tekstai.lt

Onė Baliukonė. Paskolinkit man tylos

 

alt
alt
      Tarp dviejų spalio užtemimų pasijutau it kokia gaištanti Dunojaus deltos gulbė (grakštus palyginimas, ar ne?). O gal, sakau, šitai vadintina individualiomis paukščių gripo imitacijos pratybomis? Šiaip ar taip, kažkas gerokai truktelėjo prie žemės. Argi ne puiku būtų pagaliau atsikratyti visų kūno skaudulių ir buities traumų?.. Vis dėlto dar pavyko nepasiduoti šiam gera ir bloga nusinešančiam tuštumos ir abejingumo srautui, kuris kartais taip įstabiai apglėbia sielą. Tačiau jeigu turi kantrybės pasiekti sąmonės dugną – atveria tiek nežemiškų brangakmenių švytėjimo ir įstabiausių ornamentų žaismės, tiek beveik neverbalizuojamų plastinių formų bei vaizdinių… Tiesa, jei nesileidi persmelkiamas įvairių, ypač masinių, baimių ir beprotysčių.

 

Tačiau, mano akimis, paukščių gripas – kur kas romantiškesnė ar net simboliškesnė žūtis, nei dvėsti nuo beždžionių ar žiurkių viruso, mutavusio į žmogiškąjį. (Mokslininkams ir teroristams moderniose laboratorijose vis bandant sukurti ką nors dar „įdomesnio“…) Bet homo sapiens kaip rūšies nuosmukis jau, matyt, nesustabdomas. Arba įveikiamas tik radikaliomis priemonėmis. Ypač visuotinis mūsų egocentrizmas… Tačiau ANIMA MUNDI – ne tik žmonijos, bet ir paukštijos, žvėrijos, gyvulijos, augalijos, net akmenijos archetipinė sąmonė. Ir mes, „protingiausieji“, nesame pakylėti virš Gyvosios Gamtos. O tebepataikaujame savo brangiai personai, vis daugiau laiko ir lėšų skirdami rafinuotiems ar net žiauriems malonumams, iškrypėliškoms pramogoms, tebesigirdami visą planetą nualinusiu ir užteršusiu „civilizuotu“ gyvenimo būdu. Pagaliau įtikėję vien didžiausios naudos ir maksimalių pelnų siekiančio kapitalo – aukso veršio – religija… Niekaip neužmirštu vieno turtingiausių Amerikos žmonių, į gerai nupenėtą meitelį panašaus multimilijardieriaus, kontrolinio „Sotheby“ akcijų paketo savininko, ciniškos filosofijos: parduoti ir pirkti galima absoliučiai viską! Iš verslininko pozicijų nėra jokio esminio skirtumo, kuo prekiauji: van Gogh’o šedevrais ar pradvisusiu alumi. Iššūkis toks pat – kuo pelningiau iškišti turimą produktą…

 

Bet vis dėlto – šičia jau kreipiuosi į nuolat bulvarinėj spaudoj besiafišuojančius turtingiausius tautiečius – ar dar nepasisotinom? Vis negana butų, namų, sklypų, pinigų, dažnai net labai purvinų, vis dvelktelinčių svetimom ašarom ir krauju… Ar neatėjo metas kai kuo pasidalyti? Tačiau ne nuo labdaros pokylio stalo nukritusiu trupiniu, o galbūt – nors puse riekės. Beje, tautinio elito pobūviai šiandien įtartinai primena puotas maro metu… Bet ar ne pati Motina Žemė įvairiausiais balsais šaukia mums: liaukitės!? Galbūt pajutę visuotinę grėsmę net iš dangaus (štai jums ir totalios globalizacijos pavyzdys!) bent dabar suvoksime, jog neverta it politiniams mikrobams niautis ir pjautis tarpusavyje. Gal pagaliau baigsis grobuoniški karai tarp genčių, tautų, valstybių. Arba tariamai geresnės demokratijos, beveik visuomet užkrėstos korupcija ir moraliniu palaidumu, net visišku nesiskaitymu su žmogaus teisėmis, primetinėjimai kitiems, „blogesniems“… Tačiau karas – ir vienas pelningiausių verslų. (O George’as W. Bushas – bene didžiausias šios srities „vadybininkas“?) Čia galiojantis principas ar dėsnis: pirmiau lengvai, azartiškai, be jokio gailesčio sugriauti, paskui ilgai ir nuobodžiai atstatinėti… Bet kaip tu atkursi nors ir niekuo dėčiausio vaikelio ar net menkiausio vabzdelio gyvybę?!

 

Nenuneigsi: dažnėja ir stiprėja uraganai, potvyniai, žemės drebėjimai, randasi anksčiau negirdėtos ligos ir masinės epidemijos… Tačiau ar įtikėjusiems savo galia ir valia pasaulio šeimininkams ką nors reiškia šios stichinės nelaimės, šie katastrofiški (pačios Apvaizdos?) ženklai? Vargu ar išžudę nesuskaičiuojamą daugybę panašių į save ir milijonus laukinių bei naminių „mažesniųjų brolių“ – staiga liausimės šitai darę ir imsime atgailauti. Juk po mūsų – nors ir tvanas! Tai, beje, skaudžiai pajuntu kas vasarą nuvažiuodama į Molėtų krašto miškus ir aptikdama tenai vis daugiau kirtaviečių. Ir šios baisingai užterštos plynės aiškiai liudija komercinių tikslų viršenybę ir nenumaldomą naujųjų lietuvių godulį. Girdėjau, kad ir Dzūkijos nacionalinis parkas panašiai „švarinamas“. Ką jau kalbėt apie brangia mediena paverstus ir po Europą ištąsytus šventuosius protėvių ąžuolynus. Arba į gabalus godžiai draskomą įstabiąją Kuršių neriją!

 

O apie ką šiandien šaukte šaukia kasdienės autoavarijų suvestinės? Kiekvieną savaitgalį – keletas ar net keliolika žuvusiųjų… Aišku, kad ne tiek apie senus, sukriošusius automobilius, kiek apie sumašinėjusius jų vairuotojus. Net, sakyčiau, (savi)naikai užprogramuotą jų pasąmonę. (Nes apie tikrąjį daugelio žmonių sąmoningumą apskritai sunkoka kalbėti.) Galbūt vyriškas žudymo genas pamažu virsta savižudybės genu? Tai, be abejo, ir bukiausių realybės šou, žiauriausių kriminalinių laidų bei vis brutalesnių kompiuterinių žaidimų „įdirbis“. Žmogaus orumas ir net gyvastis daugeliui jau nėra vertybė. Tad kenčia ir gyvieji, ir mirusieji… O kai šie tamsių pasąmonės gaivalų ir gyvuliškų geismų „ugdytiniai“ dėbteli į tave nuo narkotikų išsiplėtusiais vyzdžiais iš milžinišku greičiu pro šalį skriejančios mašinytės – pats pasijunti beveik virtualioj realybėj. Neretai iš tos pralekiančios dėžės pasklinda ir tiek decibelų, kad, norom nenorom, susimąstai: ar čia dar važiuoja žmogus, ar už nieką neatsakingas, aklas ir kurčias zombis. Į žmogų tik panaši būtybė be jokio vidinio turinio.

 

Tiesą pasakius, dabar jau imu suprasti ir jaunų šeimų ar dar jaunesnių kompanijų, dažnai įsitaisančių kur nors miške ar prie ežero, keistoką elgesį. Jie ten pirmiausia įsijungia savo galingas „muzikas“, užteršdami aplinkinę erdvę baisiausiu triukšmu. (O kur dar apčiuopiama, materiali tarša; juk visos maisto ir alkoholio pakuotės neretai paliekamos vietoj – ir net išdrabstomos kuo plačiau!) Matyt, jie tikrai negirdi nei savęs, nei kitų, nei pirmapradės gamtos: vandens, medžių, paukščių… Nebesuvokia, ką miestų kloakose užterštai sielai reiškia kasdien vis kitokie, nepakartojami saulėtekiai ir saulėlydžiai, papildantys išeikvotą vidinę šviesą. Bet ši metamorfozė įvyksta tik tuomet, jeigu nuo ryto lig vakaro nevaikštai užsipylęs akių ir smegenų pigiu alumi – arba dar gali sustabdyt savo paties plepalų ir keiksmažodžių srautą, nutilt ir įsiklausyt…

 

Ypatingai, manau, tai nelengva įvairiausių barų, kavinių, prekybos centrų – „akropolių“ ir „europų“ – darbštuoliams. Tapę priklausomi nuo savo darboviečių besaikio, kvaišinančio triukšmo, dalį šio „gėrio“ jie paskui retransliuoja ir niekuo dėtiems kaimynams. Tiesiog nesuvokdami šalia esančiųjų kančios, nes patiems, kad patirtų kaifą, tų decibelų reikia vis daugiau. O kaip gelbėtis dar neapkvaišusiems – arba ligoniams, seneliams, kūdikiams? Bet įtariu, kad jaunų, bet jau sužalotos klausos tėvų atžalos taip pat gimsta apykurtės. Ir leidžia savo „muzikas“ dar garsiau.

 

Tiktai nesuprantu, kodėl primityvūs, mechaniški, viską, kas gyva, užtrenkiantys ritmai ir lėkšti ar net idiotiški tekstai taip pat vadinami muzika. Ir kodėl beveik negebame pasinaudot (vis rečiau klausome) gydomuoju TIKROS MUZIKOS poveikiu. Ji veikia, žinoma, ne tiek fiziškai, kiek emociškai, dvasiškai, suderindama žmogaus sielos stygas, harmonizuodama jo mintis ir jausmus, protą ir širdį. Ypač paveiki dieviškoji Mocarto kūryba, tinkama net sergantiems autizmu, depresija ar psichikos ligomis gydyti. Panašiai gydo ir gili nesudrumsta tyla, kurioje ligi šiol glūdi pirmapradė Gamtos siela. Deja, net atokiose giriose, net prie nuošaliausių upių ir ežerų (kur vandenų dvasia dar ypatingai jautri) gožiam, prievartaujam, net žudom ją dirbtinėm savo linksmybėm. Jos dažnai baigiasi visai nelinksmai arba net tragiškai: gaisrais, žudynėm, išprievartavimais, kitais nūdienos „malonumais“. Galbūt mūsų smegenys jau iš tiesų baigia sugelžbetonėt, o vidinė ausis beveik atrofavosi? Kuo čia galėtų pagelbėt gailestingoji sesuo Ekologija? Juk įrodyta: net gėlės nuvysta, net gyvulėliai kvaišta ir gaišta nuo kurtinančių sunkiojo roko, repo, metalo ir dar modernesnių ritmų. Tačiau vynuogienojai, sako, ypač tarpsta skambant ramiai ir harmoningai klasikai; ir vyno skonis tuomet būna neįprastai subtilus…

 

Tad kokios užkardos pristabdytų šį akivaizdų visuomenės dalies barbarėjimą (arba net nužmogėjimą; ne veltui sutenerystė – ne vieno jauno lietuvio „rožinė“ svajonė!)? Ar dar paveiktų ką nors kvietimas: tėvai, mokytojai, menininkai, atmerkim akis! Užuot atsainiai tūnoję savo kiauteliuose, rodykim tikrąjį – PAŠAUKIMO – kelią. Ir liaukimės nuolankiai garbstę „naująsias vertybes“: pirkimo ir nuolatinių linksmybių kultą, besaikio turtėjimo maniją, visuotinės konkurencijos idealą. (Nors visažinė reklama ir įrodinėtų mums, kad „Lietuvos širdis“ nuo šiol – kažkoks naujausias prekybos ir pramogų centras!) Juk žmogus – ne sparčiai sudėvimas ir dar sparčiau keičiamas Rinkos mechanizmo sraigtelis, ne beteisis sekso objektas, bet unikali, nepakartojama dvasinė savastis, sergėtojas amžinos dieviškosios ugnies, kuri visad reiškiasi kūrybiškumu ir vaizduote, meile ir atjauta, tačiau ne, tarkim, gebėjimu pelningai investuot ar pasidaryt imidžą. Ne būti, o vien atrodyti… Ir paauglys, jaunuolis pirmiausia turėtų atrast ir išpuoselėti vidinį grožį, ne vien fizinį kūną ar perdėtą, net iškreiptą seksualumą. Neįtikėti, jog visos problemos – tik lytinės… Kur ir kada kalbame apie tai su savo vaikais? Ar ne dėl šių rimtesnių egzistencinių įžvalgų stygiaus mūsų namuose, gatvėse, net mokyklose – tikras vandalų antplūdis. Jau neturi ramybės ne tik gyvieji, bet ir mirusieji… O siela daugeliui jaunesnių – tiesiog nepadorus žodis. Arba jis (ji) apskritai neegzistuoja.

 

Taigi sekso maniakų prisiauginom apsčiai; netgi darželinukai vaipydamiesi bando daryti TAI. Ko benorėt iš nepraustaburnių vaikigalių daugiabučių kiemuose ar laiptinėse. Nuolat girdžiu jų grupinį arklišką žvengimą ir kiaulišką žvygčiojimą. Vadinasi, taip ir nesumažės atvirų ar prisidengusių „vyro fiziologiniais poreikiais“ moters niekintojų bei žemintojų. Arba kankintojų ir žudikų, įvairiausių pakelės maniakų… Net vaistų reklamos nuolat pataikauja panašių į save varžybose nenorinčiam atsilikti patinui. „Potenzia – galimybė vėl pirmauti“! „Vellman – vyrui, norinčiam pasiekti viršūnę“! O kur dar įvairiausios viagros… Mūsų pasaulis aiškiai tebėra falocentriškas, tebevaldomas grubios fizinės jėgos ir ciniško intelekto. Jam tarnauja ir gausūs bulvarinės spaudos bei komercinių radijo stočių skelbimai, kur begėdiškos paleistuvystės ir kraštutinio ištvirkimo raiška – kaip ant delno... Tačiau štai laidoje „Modus“ du talentingi mūsų kompozitoriai, labai rimtai svarstę, ar moterys jau gali rašyti tokią pat vertingą muziką kaip jie, vyrai, vis dėlto sutarė, kad gali. Ačiū Dievui! Juk ligi šiol kūrėjos (menininkės, filosofės, regėtojos etc.) privalėjo nuolankiai sekti paskui „pirmąją lytį“ ir rinkti trupinius nuo turtingo jų šlovės stalo…

 

Tačiau grįžtelėkim atgal. Neseniai – nors ir labai nenorom – teko stebėti, kaip ant Šeškinės kalvos iš sutraiškyto automobilio traukiami tokie pat sumaitoti kūnai. (Išties karštas mašinos ir jos mylimųjų apsikabinimas!) Ir ši kraupi avarija, šis sukrečiantis anų pasąmonės „programų“ realizavimasis įvyko vėlai vakare, nors, atrodo, Ukmergės gatvėje nebūta jokių kliūčių laisvai važiuoti. Bėda ta, kad iš pat pradžių nusiteikiama dar didesnei „laisvei“, nepaisant jokių taisyklių ar apribojimų. Ir nuolat pasidrąsinant alkoholiu. (Mane ypač šiurpina gausios alaus reklamos, įkyriai verčiančios visą Lietuvą – vyrus, moteris ir net paauglius – niekada neprasiblaivyt. Jau, sako, yra net norinčių „meniškai“ išsikalti antkapius butelių kamšteliais. Kiek dar rastųsi trokštančių įsidėti kokio stipresnio gėralo net į karstą… Tai bent vaizduotė!) Paskui per radiją išgirdau: du žuvę, keturi sužeisti. Argi tai nėra kokio mašinų maro, mutuojančio į žmogiškąjį, ženklai?

 

Kažkodėl ši, nors ir „pašalinė“, tragedija paveikė ne mažiau, nei prieš kelerius metus toje pat Šeškinėje parblokšta tuomet dar studentė mano dukra. Vidury baltos dienos, prie pat mokyklos, bet, pasak policijos, taip ir neatsiradus nė vienam liudytojui. Tad avarijos kaltininke, be abejo, paskelbta ne ką tik vyro padovanotą automobilį vairuoti pradėjusi jauna dama… O sužeistajai, parą išbuvusiai be sąmonės, po to dar mėnesį išgulėjusiai nejudant ligoninėj ir namie (smarkiai sukrėstos smegenys ir sulaužyta koja, nors pastarosios smulkmenos medikai nė nepastebėjo), diagnozuotas tik „lengvas kūno sužalojimas“…

 

Šitaip turbūt ir susidėvi, suaižėja per anksti motinų širdys. Arba užsigrūdina, gal net suakmenėja. Ypač vienišųjų… Todėl jau neturėčiau baisėtis, kai, užsidegus žaliai šviesai ar įžengus į pažymėtą pėsčiųjų perėją, pro pat nosį nesulėtinę greičio prašvilpia įžūliausi eismo dalyviai. Ypač naujų, galingų automobilių savininkai, dažnokai net lenktyniaujantys su panašiais į save. Tiksliau, su mirtimi… Nepamirštamas kartą, tik jau spūsčių metu, patirtas tokių lenktynių įspūdis. Visiems šliaužiant vėžio žingsniu, staiga nežinia iš kur išnyra gulbiškai balta Audi-100 (vėl tos nelemtos gulbės!) ir žaibu nuvinguriuoja aukštyn, lenkdama kitus tai iš kairės, tai iš dešinės… Kur ir kada baigėsi ši kelionė? Visai netoli, kai, nesuvaldęs šio puikaus automobilio, jaunuolis atsidaužė į medį (ar stulpą) ir iškart žuvo.

 

„Laikas reklamai, – staiga išgirstu negarsų, kiek ironišką balsą. – Nepersistenk. Neįsijausk per giliai. Venk egzaltacijos ir patetikos. Jėgos netruks išsekti. Ar nematai, kaip keičiasi rašysena? Kas paskui visa tai perskaitys?“

 

Galbūt kas nors iš makroerdvės… Tik vis dažniau esu priversta žvelgti vien pro kambario langą. (Jau beveik nekeliaudama ir su niekuo nelenktyniaudama…) Ir, deja, regiu panašią „pažangą“. Gausėja vien agresijos, triukšmo ir smogo. Ir ko tiktai per kelerius metus čia neišgirdau: nuo pažadų susprogdint su visu Savivaldybei tebepriklausančiu butu (argi ne originali būtų menininkės žūtis?!) iki rafinuočiausių patyčių… Beje, dėl šio nelaimingo buto. Jis vienintelis taip ir liko neprivatizuotas milžiniškame devynių aukštų gelžbetonio griozde, kuris man – idealus pavyzdys, kaip negalima statyti namų, jeigu jų gyventojus dar laikai žmonėmis. Todėl, matyt, ne aš viena jame jaučiuosi tikra kalinė. O kartais vos įsispraudžiu į savo ankštą narvelį…

 

Tad ir dabar pro langą matau vien gausybę bet kaip sugrūstų purvinų padėvėtų automobilių. Kasdien, atrodo, jų padaugėja. Nors kiemo plotas lieka toks pat. Todėl visais nesveikais plaučiais jaučiu, kaip beviltiškai dūsta paskutiniai dar užsilikę skursnos augalėliai. Ir mano palangėj, įsikirtęs į užterštą žvyrą, dar laikosi jaunas, bet jau liguistas medelis. Anksčiau jį motiniškai paglobodavo Baltoji Akacija, kol ir ją pagaliau pribaigė viesulo gūsis. Bet pirmiau, žinoma, pasidarbavo dėdės su automobiliais. Dabar panašiai – tik dar negailestingiau – puola jau šių dėdulių sūnūs ar net vaikaičiai. (Juk neturėti savo mašinos šiandien – didžiausio atsilikusio ar net neįgalumo požymis!) Karštą praėjusios vasaros dieną pasiteiravusi vieno jų, kam stato savo važiuoklę ant pat medelio šaknų, tiesiog atremdamas į kamieną, išgirdau visai logišką atsakymą: mašinai reikia pavėsio. Taigi tegyvuoja brangiųjų mašinų komfortas! Ir visi jį suteikiantys bei trokštantys matyti savo numylėtinę net pro virtuvės langą… Taip ir užauga, pasak Petro Rakštiko, mašinų meilužiai pitbulių žvilgsniais.

 

Sausakimšai užstatyti šaligatviai, pėsčiųjų takai, ta pati tartum Šagrenės oda besitraukianti veja… Atrodo, jeigu įstengtų, automobiliai „parkuotųsi“ ne tik po langais, balkonais, bet ir juose. Ir tada dienąnakt „suokiančios“ signalizacijos jau būtų vienintelė lopšinė… O štai neseniai išgirdome ir „visų geriausią“ naujieną: gautas leidimas šį dar užsilikusį žalią plotelį prie pat mūsų namo – nors jau ir išvažinėtą skersai išilgai – užlieti asfaltu ir paversti tikra automobilių stovėjimo aikštele. Gelbėkite, kas galit! Nes jau dabar, ypač bevėjėmis dienomis, neturime kuo kvėpuoti. Juk blokinių daugiabučių sienos – ir šiaip tik simbolinės, su ištrupėjusiomis palangėmis ir iškrypusiom durų staktom. Todėl ir nūnai gyvename lyg milžiniškam garaže, juk rytais net pro užvertas orlaides priplūsta tiek dvoko! Čia tau, brolyti, ne Japonija, kur automobilio nei girdi, nei užuodi. Čia iš visų jėgų savo gyventojus nuodijantis Lietuvos sostapilis!

 

Norėčiau paklausti: argi nuo begėdiškai teršiamo oro nenukenčia ir pačių mašinų mylėtojų atžalos? Argi jos vis dažniau neserga ir… Prisiminus sukrečiantį Arūno Matelio filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ – belieka darsyk atsidusti: serga pasaulis, bet miršta vaikai… Tikriausiai netoli metas, kai kūdikių mirtingumas jau nieko nestebins, ir mes džiaugsimės ne savo atžalomis, tačiau kokiais naujausių technologijų stebuklais ar klusniais biorobotais. Nes jau dabar galingas motociklas ar prabangi mašina ne vienam tikram vyrui beveik atstoja artimąjį. Ypač žmoną, kuri, deja, turi bjaurią savybę senti, anoms „draugužėms“ tartum savaime gražėjant ir stilingėjant, įgaunant vis magiškesnių bruožų. Tik, žinoma, turėk pinigų… Ar žinote, kiek kainavo kažkokios keturratės gražuolės patobulinta išvaizda? Ogi visą milijardą! Anot reklamos, gal tai jūsų džiaugsmui taip stengėsi prancūzai? Taigi kad nenukentėtų (ypač milijonieriaus) prestižas ir nesumenktų įvaizdis, tokia mašina verčiau vežiotis elitinę palydovę. Arba nors jauną draugę. O prie naujesnės mašinos bus malonu priderint ir dar jaunesnę…

 

Taip, ilgokai kentėta dantis sukandus. Šiandien ir sukąsti beveik nebėra ko, ir sveikatos beliko lašas. Norėčiau išbūti kaip jokiems katinams nebeįdomi pelė po šluota (arba nors pelytė Zita iš puikios Vytauto V. Landsbergio ir Sigutės Ach pasakos), tačiau – kur toji šluota? Tad tai, ką nuolat patiriu šioje apšnerkštoje atvirybėje, kur tikrai esu niekas, galbūt vadintina buitiniu ar net būtiškuoju terorizmu? Nors apie kankinimą įkyriu triukšmu ir jo tragiškus padarinius žinojo dar senovės kinai. Ir mielai naudodavosi juo savo priešams galabyti… Bet argi šiandienos „viešpačiai“ amerikiečiai savo belaisvius ir kalinius kankina ne panašiai, nors galbūt dar rafinuočiau? Tarp žiauriausių jų tardymo būdų – ir „garsios muzikos klausymasis“… Tačiau kieno belaisvė esu aš?

 

„Mažiau asmeniškumų! Slinkis į nuošalę. Apibendrink… Nors tenka sutikti, kad šįkart, ateidama į pasaulį, pasiėmei per mažai „kūno“. O ir tą patį – nuo lopšio apyluošį. Stinga jėgų, sveikatos, vitalinės energijos. Todėl masės, minios atstovai iš karto pajunta, kad esi ne jų „apimties“. Ir lipa tiesiog per galvą. Arba per širdį. Dažniausiai, aišku, nesąmoningai. Tačiau juk pati prisipažinai: esi netipiška. Nuo pat gimimo kitokia. Todėl šiam iliuzijų ir aistrų supermarkete beveik neturi ką veikti… Ir ko norėt? Su tokia, švelniai tariant, monstriška išvaizdėle. Su tokiu akivaizdžiu neįgalumu. Ir visai atsilikusia mąstysena. O svarbiausia – „nieko nedirbanti“! Tačiau amžinai priekabiaujanti prie sveikų, normalių kaimynų: tylos, ramybės, harmonijos… Kažin kur gyveni: Danguje ar Žemėje? Kam priklausai: viršūnėms ar apačiai? Taigi ar verta…“

 

Verta! Ir būtina! Net pamažu mirinėjant ar sparčiai merdėjant. Net beveik išsitrynus delno linijoms. (Tiesa, pastebėjusi šitai, kiek sunerimau…) Nes iš tikrųjų esu įsipareigojusi, nors dar tiksliai nepasakyčiau – kam… Ir ne dėl tavo ar kitų gailesčio, atjautos, dažnai sumišusios su labai žmogišku pasitenkinimu, kad jie – ne tokie… Tarkim, dėl to, kad kukli vienmetė pelargonija mūsų balkone, jau, atrodo, baigusi žydėti ir pasirengusi neišvengiamai žūčiai, staiga vėl sukrovė ir išskleidė skaisčiai purpurinius žiedynus. Neabejoju, kad ji taip pat nujaučia savo netolimą ateitį. Ir vis dėlto džiugina beveik neįmanomu, visus laiko terminus paneigiančiu žydėjimu. Man tai – beveik stebuklas! O dėl tekstų (tikrųjų sielos žiedų?)… Ką gi, kiekvieną jų, ypač virstančių knygomis, privalau „atsirgti“. Gal slaptai puolančios destruktyvios jėgos žino, ką daro?

 

Kadangi išties esu „vaikščiojantis anekdotas“ – netraktuokite šių mano eilučių labai rimtai ar netgi dramatiškai. Verčiau atlaidžiai nusišypsokit… Nors man, prisipažinsiu, nebebuvo juokinga, kai vieną rytą, jau išsikvietusi Greitąją, dar šiaip taip nuropojau iš savo antro aukšto į pirmąjį, pro kurio duris veržėsi tiesiog pragariškas triukšmas. Ir kurioms prasivėrus nuolankiai paprašiau: „Vaikeli, aš mirštu, gal galėtum nors trumpam pritildyti garsą ir nutraukti treniruotes?“ Išgirdau tik burbtelėjimą: „Gerai!“ Bet grįžus atgal plūstelėjo dar garsesnių dundesių ir girgždesių bangos, lydimos dar atgrasesnio popso… Šitaip mano jaunasis kaimynas, kurį pavadinau „geležiniu Niku“, atkakliai ugdosi supermeno išvaizdą. Kitaip tariant, „pumpuoja“ ne smegenis, bet raumenis.

 

Ypač tapo „saldu“ neseniai į trečią aukštą dar atsikrausčius jaunai energingai šeimai su nuolat keiksmažodžiais emocijas reiškiančiu ir be perstogės kažką gręžiančiu bei kalančiu tėtušiu (kartais, ypač sekmadieniais, ima rodytis, kad jo grąžtas jau skverbiasi ne į sienas ar lubas, o į mano smegenis, palikdamas jose vis daugiau juodųjų skylių…), dviem sūniukais dobiliukais ir neišvengiamu keturkoju draugu. Tad kai šių rėksmingi ir trankūs žaidimėliai sinchronizuojasi su pirmo aukšto „ritmais“, belieka vien pasikarti (juokauju, žinoma)… Be to, dar visi taip garsiai šūkaujasi tarpusavy, tartum buvotų ne ankštame butelyje, bet mažų mažiausiai – miške. Ir amžinas visų iš eilės durų daužymas… (Nekart pagalvoju: jei dirbčiau mokytoja, būtinai įvesčiau savo mokiniams kultūringo durų darymo discipliną. Vėliau – ir tylos metafizikos kursą.) Kartais jau išties pasijuntu lyg milžiniškų pelėkautų viduje. Ypač išgirdus vaikiškai skardžiu balseliu visam kiemui skelbiant, kad naujųjų atkilėlių šeima pykstasi su šita… Rašytoja mat (čia galėtų būti ir populiaraus rusiško keiksmažodžio paskutinis sandas)! Nuostabus auklėjimas, ar ne?

 

Todėl net sapnuodama vis kraustaus ir kraustaus nežinia kur. Kaip ir nepastovioje realybėje: Lazdynai, Baltupiai, Viršuliškės, Gedimino prospektas… (Jame užsibūta trumpiausiai – kol, likimiškai įsiterpus didžiam to meto „verslininkui“, dabar turtingiausiam Gruzijos vyrui ir deputatui Valerijui Gelašviliui, „nenusikrausčiau“ tiesiai į onkologinę ligoninę… Argi ne komiškas epizodas? Juolab kad šis milijonierius ir valdžios vyrų draugas jau tada būtų galėjęs supirkti ne tik Pilies gatvę, Antakalnį, tą patį prospektą, bet labai užsigeidęs – netgi Seimą!) Paskui – Pašilaičiai, Šeškinė… Ir, deja, bėgdama nuo vilko, vis užšokdavau ant meškos. Tad klausiu tavęs: ar pagaliau turiu susitaikyti su amžinos klajūnės dalia?

 

„Galbūt dar prieš gimstant pasirinktais šio gyvenimo kelio vingiais… Bet nesileisk dabar į metafizinius brūzgynus, nes tikrai pasiklysi. Nūnai svarbiausia – kaip nors užbaigti šį rašinį. Nors esi jau pakankamai „sulavonėjusi“… Sakai, nežinai, ar kada nors rašei dar žūtbūtiniau? Tiesiog: KAS KĄ?! Arba tai dar vienas prašymas aukštesnėms instancijoms. Netgi asmeninės lenktynės su mirtimi. Nes su būtimi jau nelenktyniauji; kai kas pavadintų tai tiesiog senatve… Keista ši agonija, sprogdinanti iš vidaus net raides. Juk netikėčiausia tau ne ypatingi skausmai ir svaiguliai, ne nuolat šviesą pasiglemžiantis tamsos sparnas, o ligi šiol nematyta „sunegalavusio“ rašto grafika. Atrodo, kad kiekviena raidė jau pagraužta kokių miniatiūrinių graužikėlių. Vienos likęs tik trečdalis, antros – dar mažiau, o trečioji išvis kaip aguonos grūdas... O ką – Greitoji?“

 

Tiesiog atvažiavo ir išvažiavo palikusi „mirtininkę“ su šiaip taip susikrautu būtiniausių daiktų krepšiu. Matyt, dar neatrodžiau akivaizdžiai „prinokusi“. Be to, net nerekomenduojama iškart vežti į valdiškas ligonines. Tegul pirmiau pasistumdo poliklinikų eilėse, tarp daugybės kitų išgaišėlių. Štai tada, jeigu jau visai nenukeips, galutinai neišvirs iš klumpių (kažkas juk pasakė: nėra žmogaus, nėra ir problemos!), gal ir nusipelnys malonės. Be to, atrodo, ir skundžiausi per mažai, ir dejavau per tyliai. Užtat dėl savo ubagiškos padėties smarkiai skundėsi atvažiavusi gydytoja – ir aš ją nuoširdžiai užjaučiau. Apskritai užjaučiu visus Lietuvos medikus… Bet radosi gera proga prisiminti Tėvelį, dar anais laikais išmestą iš ligoninės mirties išvakarėse. Ir kitą rytą nusigręžusį į sieną, giliai atsidususį ir ištarusį: „Dabar tai jau pailsėsiu…“

 

Tuosyk dar ūmai šovė į galvą, kad būtent giltinė vis pasirodo sapne dviejų buvusių artimųjų – vyro ir moters – pavidalais. Iš paskutiniųjų bandau juos įveikti; deja, ligi šiol nesėkmingai. Kartkartėm, susivieniję astralinėje plotmėje, jie puola mane kaip tikri vampyrai… Tai bent šešėlinė simbiozė! Pradėjus svarstyti, ar dar turėčiau jėgų atsikelt ir tai užrašyt, staiga nuo virš guolio pakabinto paveikslo rėmo ima ir nukrenta ant gulinčiosios gražus atvirukas. Fra Angelico „Apreiškimo angelo“ fragmentas. Ačiū, mieloji Beatriče, už šį nuostabų sparnuotį! Visad norėčiau jausti judviejų globą ir bičiulystę. Taip pat monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (vėliau, gabenama į ligoninę, dar nusigriebiau ir jo portretą)…

 

Tačiau kodėl vis dėlto taip užsitęsė šio rudens agonija? Taip giliai nugrimzdo gyvenimo inkaras? Ar įstengsiu iškelti jį sąmonės švieson ir optimizmo paviršiun? Ir kodėl…

 

„Kad vėl atsivertum kančiai, kad patirtum, kaip nelengvai išeina žmogus. Ir dar sunkiau kartkartėm sugrįžta. Juk jau buvai beužmirštanti šią patirtį… Vėl išmoktum ne reikalauti, o tik nuolankiai prašyti: artimieji, bičiuliai, kaimynai, nekelkite tiek triukšmo. Juk niekad negalite žinot, kada išskris (ar parskris) šalia esančiojo siela. Ir koks vidinis žemės drebėjimas, ugnikalnio išsiveržimas įvyks po akimirkos… O paliekančiam savo fizinį apvalkalą dažniausiai bereikia šventos ramybės. Ir kuo skaidresnės tylos. Ypač jau suvedus sąžinės sąskaitas… Tad niekada nesiliauk melstis ir atgailauti – ne vien dėl savęs. Juk baisus netikėjimo šaltis, nevilties drebulys, apleistumo sindromas purto visą pasaulį. Agonizuoja daugybė… Tačiau tiktai kenčiant atsiveria jau begal purvini vidinės regos ir klausos kanalai, prasiplečia dvasiniai horizontai. Susitinki su galbūt jau „mirusiais“, bet visada pasirengusiais ateiti tau į pagalbą. Palydėti į skirtąją vietą. Todėl ir tavoji malda nuo šiandien UŽ VISUS…“

 

Amžinąjį atilsį duok pavargusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tepailsi ramybėje, paskui vėl džiaugsmingai keliasi padėti gyviesiems. Ypač trokštantiems tyro vandens ir tikros, natūralios duonos, neužteršto oro ir skaisčios, nesuteptos meilės… Ir jūs, sparnuotieji Aukštumų sargai, ir jūs, tobuli Anapusybės buvėjai, iš visų jėgų stiprinkit mus, dar bandančius kelti puolusius angelus savyje ir gydyti mirtinai paliegusią Žemę. Dirbkit ir kurkite su mumis visos žmonijos, paukštijos, žvėrijos, gyvulijos ir augalijos labui. Pagelbėkit būvantiems, bet jau kartu ir pūvantiems… Neleiskit užmiršti, kad nesu svetima niekam – ir man niekas nesvetimas…

 

Taigi jau buvau beįsivaizduojanti, kad pagaliau nugrimsiu į visų popinamo ir apgailimo sunkaus ligonio patalą. Tik Monsinjoras vis valiūkiškai šyptelėdavo iš už apdulkėjusios knygų lentynos stiklo ir tylutėliai paklausdavo: ar ne per lengvai ketini pasprukti? Ne per greitai dezertyruoji? Tai kas, kad šio pasaulio NUOMOS REIKALAI taip ir neišdegė. Kad vėl bebėgdama suklupai ir skaudokai susitrenkei… Vis tiek dar kažką privalai. Nors jau ir niekieno neverčiama. Nors nugrimzdusi iki ausų į buities absurdą… Argi pati nesijauti įsipareigojus? Bent jau šiai išpažinčiai, kuri prašyte prašosi būti užbaigta…

 

Taip, su savais „pinigučiais“ čia nebeturiu ką veikti. Laukia tik tokie pat blokinių barakų variantai. O ir tie patys greitai išgraibstomi studentų ar prostitučių. Išties, Monsinjore, vis dažniau nuoširdžiai apgailestauju, kad laiku neįsisukau į šį pelningą seksualinių paslaugų verslą. Netgi „Alio reklama“ jo atstovėms bene palankiausia. Juk jos, ypač „elitinės“, dar gauna ir nemenkus honorarus. Kur čia lygintis kokiai nusususiai poetei!

 

„Matyt, pagaliau teks pradėti gyvent aristokratiškai. Niekur neskubėti, nieko suplukusiai – juolab nusižeminusiai – neieškot, nesileisti įtraukiamai į jokius buitinius konfliktus. Ir sulėtėjus, palengvėjus, gal netgi nusišvietus – kurti taip pat lengviau ir laisviau. Džiaugsmingiau. Nesirūpinant būsimu rezultatu. Ir ypač atlygiu už jį. Nes visada atlyginama… Tik ištrūk pagaliau iš šių kasdienybės spąstų. Tapk visiškai nepriklausoma pelyte po šluota! Arba pakilk su broliais paukščiais, jau išsigydžiusi nuo visų šio pasaulio marų ir gripų. Net būsimųjų...“

 

Tačiau prieš išskrendant vis tiek dar knietės paklausti: kodėl mes gyvename taip… švelniai tariant, negražiai? Beveik neprisimindami Dangaus. Nesiilgėdami sielos polėkio. Nesidalydami su artimu… O šios dalybos apimtų ir atidą, atjautą šalia kenčiančiam, ir gailestį visų gyvų tvarinių. Ir pagarbą neįžvelgiamam(?). Kitam, kurio įdiegtą dvasios kibirkštį vis tiek anksčiau ar vėliau aptinkame (galbūt kaip sąžinę – bent mirties akivaizdoje). Įpūtę, pavertę ją negęstančiu žibintu, visad galėtume pasišviesti. Ir, žinoma, pašviesti kitiems… Bet civilizuotos žmonijos greitkeliai, regis, tampa vis aklesni ir klaidesni. Ar apskritai vedantys į niekur… Gal todėl – iš baimės ar sutrikimo – jinai taip geidžia linksmybių ir pramogų? Taip trokšta būti visad apsvaigusi bei apkvaišusi, visai nenorėdama prasiblaivyt… Akivaizdžiai daugėja ir „privatininkų“, kurių egzistencinių rūpesčių ratas: aš, mano šeima (nors jau nebūtinai), mano mašina ir šuo. Na dar geidžiamiausi pirkiniai. Tokių vienintelis, bet visa apimantis troškimas: būti kuo greičiau įleistiems į globalų masinio vartojimo rojų…

 

„Nepulk į paniką. O dar labiau – į panieką. Per daug neišgyvenk dėl minios įgeidžių. Kada nors kiekvienas išaugs ir šias aikštingų kūdikių ar godžių darželinukų drapanas… O tavo išsapnuota pilis su aukštu vienišu bokštu, žvaigždiškai skliautuotom lubom, jokiam triukšmui nepralaidžiom sienom ir gyva ugnimi liepsnojančiu židiniu tebeegzistuoja. Ir mylimo Sodininko globojamame rožyne tebesigano kadų kadės prisijaukintas baikštus Vienaragis. Juk neįtikėjai, kad šitai – vien pasenę Viduramžių romanai, seniai išblukusios miniatiūros ar laiko kandžių išvien suėsti karališki gobelenai? O jei labai panorėtum, gal net koksai lig šiolei neatpažintas skraidantis objektas – kaip, tarkime, slaptingų „postapokaliptinių“ Algio Griškevičiaus paveikslų danguose – nusileistų ne tik į sapną…“

 

Betgi kas pasakytų, kiek laiko belikę? Dar prašyčiau nors pusvalandžio (atsiprašau, pusmečio; bet palieku šį komišką riktą). Dėl vienos pragmatiškos priežasties: esu sumaniusi ir jau parašiusi kokį trečdalį antros knygos vaikams. Todėl norėčiau kaip nors ją pabaigti… Taigi vėl belieka kreiptis į turtingesnius tautiečius, kurių įsigyti būstai kažkur netoli senamiesčio (nebūtinai sostinės) gal stovi tušti: kodėl mums nesudarius tam tikros sutarties? Jums laikinai patikėti savąjį turtą šių eilučių rašėjai gal nebūtų nepakeliama auka, o aš, tikiuosi, dar šį tą sukurčiau. Ir, be abejo, dedikuočiau tai kilniesiems geradariams. (Čia, naudodamasi proga, nuoširdžiai dėkoju dosniems mecenatams Adelei ir Broniui Vainoroms, be kurių netikėtos ir todėl dar malonesnės paramos nebūtų taip greit pasirodžiusi ir mano pirmoji knygelė vaikams.) Kita vertus, šį tą nuveikti galėčiau ir IŠ TENAI… Bet kadangi Kūrėjas – ir juo tebesekantys kūrėjai – mėgsta trejybę, tai slapčiomis dar viliuosi parašyti ir trečiąją. Tegul net blunkančiomis ar trupančiomis raidėmis, neišskaitomais žodžiais, bet po šia žemiška – kartu ir dangiška – Saule.

 

Vis dėlto – net savo nuostabai – esu optimistė… Belieka baigti šią chaotišką „išpažintį“ trumpai drūtai: paskolinkit man tylos! Kad dar sykį paliudyčiau mūsų Būties šventumą. Ir, deja, beveik visuotinį nudievėjimą. O už prieglaudą su aukštomis lubomis ir nepralaidžiom sienom būtinai atsilyginčiau. Tik štai tyla – vertybė, visose sferose neįkainojama. Už ją, žinoma, likčiau amžinai skolinga…

 

Tai tiek žodžių, netilpusių į kuklų skelbimą: „Išsinuomočiau butą!“ O jeigu… Prašau apsieiti be saldžių kalbų ir lėkštų pagyrų, be banalių garbės sargybų. Jokios gausos, juo labiau pertekliaus. Atnešk, bičiuli, (nors nebūtinai) vieną vienintelę rožę. Baltą, purpurinę ar violetinę, tačiau dar natūraliai kvepiančią… Ir, jeigu įmanoma, kuo daugiau neslegiančios ir nieko neįpareigojančios rimties. Tylos, gal pagaliau susiliesiančios su sferų muzika…

 

„Dabar jau iš tiesų baik. Rytoj gali būt vėlu. Matyt, kaip juokaujama, iš tikrųjų rašei krauju, jeigu jo beveik nebelikę. O jei be juokų – vėl kvieskis medikus. Šį kartą jie tavęs neatstums. Net iš pašalies atrodai lyg prisigėrus iki žemės graibstymo. Beveik praradusi sąmonę… Bet intuicija kužda, kad yra, kad jau atsirado rami ir tyki vietelė, kuri leistųsi pripildoma tavo kliedesių. Ir netgi to, ką net sau vengi pasisakyti… Bet vis dėlto: kas numirė?“

 

Tikriausiai dalis manojo ego…

 
2005 m. spalis–lapkritis–gruodis
 
 

P. S. Vėl – nors ir nelengvai, negalutinai – prisikėlęs Lozorius sveikina jus! Ir reiškia karščiausius jausmus Misionierių ligoninės gydytojui bei trečiojo skyriaus vedėjui Alfredui Diržinauskui. Taip pat dėkoja švelniosioms seselėms, kurių darbštumas ir paslaugumas pasirodė tiesiog beribiai. Žemai lenkiu prieš visus dar labiau pražilusią galvą – ir linkiu niekad nepristigti kantrybės ir atlaidumo netgi tokiems keistiems egzemplioriams kaip šio „naratyvo“ autorė.

 

Nuolat stokojanti vidinės ir išorinės ramybės – išbuvau į ją panardinta beveik porą savaičių! Gulėjau tikroj vienuolyno celėj su storiausiomis sienomis ir skliautuotomis lubomis, pro langą dienąnakt regėdama puikiai apšviestą lakų bažnyčios bokštą, – ir kaifavau. Argi, veikiamai tokios auros, įmanoma neatsistot ant kojų? Nuostabiausias gyvas paveikslas – visas Vilniaus senamiestis kaip ant delno – atsiverdavo ir pro tualeto langą. Vertėjo, tikrai vertėjo kiek pakentėt vien dėl šių neapsakomų vaizdų, regesių ir vizijų, kurių mano temstanti siela ir žlimbančios akys jau buvo beprotiškai pasiilgusios… Esu nepaprastai dėkinga ir broliams, ir seserims, kurių paaukotas kraujas dabar teka mano venomis. (Jos iš tikrųjų buvo nesuvokiamai ištuštėjusios…) Darsyk įsitikinau, kaip tai sakralu: padėti kitam. Dalytis su juo be jokio užmokesčio. Ypač gal subtiliausia, dieviškąja substancija – žmogaus krauju. Kurį nūnai – vis nesiliaudami kariaut – mes taip gausiai eikvojam, taip nežmoniškai maišome su purvais… Gaila, kad bent šiame gyvenime neįstengsiu savo donorams atsilyginti tuo pačiu. Bet gal dar suspėsiu kitkuo, kas esti beveik tapatu?

 

Ne, žinoma, ši palata, celė, nebuvo joks rojus. Ir aš nepavirtau angelu. Tai veikiau skaistykla… Todėl ir grįžau iš tenai ne tiek pasveikusi, kiek truputį pašvarėjusi, pašviesėjusi. Ir vėl nusiteikusi užbaigti šį, kaip man jau rodėsi, keistai neįveikiamą tekstą. Panašų tai į desperatišką skundą, tai į savireklamą ar net į autonekrologą. (Čia leiskite šyptelėti: kad kolegoms paskui būtų lengviau…) Prieš tai pati vos netapusi jo rašymosi instrumentu. Tarsi kažkas iš tikrųjų jautė, mąstė ir formulavo už leisgyvę autorę… O aš jau norėčiau tik vieno: kad paskaitę visa tai nusijuoktumėt ar bent atlaidžiai nusišypsotumėt. Nes nieko čia nėra tragiško. Ir visa aplink – šviesyn. Net luošiams, pamišėliams ar šiaip visuomenės atstumtiesiems. Net atgulusiems į mirties patalą ar kenčiantiems didžiausius skausmus… Siela visada žino, kad viskas baigsis gerai, tik dažniausiai negali „prisiskambinti“ protui. Tik įvykus vidinei transformacijai – ir intelektui praradus savo „patinišką“ pranašumą – sužinome apie save kai ką esmingo. Pavyzdžiui, kad iš tiesų esame nemirtingi. Ir todėl čia, Žemėje, galime atleisti bet kam. Pamilti visus. 

 
O. B. 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)