tekstai.lt

Pokalbis apie dviejų kritikių knygas (Audinga Peluritytė ir Jūratė Sprindytė)

 

Didelio dėmesio Lietuvos rašytojų sąjungos klubo renginiuose sulaukia net tik žinomi mūsų literatūros kūrėjai, bet kartais ir jų kritikai bei kritikės. Štai praėjusių metų gruodžio 12 d. Rašytojų klube nuotaika buvo tiesiog šventiška: savo knygas pristatė dvi iškilios literatūros kritikės ir teoretikės, atstovaujančios dviem literatūros mokslo institucijoms – Vilniaus universitetui ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Audingos Peluritytės knyga – „Senieji mitai, naujieji pasakojimai. Apie naujausią lietuvių literatūrą“ („Gimtasis žodis“, 2006), Jūratės Sprindytės – „Prozos būsenos 1988–2005. Naujosios literatūros studijos“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006).

 

Aušra Jurgutienė, pristatydama knygų autores, kalbėjo, kad mūsų literatūros laukas darosi vis įvairesnis, prieštaringesnis, joje gausu įvairių literatūros refleksijų – nuo įžūlių anonimiškų „Šiaurės Atėnų“ rašinių iki tradicinių literatūrologinių svarstymų akademiniuose leidiniuose. Todėl kritikai šiandien nori svarstyti ne tik literatūrą, bet ir pačios kritikos, literatūros vertintojų nuostatas bei nuotaikas. Abi knygų autorės – Jūratė ir Audinga – kaip tik ir daro tokį žingsnį: nuo knygos bei teorijos eina prie savižinos, bando pažvelgti į savo vaidmenį literatūros procese.

 

Pradėdama savo kalbą, A. Peluritytė išsakė paprastesnio kalbėjimo apie literatūrą ilgesį. Ir ypač norėtųsi ne monologo, bet kūrėjų ir vertintojų kalbėjimo ir susikalbėjimo. Tokį savo norą palydėjo šmaikščiu palyginimu: vaikystėje ją už ausies tempdavo prie smuiko, o jai norėdavosi groti ne solo smuiku, bet fortepijonu – ir kartu su kitais. Štai ir dabar literatūros pasaulyje ji pasigendanti tokio orkestro – asmenų bendradarbiavimo. Reikia būti su knyga, su autoriumi, su kitais skaitytojais ir jausti prasmingą kūrybinio gyvenimo visumą. Visas A. Peluritytės pranešimas išsiliejo kaip spontaniškas, asmeniškas esė.

 

A. Jurgutienė mato J. Sprindytę kaip perėmusią Vytauto Kubiliaus ir Alberto Zalatoriaus misiją: sijoti grūdus nuo pelų, išryškinti, kas perspektyvu ir autentiška. Kartu su tokiu įpareigojančiu kritikės vaidmeniu jos tekstuose kartais atsiranda ir didaktinių elementų, aiškiai išsakomo nepasitenkinimo kai kurių knygų kokybe. Dėl šios priežasties Jūratę anoniminiai „Šiaurės Atėnų“ bei interneto rašinėtojai kartais priskiria „institucinei kritikai“. Randasi ir keistų kritikės pageidavimų: ilgą laiką rašiusi apie rimtąją literatūrą, dabar ji norinti tyrinėti populiariąją.

 

J. Sprindytė pareiškė mėgstanti „pliką, nuogą, paprastą kalbėjimą“. Turime gražių „kritikos orkestro“ pavyzdžių, kad ir šiame renginyje, sakė Jūratė, bet ar dažnai kritikas išeina į visuomenę? Kaip ir Audingai, jai svarbus visumos ir literatūrinės realybės pojūtis: kas dabar vyksta tame keistame mūsų knygų pasaulyje? Kaip visas tas naujoves suvokti, rūšiuoti, vertinti? Abiem kritikėms svarbi esanti estetinė ir egzistencinė literatūros kūrinio vertė. Bet ir ši – kintamas dydis. Mūsų literatūroje gyvuoja lyg ir kelios literatūros, taip pat egzistuoja kelios skaitytojų grupės. Tad kritikui svarbu aprėpti platesnius literatūros laukus. Populiariąją literatūrą skaito apie aštuoniasdešimt procentų skaitytojų, tad ir ja reikia profesionaliai pasirūpinti. Pagaliau abiem kritikėms esąs būdingas maišto jausmas – norisi iššokti iš literatūros standartų, imtis kažko naujo.

 

Elena Baliutytė aptarė A. Peluritytės knygą, jungiančią kelis požiūrius ir strategijas. Pirma knygos dalis – grynai mokslinis, teorinis diskursas, antra – gyva kūrėjų ir vertintojų auditorijos komunikacija, trečią sudaro konkreti literatūrinė kritika. Audinga apskritai linkusi pakilti iki abstrahuoto kultūrinio lygmens. Jai esą neįdomu tyrinėti nuogą eilėraščio kūną, jai svarbiau metaforinė poezijos sfera, eilėraščio kultūrinių reikšmių „rūbas“. Kritikė, pakilusi iki šio lygmens, jame kartu su autoriais audžia ir savo kūrybinę mintį. Tokios kūrybingos tyrinėtojos temperamentas ypač ryškus kritikos tekstuose, kurie dažnai – netipiški: kartais įsiterpia į autorių tekstus, savaip juos pratęsia, net kuria įdomius scenarijus. Kur pritrūksta loginės iškalbos, ten viską padaro jos metafora. A. Peluritytė moka pamatyti detalę kontekste ir tiesiog iš užuominų kurti autorių portretus, pvz., Antano A. Jonyno. Įdomūs kritikės teiginiai apie didžiųjų mūsų miestų poetus: Kaunas sapnuoja (tad – romantikai), Vilnius regi vizijas (yra klasicistai). Kaune tik vienas Kęstutis Navakas budi, nepasineria į sapnus. Audinga žadina, budina Lietuvos poeziją iš užsitęsusio romantinio sapno.

 

Loreta Jakonytė pristatė J. Sprindytės knygą, pabrėždama joje išsakytą kritinės refleksijos svarbą. Knyga esanti „tiršta“, autorė siekia aprėpti kanonizuotas mūsų literatūros formas ir kartu bando reflektuoti jos atsirandančią įvairovę; ji derina proceso analizę ir atskirų rašytojų interpretacijas. Svarbi Jūratės darbo tema: kūrybinio proceso ryšys su tradicija. Nuolat tikrinamasi, kas literatūroje išlieka ir kas joje randasi nauja. Todėl neišvengiamai įtraukiama populiariosios literatūros tema. Tad Audinga savo darbais eina į kultūrą ir mitą, Jūratė – į literatūros proceso realybę. Jai svarbu ir prieigos prie literatūros – jos vertinimo kriterijai. Kūrinyje kritikė nuolat ieško jo vidinio vertinimo taško. Ji pripažįsta meninių kriterijų reliatyvumą, bet kartu ieško konstantų: yra ir kažkokios nekintamos, išliekančios vertybinės atramos, turinčios apsaugoti kūrybą ir jos suvokėją nuo visiško pakrikimo. Apskritai kritikė pasitiki savo estetiniu jausmu, tiki tradicijos jėga. O jos maištavimas prieš literatūrologijos mokslą – tariamas, tai tik naujo požiūrio provokavimas, pseudomokslo demaskavimas. Šioms provokacijoms nereikėtų pasiduoti, patikėti. Kritikei ypač rūpi adresatas, skaitytojo recepcija – kas, kaip ir ką skaito Lietuvoje.

 

Audronė Žukauskaitė prisipažino, kad prieš penkiolika metų pati baigė literatūros studijas, kurios jai nepaliko jokių gerų įspūdžių. Ir tik šiandien nuo tų slogių prisiminimų ją išgydžiusi A. Peluritytės knyga, kurioje gražiai jungiasi literatūros teorija, meno suvokimas ir filosofija. Šie įvairūs kūrybos suvokimo aspektai esą svarbūs, jie pakylėja literatūros mokslą į aukštesnį lygmenį. Meninei kūrybai aiškinti vien „plačios širdies“ nepakanka, sąmoningam žmogui reikia ir teorijos. Esama ir taip, kad ant prasto kūrinio sukraunami teorijų kalnai, taip sureikšminant knygas, kurios savaime nėra svarbios. Audinga atranda sveiką santykį su literatūra, ir laikas atsisveikinti su siauru filologiniu literatūros tyrinėjimu, reikia pereiti prie kultūros studijų – be jų literatūros suvokimas šiandien būtų skurdus. Geroms mergaitėms tegul lieka filologija, o blogoms...

 

Regimantas Tamošaitis užsimojo aptarti abiejų kritikių knygas. A. Peluritytės knyga, anot jo, labai koncentruota, konceptuali, tekstas esąs solidus ir sunkiasvoris. Kritikės teksto ypatybė – siekis rekonstruoti autoriaus kūrybos visumą, aprašyti ir parodyti ją kaip veikiančią sistemą, pernelyg neužkliūvant už kokių nors atskirų, atsitiktinių detalių. Ypač solidi pirmoji knygos dalis. Jos straipsniai – kaip traktatai. Audingos teorinis metodas iš esmės yra gnostinė intelektinė tekstų masyvo preparacija; retai kur (išskyrus recenzijas) sustojama pasigėrėti meninėmis kūrinio puošmenomis, nesulauksi čia naivios estetinės nuostabos. Kartais net atrodo, kad autorių tekstai kritikei yra tik teorinės meditacijos pretekstas. Visgi tai retas atvejis – perskaityti visus autoriaus kūrinius ir rekonstruoti meninės vaizduotės genezę bei jos judėjimą. Kita vertus, intelektas ir teorija Audingai yra saugumo ir jėgos teritorija: iš šios teritorijos ji nustato savo žiūrėjimo kryptį, pasitikrina atramos taškus ir tada jau skverbiasi į tekstus, nekeisdama savo pozicijos metodiškai ir tolygiai skenuoja poetinės kūrybos kūną, tarytum rentgenu išryškina jo anatominę sandarą – visus jo nervus, kaulus ir kauliukus. Vaizdas išeina sudėtingas, jį studijuojant tenka gerokai įsitempti. Kartais aukštai pakylama iki mitologinio, kultūrologinio mąstymo aukštumų, bet dėl to kūriniams tik geriau. Užtat darbai akademiškai solidūs, patikimi, „neapskundžiami“. Kaip atsvara monumentaliems A. Peluritytės straipsniams itin jauki knygos dalis, skirta gyviems bei šiltiems pokalbiams su autoriais. Joje – nuoširdumas, atvirumas, abipusis pasitikėjimas. Pokalbiuose su kūrėjais, kurių fone nematomai dalyvauja ir Vilniaus universiteto studentų auditorija, literatūros kritikė ir dėstytoja tarytum siekia panaikinti visas akademines užtvaras, skiriančias meną ir teoriją, autorių ir jo kūrybos tyrinėtoją. Čia kūrybos svarstymas darosi „žmogiškas, pernelyg žmogiškas“, ir tai nėra blogai. Klausimai dažnai poetiškai paprasti („Kas tau yra ruduo?“), tačiau šie pokalbiai nėra spontaniškos improvizacijos, klausimai ne situaciškai improvizuoti. Įsiskaičius paaiškėja, kad pokalbiams rūpestingai pasirengta – viskas perskaityta, apmąstyta. Apskritai Audingos vaidmuo mūsų literatūros moksle – moksliškumo stiprinimas; kritikė sklandžiai jungia savo teorines studijas ir pedagoginio darbo patirtį.

 

J. Sprindytės, kaip literatūros tyrinėtojos, talentas yra autentiškas, tačiau, įsigilinus į jos darbus, galima įžvelgti ir daugiau – neatskleistas menininkės, rašytojos potencijas. Jūratės kritinė mintis yra stipri ir disciplinuota: literatūros procesas jos tekstuose preciziškai struktūruojamas, klasifikuojamas, iškeliami konceptualūs apibendrinimai ir – svarbiausia – nuolat stengiamasi numatyti tendencijas, prognozuoti literatūrą ir jos skaitytoją. Kritikės nuovoka visuomet galima pasikliauti, tai lyg mūsų kūrybinio ir teorinio proceso barometras. Tokio jos patikimumo paslaptis – ne vien ištreniruotas teorinis protas ir ne vien akademinis kruopštumas. Tai kažkas daugiau, ką galėtume įvardyti kaip estetinį jautrumą ir meninę intuiciją. Kritikė niekada nepraranda blaivaus mąstymo, nepasiduoda madingų teorijų bangoms, nuolat sugrįžta į kažkokį pirminį literatūros vertinimo išeities tašką, išsaugo koncepcijų nesuluošintą skaitytojos instinktą. Jūratei menas – savaiminė vertybė, kai visais laikais reikėjo ieškoti vieno ir vienintelio vertybinio centro, meno ir gyvenimo ašies – žmogaus. Šis jautrumas menui ir žmogui saugo ją nuo pagundos paversti kūrinius metodologinių instrumentų aštrinimo priemone, suvartoti literatūros meną teorinėje mėsmalėje – nors tokia praktika pas mus tiesiog instituciškai įteisinta. Mokslo įstaigos reikalauja planinės produkcijos, o šioji gaminama iš meninės kūrybos, kurią – kaip avis vilną – dosniai tiekia „naivusis kūrėjas“. Ir kaip teoretikės Jūratės darbas su knygomis turi individualių bruožų: jos santykis su tekstais žaismingas, intriguojantis, kartais ir provokuojantis. Atrodo, kad ši mokslininkė turi ir savo individualų skonį, tačiau mokslininkui jau neleistiną, esą tai – skaitymo prabanga ir beveik erezija. Juk tikras mokslininkas turėtų būti anonimas, teorijų spintoje pasislėpęs ir nuo autoriaus, ir nuo skaitytojo. Knygos jo neturėtų intriguoti, jaudinti – mokslininkas tyrinėjimo objektą preparuoja ir šaltai suvartoja. Kitaip pasakius, įveikia kaip priešą. Kritikė šito kūrėjų ir kritikų amžino priešiškumo stereotipo nepateisina.

 

J. Sprindytei būdingas indukcinis metodas, teorinė refleksija kyla iš kūrinio pajautos, o Audinga remiasi dedukcija bei apriorine mintim ir į kūrinį ji tarsi nusileidžia iš aukštųjų idėjų pasaulio. Tuo abi autorės tarsi papildo viena kitą, tiksliau – mūsų literatūros kritiką.

 

Prisiminus Platono metaforas, norėtųsi šiuos samprotavimus baigti taip: daiktai yra idėjų šešėliai, meno kūriniai – šešėlių šešėliai, o meno kritika – priminių idėjų išvilkimas iš šešėlių pašalio į sąmonės šviesą. Kritikas atkuria ontologinių santykių tvarką, į kurią kėsinasi voliuntaristiška menininko sąmonė.

 

Vytautas Rubavičius šmaikštavo, kad šioje diskusijoje visos reikšmės išvirsta antraip. Audinga, pradėjusi kalbą noru nesusireikšminti, darosi vis reikšmingesnė ir įdomesnė. Jūratė dievagojosi, kad atsiribos nuo teorijos, bet vėl išeina kitaip. Juk abi knygas įdomu skaityti, teigė V. Rubavičius. Moterys jose deklaruoja norą įveikti save, tarytum išsinerti iš savęs ir rašyti apie literatūrą kitaip. Jos kažkaip perima tyrinėjamų autorių temas, nuotaikas. Jūratė pradėjo analizuoti Jurgos Ivanauskaitės geismo temą, ji svarbi ir Audingai. Man atrodo – geidulingi pačių kritikių tekstai. Tai nėra blogai, nes geismas – būtiškoji žmogaus sandara, ji būtina poezijai, taip pat ir gyvai kritikai. Rašyti apie poeziją reikia iš meilės, ir nėra geros kritikos be meilės autoriui.

 

A. Peluritytės rašiniuose ryški vidinė įtampa tarp jos pačios ir autoriaus kūrybinio portreto. Visi, apie kuriuos ji rašė, turėtų būti dėkingi. Šiandien, vertinant kūrybos ir visuomenės gyvenimo santykį, svarbi jos mintis apie sapnuojančius poetus: ar įmanomas tokių sapnuojančių poetų maištas? Ar jie kaip nors gali veikti mūsų pasaulį, ką nors jame keisti? Įdomus Audingos santykis su Birutės Pūkelevičiūtės poezija – pačia erotiškiausia mūsų literatūroje. Audinga tarytum sklando virš jų, teoriniame lygmenyje pratęsdama erotizmo temą, ją savaip aktualizuodama ir kartu lyg kažką ironizuodama.

 

J. Sprindytė sukūrė euroromano koncepciją, išsakė ir nepasitenkinimą šiuo žanru, tačiau tikroviškai vertina situaciją ir sieja šį reiškinį su nauja knygų kūrybos, leidybos ir prekybos realybe. Mūsų karta gyveno aukštojo modernizmo dvasia – kūryba yra aukščiau visko ir viską atperka. Bet dabar gerai žinome, kad kūrybą lengvai galima paversti preke. Modernistinis kūrėjo mitas šiandien daug ką erzina. Tačiau Jūratės atsigręžimas į prekybos knygas, į populiariąją literatūrą yra sveikintinas. Kažkokie meno kriterijai išlieka ir šioje srityje. Įdomus Jūratės teiginys: „Literatūra suromanėjo.“ Kita vertus, visa Lietuva tarytum „suesėjo“. Esė šiandien suvokiama taip daugiaprasmiškai, kad apie ją nieko konkretaus pasakyti jau neįmanoma. Kas ta esė? Grynai lietuviškas reiškinys. Pasaulyje tokio reiškinio nėra. Banalybių tešla sumaišoma su filosofijos razinomis – štai jums ir esė. Daug autorių, kuriuos vadiname eseistais, man yra tiesiog prozininkai. Antai Sigitas Parulskis rašo grynų gryniausią prozą. Kiti vadinamieji eseistai yra savo rytinių ar vakarinių nuotaikų aprašinėtojai. Paskui viską sudeda į krūvą, išleidžia knygą, ir skaitytojas kažką iš jos pasidaro – galbūt net romaną. Esė lietuvių kultūros peizaže pavojinga – kaip tie parazitiniai Sibiro barščiai, išvešėję mūsų laukuose ir apleistuose soduose. (Virgis Gasiliūnas patikslino žanro apibrėžimą: esė – tai visa kita.) Tokie šiandien nauji rašymo ir skaitymo įgūdžiai, išblukinantys visas žanro formas, todėl ir kritikams tai naujas iššūkis. Kažkas yra atsakingas už žanro ir kokybės problemą.

 

Valentinas Sventickas konstatavo, kad Jūratė kriterijus aptinka savyje. Tačiau kam reikia blaškytis, kodėl prozoje turi būti kažkas naujo?

 

J. Sprindytė atsakė, kad laikas yra naujas. Viskas keičiasi, todėl, vien norint suvokti permainų mastą, reikia turėti aiškius ir paprastus literatūros kriterijus. Antai Antanas Ramonas – jo proza yra paprasto, aiškaus ir tikro kalbėjimo pavyzdys.

 

V. Rubavičiaus nuomone, šiais viską užgožiančio naujumo kulto laikais būtina laikytis to, kas yra patikima, patikrinta laiko.

 

Juozas Aputis nusiskundė, jog V. Rubavičiaus samprotavimai sukėlė įkyrių minčių apie geidulius. Šiandien daug kas pasikeitę, daug kam atrodo, kad geidulingumo išpažinimas tiesiog privalomas. O Jūratė esanti miela kaip nuoširdi ir autentiška skaitytoja. Ne teorijos jėga, bet žmogaus autentika – štai kas yra tikra ir jaudina.

 

A. Peluritytė pridūrė, kad geismas yra kūrybos energija: jeigu kūryba kyla iš geismo, ji įtraukia ir skaitytoją.

 

J. Sprindytė patikslino, kad mintys apie literatūrą kyla iš meilės meniniam žodžiui. Bet ne autoriui. Autorius jai esąs nesvarbus. Meilės sąvoka? Jaunystės paklydimai... Be to, šiandienos situacijos neverta dramatizuoti. Meninė literatūra gali būti stipri, įvairi, kai šalia jos natūraliai egzistuoja didelis populiariosios literatūros laukas. Jį taip pat reikia tyrinėti. Tai iššūkis mūsų kultūrai ir literatūros mokslui.

 
Regimantas Tamošaitis  
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)