tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Pradžių pradžia ir pabaiga?

 

„Jei nori pasidaryti rašalo, balandį ar gegužę prisipjauk erškėtrožių šakų, kol jos dar nesulapojusios. Susiraišiok ryšulėliais ir palik pavėsy trims keturioms savaitėms, kad gerokai pradžiūtų. Paskui pasidėk ant trinkos ir tol medine kuoka jas daužyk, kol atšoks žievė. Tą žievę tuoj pat užpilk vandeniu. Prisimerkęs kokius keturis kubiliukus palauk aštuonias dienas, kad vanduo ištrauktų visas žievės sultis...“ – šitaip apie 1100 metus savo knygoje „De diversis artibus“ rašė vienuolis Theophilusas Presbyteris. Prireiks dar ne vienos skrupulingos procedūros, kol permatomas, šviesai ir vandeniui atsparus skystis bus sumaišytas su raudonuoju arba baltuoju vynu ir pagaliau užpildys rašalinę. Per tą laiką jau priartės ruduo.

 

Taip pat ilgai ir kruopščiai būdavo apdorojamas avių ir veršelių kailis, kol virsdavo pergamentu. Kruopštumo ir kantrybės čia dar nepakakdavo, reikėjo žinių, išmanymo ir savotiško atsidavimo. Pergamentas buvo brangenybė, tad su ja taip pat reikėjo elgtis apdairiai ir išmaningai. Vienuolynų raštinės būdavo nešildomos, kad nepakenktų jautriam pergamentui, ir šviesos ten, ko gero, buvo mažoka. Įgudęs vienuolis per dieną įstengdavo perrašyti daugiausia septynis dvidešimt penkių eilučių pergamento lapus. IX a. savo raštininkais ir turtinga biblioteka garsėjo Šventojo Galleno vienuolynas, dar po poros šimtmečių išgarsėjo Fuldos ir Reichenau vienuolynai.

 

Vienuolynų raštininkai nebuvo rašytojai, o tik perrašinėtojai, jų tekstai – daugiausia religinio turinio arba tų laikų vadovėliai. Pasaulietiniams dalykams brangaus pergamento nieks neeikvojo. Rašytojų kūryba viduramžiais ir net modernesniais laikais buvo žodinė, perduodama iš lūpų į lūpas. Žinoma, tarp raštininkų pasitaikydavo ir rašytojų. Kartais kai kurie poetai pelnydavo garbę ar kunigaikščių malonę, tik kelias į tai buvo siauras ir ilgas. Net garsusis Walteris von der Vogelweide’as turėjo tenkintis ne itin patraukliu klajoklio gyvenimu. Dienos po rūmų saule dažniausiai būdavo trumpos. Seniausių pasaulietinių kūrinių autoriai nežinomi. Tik XIII a. pasirodė pirmieji eilių rinkiniai, kuriuose pažymėtos ir jų kūrėjų pavardės. Sykiu apie populiariausius poetus pradėtos kurti biografijos, dažniausiai anekdotinio turinio.

 

Žymiausia vokiečių viduramžių poezijos antologija laikomas didysis Heidelbergo dainų rankraštis, dar vadinamas Manesse’o dainų rankraščiu, kurį sudaro 426 gausiai iliuminuoti pergamento lapai, čia įvardyta 140 poetų, o eilėraščiai aprėpia pusantro šimtmečio.

 

Vokiečių istorikei Claudijai Brinker von der Heyde viduramžiai neatrodo tamsūs. Savo knygoje „Viduramžių literatūros pasaulis“ ji plačiai parodo literatūrinės minties skleidimąsi ir su tuo susijusius amatus, kuriems reikėjo kruopštaus darbo, atsidėjimo ir didelio išmanymo.

 

Holmas Friebe’as ir Sascha Lobo pernai išleistoje knygoje „Mes vadiname tai darbu“ teigia, jog jiems tereikia nešiojamojo kompiuterio ir internetinės prieigos. Save ir daugelį dabar taip dirbančių kūrėjų jie vadina digitaline bohema, kuri nepriklauso jokiam tarnautojų luomui, verčiasi iš įvairių projektų, naudojasi naujausiom www technologijom, kuria metmenis, blogus, labels, idėjas ir t. t. Didžiuliame digitaliniame tinkle jie perka– parduoda tarytum amatininkai ar prekeiviai Stambulo turguje. Pinigus laiko svarbiu dalyku, bet ne esminiu, jiems daug svarbiau autonomija. Kaip savo moto cituoja rašytojo Rainaldo Goetzo žodžius: „Neverk – dirbk!“ („Don’t cry – work!“). Šiuo atžvilgiu jie puikūs bendradarbiai. Nepripažįsta poilsio dienų, neatskiria privataus gyvenimo nuo profesinio, turi begalę ryšių ir draugų, kuriais visada gali remtis, jiems, rodos, veriasi visas pasaulis, ir jie patys yra jam atviri, apie pensiją negalvoja, karjera nesirūpina, į šeimą žiūri kaip į smulkiaburžuazinę atgyveną, mieliau buriasi į laisvą komuną, tėviškų įsipareigojimų nevengia, bet norėtų, kad vaikų darželiai dirbtų ištisą parą.

 

Jei nebūtų World Wide Web ir pastarųjų metų kompiuterinių technologinių pasiekimų, nebūtų ir digitalinės bohemos. Ne veltui www jie vadina antruoju savo gyvenimu ir laimę, kaip sakoma, kala patys, tačiau laisvo savo darbo niekada nekeistų į nuolatinį.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)