tekstai.lt

Alma Lapinskienė. „Aš – tik Vilnelė...“ Vilniaus krašto lyrikė Ona Miciūtė

 

Ona Miciute
Ona Miciute
      Onos Miciūtės krikšto metrikoje, išduotoje Šv. Mikalojaus bažnyčios kunigo K. Čibiro, įrašyta: gimė 1909 metų gruodžio 1 d. Vilniuje. Tėvas Stasys Micius dirbo ūkio darbininku Vilniaus lietuvių labdarybės draugijos išlaikomame Panomarų bendrabutyje, to bendrabučio kieme esančiame mediniame namuke ir gyveno gana gausi Micių šeima – tėvai, trys dukterys ir du sūnūs. Vertėsi sunkiai. Karui baigiantis didžiulio skurdo ir bado slegiami Miciai savo vaikus laikinai atidavė į Antakalnio vaikų prieglaudą. Čia atsidariusioje mokykloje Ona išėjo pradžios mokslus. Gyvenimą prieglaudoje vėliau vaizdžiai ir detaliai ji aprašė autobiografinėje apysakoje „Pirmoji šakelė“. Joje užfiksuota ir vaikiškos sielos nuostaba pajutus poezijos magiją: „Mokytojas pasakojo, kad eilėraščius rašo žmonės, bet aš netikiu. Man atrodo, kad eilėraščius rašo angelai, pasivertę žmonėmis“1.

1923 m. O. Miciūtė įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Mokslo metų dienoraščiuose daug šiltų žodžių apie gimnaziją, mokymąsi. „Branginkim mokslo valandėlę kaip brangų akmenį“2, – rašė būsimoji poetė. Vardijamos skaitomos knygos. „Aš daug skaitydavau ir skaitydavau tik geras knygas, pagaliau blogų knygų mūsų mokyklos bibliotekoje ir nebuvo“3, – vėliau rašys atsiminimuose. Greta mokslo ir knygų dienoraščiuose daug eilučių skirta bažnyčiai, – ją lankydavusi kiekvieną dieną. Išliejamos pirmosios, dar vaikiškos, nuoskaudos dėl iš lenkų patiriamų neteisybių, – „ką lenkai gali padaryti, tai niekas to negali“4.

Dienoraščiuose užfiksuoti ir pirmieji kūrybiniai bandymai, – grįžusi po pamokų šešiolikmetė gimnazistė rašo „jau seniai pradėtą apsakymą“ arba sugalvoja „parašyti eilę“ ir parašo.

Ilgainiui dienoraštyje vis dažnesni pasaulėjautos, savo santykio su aplinka atšvaitai – „Mano sieloj verkiantis skausmas ir beribis ilgesys“, „Didžiausia mano nuodėmė, tai begalinis pesimizmas, nusiminimas“5. Vis dažnesnės gyvenimo prasmės paieškos: „Tarp triukšmingų miesto gatvių aš ieškau ramumo. Ant duobėtų, purvinų gatvių noriu surasti grožį, noriu palaidoti ilgesį. Gal tie aptrupėję namai ir monotoniški langai pasakys man didelę paslaptį, išgirs beviltį skausmo pilną šūkį „Kam, kam aš gyvenu?“6

1932 m. O. Miciūtė baigė gimnaziją ir įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti polonistikos. Ir nuo pirmųjų studentavimo dienų aktyviai įsijungė į lietuvių kultūrinį gyvenimą. Ji įsitraukia į tais pačiais metais įsikūrusios Vilniaus Lietuvių meno ir literatūros draugijos veiklą, – almanache „Menas ir literatūra“ išspausdina savo eilėraščius „Viena gatve“, „Šešėlis“ bei prozos vaizdelį „Žingsnis pirmyn“, Draugijos rengiamuose vakaruose skaito savo kūrybą ir literatūrologinius referatus. 1938 m. O. Miciūtė buvo Draugijos pirmininko pavaduotoja, o 1939-aisiais – valdybos narė. Pagaliau būtent Meno ir literatūros draugija 1938 m. išleido pirmąjį jos eilėraščių rinkinį „Žiburiai pelkėse“.

O. Miciūtė ilgą laiką buvo Vilniaus Lietuvių studenčių sekcijos pirmininkė. Iš protokolų galima spręsti, kad kone kas mėnesį sekcija rengdavo susirinkimus. Antai nuo 1936 metų gruodžio 7 d. iki 1938 m. vasario 20 d. surengta „12 sekcijos narių susirinkimų, per kuriuos buvo skaityta referatai ir straipsniai iš vietinės ir užrubežinės spaudos. Referatų ir straipsnių temos lietė moters gyvenimą šeimoje ir visuomenėje bei pasaulinės kultūros klausimus“7. Lietuvės studentės svarstė problemas, kurios tebėra aktualios ir nūdienos moterims. Viename 1937 m. protokolų užfiksuota:

 

Kol[egė] O. Miciūtė perskaitė straipsnį „Meilė ir draugiškumas“. Nagrinėjome moters santykius su vyrais. Išvadų jokių nepadarėme, tik pasmerkėme moters lengvamaniškumą. Kilo klausimas, kaip sutaikius moterį kaipo motiną ir visuomenininkę. Suradom atsakymą: nereikia imti kraštutinumų moteriškumo ir visuomeniškumo8.

 

Sekcijos veikla nebuvo uždara, kartu su Meno ir literatūros draugija surengtas ne vienas vakaras lietuvių visuomenei. Vienas tokių renginių – 1934 m. gruodžio 2 d. Lietuviškos knygos vakaras. Jame Aldona Liobytė skaitė pranešimą „Lietuviška knyga Vilniaus krašte“, O. Miciūtė – „Mūsų beletristinė proza nuo 1918 metų“. Pastarojo autorė kalbėjo apie visą lietuvių literatūrą, Vilniaus literatūrai teskyrusi trumputę tarsi atodūsį pastraipą: Vilniaus lietuvių gyvenimas esąs neįvairus, meninis ir literatūrinis darbas apmiręs9.

Paminėtinas ir kitas bendras Lietuvių studenčių sekcijos bei Meno ir literatūros draugijos surengtas Lietuvės moters literatūrinės kūrybos vakaras 1936 m. kovo 15 d., apie moteris poetes pranešimą skaitė O. Miciūtė, apie beletristes – G. Šlapelytė.

O. Miciūtė priklausė ir Vilniaus lietuvių studentų sąjungos Dramos sekcijai, su spektakliais važinėjo po Vilniaus krašto kaimus, trejus metus vaidino pagrindinius vaidmenis. „Niekad nesijaučiau tokia laiminga, kaip tada, kada dirbau Dramos sekcijoje, – rašė po daugelio metų. – Aš lankydavau visus lenkų dramos teatro spektaklius, lankydavau ir operetę, išmokau skirti gerą vaidybą nuo blogos“10.

Autobiografijoje poetė mini dar vieną savo veiklos barą, – 1936 m. Studenčių sekcija ją išrinko „Jaunimo draugo“ leidžiamo moterims priedo „Sesių talka“ vyresniąja redaktore. Už šį darbą gaudavo 100 zlotų, – turėjo šiokį tokį pragyvenimo šaltinį, nes kiti leidiniai honorarų beveik nemokėdavo.

Su „Jaunimo draugu“ O. Miciūtę sieja ir kūrybinio kelio pradžia. Kaip tik šiame laikraštyje devyniolikmetė gimnazistė 1928 m. išspausdino pirmuosius savo kūrinius, – eleginius vaizdelius „Ruduo…“ ir „Vėlinės“ bei tris eilėraščius „Oi ilgu…“, „Norėjau“, „Kad galėčiau“. Iš viso „Jaunimo draugo“ puslapiuose buvo publikuotas dvidešimt vienas O. Miciūtės eilėraštis ir aštuoni prozos kūrinėliai.

Poetė bendradarbiavo ir kituose lietuviškuose Vilniaus leidiniuose bei nepriklausomos Lietuvos periodikoje – „Naujojoje Romuvoje“, „Naujojoje Vaidilutėje“, „Lietuvos aide“, „Moteryje ir pasaulyje“. Iš Vilniaus leidinių paminėtinas „Lietuviškas baras“, „Vilniaus rytojus“ bei dailės ir literatūros vienkartiniai. Pastaruosiuose publikavo net dvidešimt šešis savo eilėraščius. „Į kiekvieną numerį atnešdavau gausų pluoštą eilėraščių, jie jau buvo kitoki, negu tie, kurie tilpdavo „Jaunimo Drauge“, juose aš jau mėginau liesti socialinius klausimus. Eilėraščiuose tačiau buvo daug sielvarto, liūdesio, kad lenkų viešpatavimas, jų priespauda nesibaigs“11, – prisimena poetė.

Paskutiniuose dviejuose vienkartiniuose Vilniaus lietuvių leidiniuose – „Vienkartiniame“ ir „Versmėje“ – O. Miciūtė savo kūrybos nebespausdino. Dirbdama katalikiškame „Jaunimo drauge“ ir bendradarbiaudama kairiosios pakraipos vienkartiniuose, poetė jautė savo padėties dvilypumą. „Reikėjo aiškiai atsistoti vienoje ar kitoje pusėje, nutraukti su „Jaunimo Draugu“. Bet tada aš būčiau likusi be grašio. Iš ko gi gyventi? Vienkartiniai leidiniai, kur tiek daug tilpdavo mano eilėraščių, o taip pat prisidėdavau ir darbu, nieko nemokėjo, o stipendijos aš jau nebegaudavau“12, – rašė O. Miciūtė autobiografijoje. Kita vertus, iš vienkartinių bendradarbių poetė nesulaukė to, ko tikėjosi, ko jai labai reikėjo, – atidesnio žvilgsnio į savo kūrybą, nuoširdžios, draugiškos pagalbos susivokiant tiek literatūros teorijos dalykuose, tiek religijos klausimuose. Todėl autobiografijoje rašė jautusis labai vieniša:

 

Man daug buvo neaiškumų ir dėl pačių savo eilėraščių, jaučiau, kad juose daug trūkumų, ypač formos atžvilgiu. Parašydavau juos kažkaip stichiniai, veikiama įvairių pergyvenimų, bet kaip juos apdailinti, kaip pasinaudoti literatūros teorijos žiniomis, nesugebėdavau. Karosas juos panagrinėdavo, bet kreipdavo dėmesį tik į turinį. Kartais man atrodydavo, kad jie man nenuoširdūs ir nori pasinaudoti tik mano pavarde, ji Vilniaus krašte buvo žinoma. Aš buvau kryžkelėje, man buvo vis tik reikalinga nuoširdi, draugiška pagalba13.

 

Pagaliau į draugus, anot jos, priekaištingai kreipėsi „Sėjoje“ publikuotu eilėraščiu „Kur esate, draugai?“:

 

          Kur esate draugai, saulėtųjų ir liūdesio dienų,

          Kur jūsų kelias, kur namai?

          Kai širdį drasko skausmas, kai kryžkelėj paklystame liūdni –

          Kur esate draugai, tik jūs draugai!
 

Deja, eilėraštis baigiamas liūdnu atodūsiu „Ak, abejingi jų veidai!“ O. Miciūtės liudijimu, ir „Žiburių pelkėse“ tikrasis iniciatorius ir leidėjas buvusi ne rinkinyje nurodytoji Meno ir literatūros draugija, bet „Jaunimo draugo“ redakcija14, kurios geranoriškumas, taktas, pakantumas ir nulėmė poetės pasirinkimą.

Didžioji dalis spaudoje publikuotų eilėraščių įėjo į gana nemažu 1300 egz. tiražu išleistą poezijos knygutę „Žiburiai pelkėse“ (1938). Viršelio dailininkas – Vladas Drėma. Knygutėje iš viso 58 eilėraščiai, suskirstyti į tris skyrius: „Tėvynė ir mes“, „Lietus saulėje“ ir „Vėtroje…“. Skyrių pavadinimai nusako ir tematiką – tėvynės meilė, gamta, vidiniai išgyvenimai, socialiniai motyvai. Poetinė raiška neįmantri, – paprasti rimai, kai kur šlubuojanti, bet gana taisyklinga ritmika.

Knygutė prasideda savotiška įžanga – trimis eilėraščiais, atspindinčiais santykį su skaitytojais ir kūryba. Pirmasis jų, – autorės kreipimasis į skaitytoją, jos būgštavimas, ar ji, jos skausmo žodžiai bus išgirsti („Ak, nežinau, ar mano žodžiai / Į tavo širdį prisibels“), ar ji liks „lyg tyruose keleivis“. Tarsi pabūgusi būti klaidingai suprasta, eilėraštį autorė baigia savo visuomeniškumo deklaravimu. Antrasis, „Iš žodžių, iš margų...“, turi dvejopą prasmę, – jį galima traktuoti kaip neoromantikams būdingą norą pabėgti į svajonių, iliuzijų pasaulį:

 
          Iš žodžių, iš margų –
          Nupinsiu sau takus,
          Mane jie saulėn ves...
          Bus kelias toks jaukus!
 

Ir kartu – kaip kūrybos galių išaukštinimą:

 
          Iš žodžių, iš margų –
          Plauks garsas per laukus,
          Ir aukso grūdas noks,
          Lis saulėje lietus.
 

Eilėraščio kompozicinė atrama anafora „iš žodžių, iš margų“ suteikia kūriniui dainišką intonaciją, sustiprina meninę įtaigą. Sąvoka „žodis“ poetės praplėsta iki „poezijos, meno“ sampratos, semantine ašimi lieka ir trečiame įžangos eilėraštyje „O žodi!..“. Tai maldą primenąs kūrinys, bent jau pirmu ir paskutiniu posmu. Dievybės funkcija jame suteikiama žodžiui (poezijai), – jis iškeliamas į aukštumas („Nuženk, o žodi stebuklingas, / Nukriski lyg dangaus rasa gaili“), vadinamas didžiu, šventu, jam priskiriamos pranašo galios.

Penkiolikos eilėraščių ciklas „Tėvynė ir mes“ prasideda retorišku eilėraščiu „Tėvynei“:

 
          Tėvynei aukojam jaunąsias jėgas,
          Jai giesmę gražiausią nupinsim!
          Jos klonis ir sodus, pilkas bakužes
          Šviesa ir žiedais išdabinsim!
 

Neoromantiška idilija pirmuoju posmu ir baigiasi, nes „mūs dienos pribrendo audros sūkuriuos, / Ir akys aušros pasigedo...“. O. Miciūtės tėvynė – okupuotas, priespaudą kenčiąs Vilnius. Nepriklausomoje Lietuvoje tėvynės meilės traktavimas kaip aukščiausia žmogaus gyvenimo prasmė „neoromantikus stūmė į ramaus susitaikymo ir apologetikos padėtį“15. Vilniaus krašto realybė diktavo kitokį santykį, – meilė pavergtai tėvynei buvo pilna skausmo, kėlė liūdesį, žadino pasipriešinimą.

 
          Ir skausmas, ir dangus tu mano,
          Ir ryto šypsenos, ir raudos,
 

– kreipiasi poetė į tėvynę eilėraštyje „Tu mano!“. Tiesa, viename kitame ciklo eilėraštyje O. Miciūtė sugebėjo atsiriboti nuo politinės-socialinės tikrovės skaudulių ir tiesiog džiaugtis gimtąja žeme.

 
          O žeme motinėle,
          Visi takai žiedais vėl nukaišyti,
          Sakytum laimė prisikėlė
          Ir parnešė jau naują rytą, –
 

pradeda poetė eilėraštį „O žeme motinėle!“. Panaši džiugios vilties nuotaika sukurta ir „Pavasario giesmėje“. Tačiau diduma kūrinių persmelkta gilaus liūdesio ir nevilties – „Yra gyvenimas“, „Pasakyk!“, „Nebyliai“, „Mes“, „Mūsų dienos“. O eilėraštyje „Nepastosite kelio...“ suskamba ir pasipriešinimo žodžiai: „Iš kelio, jūs juodvarniai klaikūs!.. / Išėję į vieškelį platų – negrįšim!.. / Mes skelbsim, mes kursim gyvenimą naują.“ Eilėraštis meniškai nebrandus, neįtaigus dėl šabloniškų, abstrakčių, agitacinius šūkius primenančių įvaizdžių. Neindividualizuoti įvaizdžiai ir minėtuose liūdesio eilėraščiuose daro juos panašius vieną į kitą, tarsi suniveliuoja. Šitame kontekste išsiskiria „Mūsų dienos“, – jame išvengta retorikos, palyginimai paprasti, autorės išgyventi ir todėl saviti, originalūs:

 
          Mūsų dienos – pilkos,
          kaip pavasarį upėj vanduo,
          kaip tuščiam kambary vakarų liūdesys,

          kaip palinkęs mūs kryžius, prie kelio akmuo.

 

Antras ciklas „Lietus saulėje“ knygutėje didžiausias, – sudarytas iš dvidešimt keturių eilėraščių. Tai – gamtos ir asmeninių išgyvenimų posmai. Prasideda jis skambiu eilėraščiu „Kraitis“, kurį V. Žibintas skyrė prie geriausių mūsų poezijos kūrinių, – „savo struktūra ir grožiu galįs konkuruoti su geriausia mūsų liaudies daina“16. Eilėraštis pagrįstas liaudies dainos stilistika ir įtaigus tikru, nuoširdžiu išgyvenimo jausmu, – neturtinga bekraitė negali tikėtis laimės: „Nieks neatkelia vartelių, / Aukso juostos neturiu...“. Panašia tonacija parašyti eilėraščiai „Močiutei“, „Sumelavo balti sodai“, „Palydėjau...“, „Kam laimės linkėjai?“, tik juose dingsta socialinis motyvas ir dominuoja nelaimingos meilės išgyvenimai. 1937 m. poetė patyrė stiprų meilės jausmą, ji mylėjo ir buvo mylima, tačiau netrukus mylimasis ją paliko. Dienoraštyje17 užfiksuotas jos dvasinis sukrėtimas, gilus skausmas, apėmęs ją iki širdies gelmių. Ir kai kurie posmai labiau primena dienoraščio fragmentą ar neviltingą laišką buvusiam mylimajam nei eilėraštį:

 

          Sunku matuot dienas virpėjimais širdies... be kelio...

          Gyvent skausmu ir ilgesiu, kai laimė jau toli,

          Ir noriu kartais tik užmerkt akis, lyg žiedą žalią

          Ir paskutinę pėdą mint gyvenimo kely.
 

– tokiu juodu liūdesiu pradedamas „Laiškas“. Realiai emocijai pajungta viena tonacija, šabloniški („audra sieloje“, „sielvartas žvilgsnyje“, „skausmo ašara“) arba pernelyg įmantrūs įvaizdžiai ir metaforos („skaisčioji žvaigždė jau padangėj apako“, „aušra takus aidais nuklojo“, „mirė dienos lyg žiedai“) „Laišką“ ir eilėraščius „Tai buvo“, „Dvi širdys“, „Pasibaigė karnavalas“ smukdo, neleidžia pakilti į visuotinumo ir meno lygmenį. Kūriniams kenkia ir tai, jog kartais poetė lyg ir nepasveria žodžių prasmės, – „šaipės lelijos“ (turėtų būti „šypsojosi“), „saulė skraidė“, „pabėrėme sielą“.

Iš bendros ciklo tonacijos išsiskiria tysliaviškas „Miesto žiburiai“ ir „Palaimintas būki...“. Pastarasis savo nuotaika, ritmikos bangavimu primena pirmojo ciklo „Pavasario giesmę“. Šiuose eilėraščiuose autorė tarsi nusimeta slegiančią rūpesčių naštą, tarsi nustumia šalin įgimtą pesimizmą ir džiūgiai šlovina pavasarį, visa širdimi gėrisi atbudusia gamta:

 
          Palaimintas būki, pavasario ryte,

          Sugrįžęs arimais, žibutėm melsvom apsikaišęs,

          Pro langus pirkutės pasiuntęs mums šypsnį,

          Ant pievų plačiųjų žalumas jau skleisis.

 

Anafora „palaimintas būki“ – eilėraščio stilistinė dominantė – išlaiko neoromantišką pakilią tonaciją, kuria pasikartojimų harmoniją.

Anafora, viena iš O. Miciūtės mėgstamiausių stiliaus figūrų, dažna ir trečiame rinktinės cikle „Vėtroje“. Eilėraščių skaičiumi ciklas tolygus pirmajam, – penkiolika kūrinių ir kompozicine knygutės užsklanda laikytinas paskutinis eilėraštis „O žodžiai mano!“, grafiškai susietas su trijų eilėraščių įžanga. Ciklo pavadinimas atspindi ir maištingumą (tiksliau, bandymą maištauti), ir vidinį blaškymąsi, netgi neviltį. Maištingieji eilėraščiai („Baisios dienos“, „S. O. S.“) akivaizdžiai rodo, jog poetė nebuvo kovotoja, jog ji juos rašė sunkiai, prisiversdama, lyg atiduodama duoklę avangardizmui ir kairuoliškumui. Sutirštinti nenatūralūs įvaizdžiai, neaiškus kaltinimų ir grūmojimų objektas kuria slogią nuotaiką:

 

          O baisios pakilo tos dienos prakeiktos, kaip

                                                            rūdys jos graužia,

          Kaip plienas kietasis jos širdį, jos mintį

                                                            sukaustė,

          Žaizda sopulinga, lyg amžinas balsas parkritusio

                                                                    vergo
          Ir žemei, ir dangui grūmoja...
 

Blaškymąsi, savo kelio ieškojimą atspindi eilėraščiai „Paklydau“, „Kur esate, draugai!“, „Palydėkit“.

Prie maištingųjų priskirtinas „Sėjoje“ publikuotas eilėraštis „O nesiklaupsiu!“ („O nesiklaupsiu aš prieš Tavąjį altorių, Dieve, / Ir nesakysiu, – dulkė žemės aš esu“) į knygutę neįdėtas. Kodėl? Kaip minėjome, tuo metu O. Miciūtė dirbo katalikiškame „Jaunimo drauge“. „Katalikai kad ir pabardavo mane ir pagrasindavo už mano bendradarbiavimą su „bolševikais“, bet viskas tuo ir baigdavosi, – rašo poetė autobiografijoje, – o „Jaunimo Draugo“ redaktorius leisdavo man laisvai pasireikšti, net medžiagos, talpinamos moterų skyriuje, netikrindavo, bet jau paties takto sumetimais aš negalėjau į rinkinį įdėti tokio ateistinio eilėraščio, kaip „O nesiklaupsiu aš prieš tavąjį altorių, Dieve!“, o jo vietoje įdėjau eilėraščius su Kūrėjo vardu“18.

Ciklo ir visos knygutės užsklanda – eilėraštis „O žodžiai mano!“ parodo abejonių ir savikritikos kupiną poetės būdą. Ji lyg ir gailisi atsivėrusi žmonėms, bijo būti nesuprasta, atstumta. Eilėraščiai jai lyg jos vaikai („O žodžiai mano, žodžiai, / Kaip tie vaikai nerasite namų“), jai neramu, net baisu dėl jų likimo, bet kitos išeities jau nėra („Lyg tie keleiviai gal suklupsit, / Bet grįžt į sielą kelio jau nėra“). Iš tikrųjų teisus V. Kubilius, rašydamas, jog „O. Miciūtė labai santūri ir drovi savo eilėraštyje“19. Ir norisi pridurti – liūdna.

„Žiburiams pelkėse“ galima daug ką prikišti ir formos požiūriu. Neišradingi rimai. Ritmika vietomis šlubuoja, pasitaiko ir aritmijos, „rimuojamų eilučių metražas nepaprastai nevienodas, kas labai kenkia eilėraščių skambumui ir lengvumui“20.

Nepaisant visų trūkumų, „Žiburiai pelkėse“ buvo sutikti labai palankiai – ir skaitytojų, ir kritikos, ypač nepriklausomoje Lietuvoje. „Dabar esi pirmoji pajėga. Tu esi pirmoji poetė Vilniuj“21, – rašė autorei Danas Pumputis. Draugės sėkme džiaugėsi Aldona Liobytė: „Literatūrinėj elitoj Tavo vardas kas kart dažniau minimas“22.

Išsamiausią O. Miciūtės rinkinio analizę pateikė V. Žibintas (Vincas Žilionis) recenzijoje „Vilnietės širdies balsas“23. Recenzentas pritaria pirmajame rinkinio eilėraštyje, kreipimesi į skaitytoją, išsakytai poetės pozicijai dainuoti apie gimtojo krašto vargus. „Beveik visi O. Miciūtės eilėraščiai persunkti nepaprastai švelnios tėvynės meilės“, – pabrėždamas, jog ta meilė išsakoma ne šabloniškomis frazėmis ar nenatūraliai puošniais žodžiais, bet giliu jausmu, bendra kūrinio nuotaika, teigia V. Žibintas. Recenzentas itin teigiamai vertina O. Miciūtės poezijos paprastumą, jos gyvą, švarią kalbą. Ir ką tik cituotąjį, ir keletą kitų („Mūsų dienos“, „Kraitis“) V. Žibintas priskiria prie geriausios to meto lietuvių poezijos, o eilėraštis „Rudens tyla“ skambumu primenąs jam Adomą Mickevičių. Apibendrindamas recenzentas daro išvadą, jog O. Miciūtės poezijoje vyrauja elegija, jog „visas jos poezijos tragizmas slepiasi vidiniame pasaulyje“.

Panašiai O. Miciūtės poeziją apibūdino ir kiti kritikai „Sentimentalus pasyvumas ir Salomėjos Nėries kūrybą primenąs dainiškumas yra būdingas reiškinys „Žiburių pelkėse“ lyrikai“24, – teigė „Naujojoj Romuvoj“ Antanas Vengris. „Lietuvos žiniose“ D. Pumputis rašė: „Miciūtė yra perdėm liūdesio, nevilties ir melancholijos poetė, nors mes ir labai trokštume jos poezijoje girdėti griausmingą tribūno žodį ir trimitų garsą“25.

To griausmingo žodžio itin pasigedo poetės bičiuliai vilniečiai, avangardo ir revoliucijos išpažinėjai – Juozas Kėkštas ir Jonas Dagys (Jonas Karosas). Pastarasis straipsnyje „Vilniaus lietuvių literatūra“26, trumpam stabtelėjęs prie „Žiburių pelkėse“, kaip svarbiausią O. Miciūtės privalumą iškelia jo paties įžvelgtas poetės pastangas įveikti „grynojo“ meno tradicijas. Kritikas teigiamai vertina kai kurių eilėraščių, kur poetė „panoro išreikšti naujus dalykus“, ekspresiją, naują ritmiką, kitokius palyginimus ir metaforas, kaip ir V. Žibintas priekaištauja dėl blaškymosi, savo kelio nežinojimo.

Tą patį saviieškos momentą akcentuoja ir J. Kėkštas, apie „Žiburius pelkėse“ rašęs „Piūvyje“. Jis džiaugiasi, kad O. Miciūtė vaduojasi „iš Maironies ir kitų poetų įtakos“, kalba vis nuoširdžiau, jog kinta ne tik jos mintys, bet ir eilėraščio forma. J. Kėkštas žavisi jos maišto protrūkiais, laikydamas juos tikrąja poetės jausmų išraiška.

Ir J. Dagys, ir J. Kėkštas į O. Miciūtės poeziją žvelgė grynai iš varsnininkų deklaruojamo antiromantizmo ir avangardo pozicijų, sąmoningai arba ne ignoruodami jos talento prigimtį. O. Miciūtė – lyrikė, anot Prano Naujokaičio, širdies lyrikė. Pasipriešinimo, kovos šūkiai jos poezijoje skamba dirbtinai, jie atsirasdavo tada, kai, paklusdama laiko reikalavimui, ji bandydavo tapti modernia kairiąja kovotoja, pateisinti draugų lūkesčius. Šitoje situacijoje ir rasdavosi kritikų prikišamas blaškymasis, savęs ieškojimas, nes tuose „kovinguose“ eilėraščiuose („Baisios dienos“, „S.O.S.“ ir kt.) ji tarsi ir nutoldavo nuo savo prigimties esmės.

O prigimtis liepė girdėti savo talento balsą, tylų, liūdną, bet savą ir todėl tikrą, liepė nenusigręžti nuo lietuvių poezijos tradicijų, nuo lietuviškos dainos. „Aš buvau ir palikau ištikima savo gimtosios poezijos grožiui, jos idėjoms. Netikėjau avangardo nuoširdumu, – rašė poetė atsiminimuose, čia pat prisipažindama: – Lietuvių liaudies daina buvo mano didžioji meilė. Nepaprastai žavėjo jos subtilumas, švelnumas“27.

O. Miciūtė – neoromantikė tiek savo pasaulėjauta, tiek poetika. „Aš žaviuosi gilaus jausmo lyrine poezija. Didžiausią man estetinį pasigėrėjimą suteikia Salomėjos Nėries eilėraščiai, tikra jausmingai skambanti lakštingalos daina“28, – rašė O. Miciūtė autobiografijoje. Ir anketa „Versmėje“ patvirtina, jog mėgstamiausi, artimiausi iš lietuvių poetų jai buvo didieji mūsų lyrikai Jonas Kossu-Aleksandravičius, Salomėja Nėris ir Antanas Miškinis.

Su S. Nėrim O. Miciūtė susipažino 1938 m. birželį, kai poetė su kitais lietuvių rašytojais atvyko ekskursijon į Vilnių. „Pirmoji mano pažintis su poete buvo tokia savotiška, tokia originali, pilna gilių išgyvenimų, kad jos niekad neužmiršau“29, – rašė O. Miciūtė atsiminimuose.

Pasirodo, kauniečiai iš per didelio atsargumo nenorėjo matyti vilniečių literatų „stoty su gėlėmis, o net ir viešbutyje ir kitose viešose vietose“. Tačiau O. Miciūtė nusprendė nepaisyti „ultimatumo“. Sužinojusi dieną ir valandą, kai svečiai lankysis garsiojoje Rudnickio kavinėje, pasiryžo nueiti ir susipažinti, anot jos, su vienu vieninteliu žmogumi Salomėja Nėrim. „Šį žygį realizuoti ne taip man lengva buvo“, – rašė atsiminimuose O. Miciūtė, prisipažindama, jog iš prigimties nedrąsi, išaugusi darbininkų šeimoje, inteligentų varžydavosi ir net šiek tiek jais nepasitikėjo. „Bet šį kartą kažkas su manimi neįprasto įvyko, – rašė poetė, – visus savo zuikius uždariau į narvą, užsidėjau Vilniaus lietuvių studentų sąjungos kepuraitę , rankose suspaudžiau rausvų rožių puokštę ir išėjau į žygį“30.

Jau pirmomis pažinties minutėmis Salomėja „atrodė lyg savas, pažįstamas žmogus“. Matyt, prielankumas buvo abipusis, nes juodvi netrukus išėjo kartu pasivaikščioti. Ir pasuko į Bernardinų sodą prie Vilnelės.

 

Norėjau jai parodyti gražiausią, kukliausią vietelę, kurią lankydavau ir ilgai prie jos stovėdavau . Tai buvo mano savotiškas eksperimentas su ja ir su savimi, o greičiau begalinis noras sužinoti jos nuomonę apie mažąjį gamtos stebuklą. Jeigu poetė jį pastebės, jei sustos toje vietoje, kurioje aš sustodavau, vadinasi, aš sugebu skaityti žemės grožio knygą31, –

 

rašė O. Miciūtė atsiminimuose.

O tas gamtos stebuklas O. Miciūtei buvo pakrantėje augęs į upę pasviręs gluosnis. Viena jo šaka beveik siekė Vilnelės vandenį. „Siekė, bet vis dėlto negalėjo pasiekti. Ties pat palinkusios šakos viršūnėle sukosi mažas, kuklus vandens sūkurėlis, tarsi švelni ir šviesi Vilnelės šypsenėlė“32.

Begaliniam O. Miciūtės džiaugsmui, S. Nėris pastebėjo tos vietos grožį, sustojo ant tilto ir „ilgokai stovėjo nuleidusi galvą, žiūrėdama į vandenį, ten, kur buvo Vilnelės spindinčios lūpos“. Tai buvo didelė moralinė parama vilnietei lyrikei, savotiška pergalė prieš pasišaipančius iš jos jautrumo žmones. Žvilgtelėjusi į ją, S. Nėris ištarė keletą žodžių, trumpai, bet ryškiai nusakydama jųdviejų charakterius. „Stovėjau apstulbusi, išraudusi, pilna ir džiaugsmo, ir sielvarto. Supratau, kad poetė viską jautė, tiesiog girdėjo, kas vyko manyje“33. Šią ypatingą akimirką po trijų dešimtmečių ji įamžino eilėraštyje „Tiltas per Vilnelę“:

 

Tiltas per Vilnelę,

Prie Bernardinų –

Į mano jaunystę kelias,

Ne viską upėj paskandinęs.

Tiltas per Vilnelę –

Tarp dviejų mano kontinentų

Į mano Meką ir Mediną,

Kur liko pėdos šventos.

Lakštingala nuo Nemuno,

Manęs jau niekad neišgirsi!

Bet čia godelė tavo rymo

Ir pasakoja man

Anų dienų susitikimą34.

 

O. Miciūtė labai brangino šią pažintį, bet niekada jos neafišavo. Kai po daugelio metų, pasirodžius rinkiniui „Slėnių paukščiai“, A. Žukauskas žodyje apie autorę pavadino šią pažintį draugyste, pagrįsta „charakterių, kūrybinių polėkių, dvasinės prigimties“ artumu, – abi buvusios „kraštutiniškai trapios, baikščios, efemeriškos, tyros ir skaidrios“, – O. Miciūtė laiške E. Matuzevičiui rašė:

 

Jaudina mane žodžiai, tarti apie pažintį su poete Salomėja Nėrimi. Jokiu būdu negaliu savo trumpalaikės pažinties su žymiąja, vyresniąja poete laikyti draugyste ar bičiulyste. Skaitau knygoje žodžius: „Abi kraštutiniškai trapios, baikščios…“ ir raustu. Kam šitas palyginimas? Aš – tik atsitiktinis mūzos pakeleivis, netvirtai laikąs savo neišmiklintą plunksną. Apie mane reikia trumpiau ir kukliau kalbėti35.

 

S. Nėries kūryba O. Miciūtei, anot V. Daujotytės, buvo orientacinė gairė36. „Salomėjos Nėries poezija mane žavėjo savo nuostabiais įvaizdžiais, jausmo platumu, žodžio lengvumu“37, – rašė O. Miciūtė atsiminimuose. Vienu metu, 1929–   1933 metais, „Jaunimo drauge“ ji net pasirašinėjo panašiu slapyvardžiu – Nerytė. Ir pasaulėjauta, ir kūrybos poetika O. Miciūtė labai artima S. Nėriai. Kai kurie jos eilėraščiai – tarsi S. Nėries poezijos sekimas („Sumelavo balti sodai“, „Palydėjau“, „Sesės žvaigždės!“, „Su jaunyste, su svajone“, „Baltija žydroji“ ir kt.). Rankraščiuose yra likę S. Nėriai skirtų eilėraščių – „Lakštingalos nemiršta“, „Ilgesys“ ir kt.

 
          Berželiu parimus palei kelią stovi,
          Palei didį kelią, vėtrų sūkury…
          O namai namučiai, audros jus išgriovė,

          Ar tik tu, paukšteli, sparnelius turi?38

 

Šis „Ilgesio“ posmas tiesiog S. Nėries „Pienės“, „Kodėl tyli žemė?“ ar „Klajūnėlio“ ataidas.

S. Nėries poezija O. Miciūtei atvėrė impresionistinių peršokimų, atkartojimų, paralelizmų, simbolinimo galimybes. Salomėjiškai O. Miciūtės posmuose skamba „baltas paukštis“, „balti sodai“, „baltos gėlės“, „į baltą tolį baltą liūdesį nešu“, „aukso saulė“, „aukso juosta“, „gintariniai bokštai“, – tokių poetizmų vaizdiniame audinyje gana daug.

Tačiau poetinė raiška netapati talentui, ir jos panašumai nesuponuoja kūrybos lygiavertiškumo. O. Miciūtė buvo tarpukario Vilniaus krašto lyrikė, ja ir liko. „Aš – tik Vilnelė“, – po trijų dešimtmečių rašė ji.

Ši kuklaus, bet savaip vertingo talento poetė patyrė visą sovietinio režimo kietumą. P. Cvirkos apkaltinta deginanti dvi žvakeles, vieną – Dievui, antrą – velniui, 1950 m. buvo pašalinta iš Rašytojų sąjungos, atleista iš darbo Lietuvių literatūros institute. Daug kentėjo dėl lageriuose kalinto vyro J. Šutovičiaus. Užmiršta, ignoruojama, silpnos sveikatos, ji dirbo bibliotekininke mokykloje, vertė lenkų literatūrą, o savo dienoraštyje išliedavo karčią tiesą apie sovietinę okupaciją. „Juk Tarybų Sąjungos pilietis turi tik vieną teisę – ploti, ir tada, kada jį muša, ir tada, kada jį atsargiai paglosto“39, – 1964 m. spalio 27 d įrašas. „Gyventi savo tėvynėje, savo gimtajame mieste ir vis dėlto ilgėtis Tėvynės, tai yra tragedija, baisus skausmas“40, – su širdgėla rašė 1967 m. rudenį. Nedaug kas iš mūsų rašytojų galėtų pasigirti tokiu dienoraščiu. O ši kukli, tvirtos dvasios moteris mums tokį dokumentą paliko.

Liko rankraščiuose ir lyrikos posmų, nepanaudotų, nespausdintų, rašytų tik sau, todėl be galo tikrų, autentiškų, skaudžiai atvirų:

 

Šaltinis po žeme,

Kaip mano skausmo gelmės,

Ne jam aušra, ne jam žvaigždė –

Per tamsią naktį alma.

Skaidrus kaip krištolas vanduo

Ištrykšta ties šlaitu...

Šaltini po žeme,

Broleli mano tu!41

 

Jos kūrybos sovietmečiu ilgai nespausdino. Tik 1971-aisiais, likus porai metų iki poetės mirties, išėjo poezijos knyga „Slėnių paukščiai“, po metų – autobiografinė apysaka „Pirmoji šakelė“. „Senieji vilniečiai labai susidomėjo ta mano vaikystės sakme, kurioje ir jų vardai ir žingsniai aidi. Jie sako, kad ji galėjo būti geresnė, bet tos nelemtos cenzūros, skubėjimas paliko savo juodas dėmes“42, – su kartėliu rašė dienoraštyje autorė. Suprantama, cenzūros neišvengė ir „Slėnių paukščiai“, ypač prieškariniai eilėraščiai, po „taisymų“ beveik praradę savo autentiką. Laimei, sugadinta ne viskas. Knygai išėjus V. Kubilius rašė: „Vaizdinės kasetės, paimtos iš bendrojo iždo, atgyja ir sušvinta, paliestos moteriško švelnumo. Tada jos spindi kažkokiu senovišku grožiu, atrodo pagamintos ne šiandien, o gal „Vaivorykštės“ ar „Pirmojo baro“ laikais, kaip šis, pavyzdžiui, poezijos gabalėlis: „Lelijos miega – / Nežadink jų. / Nors vyturiai jau gieda, / Vyturiai ne jų. / Lelijos miega“43.

 

1 Miciūtė O. Pirmoji šakelė. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 135.

2 Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (MABRS). – F. 279–81. – 1925 m. rugsėjo 10 d. įrašas.

3 MABRS. – F. 279–93. – L. 29.

4 MABRS. – F. 279–81. – 1925 m. gruodžio 25 d. įrašas.

5 MABRS. – F. 279–83.

6 Ten pat.

7 Vilniaus lietuvių studenčių sekcijos susirinkimų protokolai. – MABRS. – F. 279–80.

8 Ten pat.

9 Miciūtė O. Mūsų beletristinė proza nuo 1918 metų // Lietuviškas baras. – 1935. – Nr. 1(6). – P. 19.

10 Miciūtė O. Autobiografija. – MABRS. – F. 279–95. – L. 9.

11 Ten pat. – L. 10.

12 Ten pat. – L. 10.

13 Ten pat. – L. 11.

14 Ten pat. – L. 12.

15 Kubilius V. XX amžiaus lietuvių lyrika. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 304.

16 Žibintas V. Vilnietės širdies balsas // Kultūra. – 1938. – Nr. 9. – P. 566.

17 MABRS. – F. 279–86.

18 MABRS. – F. 279–95. – L. 12.

19 Kubilius V. Ištikimybė savo balsui // Literatūra ir menas. – 1971. – Lapkr. 20.

20 Pumputis D. Žodis iš anapus // Lietuvos žinios. – 1938. – Rugs. 20.

21 MABRS. – F. 279–294.

22 MABRS. – F. 279–280.

23 Žibintas V. Vilnietės širdies balsas // Kultūra. – 1938. – Nr. 3. – P. 564–567.

24 Vengris A. Apie naujausiąją Vilniaus lietuvių literatūrą // Naujoji Romuva. – 1938. – Nr. 29–30. – P. 614.

25 Pumputis D. Žodis iš anapus // Lietuvos žinios. – 1938. – Nr. 187. – Rugpj. 20.

26 Dagys J. Vilniaus lietuvių literatūra // Lietuviškas baras. – 1938. – Nr. 12(30).

27 MABRS. – F. 279–89.

28 MABRS. – F. 279–95. – P. 18.

29 MABRS. – F. 279–91. – L. 1.

30 Ten pat. – L. 3.

31 Ten pat. – L. 5.

32 Ten pat. – L. 5.

33 Ten pat. – L. 7.

34 Miciūtė O. Slėnių paukščiai. – Vilnius: Vaga, 1971. – P. 158.

35 MABRS. – F. 279–251. – L. 8.

36 Daujotytė V. Parašyta moterų. – Vilnius: Alma littera, 2001. – P. 277.

37 MABRS. – F. 279–91. – L. 3.

38 MABRS. – F. 279–110. – L. 71.

39 Miciūtė O. Dienoraštis (1964–1966). – MABRS. – F. 279–98. – L. 12.

40 Paskutiniųjų metų O. Miciūtės dienoraščiai (1966–1973). – MABRS. – F. 279–99. – L. 29.

41 Ten pat. – L. 48.

42 Ten pat. – L. 87.

43 Kubilius V. Ištikimybė savo balsui // Literatūra ir menas. – 1971. – Lapkr. 20.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)