tekstai.lt

Aidas Marčėnas. Vieno Elio pergalingų pralaimėjimų istorija (Liudvikas Jakimavičius. Elio, 2007)

 

Elio
Elio
      Liudvikas Jakimavičius. Elio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 96 p.

 

Idant kritiškesniam skaitytojui viskas būtų aišku iš pat pradžių, pradėsiu nuo jausmų, kuriuos jaučiu poetui Liudvikui Jakimavičiui... Velniai žino. Bet... Panašios perspektyvos. Vis dažniau sutampančios topografijos. Neką besiskiriančios mintijančių idiotų šypsenos žvelgiant į gamtos kūrinius, ir kiek labiau apibrėžtos – į žmogų ir žmogaus kūrybą. Vienas Dievas, kurio dar (jau?) nesigėdijame.

 

O mintys? Apie L. Jakimavičiaus eilėkūrą kelias mintis puoselėjau, tik nežinojau, kaip pradėti. Pagelbėjo džiazo muzikos enciklopedija. Gal ne be pagrindo – juk per Liudviko naujosios poezijos knygos „Elio“ sutiktuves Rašytojų klube skambėjo Tomo Kutavičiaus, Vytauto Labučio ir Gedimino Laurinavičiaus atliekamas džiazas. Ne be pagrindo. Enciklopedijoje atsivertęs straipsnį apie trimitininką Milesą Davisą perskaičiau tai, kas tiktų ir L. Jakimavičiaus kūrybai. Maždaug: neįvaldęs grojimo technikos tiek kiek Dizzy Gillespie, palaipsniui sukūrė savitą grojimo stilių – ilgos natos be vibrato, trumpos frazės bei daugiaprasmės pauzės. Ir dar – tai suteikė jo atliekamai muzikai intymumo. Būtent intymumas yra raktinis žodis, tiesa – ne vienintelis, norint esmingiau kalbėti apie L. Jakimavičiaus kūrybą.

 

Čia prašyte prašosi citata iš Rimanto Kmitos studijos „Apvertimas kaip Vlado Šimkaus poetinis principas“ 2007 m. lapkričio mėnesio „Metuose“: „V. Šimkaus eilėraščiuose, atrodo, vienuose iš pirmųjų, pradėtas justi tas intymumas, kamerinis gyvenimas, naujasis subjektyvumas, šiek tiek kitoks negu tradicinėje lyrikoje.“ V. Šimkus ir L. Jakimavičius – negana to, kad kelerius metus praleido prie vieno stalo „Metų“ redakcijoje, tad buvo priversti žiūrėti vienas į kitą, tarsi žiūrėtųsi į veidrodį – apdovanoti giminingu humoro jausmu, paradoksaliai panašūs savo poezijos esme („Nuovargis – intonacijoje, ritmikoje, kalboje – šiluma, supratimas. Nuovargis daro žmogų atvirą, nuima kaukes ir parengia kažkam daugiau“, – R. Kmita) ir visiškai skirtingi tos esmės raiškoje. Jei L. Jakimavičių palyginau su mano itin mėgstamu M. Davisu, tai V. Šimkaus technika šiaip jau ne itin, kaip čia švelniau pasakius, tikslioje lietuvių poezijoje virtuoziškumu nenusileidžia Dizzy'o Gillespie'o frazuotėms. O nelyginant su džiazu – tikras veidrodinis atspindys, apvertimas: V. Šimkaus kūryboje pro humorą ryškėja liūdesys, L. Jakimavičiaus rimtuosiuose raštuose – pro liūdesį prasimuša humoras. Neužmirštamas L. Jakimavičiaus nekrologas Vladui Šimkui, kur ligi gyvenimo metaforos pakylėjama istorija, kaip V. Šimkus ėjo grybauti – su surūdijusiu ir neveikiančiu kompasu, kuris jam, šiaip ar taip, neleido pasiklysti. L. Jakimavičius tą kompasą paveldėjo, tiksliau, paveldėjo to kompaso metaforą.

 

Esu subjektyvus. Mėgstu L. Jakimavičiaus poeziją, drįsčiau teigti, jog jaučiu ir suprantu ją, tad, vertindamas naująją poeto knygą, tik pamėginsiu fragmentiškai nubrėžti kelis vis dar labiau emocija nei racija grįstus štrichus, neįpareigojančias gaires objektyviam ir išsamiam šio įdomaus rašytojo kūrybos įvertinimui, tikiuosi – ne neįžvelgiamoje ateityje.

 

R. Kmita, rašydamas apie V. Šimkų, tiksliai įvardija šio poeto kūrybai svarbų žodį kažkas: „Pati kūryba neturi užgožti tylos, vidinio neišsakomo patyrimo. Tyla, kaip ir V. Šimkaus dažnai vartojamas įvardis kažkas, nurodo tai, kas neišsakoma, neapibrėžiama, kuriama tik kaip atmosfera, nuorodos, tam tikra kryptis, kuri galbūt yra svarbiausia.“ L. Jakimavičiui toks kažkas taip pat toli gražu ne svetimas, tačiau kažkas modernesnėje nei V. Šimkaus poetikoje – per daug abstraktus, per daug neapibrėžtas, kvepia banalia dievoieška bei mistika („jest’ istina, duchovnyje zadači, a mistika jest’ priznak neudači“ – Josifas Brodskis). Metafizinį humorą suprantančiam L. Jakimavičiui, manau, labiau patiktų Uldžio Berzinio apvertimas: ką padarei, kad Dievas ieško tavęs? Tad kažką L. Jakimavičius verčia į kas tai. Štai ką poetas, beje, neišvengdamas ir įvardžio kažkas, rašo pristatydamas ankstesnę knygą „Medinė“: „Šioje knygoje sudėtus tekstus visai nebūtina skaityti kaip eilėraščius – greičiau tai mėginimas pasivaikščioti ir patyrinėti paribį, kur poezija baigiasi ir prasideda kažkas kita: švarus pojūtis, iš nežinios ir neapibrėžtybės ataidinti mintis ar vaizdinys. Tai nei refleksijos, nei meditacijos, greičiau – TAI KAS vadinama – neaišku KAS TAI.“

 

Tai, kas „neaišku KAS TAI“, persmelkęs ir šią poeto knygą, eilėraščių apysaką „Elio“, išties labiau nei kažkas atliepia tą nuostabą, kuri ir skatina kūrybinį judesį, veiksmą, poetines gudrybes bei išsisukinėjimus, vienokį ar kitokį atliepimą tavęs ieškančiam Dievui. Kalbėdamas apie savo kūrybines nuostatas L. Jakimavičius nuolat akcentuoja nušvitimą, tai yra tam tikrą įkvėpimo rūšį. Šiuo požiūriu L. Jakimavičius, modernus poetine raiška, yra archajiškas poezijos esme ir rašo savo „Eliadą“. (Analogija su „Iliada“ dėl to, kad šioje antikinėje poemoje herojų veiksmus lemia dievai. Iki kaulų smegenų šiuolaikinis poetas, pavyzdžiui, išradingumu žavintis Gintaras Grajauskas, kuris viską, anot paties poeto, „sukuria pats“, rašytų „Elisėją“, nes „Odisėjos“ herojai veik viską nuveikia patys. Beje, turint galvoje nejauną „Odisėjos“ amžių – ne taip jau ir šiuolaikiška.) Nušvitimo akimirka ir tai, kas aplink ją vyksta, poetui L. Jakimavičiui svarbiau už žodžiais išreiškiamą to nušvitimo rezultatą, kuris visada bus nepakankamas:

 

Graži ta akimirka

iki kalbos –

gili ir elegiška amžinybė,

kai sminga į ją

pralaimėjimo geluonis.

 
                           („Iki žodžio“, p. 32)
 

„Elio“ – tai knyga apie pralaimėjimą. Ir apie tai, kas neįmanoma. Tai taip akivaizdu, jog pastebi net pats autorius: „Ir ši neįmanomybė labiau guodžia nei liūdina, nes tobulas yra tik tas, kurio vardo čia neminėsiu – tasai, kuris stebi, šypsosi ir liūdi, keliaudamas Elio pralaimėjimo istorijų paraštėmis, kartais pasislėpdamas ir vėl išnirdamas iš už debesies atsisėda šalia, kad mūsų Elį persekiojanti lemtis netaptų nepakeliama.“ Salmano Rushdie „Šėtoniškose eilėse“ romano herojams kartais pasirodo Dievas, kuris skaitytojui aiškiai primena autoriaus bruožus. Ir tai ne tiek postmodernu, kiek logiška. L. Jakimavičius Elio likimą dalijasi su skaitytoju, sako „mūsų Elis“, tartum šis būtų jųdviejų kūdikis (tai kūrybos ir jos suvokimo psichologijos požiūriu – teisinga), ir jau cituotame knygos viršelio tekste piešia ne savo, kaip Elio, t. y. teksto apie Elį, kūrėjo, o įsivaizduojamo, tiesa, kiek sukarikatūrinto, iš už debesėlio pasirodančio ir greta prisėdančio, Dievo portretą. O gal autorius, ištardamas „mūsų Elis“ turi omenyje save ir Dievą? Ir vienu, ir kitu atveju – gražu bei infantilu.

 

Poetas yra vaikas. Tai jo didžiausia bėda, bet ir didžiausias privalumas – kitados kažką panašaus yra kalbėjęs F. Nietzsche. Todėl poeziją kuria ne L. Jakimavičius, poeziją kuria Liudvikėlis. Arba kaip greta poeto numerio rašo mano nokia – LiudvikElis. Tad Elio bruožuose galėtume įžvelgti ir paties autoriaus bruožų, savotišką Liudviko vardo deminutyvinio varianto priesaga pakaustytą galūnę. Kad ir kaip ten būtų, autorius ir savo personažo Elio, ir savo paties asmenybinio tapsmo autoryste dalijasi su Dievu ir jųdviejų santykiais, t. y. nušvitimais. Būtų rizikinga tą viešai deklaruoti, jei poeto negelbėtų distancija bei prasišviečiantis autoironiškas humoras.

 

Įdėmesnis šio rašinėlio skaitytojas jau tikriausiai suprato, kad L. Jakimavičiaus poezijos knyga „Elio“ „praturtinta“ tekstus į visumą (tiesa – gan fragmentišką) jungiančiu herojumi Eliu. Tasai fragmentiškumas bei paliekantis erdvės skaitančiojo vaizduotei nebaigtumas, keista, bet tampa dar vienu šios knygos pliusu. Laukas, kuriame autorius pralaimi prieš savo epinius užmojus, o lyrizmas nugali ir epiškumą, ir paties autoriaus galimą neklystančio kūrėjo pasipūtimą. Įmanomas Elio lyginimas, su, tarkime, Marcelijaus Martinaičio sukurtu personažu Kukučiu – tiesmukas, paviršutiniškas ir klaidinantis. Nekūrybingas. Nes Kukutis „poezijos vartotojo“ sąmonėje egzistuoja gal net labiau nei M. Martinaitis. Šnekant banaliai, galime sakyti – Kukutis parašė M. Martinaitį. Įtarčiau – šio siaubui. L. Jakimavičiui tikriausiai nėra ko baimintis. Šiuo požiūriu jis – nugalėtojas. Elis perdėm efemeriškas, arba: Elis – tik galūnė ištikus nušvitimui, arba tai, kas lieka, saulėtam įkvėpimui įtraukus konkretesnę asmenvardinio deminutyvo dalį. Tuo ir galėtume teisinti trivialoką Elio vardo sąšauką su vardu į dangų ugnies vežimu paimto judėjų pranašo Elijo (arba graikų HlioV – saulės personifikacija).

 

Kokią istoriją pasakoja ši L. Jakimavičiaus „eilėraščių apysaka“, keliais eseistikai artimais prozos intarpais paįvairinta poezijos knyga? Žvelgiant formaliai – apie tarytum gyvenimą žvairo berniuko, vėliau – vyro, kuris buvo pradėtas labiau iš prisirišimo nei iš meilės, labiau iš liūdesio nei iš aistros, bet greičiausiai – iš ilgesio. Apie tai, kaip tą „nevykėlį“ atstūmė mylima mergaitė – pralaimėjimą, nuo kurio prasidėjo ir visi kiti pralaimėjimai. Apie ėjimą į kariuomenę, kai „laukdamas tyliai džiaugėsi / Elis / taip beprotiškai tvarkomu reikalu / norėjo diagnozės „godien“ / norėjo būt / absurdiško karo karžygiu / norėjo būt ištaškytas / į kalnyno uolas / musulmono sprogmens“ (eil. „Herojiškoji užuomazga“, p. 36), – kaip du vandens lašai panašų į garsiausio lietuvių literatūros desantininko istoriją, apie kurią „Elio“ autorius, pasirodo, nieko nežinojo. Apie haliucinacijas, per kurias patiriama, kad ne tik yra šitas, įprastas pasaulis, bet ir kitas – regėjimuose, – kuriame esi lygiai taip pat. Ir lygiai taip pat ten yra tavo mylimoji. Tiesą sakant, nelaimingos meilės reikėtų ieškoti kiekvieno tikro lyriko genezėj.

 

Neeiliuoti intarpai neką mažiau poetiški nei eilėraščiai ir, gal net autoriui to nežinant, atstovauja įvairiems prozos žanrams – kiekvienas vis kitam – nuo detektyvo iki filosofinio traktato ar postilės. O biografinę istoriją, kaip Elis iš kaimyno vaikystėje mėgino nusipirkti arklį, L. Jakimavičius V. V. Landsbergio filme „Liudvikas“ pasakojo kaip savo autobiografijos fragmentą. Tad galėtume teirautis – ar Elis nusiklausė nuo Liudvikėlis, ar Liudvikėlis nuo Elio? Proza pakenčiama, L. Jakimavičius nuo seno garsėja kaip stiprus eseistas, tačiau poezijoje vaizdas, manyčiau, piešiamas tiksliau. Kad ir pačiame pirmame knygos eilėraštyje „Kaip vėjas“ (p. 5), kuriame, kaip viena pagrindinių „Elio“ temų, subtiliai skimbteli anapusybės tema: „Metų metus / buvo tuščios kaip vėjas. / Susimokė / repetuoti mirusiųjų melodijas, / sugaust iš tylos – / dvi senos vestuvinės taurės / čekoslovakiško stiklo / etažerėje / už langelio.“ Arba eilėraštyje „Ne šito pasaulio“ (p. 80), kur anapusybei atstovaujantys vandens čiuožikai („Kol nespėja pakilti vėjas, / kol upės plėvelė nešerpetoja, / girdi, / paukščiai nutyla akimirkai. / Spengia tyla, / laukdama dirigento mosto. // Ir dažniausiai tada iš po tilto, / iš sąvašynų / ilgais yriais / išplaukia čiuožikai“) man kelia tikrą pagarbų siaubą, ko negalėčiau pasakyti apie vaiduoklius, su pagaliais slankiojančius po krūmynus aplink Elio geodezininko vagonėlį eilėraštyje „Vaiduokliai“ (p. 82).

 

Liudvikas – štricho meistras, kuris geriausiuose šio pobūdžio eilėraščiuose beveik susiveja su gamta ir vaizdą verčia garsu. Kad išgirstum šią poeziją, reikia itin subtilaus poetinio girdėjimo, ausies labirinto, gaudančio neišlavintai klausai negirdimus dažnius. Štai gan grubus, tačiau jaudinantis dokumentinio kadro pavyzdys: „Baigės ruduo, / tas kur saulėtas, / tas kur sulietas / vario ir tamsiai raudonom spalvom. // Kaimynas suėmė / virkščių glėbį, / nešė degint lauko galan. / Ten jį ir rado“ (p. 85). Įsiklausykite, pavyzdžiui, į žodžius tas kur saulėtas ir tas kur sulietas akivaizdoje mirties (antroje strofoje). Bet dar subtilesnių pavyzdžių tektų pasiieškoti knygoje „Medinė“. Knyga „Elio“ sprendžia kiek kitus uždavinius, subtiliuosius vaizdų sąskambius įpindama į ilgesnių periodų tekstus. Ir vis dėlto – štai stulbinančio L. Jakimavičiaus minimalizmo pavyzdys, trumpas eilėraštis, žinantis, kas yra rytietiška estetika. „Iš kitur“:

 

Mylėjau savo moterį

Laukdavau vakarais

Kol sugrįždavo.

Virdavom ryžius

Sėdėdavom tylėdami

Laukdavom kol išvirs.

 
                                          (p. 62)
 

Gerame eilėraštyje esame pratę įžvelgti bent du tris ar dar daugiau planų. Čia tarsi nėra nė vieno. Nulis. Nulis, kiek pamenu, lygus begalybei.

 

O štai pavyzdys subtilaus poetinio judesio, kuris sukelia asociacijų griūtį. Eilėraštis (p. 59), kuriame rašoma: „Ne po Pasaulio medžiu – / po išsigimusia slyva – / tyliai verkiu.“ Neeilinio grožio tekste autoriui neapsiverčia liežuvis ištarti žodį savižudybė. Vietoj iš konteksto tikėtino „Žmogau, tau jau nieko nėra belikę – / tik savižudybė“, ištariama „Žmogau, tau jau nieko nėra belikę – / tik savižuvytė“. Žinant, kad žuvis yra Kristaus simbolis, šitaip pranciškoniškai nusišypsoma Albert'ui Camus, teigiančiam, jog yra tik viena rimta filosofijos problema – savižudybė. Vienintelė rimta poezijos problema yra savižuvytė, ir joje yra išsigelbėjimas.

 

Galėtume plačiau kalbėti ir apie L. Jakimavičiui nesvetimą nonsenso stilistiką, kuria parašyta, pavyzdžiui, eilėraščių grupė apie alų, alaus gėrimą bei jo pasekmes. Tačiau bevelyčiau atkreipti dėmesį į L. Jakimavičiaus poezijos katastrofizmą, kurį jis įvardija kaip pasaulį ištikusį debilizmą. Antra vertus – anokia čia katastrofa, kad į knygos pabaigą Elio mylimoji Gabrielė duoda interviu per TV programą, „neužsikirsdama / kalbos grožis ir įtaiga slypi sakinio ritmikoj / kai sujungi į vieną / balso rankų ir mimikos plastiką / ė bet sunkiausia yra sutramdyti tiką aky“ (eil. „Gabrielė“, p. 86). Ir tikrai jokia katastrofa, kai galima gražiai papasakoti Liudvikui taip pat būdingą eilėraštį – anekdotą apie siaubingąjį paukščių gripą, kuris pradedamas taip: „Iš Azijos, / iš Tolimųjų Rytų / plinta labai pavojingas / migruojančių paukščių gripas.“ Baigiamas šitaip: „Nustebę / žiūri iš aukštai praskrendantys paukščiai / ir bijo tūpti arčiau žmonių / kad neužsikrėstų / nepagydoma silpnaprotyste“ (p. 74).

 

Ir vis dėlto poetui L. Jakimavičiui rūpi pasaulio ateitis. Kaip eilėraštyje „Laumžirgis“ (p. 77): „Visa aviacijos pramonė – / milijonai žmonių – / tyrinėja Laumžirgį – kaip padaryti pasauliui / mašiną, panašią į Laumžirgį. // Laumžirgiai nekrenta kaip lėktuvai, / Laumžirgiai tupia kur nori, / Laumžirgiui skrendant negenda jokie mechanizmai, / Laumžirgiai skraido tyliai. // Neduokdie, jei pavyktų.“ Toks susirūpinimas pasaulio likimu šiek tiek primena Wisłavos Szymborskos poetinius rūpesčius. Tik W. Szymborską regiu su profesorės mantija, mažų mažiausiai – lakiniais bateliais, o L. Jakimavičių mano regėjimų laumžirgis aptinka tupintį kaimo išvietėje. Žinoma, atlapotomis durimis, nes juk tasai vaikinas poetas (šiuo atveju tai ne poza, bet realybė), juk pasaulis – nuostabus! Labai intymu, kartu komiška ir graudu, ir kažkaip lietuviška bei inteligentiška. Nesakyčiau, kad mano vaizduotės W. Szymborska man nesimpatinga. Bet įsivaizduojamas Liudvikėlis dar simpatingesnis. Tiek tas – kaimo šikinyke, tiek šitas, jau Vilniuje, kurį poetas taip pat regi kaip kaimą, o tai ir yra pati giliausioji Vilniaus esmė. Atspindėta ir bene gražiausiame knygos eilėraštyje „Piliulė“.

 

Toks nedidelis stebuklas – pralaimėjęs nuogas žmogus prie lango švintant. Pergalingame eilėraštyje. Eilėraštyje, kuris nugalėjo šią akimirką ir išlošė amžinybės iliuziją. Pralaimėjimo prasmę ir grožį. Todėl per knygos sutiktuves rašytojų klube kalbėjau apie tai, kad iš „Elio“ yra ko pasimokyti tiek knygos skaitytojui, tiek vertintojui, tiek pačiam jos autoriui, kuriam nušvitimas, manyčiau, taip pat nėra kasdienė būsena, o rašymas, buvimas kalboje, kaip man pasirodė, svarbiau nei parašymas. Kalbėjau ir nebuvau suprastas. Poetas L. Jakimavičius (kuris eilėraštyje „Pralaimėjusiųjų tylėjimas“ rašo: „Gražiausia yra / ta pralaimėjusiųjų akimirka – / nesvarbu – / dar laisvų ar belaisvių, / kai jie niekur nebėga, / sėdi ant žemės, / kai tyli / ilgą gyvenimo pauzę – / maldą be žodžių“) ėmė svaičioti nuvalkiotas tiesas apie išleistą knygą kaip apie raketos pakopą, stumtelinčią tave į naują, reikšmingesnę orbitą, sudegusią pakopą, iš kurios jau nieko nebepasimokysi, o poetas Sigitas Geda apskritai pareiškė, kad mokytis – ne vyriška, vyriška – vogti.

 

Arklius? Iš Elio? Iš Elioto, kuris kadai ištarė, jog gabūs poetai skolinasi, o talentingi – vagia. Todėl kartojuosi trečią kartą. Nugalėti – geriau. Pralaimėti – gražiau. Arba – koks skirtumas? Mokytis – vyriška. Arba – moteriška. Arba – koks skirtumas? Nes tai, ką parašei, niekada neprilygs tam, ką patyrei, bet jei parašei iš tikrųjų – visada bus daugiau, negu, atrodytų, sugebi. „Elio postilėje“ pasakyta: „Stebuklas iš tikro įvyksta tada, kai žmogus susigaudo, kad čia akimirkai buvo susipynę du pasauliai – regimasis ir anapusinis su skirtingais savo dėsniais ir logika, susilietę kaip dvi plokštumos. Ta pasaulių sankirtos akimirka nuo jo akių buvo paslėpta, užantspauduota. Slėpinys, mūsų protu ir logika neatrakinamas, tik įtikimas“ (p. 70).

 

Drąsiai ir talentingai parašyta naujoji Rimvydo Stankevičiaus (arba, kaip rodo mano nokia – St RimvydElio) knyga, apie kurią greitai bus daug kalbama, vadinsis „Laužiu antspaudą“. Ji apie tai. Stipriausiuose jos tekstuose anapusybės vaizdiniai užgriūna su siautulinga jėga ir, kaip nekeista, įtikina. Tik čia jau kita lietuvių poezijos pergales ir pralaimėjimus ženklinanti istorija. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Nes iš esmės ši istorija ta pati.

 
 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)