Antanas A. Jonynas, Mikalojus Vilutis. Paskutinės dienos Itakėje. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 40 p.

Bendra menininkų knyga „Paskutinės dienos Itakėje“ yra gražus poezijos ir dailės simbiozės pavyzdys. Leidėjai gražiai apsidraudžia – esą Antano A. Jonyno sonetų vainikas ir Mikalojaus Povilo Vilučio paveikslai tik papildo vienas kitą kontrapunkto principu, įsiterpdami. Tačiau vartydama ir skaitydama šią knygą didžiausią nuotykį patyriau rekonstruodama tas nutylėtas jungtis, kurias, manau, galima atsekti neardant literatūrinio ir vizualaus tekstų vientisumo ir atskirybės.

Vienaip pavargusio Odisėjo, keliautojo po gyvenimą, istoriją pateikia A. A. Jonynas. Jei skaitytume tik tekstą, be užvaldančių vaizduotę M. Vilučio paveikslų, taip ir liktume užliūliuoti minorinių senstančio poeto aimanų, visai neprimenančių jo kaip narsaus ir patyrusio keliautojo vaidmens, kurį sonetų vainiko pavadinimu siūlo A. A. Jonynas. Tačiau nenuvertinkime atviros išpažinties, patikėtų jausmų – greta esantys M. Vilučio paveikslai kuria koduojantį komentarą, kuriam poeto žodžiai – tik pretekstas svarstomai menininko temai. Kad ši tema dvilypuojasi, matome jau iš knygos viršelio, fotorealistiškai ir kartu itin dekoratyviai pristatančio abu menininkus. Štai čia ir prasideda žaidimas.

M. Vilutis vaizduojamą objektą apibūdina ne veiksmu ar istorija, o priskirdamas jam gausybę detalių, transformacijų grandinėje tampančių tapatumo atributais. Žvelgdami į poeto ir dailininko portretus matome „charakteristikas“ – poeto krūtinėje keroja gėlės mėlyname fone (jos pasikartos ir sirenų suknelėse, ir įvairiuose ornamentuose kaip fantastiškos puošmenos). Aiškiau pasakyti, kokius augalus regime, neįmanoma – šiame ironizuojančiame diskurse visa perkeista, transformuota, paklūsta tik estetiniams dėsniams. Tačiau fantastiški gėlių ir augalų (pavyzdžiui, poetus ir dailininkus vedančio medžio iš antraštinio lapo) pavidalai siūlo juos interpretuoti kaip magiškus, stebuklingus, netgi grėslius (28 puslapyje pikto veido, atplyšusiais sparnais sirena, apsupta gėlių, būtent tamsiažiedžiu augalu siejasi su šešėline, tamsia žmogaus figūra). Įvairiais purpuro atspalviais žydinčios gėlės A. A. Jonyno „krūtinėje“ tolimomis asociacijomis prišaukia stebuklingą mandragoros augalą, iš kurio padarytu gėralu Kirkė girdžiusi Odisėjo įgulą, o raunamos mandragoros riksmas galįs atimti protą, kalbos dovaną, apkurtinti bei apakinti, tad nuo jo, kaip ir nuo sirenų giesmių, gelbėtasi užsiliejant ausis vašku ar smala. Tokia siaubinga krūtinėje kerojanti gėlė gali simbolizuoti kankinantį vidinį balsą, ypatingų psichinių galių lemiamą poetinę dikciją, žymėti poeziją dar ir kaip gėlių rinkinys – graikiškai antologija, į kurią su savo sonetų vainikais linkėčiau patekti A. A. Jonynui. Kitas poeto savybes atskleidžia monograma, kurioje svarbi širdis (pabrėžiamas intuityvus, jausminis, dvasinis pradas) ir apskritime įpiešta akis (gal užuomina į aiškiaregystę?) bei dar mįslingesnės figūros – budistinį nušvitimą spinduliuojantis veidas, vis dėlto veikiamas kerojančių jausmų liežuvėlių, virš pavardės inicialo ant postamento stūksanti stilizuota moters (gal Penelopės?) figūra su žiedu vietoje galvos.

M. Vilutis save pristato griežčiau nei A. A. Jonyną: juoda trapecija – neįžvelgiamos sutemos, ant kurios rymo dailininko, į mūsų akis žvelgiančio blaiviai reikliu žvilgsniu, galva, papuošta taupiai – ornamentais, kurie įvairiomis kombinacijomis atsikartos vėlesniuose paveiksluose bei dailininko emblema tapsiančiu gotikinę „žuvies pūslę“ primenančiu aksesuaru. Palmete ir akantu puoštas skeptras, perveriantis dailininko galvą ir užkemšantis ausis, matyt, pabrėžia jo žvilgsnio galią, o monograma su heraldiniais ornamentais liudija dar ir įsižiūrėjimą į tamsiąją žmogaus pusę. Nors A. A. Jonyno ir M. Vilučio portretus skiria sukryžiuoti skeptrai ir po jais stovinti groteskiška pasipuošusi „nušvitusios“ figūra, tačiau iš aukštybių krentanti žmogaus ranka–pirštinė kviečia į dvikovą. Verskime puslapius!

Paveikslai sonetų tiesiogiai neiliustruoja, tačiau ryšio tarp vizualaus ir žodinio diskursų esama. Pagrindinio sonetų vainiko herojaus, senstančio poeto, kūrybinę krizę įvaizdina antrą sonetą gaubiančios žmogaus ir žuvies figūros. Raumeningomis kojomis, spalvotais brangakmeniais inkrustuota galva juodarūbė (nežymėta) figūra ekspresyviu rankų gestu išreiškia ginties ir nekomunikavimo būseną. Dešinėje ją atitinka vertikaliai kybanti stilizuota žuvis, galinti žymėti dvasią ir nebylumą kartu. Plėšriai prašiepti žuvies dantys, žmogiška akis ir stingdantis bukas žvilgsnis veikia kaip ironiški išdidinimai, atliepiantys kiek nerimtą, žaismingą A. A. Jonyno nusiteikimą savo eilių personažo atžvilgiu. Gretimame 7 puslapyje bendru (minčių?) apytakos ratu sujungtos žmonių figūros primena vidinę susidvejinusio individo kovą. Dešinioji turi daugiau savybių (jausminga, rafinuota, inkrustuota brangakmeniais, raiškių klasikinių bruožų). Ar ji tik nėra toji kūrybiškoji senojo genijaus, dabar suzmekusio krėsle lyg invalido rateliuos, pusė, žvelgianti į kenčiančią ir rezignuojančią („fantazijos versmės užakusios / vaizduotės nusilpusios galios“) savosios asmenybės dalį? Prisidengusį kauke poetą („iš baimės kad viską išduotų / nuo kameros sprunkančios akys“) tobulos simetrijos veidas ir slepia, ir atidengia. Sąlygiškai sukonstruota iš optinių citatų – visa reginčių akių ir nušvitimą patyrusios lūpų inkliuzų – kaukė pateikia dar vieną dainiaus definiciją. „Senų išdavysčių pamėklės“, tai, nuo ko užsidengiama, atsiribojama, o gal tai, kas prigimtinai naivu ir tyra (nepatirta) ir skausmingai patirta (grėsminga ir rėksminga) – greta (9 p.).

Ant postamento užkelta naivioji asmenybės dalis (gal jaunystės laikų pavidalas) primena Horacijaus odės „Exegi monumentum“ frazę non omnis moriar ir A. Puškino sukurtą odės variantą. Sonete tai atitiktų eilutės „nors tik sumeluočiau pasakęs / netikro gyvenimo būta // ir vynas ir moterys šėlo / koplyčiose šoko skeletai / kol gaivalus siautusius sieloje / išmokau paversti sonetais“. Įtampa kyla tarp kairėje ir dešinėje soneto pusėje įkurdintų vaizdinių: juodajame kristale sustingusios centrinės saulės, kurios spinduliai laiko bulavą – senovinį rytietišką smogiamąjį ginklą, metalinę kuoką, Lietuvos–Lenkijos Respublikoje vartotą kaip karinė regalija, ir tokį patį solipsizmą demonstruojančio paminklo. Kaip tik bulava suartina pjedestalo figūros, juodarūbės iš 6 puslapio ir kristale įšalusio skeptro vaizdinius. Taip punktyriškai brėžiama poeto, kūrybiškumo tema, ypač jei į magiškąjį kristalą žvelgsime kaip į transformacijos mechanizmą su centre įkurdinta taisyklingų bruožų apskritaveide būtybe – galia spindinčiu tobulos išminties simboliu. Kitame puslapyje greta metonimiškai pristatomų personažų („nušvitusios“, dailininko), tarp išminties ir jos siekiamybės įterpiamos subtiliai reiškiamos meilės ir kurtuazijos temos. Menininko figūra, atsitraukusi ir nusigręžusi nuo kitų, greičiausiai reiškia emocinį santykį (liūdesį) su praeitimi; prisimenant sonetų vainiko pavadinimą ir poeto – keliaujančio per gyvenimą – vaidmenį, tai gali reikšti ir paskutinę kelionę. Ant kardo, puošto ordino juosta, pamauta ranka–pirštinė, nukreipta į skulptūrišką moters galvutę, rodo visą potyrių skalę nuo susižavėjimo, gėrėjimosi iki siekimo ir numanomos kovos. M. Vilučio vaizduojami personažai pamažu virsta abstrakčiomis idėjomis: moters grožį įkūnija skulptūriška galvutė, brangakmeniais išpuoštas torsas be galvos reprezentuoja „nušvitusios“ figūrą. Juos, kybančius ore, vis dėlto laiko įmantrūs ornamentai tarsi postamentai ar kūno kaukės (substitutai), išmoningu dekoru pridengiantys tai, nors paveikslo visumai nėra reikšminga.

12–13 puslapiuose – dramatinis kontrapunktas: atidengta tai, kas anksčiau slėpta po kauke – tvarkinga sukąstų dantų eilė, graikų tragoido kaukei būdingi lūpų išlinkiai, nosies forma. Faktūriška kaukės oda, į garbanas įsipynę smeigtukai, siūlgaliai, kyšantis ragelis rodo tai esant dar vienu „pridaigstytu, užtemptu“ veidu, kuris toliau sklaidant knygą dar kartosis ir keisis. Kviečiantis Kristus tarsi tvirtina į tragišką kaukę dėvintįjį atsigręžusios galvos, galinčios būti kūrėjo (dailininko, poeto) žyminiu, lemtį – eik ir liudyk, eik ir kurk, žvelgdamas į tai, kas patirta.

14 puslapyje žmogaus galva – vaza su įstatyta sidabrine veidais ir brangakmeniais inkrustuota širdimi, gražiai įrėminta ovalo, atliepia A. A. Jonyno eilutes – „sau primenu buvusį žmogų, įspraustą tikrovės maketan“. Rėmų telkiamas kūriniškumas išsklistų už jų plytinčioj kitokio tankio ir prigimties tikrovėj, tad ir apverstos M. Vilučio monogramos rėmelio gaubiama žuvis pabrėžia saugotiną dvasios atkirumą nuo buities: „tik man gal suprast ir teduota / kad mano eilėraščio duona / už bergždžią buvimą tikresnė.“

Šeštą sonetą supa sonetų vainiko herojaus introspekciją įvaizdinančios akys, kartu įkūnydamos ir kažkokį itin nešališką žvilgsnį. Greta iškilę du vyrų veidai skirtingomis žiūrėjimo trajektorijomis išreiškia tam tikrą objektyvumą ar dialogą (matymas – intensyvus veiksmas, akis alegoriškai žymi dvasinę raišką).

Septintame sonete dominuojanti laiko tema („senatvės kankinantis laikas; nors jį sau regėjau varžovu / dabar nuginkluotas aš stoviu / ir krūpčiojantis prieš jo grėsmę“) siūlo virsmo galimybę. Tame pačiame ovale, gobusiame galvą – vazą, dabar matome pilką laiko audinį – drobulę, neatspindinčią nei įvykių, nei veidų. Gretimame paveiksle centrinės figūros veidą dengia kaukė su žmogaus – drugelio atvaizdu, žadanti dvasinį virsmą (mirštant siela persimaino). Šioje laiko grėsmės zonoje laukia auksinio audeklo įkapės iš Meilės emblemos rankų, „tobuloji“ moteris, laikanti rankoje šaukštą (gal gerovės pažadą), praplaukianti juodoji žuvis, užspringusi galios ženklu – inkrustuota kuoka (bulava). Dvylikos spindulių gaubiamas veidas ant žuvies šono „susišneka“ su drugelio centre įkomponuotu žvaigždėmis išpuoštu rombu – atsiversiančia kitos būties visata.

Drugelių sparnai supa ir A. A. Jonyno bei M. Vilučio fotorealistinius portretus. Matyt, taip dailininkas humoristiškai pristato kūrėjų gebėjimus kurti grožį, trumpalaikį džiaugsmą, galią keistis ir keisti menu. Drugelis – sielą simbolizuojantis gyvis, ir kaip tik šis priskiriamas dvasios pažinėjų požymis tvirčiausiai susieja dailininką ir poetą – sielos architektus.

Laiko išaštrintas vienišystės jutimas („žinodamas kad neturėsiu / prie ko prisiglaust kitą mirksnį“) aštuntą sonetą supančiuose vaizduose išryškintas ir kaip neįmanomas prakirsti vienatvės luobas, ir kaip nuolatinė pagunda mylėti (paveiksle greta). Ir „tobuloji“ su simetrijos neišlaikiusiu brangakmeniu kaktoje, ir figūra su užmaunama, pakeičiama galva ir smaragdine ašara akyje rodo atsisakymą bendrauti (sukryžiuotos rankos). Monstriškas veidas su sustingusia gąsdinančia grimasa (32 dantys) yra „tobulosios“ ir tragoido kaukės hibridas – taip sluoksnis po sluoksnio M. Vilutis atidengia žmogaus dvasios piešinį. „Tobulai“ moteriai priklausantis širdies formos skydas – puošmena neišlaikyta simetrija pabrėžia antrosios figūros nuogumą. Ir savybių perteklius, ir jų stoka naikina komunikacijos galimybę („toks liūdnas beviltiškas vilkas“).

Vienišo keleivio – noble voyageur – Odisėjo tema 25 puslapyje skamba forte. Architektūrinės formos ir manieristinės detalės herojaus portrete pabrėžia figūros monumentalumą, o juodą postamentą stelbiantys žiedai teikia meilės nuotykių užuominas („ir mylimos ir sugulovės į laisvę kėsinosi meile“). Laisvės ir meilės konfliktas, nuvertinta naivi ištikimybė tik paryškina nukaršusio poeto nepažeistos vienatvės kontūrus. Atspaudas ir papildytas jo „negatyvas“, tai, kas tilptų į herojaus galvą – sielos indą – ąsočio angą, yra tarpusavyje besiginčijančios idėjos. Katė (gal soneto „naivi penelopė“ ar dar viena „tobulosios“ transformacija) iškyla kaip širdies valdovė: dešinėje rankoje skeptras, kairėje – atsargiai laikoma (dil)gėlė primena meilės temą. Krūtinėje degantis gailestingosios mergelės paveikslas „negatyve“ virsta šlovę ir kovas pabrėžiančia ordino juostele, aiškiai matomi veidai širdyje – kontūrais, gožiamais emblemiško dailininko atributo, demonstruojančio susitelkimą į savąjį ego.

Dar vienas veidas su kauke, pasitinkantis dešimtą sonetą, skleidžia tuštumą, sukryžiuotų skeptrų saugomą praėjusį laiką („gyvenimą lyg nepadorią / kasetę vaidintą paties / iš naujo per atmintį leidi / ir šmėkščioja svetimas veidas / netikras dėl savo buities“). Mišių aukai paruoštas altorius su gulinčiu mėlynų akių (poeto?) veidu, taure ir gestą Victoria rodančia nukirsta ranka siurrealistiškumu ir teatrališkumu prilygsta M. Vilučio mėgstamo S. Dali kompozicijoms: žodžio auka (praviros lūpos) ir žodžio vynas – maistas dievams (kaip galvotų graikas Odisėjas), kasdien vykstantis atpirkimas – tai patvirtintų poeto įtikėjimą dainiaus misija.

Dar vienas kontrapunktas – gėlių apsvaiginta sirena (poetas) ir jo alter ego, kapituliuojanti tamsiųjų troškimų pusė su pasikartojančiais jėgos bei garbės atributais ir širdimi su heraldiniu finialu vietoj veido. Sunku pasakyti, kuri figūra įkūnytų apoloniškąjį ar dionisiškąjį pradą. Toks ambivalentiškumas gal net aiškiau apibūdina kūrėją, poetą, forma ir struktūra kaskart susikaunantį su nesuvaldomais pasąmonės turiniais.

Žmogiškas veidas išnyra ties vienuoliktu sonetu. Gaubiamas ovalaus rėmo, jau nebe paveikslo, bet atminties rato („vaikystės rakanduos kuities / kuriuos atmintis dar grąžina“), šis vyriškis, kerojančio augalo ardomu torsu ir į įvairias sritis padalytu veidu, atrodo žmogiškiausias iki šiol matytas pavidalas, identiškas figūrai, palinkusiai prie gėlės žiedo (pasaulio grožio) priešantraštiniame knygos lape. Gretimame puslapyje sutrūkusio rėmo nebejungiamos figūros įvaizdina atotrūkį, nusigręžimą, kai valingu žvilgsniu erdvę skrodžianti pirma figūra palieka rankos mostu prašančią palaukti antrąją, užspringusią žuvimi, t. y. tylią, negalinčią kalbėti, į kaukę virstančiu veidu, bekoję ir todėl tarsi pakibusią virš žemės. Gal tai bėgimas nuo „senų išdavysčių pamėklių“?

Vaizdų antologijoje, kurią jau baigiame peržiūrėti, pasikartojantis pliko pusnuogio vyriškio torsas (apdovanojimą imituojančiame ženklelyje) glaudžiasi prie dvylikto soneto. Dešinėje – poetus ir dailininkus vedančiu medžiu užspringusi žuvis su švytinčiu veidu juodo bežvynio kūno fone. Sonetą gaubiančių vaizdų kompozicinė asimetrija, nebūdinga M. Vilučio darbams, paryškina dvi tuštybės formas, įvaizdintas nuogo, „be savybių“ torso, įkelto į apdovanojimo ženklelį, bei didybe užspringusios žuvies, nebylaus gelmių padaro, kėlusio baimę egiptiečiams, kurie manė, kad žuvis prarijo Ozirio, mirštančio ir prisikeliančio dievo, falą.

33 puslapio paveiksle detalių gausa rodo vyksmo sutankėjimą. Figūros iš 9 puslapio – plikasis ir gestikuliuojantysis – išsiskyrę: plikasis išaukštintas gretimame puslapyje, gestikuliuojančiojo torsas kyla iš šarvo – antkrūtinio – puošmenos. Į jį žvelgia 12 puslapyje matytas veidas, kurio užnugaryje – sirenos sparnas, stebuklingas augalas, priklausantis dailininko emblemai, ir trilapis žiedas iš poeto „krūtinės“. Pačioje paveikslo dešinėje nusigręžęs rymo žmogus su karūna. Skaitant paveikslą iš kairės, akivaizdus nesusikalbėjimas („pamokslai kretinam; pasažai naivių disertančių“). Tad kuris iš daugybės veidų – klasiko?

Gal sėdintysis su sparnais – tikrasis poeto portretas? Testiprina iliuziją pretenzingas raištis ant „tobulosios“ veido, primenantis majos šydą su brinkstančiais gemalais ir kerojančiomis šaknimis.

Keturioliktą sonetą rėmina du paminklai – ant klasikinės kolonos iškilusi mėlynakė galva, žvelgianti į neužbaigtą berankį torsą, iškeltą ant juodos pakylos. Gal tai pripažinto klasiko savęs vertinimo projekcija, tolimu aidu primenanti „Exegi monumentum“? Ir ką kremzlėjančiai, senatvės negandų rakinamai figūrai skelbia Kristus – nuosprendį „sudievu finita fiasco? Skurdu kambary ir kurtu / tarp posmų kadaise kurtų / pražilęs nukaršęs poetas...“ Vargu ar galėtume taip tiesmukai tapatinti žodinį ir vizualųjį tekstus. Šioje vietoje vaizdinis komentaras aprėpia plačiau, nei gali tekstas. Slystančiu draperijų purpuru apsigobęs Kristus tarytum kviečia, įsakmiai ragina, kartodamas anksčiau jau matytą mostą ir girdėtą priesaką – kurk.

Penkioliktą, vainikuojantį, sonetą lydi užsklanda – sirena, tobulų kerinčio balso sąskambių metafora. Suteikęs paguodos iliuziją, žmogiškos prigimties ribas paskutiniame knygos puslapyje M. Vilučio valia saugo Kristus: kalbėti užginta.