tekstai.lt

Jūratė Čerškutė. Ričardas Gavelis: dekonstrukciniai žaidimai miesto kūne / kūno mieste

Ricardas Gavelis
Ricardas Gavelis
      Ričardas Gavelis – fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektualinę, aristokratišką laikyseną. Kūrėjas, kurio vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje norėtųsi apibrėžti jo paties įvardyta „antidemiurgo“ sąvoka1. Debiutavęs aštuntojo dešimtmečio viduryje novelių rinkiniu „Neprasidėjusi šventė“ (1976), jis labiausiai išgarsėjo savo romanais „Vilniaus pokeris“ (1989) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (1991), kurie pasirodė iškart po cenzūros panaikinimo (1988). R. Gavelio romanai, atspindintys ir atveriantys sovietinės santvarkos užkulisius ir realybę, neišvengiamai sukėlė didelį ažiotažą. Socialinio ir kultūrinio gyvenimo kaita, totalitarinės sistemos žlugimas, prasidėjęs Atgimimas buvo keistas ir savaip (ne)palankus fonas R. Gavelio romanų, ypač „Vilniaus pokerio“, pasirodymui.

 

Dėl pernelyg mažo laiko atstumo, skiriančio romane aprašytuosius įvykius ir gyvenamąjį metą, arba veikiau jo nebuvimo, visuomenė ir literatūros kritikai negavo progos šį kūrinį teisingai sutikti bei suprasti. „Vilniaus pokerio“ fenomeną yra įžvalgiai apibūdinusi Violeta Kelertienė: „Nekarūnuotas Vilnius buvo neįprasta ir šokiruojanti koncepcija, užtat ji užsifiksavo populiarioje sąmonėje ir daugelio buvo atmesta kaip neatitinkanti susiformavusio tradicinio vaizdinio. Prie egzaltacijos mes itin pripratę; prie autoironijos dar turime priprasti“2. 2000 m. ant trečio „Vilniaus pokerio“ laidos viršelio R. Gavelis, prisimindamas praėjusias dienas, rašė: „Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį“3.

 

R. Gavelis laikomas 1950-ųjų gimimo prozininkų kartos ideologu. Ši karta bene labiausiai pajuto ir tikriausiai išgyveno perėjimą nuo kaimietiškosios lietuvių literatūros tradicijos prie miesto kultūros ir su ja susijusios jausenos. R. Gavelis buvo vienas pirmųjų, pakankamai drastiškai ir kritiškai sugebėjusių pažvelgti į gyvenamąjį XX a. pabaigos laikotarpį ir jo aktualijas. Ne vienas literatūros tyrinėtojas yra pripažinęs, kad R. Gavelis yra vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų lietuvių literatūroje. Jo veikėjų (iš)gyvenimai tarsi iliustruoja Umberto Eco „Postilėje „Rožės vardui“ apibrėžtą postmodernizmo sąvoką: „Postmodernizmas nėra chronologiškai apibūdinama kryptis, tai dvasinė kategorija, o dar tiksliau, Kunstwollen, veiklos būdas“4. Dvasinė kategorija, veiklos būdas R. Gavelio kūryboje reiškiasi per kūną. Kūnas kaip raiškos forma neatskiriamai susijusi su miestu (Vilniumi), kuris kaip pagrindinė veiksmo vieta ir netgi vienas iš pagrindinių veikėjų R. Gavelio kūryboje pasirodė itin savitai. R. Gavelis buvo savotiškas Vilniaus metraštininkas, kritiškas ir analitiškas jo gyvenimo fiksuotojas, tapęs tarsi neatskiriama miesto suvokimo dalis. Kartais miestai neįsivaizduojami be tam tikrų asmenybių, ir apie tai yra labai gražiai liudijusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė: „Žinia apie Ričardo Gavelio mirtį man buvo tarsi pranešimas, kad Vilniuje staiga atsivėrė Juodoji skylė ir prarijo visą ištisą kvartalą su visais namais, bažnyčiomis, skvereliais, upės vingiu bei kapinėmis. Juk kiekvienas miestas, be kartografų kruopščiai popieriuje išdėstyto abstraktaus prospektų ir aikščių tinklo, turi savo metafizinį žemėlapį, o R. G. buvo ne tik vienas svarbiausių jo sudarytojų, bet ir neatskiriama to piešinio dalis“5.

 

Fiziko pasaulėžiūra nulėmė R. Gavelio kūrybos išskirtinumą – logiškai ir sąmoningai konstruojamą prozą. Skaitant „Vilniaus pokerį“, ne kartą kilo mintis, kad romanas konstruojamas kaip miestas, jis turi savo aiškią struktūrą (architektūrą), pradžią ir baigtį, schemiškai, tarsi gatves išdėliotus siužeto vingius. R. Gavelis pats yra pripažinęs savo tikslą „Vilniaus pokeriu“ parodyti, kad romaną apie Vilnių galima parašyti atskleidžiant įvairias įvykių galimybes: „IR buvo, IR nebuvo – viskas lygia greta, vienu metu“6.

 

Negalima nepaminėti R. Gavelio nuopelnų lietuvių romano raidai. Kaip pažymi Jūratė Sprindytė, „literatūros saviraidai postūmių duoda tie romanai, kuriuose yra provokatyvumo, nestandartinių minčių, drąsos rizikuoti“7. „Vilniaus pokeriu“ ir apskritai visa savo kūryba R. Gavelis rizikavo, provokavo lietuvio sąmonę at(s)itraukti nuo provincialaus užsiangažavimo, nuo prisirišimo prie kaimietiškosios lietuvių literatūros tradicijos ir pažvelgti į ją nauju žvilgsniu, derančiu intelektualui, Europos kultūrinės tradicijos atstovui. Taip pat R. Gavelis šiuo romanu aktualizavo iki tol visiškai nepažinų ir tokį atvirą, kartais netgi šokiruojantį kūno egzistavimą tekste.  

 

R. Gavelio kūryboje kūnas yra neatsiejamas nuo pasaulio sampratos, jis – tarsi pamatas pasauliui suvokti, kuris dažnai, o ypač „Vilniaus pokeryje“, susijęs su miesto pažinimu. Tad turbūt ne veltui Vilnius yra įvardijamas kaip Visatos Subinė. R. Gavelio kuriamas kūnas dalyvauja visoje jo kūryboje, taip pretenduoja tapti nihilistinės, dekonstrukcinės „gaveliškosios“ filosofijos dalimi. Kūniškumo parametrų analizei „Vilniaus pokeris“ buvo pasirinktas neatsitiktinai. Šiame romane ryškiausiai atsiskleidžia kūniškumo raiška, pereinanti beveik visas įmanomas transformacijas. Kūnas šiame romane tampa savotišku antiutopijos reprezentantu, jis beviltiškai bando išsivaduoti iš sovietinės totalitarinės sistemos kalėjimo.

 

Miestas – kūnas / kūnas – miestas

 

Svarbiausias R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ kūnas yra pats Vilnius. Personifikuotas, įkūnytas miestas, romane pasirodantis įvairiausiais kūniškais pavidalais. Sukuriama ambivalentiška situacija: viena vertus, perkuriamas paplitęs požiūris, kad miestas naikina žmogų – kūrinyje žmonės, nesvarbu, ar tai būtų personifikuotas totalitarinės sistemos mechanizmas Jie, ar tiesiog paprasti miestiečiai, naikina ir vargina Vilnių („Ištuštėjęs miestas ypač gražus, jo nedarko žmonių kūnai“8); kita vertus, parodoma, kad miestas sunaikina žmogų – pagrindiniai romano veikėjai, beprotiškai lošiantys Vilniaus pokerį, žūsta, o štai miestas lieka. Vilnius visame romane vaizduojamas kaip nuolatos žmonių, istorijos aplinkybių veikiamas kintantis kūnas, kuris, paradoksalu, bet keisdamas pavidalus tekstu keliauja kaip nekintamas nuolatinis statiškas pagrindas, į kurį atsiremia visi romano veikėjai. Vilnius gali būti miestas šmėkla, haliucinacija, vaiduoklis, sapno miestas. Ir tai vis tos pačios figūros, kurias Jeanas Baudrillard’as apibūdina kaip pakaitalus, kurių kupina kūno istorija9. Vilniaus kūno istorija, išryškinanti savo pakaitalus, neišvengiamai išryškina ir prigimtinį kūną, kurio raiškos formų (nuo žmogiškojo iki gyvūniškojo ar net mitiškojo pavidalo) apstu visame romane. Tai ir legendomis apipintas Vilniaus basiliskas, merdintis žvėris, slibinas, o kartais tiesiog senis. Pagrindinio veikėjo Vargalio apmąstomas („kuo jį laikau – žvėrim ar kosmine medūza“) pats miestas nubrėžia plačią kūniškumo raiškos skalę, kuri romane plėtojama ir dėliojama pagal visam romanui būdingus „nepažinius Vilniaus sapno rėmus“. Kūno kaita tarsi atspindi miesto kaitą, jo daugiafunkciškumo ir daugiaveidiškumo bruožus.

 

Vilnius yra miestų miestas, kūnų kūnas, tad jis sukuria erdvę, prieglobstį kitiems kūnams. R. Gavelio aprašyti „purvini Vilniaus karveliai“, tarakonai ir kiti bjaurūs gyviai romane personifikuoja prievartos sistemą. Gyvūnai tampa tos sistemos, kuriančios pilkąją būtį, sąjungininkais. Vilniaus karveliai, kurie Vargaliui yra „šlykščiausi pasauly paukščiai“, staiga tampa Jų šnipais, siekiančiais, kad Vargalys virstų kanuku. Tarakonai netikėtai virsta mirusiais kūnais: „Negyvėlių srautas vis teka prospektu lyg drumzlina upė. Pilkosios nebūties pasiuntiniai rėplioja miesto kūnu kaip nesunaikinama tarakonų armija. Pasaulio istorija – beviltiškos žmonių kovos su tarakonais metraštis. Deja, tarakonai visuomet nugali“10. Apmąstydamas gyvūnų vietą mūsų visuomenėje, J. Baudrillard’as pažymi, kad „tai atstūmimo, įkalinimo, diskriminacijos logika, neišvengiamai gimdanti reversijos, sugrįžtančios prievartos logiką“11 (išskirta cituojant – J. Č.). Karveliai „Vilniaus pokeryje“ vaizduojami kaip tos prievartos mašinos sąjungininkai, o štai Gedimino Riaubos virtimas šunimi, paties Vytauto Vargalio transformacija į taip nekenčiamą Vilniaus karvelį pateikiamos kaip tos prievartos logikos pasekmė (taip R. Gavelis žaidžia simbolinių reikšmių destrukcija ir dekonstrukcija). Gediminas, virtęs šunimi, pasakodamas savąją visos istorijos versiją, tarsi patvirtina Vytauto Vargalio neigiamai suvokiamų gyvūnų prigimtį. Vargalys juos laikė Jų sąjungininkais, vadinasi, kitais. Tą patvirtina ir Gediminas, priskirdamas peles, balandžius, tarakonus, netgi medžius (Vargalio „dūmų išėstas liepas“) ateivių (kitų) kategorijai. Visi kiti yra kitą kūnišką pavidalą įgavę žmonės. Tad simboliška romano pabaiga, kai Vytautas Vargalys pasirodo „šleikštaus, bauginančio, kvailiaakio Vilniaus balandžio pavidalu“12. Jis pats virsta kitu.

 

Netikėti persikūnijimai, įsikūnijimai, pagaliau pats miesto kaip kūno pateikimas leidžia R. Gavelio kūryboje įžvelgti magiškojo realizmo bruožų. Dažnai teigiama, kad R. Gavelis (drauge su S. T. Kondrotu) buvo vienas pirmųjų, bandęs lietuvių literatūroje pritaikyti magiškojo realizmo pasakojimo būdus ir bruožus13. Juk Gabrielio Garcķa Ma´rquezo chrestomatiniu magiškojo realizmo pavyzdžiu tapusiame romane „Šimtas metų vienatvės“ sukurtas Makondas – tai ne tik miestas, bet ir įkūnyta tautos istorija, jos patirtys. Panašiai kaip G. G. Ma´rquezas Makonde, taip ir R. Gavelis Vilniuje siekė rasti pasaulio centrą, tik priešingai nei Makondas, neegzistuojantis jokiuose žemėlapiuose, R. Gavelio Vilnius – realus, su atpažįstamomis ir įvardytomis gatvėmis, kuriose nutinka neįtikėtini įvykiai, liudijantys Visatos Subinės esmę. R. Gavelį būtų galima priskirti tiems autoriams, kurie, pasak magiškojo realizmo tyrinėtojos Maggie Ann Bowers, „savo magiško realizmo fikcijas įkurdina dideliuose miestuose, kurie yra politinės ir socialinės įtampos dėmesio centras. Kiekvienas romanas vaizduoja tikrovę iš kraštutinių, paribio žmonių perspektyvų, kurie neturi politinės galios“14. R. Gavelis, žinoma, neturėjo politinės galios kažką pakeisti, tačiau jo tikrovės aprašymas patvirtina, kad magiškasis realizmas leido „kovoti prieš jų [kolonizuotų šalių – J. Č.] valdovų įtaką“15. Būtent kolonizuotose, užkariautose, totalitarinės valdžios priespaudą patyrusiose valstybėse magiškasis realizmas tapo bendru pasakojimo modeliu, slaptu būdu aprašyti tos sistemos realybę, atskleisti žmonių išgyvenimus, paliudyti tikrąją, o ne pavyzdinę, cenzūruotą gyvenimo pusę.

 

Mąstant apie R. Gavelio sukurtą magiškojo realizmo modelį norėtųsi pasakyti, kad jis išties yra nihilistiškas, netgi makabriškas, nuolatos patiriantis destrukciškus, kartais obsceniškus dekonstrukcijos veiksmus. „Vilniaus pokeryje“ kuriamas antiutopinis pasaulis (ironiškai aprašomos sistemos pastangos sukurti utopinę visuomenę) praranda aiškias skirtis tarp to, kas realu, tikra, ir to, kas fantastiška ir įsivaizduojama. Ypatingai šios skirties trapumą išgyvena kūnas. Atsigręžęs į jį, R. Gavelis stengiasi perprasti blogio prigimtį, priartėti prie amžinosios gyvenimo ir mirties temos. (Taip rašytojas tarsi patvirtina Hanso-Georgo Gadamerio teiginį, kad „technologijos era, kurioje esą išsipildo nihilizmas, iš tikro reiškianti amžiną to paties sugrįžimą“16). Ypač gyvai šios temos aktualumas jaučiamas paskutiniame romane skyriuje „Vox Canina“. Sąmonę šuniškajame pavidale išsaugojęs Gediminas Riauba atskleidžia amžinai dominančią temą, „kas slypi anapus mirties?“. Reinkarnacijos idėją jis paaiškina paprastai: „Gali grįžti į žemę, bet neturėsi sąmonės. Gali pasilikti sąmonę, bet neatvirsi žmogumi, tokios čia taisyklės. Pavidalą gali pasirinkti pats, bet tik vieną kartą. Aš pasirinkau patį tinkamiausią Vilniui“17.

 

R. Gavelio Vilniaus kūno diskursas neatskiriamas nuo pagrindinio veikėjo Vytauto Vargalio asmenybės. Judviejų sąjungą geriausiai išryškina paties Vargalio mintis: „Vaikštom ne tik po Vilnių – ir po mano vidaus gatves.“ Taip tarsi skaitytojui nurodoma, kad Vilniaus ir Vargalio gyvenimo istorijos, o kartu ir jų kūnai bus neatskiriami vienas nuo kito visame tekste. Vilnius natūraliai tampa integralia Vargalio kūno dalimi ir – atvirkščiai. Žmogaus realybė susipina su miesto realybe, o šioji – su sapno: „Nebeaišku, kas yra sapnas – senovės miestas ar nūdienis Vilnius. Neišvengiamai reali tik senoji pilis naujajam mieste: vienišas bokštas, išniręs iš apžėlusių kalno šlaitų – Vilniaus falinis simbolis. Jis išduoda visas paslaptis. Simbolinis Vilniaus phallos: trumpas, bukas ir bejėgis. Seniai nebegalįs sudirgti pseudogalybės organas. Raudonas triaukštis bokštas, falinis NIEKAS, begėdiškai rodomas visiems, Vilniaus bejėgiškumo įvaizdis“18. Kaip tik taip pirmąkart romane skaitytojui pristatomas Vilnius. Toks, kokį jį mato ir jaučia Vargalys, pats, kaip vėliau paaiškės Martyno Poškos pasakojime, turintis tų pačių bejėgiškumo problemų („Baisiausia, kad viską žinau apie jo nelemtą galą. Ne jo gyvenimo galą, tik apie VV galą. Vis dažniau pamanau, kad viena svarbiausių VV likimo šaknų buvo jo nevaisingumas“19). V. Kelertienės žodžiais tariant, „miesto impotencija yra tik naratoriaus Vytauto Vargalio negalios projekcija, nusivylimas ir pyktis, sumaišyti su neapykanta sau“20.

 

Impotencijos aspektas romane gana svarbus. Per kūnišką impotenciją, negalią parodoma dvasinė negalia, sistemos paveiktos sąmonės ir mąstymo sąstingis. Kastracijos, impotencijos, moters be vaginos, pagaliau kanuko vaizdiniai visame romane sudaro vientisą ir nuoseklią, anot Audronės Žukauskaitės, lytiškumo iškūnijimo strategiją, kuri pretenduoja į G. Deleuze’o ir F. Guattari filosofijoje suformuluotą „kūno be organų“ konceptą. „Kūnas be organų“ – „tai pastanga denatūralizuoti žmogiškąjį kūną ir sugretinti jį su kitais kūnais ar esiniais. Deleuze’as ir Guattari remiasi Spinozos suformuluota būties vieningumo samprata, pagal kurią visi daiktai turi tą patį ontologinį statusą; būtent todėl „kūnas be organų“ nurodo į žmogiškus, gyvuliškus, mašininius, sociokultūrinius kūnus“21. „Kūnas be organų“ nebegali tapti geismo objektu, nes pati geismo reprezentacija, pasak prancūzų psichoanalitiko Jacques’o Lacano, yra (iš)reiškiama lytiniais skirtumais, kurie visiškai panaikinami „kūno be organų“ sampratos. „Vilniaus pokeryje“ jis („kūnas be organų“) tampa ryškia opozicija kūnui kaip geismo objektui (Lolitos, Stefos, pagaliau paties Vargalio kūnai). Turbūt nebūtų pernelyg drąsu manyti, kad išties „kūnas be organų“ R. Gavelio kūrinyje yra Jie (personifikuota totalitarinė sistema), nuolat persikūnijantis, judantis, keičiantis pavidalą. Tokiu būdu patvirtinama G. Deleuze’o ir F. Guattari išskirta disartikuliacija, kuri „nepasitiki nei vienu privilegijuotu kūnu, todėl siūlo kiekvieną kartą iš naujo kurti savo tapatybę“22. Visi šio kūno vaizdiniai romane suteikia galimybę jį „be galo artikuliuoti“.

 

„Kūnui be organų“ būdingas nuolatinis judėjimas ir persikūnijimas23 tampa opozicija sustingusio (mirusio) kūno paradigmai. Nuo pat romano pradžios juntamas miesto kūniškas sustingimas: „Vilnius tyso bejėgis, beveik paralyžiuotas, supančiotom rankom ir užrišta burna. Tačiau jis dar gali mąstyti“24. Naudodamasis šia priešprieša – supančiotas / nejudrus kūnas vs gyva sąmonė / mąstymas – R. Gavelis plėtoja beveik visą savo kūniškumo raišką. Vilniaus sąstingis, romane iškylantis kaip opozicija Vargalio gyvybingumui, įsismelkia į veikėjo kūną ir taip dar kartą patvirtina judviejų neatskiriamumą: „Sustojęs Vilnius įsismelkė į kiekvieną mano ląstelę, kiekvieną nervą. Jis amžiams liks many, visad žinosiu, kad jis sustojo. Didžioji judėjimo galia dingo... Juos ėda Vilniaus sindromas... Juos ėda Kovarskio ligos vabalas... Jie bejėgiai – ir aš bejėgis, nors aš dar judu. Aš dar gyvas“25.

 

Mąstant apie sustingimo reikšmę, norėtųsi pavartoti interpasyvumo sąvoką, kurią Slavojus Žižekas apibūdina taip: „Interpasyvumo atveju aš esu pasyvus per kitą – vadinasi, aš perduodu kitam pasyvų (mėgavimosi) aspektą, tuo tarpu pats galiu aktyviai dalyvauti. Tai įgalina pasiūlyti tariamo aktyvumo sąvoką: manote, jog esate aktyvus, tačiau jūsų tikroji pozicija, kadangi ji įsikūnijusi į fetišą, yra pasyvi“26. Juk tai atspindi pačios totalitarinės sistemos veikimo modelį – sukurtą visuotinai paplitusią aktyvumo iliuziją, kuri išties yra pasyvi, tačiau nešanti naudą pačiai sistemai, bijojusiai ir nekentusiai aktyvių žmonių.

 

Sustingimas užkoduotas ne tik pačiame statiškame miesto kūne, kuriame sustabarėjęs svarbiausias gyvybinės galios simbolis – Vilniaus phallos, bet ir įvardytame Vilniaus sindrome, kuris (taip, kaip Vilnius įauga į kūną) „įsijungia į smegenų biocheminę apykaitą“: „Svarbiausias yra smegenų užtemimas. Nebeerzina negalia, nė kiek nesijaudini, jei ko nesugalvoji ar nesupranti... Kartais man rodosi, kad išsyk galėčiau pažint paliestąjį Vilniaus sindromo užsimerkęs, vien iš kalbos. Dingsta vaizdingi žodžiai, spalvos ir nuotaika. Lieka aibė sustingusių konstrukcijų, vis tokių pat, beprasmių ir beveidžių... Galiausiai prasideda kūno deformacija. Išsiklaipo sąnariai, auga keisti gumbai netikėčiausiose vietose, akys palieka tuščios. Nuo Vilniaus sindromo nemirštama. Yra kur kas baisiau. Su Vilniaus sindromu gyvenama!”27 Pačios sąvokos „sindromas“ pasirodymas tekste dar kartą patvirtina Vilniaus miesto kaip kūno vaizdinį (juk sindromas – ligos simptomų kompleksas – būdingas gyvojo kūno turėtojams). Romane ne kartą miestas išties aprašomas kaip ligonis, jis kosėja, čiaudi, jį kamuoja hipertonija, vėžys, netgi ištinka kūniška mirtis, kuomet Vargalys junta einąs ne gatve, o „lavono nugara“. (Iš miestų miesto Vilnius virsta lavonų lavonu.) Stefos papasakotoje istorijos versijoje išaiškėja to sąstingio priežastis – pats Vargalys „sustabdė Vilnių, bet vis vien nieko neatrado“. Nors bandė rasti turbūt tuos būdus („pasiekti pergalę gindamasis“), kuriais galėtų nepasiduoti sistemos strategijai sunaikinti žinojimą, mąstymą ir proto gyvybingumą, kurių stoka ir nebuvimas neišvengiamai atsispindi kūniškame žmogaus pavidale.

 

R. Gavelis savo romaną „Vilniaus pokeris“ konstruoja kaip keistai susipynusį istorijų labirintą, kuriame vienos istorijos apsigyvena kitose, vienas kūnas tampa kito kūno dalimi, negyvas apsigyvena gyvame. „Tasai grožis geometriškas ir slogus – taip ir dera labirintui. Žinai, kad gebėsi jame pasislėpti. Čia tavo miestas, jauti visus jo užkaborius kaip savo rankas ir kojas, tu valdai šitą labirintą. (Visi valdovai nelaimingi.) Galėtum būti jo Minotauras, bet tau nereikia nekaltų mergelių. Tau svarbu justi nebylų tuštumos dvelksmą, įskaudinto oro virpėjimą, svarbu justi, kad šis kitiems nepažinus labirintas priklauso tau“28. Šiame mieste-labirinte atgyja Vilniaus legendos ir mitai. Garsaus mitinio Vilniaus basilisko kvėpavimą ir širdies plakimą nuolat jaučia Vargalys. Jis netgi eidamas gatve it lavono nugara statiškame, sustingusiame kūne girdi širdies plakimą: „Taip neplaka Vilniaus širdis, jokia tikra širdis, taip gali dunksėti tik nuodinga Vilniaus basilisko širdis“29.

 

Basilisko figūra kartu su romane itin dažnai minimu Vilniaus slibinu sudaro vientisą mitinio – maginio kūno paradigmą, kuria naudodamasis R. Gavelis gali atskleisti tamsiųjų blogio jėgų prigimtį. Vargalys aiškiai junta savyje lemties šauksmą – „tau lemta didžiojo slibino medžioklė“. Slibino, basilisko vaizdiniais skaitytojas tarsi įtraukiamas į dekonstruotą siaubo pasakų pasaulį, kuriame „teks eiti plikom rankom prieš slibiną, ir niekas tau nežada nei karalaitės, nei pusės karalystės. Niekas tau nieko nežada“30. „Vilniaus pokeryje“ šios būtybės taip pat atstovauja blogio jėgoms ir yra tiesioginė „kūniška“ tų jėgų išraiška. Blogis Vargaliui nėra vien tik metafizinė jėga, tai vienas iš pagrindinių Jų bruožų. Vargalis bandė surasti Vilniaus slibiną ir nukirsti jam galvą, deja, jam nepasisekė. Pats slibinas „nukirsdino“ Vargalį, paversdamas jį šlykščiu Vilniaus karveliu. Turbūt taikliausiai metafizinę slibino prigimtį įžvelgia Gediminas Riauba, savo pasakojime ne kartą prasitaręs, kad „svarbiausius atradimus padarai po mirties“. Tad ir Vilniaus slibiną jis atpažįsta kiekvieno žmogaus viduje esančiame labirinte. Ten slibinas kaip Minotauras tūno misdamas „svajomis, troškimais ir kvapais“. Iš tikrųjų teisus Gediminas, sakydamas – „bent vienai problemai išspręsti maža ne tik žmogaus, bet ir mąstančio šuns gyvenimo“31. Vargalys tikėjo, kad žinios, širdies, virpuliai ir sapnai gali išgelbėti žmogų nuo Vilniaus basilisko žudančio žvilgsnio. Deja, tai neišgelbėjo ne tik Vargalio, bet ir kitų romano veikėjų nuo Vilniaus. Priešingai. Vilnius kaip Visatos Subinė jį patį beveik prarijo.

 

Tai pačiai mitinių kūnų paradigmai priklauso ir Vilniaus įkūrimo simboliu laikomas Geležinis Vilkas. Jis, kaip ir Gedimino pilis, R. Gavelio romane nuvainikuojamas, iš legendinio lygmens tarsi perkeliamas į įprastą kūnišką gyvenimą, kuriame jį kankina senam kūnui būdingi požymiai: „Vilnius kankinasi, slegiamas neveiklos ir apsnūdimo, kaip sapną prisimindamas Geležinį Vilką. Šis turėjo kaukti per amžius, bet seniai nukaršo, susirgo gerklų vėžiu, jo metastazės ėda ir miesto smegenis“32. Romano pabaigoje Geležinis Vilkas prisikelia „persikūnydamas“ į Riaubos šuniškąjį kūną: „Tik dabar supratau, jog ir esu Geležinis Vilkas. Naujojo Vilniaus šauklys“33.

 

Mitinio kūno paradigma suponuoja amžino, statiško kūno egzistavimą. Tarsi opozicija romane jam iškyla moters kūnas, nuolat kintantis, besiskaidantis, galiausiai netgi išdalijamas gabalais. Kurdamas moters kūniškumo raišką, R. Gavelis laužė iki tol nusistovėjusius draudimus. Stefa, viena iš keturių pagrindinių romano pasakotojų, savąją istoriją pasakoja vaikštinėdama po miestą ir ieškodama vatos, pajėgsiančios sugerti menstruacinį kraują. Kaip pažymi Clarissa Pinkola Estés, tyrinėjusi moterų prigimtį stebuklinėse pasakose ir Lotynų Amerikos gentyse, „senovės laikų moterys, lygiai kaip ir šiuolaikinių aborigenų genčių atstovės, tokiam bendravimui ir pasitarimams su savimi dažniausiai turėdavo paskyrusios ypatingą sakralią vietą. Manyta, kad labiausiai tam tinkąs menstruacijų laikotarpis, nes per jas moteris neva esanti arčiausiai savęs pažinimo nei kitais kartais; esą tuo metu pasąmonę nuo sąmonės skirianti riba smarkiai suplonėjanti. Jausmai, prisiminimai, pojūčiai, paprastai neprieinami sąmoningam pažinimui, tuo laiku lengvai patenka į sąmonės sritį“34. Taigi Stefos sakralioji pokalbio su savimi, vykstančio menstruacijų metu, vieta yra Vilnius. Keliaudama po miestą, Stefa keliauja po kūną, parodo skaitytojui savąjį kūnišką santykį su didžiuoju Vilniaus kūnu, kuris „įeina į mano kūną kaip vyras, mano amžinasis vyras, nuo kurio pagimdysiu sūnų“35. Šitoks Vilniaus, turinčio pretenzijų apvaisinti, suteikti naują gyvybę, vaizdinys ryški opozicija Vargalio Vilniaus paveikslui: „Jis tarsi mylima moteris, kurios kūną baigia ėsti sifilis ir raupsai. Tačiau ją vis vien myli, nes toji meilė amžina, nors iš kūno teliko griuvenos, puvėsiai, dvokiančios žaizdos. Meilė neblėsta, tik stiprėja, myli net žaizdas, nes žinai, kokia toji moteris (tasai miestas) kitados buvo, galėtų būti“36.

 

Stefos pasakojime ne vieną kartą iškylantis dalimis susiskaidžiusio kūno vaizdinys tarsi sustiprina Vilniaus kaip į daugybę kūniškų pavidalų išsidalijusio didelio kūno figūrą (dalys – gatvės). Stefa teigia nepažinojusi vientiso Vargalio. Jis buvęs išsiskaidęs paskiromis dalimis ir toks pat neperprantamas kaip ir pats Vilnius. Makabriškos svarbiausių Vargalio gyvenime moterų (motinos ir Lolitos) mirtys – kūno sukapojimas gabalais – primena savotišką ritualą, žmogiškosios esybės „demontavimą“, bandant rasti sielą, bet, Kovarskio žodžiais tariant, „siela nerandama, nes pjaustomi negyvi kūnai“37. Tie bandymai taip ir „užstringa“ supratimo ieškojimų stadijoje, neįgauna platesnio metafizinio konteksto. Mirusio žmogaus kūno sukapojimas ir sušėrimas plėšriesiems paukščiams budistinėje kultūroje simbolizuoja žmogaus susiliejimą su gamta. R. Gavelio romane aprašomas tik pats veiksmas, o tolesnis kūno dalių likimas lieka neaiškus (kažkas randa Lolitos pirštą žuvusio Martyno švarko kišenėje – bet tai tik vienintelis tekste žinomas Lolitos kūno dalies „likimas“). Toks kūno dalijimas primena beviltišką ir utopišką žmogaus siekį suprasti, kas gi slypi kūniškame pavidale, kaip atrodo žmogaus siela ir kaip – gėris ir blogis. Kita vertus, tai galima suprasti tarsi dekonstruotą teoriją, atskleidžiančią, kaip miestas transformavo žmogų ir suteikė jam kitonišką pavidalą38.

 

Apmąstant kūniškumo parametrus, jų raišką R. Gavelio „Vilniaus pokeryje“, neapleidžia įkyri mintis, kad tikrasis Vilniaus kūnas taip ir lieka neįminta paslaptis, tūnanti kaip tas Minotauras paslaptingame miesto ir minčių labirinte. Vilniaus kūno, kaip ir žmogaus kūno, neįmanoma iššifruoti, suprasti iki galo, neįmanoma apčiuopti nuolat išsprūstančios gyvybės esencijos. R. Gavelis savo mieste talpina praeities mitinius kūnus, slaptuosius ir, žinoma, pačius tikriausius geismo objektus – vyro ir moters kūnus. Visi jie lošia (ir drauge siūlo lošti skaitytojui) beprotišką miesto, tapatybės, gyvybės ir jos paslapties pokerį. Jie nuolat klaidžioja miesto, savo ir kitų žmonių sąmonės labirintais. R. Gavelis šiuo romanu bandė atskleisti utopines Vargalio pastangas perprasti gyvybę, mirtį, blogį. Jis sukūrė nesenstančią antiutopiją, atveriančią neigiamas gyvento ir gyvenamo meto visuomenės raidos tendencijas. Kurdamas, anot J. Baudrillard’o, atgrasinimo scenarijų, R. Gavelis parodė realybę ir joje egzistuojantį tikrąjį, kartais paslaptingą, geidulingą, kartais atgrasų, makabrišką kūną. Galbūt net būtų galima sakyti, kad R. Gavelis sukūrė naują itin kūnišką Vilniaus mitą.

 

___________________________

 

1 Gavelis R. Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris // Bliuzas Ričardui Gaveliui. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – P. 178. 

2 Kelertienė V. Kita vertus...: Straipsniai apie lietuvių literatūrą. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 186.

3 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – Vilnius: Tyto alba, 2000.

4 Eco U. Postilė „Rožės vardui“ // Rožės vardas. – Vilnius: Tyto alba, 2001. – P. 542.

5 Ivanauskaitė J. Raportas apie šmėklą, kuri save vadino Ričardėliu // Bliuzas Ričardui Gaveliui. – P. 105. 

6 Gavelis R. Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris // Bliuzas Ričardui Gaveliui. – P. 185.

7 Sprindytė J. Lošti iš romano // Metai. – 2004. – Nr. 8–9. – P. 106.

8 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – P. 214.

9 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 113.

10 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – P. 31.

11 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. – P. 156.

12 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – P. 522.

13 Samalavičius A. Ričardo Gavelio proza ir dekolonizacija: Kūno atradimas // Bliuzas Ričardui Gaveliui. – P. 251.

14 Bowers M. A. Magic(al) Realism. – London and New York: Routledge, 2004. – P. 32.

15 Bowers M. A. Ten pat. – P. 33.

16 Gadamer H.-G. Istorija. Menas. Kalba. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 209.

17 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – P. 491.

18 Ten pat. – P. 77.

19 Ten pat. – P. 406.

20 Kelertienė V. Kita vertus… – P. 189.

21 Žukauskaitė A. Anamorfozės: Nepamatinės filosofijos problemos. – Vilnius: Versus aureus, 2005. – P. 235–236.

22 Ten pat. – P. 240.

23 Ten pat. – P. 243.

24 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – P. 31.

25 Ten pat. – P. 305.

26 Žukauskaitė A.Anamorfozės... – P. 173.

27 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – P. 293–294.

28 Ten pat. – P. 214.

29 Ten pat. – P. 307.

30 Ten pat. – P. 180.

31 Ten pat. – P. 503.

32 Ten pat. – P. 31.

33 Ten pat. – P. 523.

34 Estés C. P. Bėgančios su vilkais: Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose. – Vilnius: Alma littera, 2005. – P. 377–378.

35 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – P. 454.

36 Ten pat. – P. 146.

37 Ten pat. – P. 288.

38 MacLuhan M. Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 76.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)