštumas. Pavyzdžiui, kad ir Don Kichotas – pasaulio gelbėti jis puolė ne apimtas rinkiminio įkarščio, bet veikiau persiskaitęs riterių romanų, taigi apimtas švento pamišimo, kurio nei anų, nei šių laikų protingi piliečiai nepateisintų, o psichiatrai, kurių didesnė dalis dar tebetaiko iš sovietinių laikų paveldėtus gydymo metodus ir teisinę kazuistiką, rastų tokiam personažui ir tramdomuosius marškinius, ir aiškų teisinį apibūdinimą: „neveiksnus“. „Neveiksnių“ žmonių grupei šiandien priklauso nemažai piliečių, nors iš esmės toks apibūdinimas tiktų daugeliui politikų, tik jų neveiksnumas susijęs anaiptol ne su riterių romanais, veikiau atvirkščiai – su Darvino evoliucijos teorija ir kovos už būvį dėsniu. Kad toje teorijoje esama tiesos, o dėsnyje – logikos, patvirtina kiekvieni rinkimai ir kiekviena Seimo kadencija.

 

Taigi kai po ilgo popieriaus gadinimo, vadinamo kūrybiniu procesu, susigriebiu, kad namie nėra druskos, ir išbėgu į „Maximą“, po kojomis tamsoj sutreška ne plonas vakaro ledas, o plastmasinis „Tauro stipriojo“ lukštas, kaip strėlės į ligoninės parką šauna nepatiklios katės, į šnabždančias ir šlamančias mano tylos formas braunasi besibaigiančių metų garsai, skausmingas personažų riksmas, turgaus raudongalvės ir dirbtinai pražilusios scenos žvaigždės balsai, – jie man teigia, kad parašė romaną, tik neaišku, kuris iš jų savinasi šią garbę, bet man visai nebaisu.

 

Tegu metai verčiasi kaip knygos puslapiai, kaip mirusių medžių šlamesys, kaip krintančio sniego šnabždėjimas ir tylaus eterio gaudesys, kaip šventa užmarštis, gailestingai priglobianti visa tai, kas parašyta.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)