tekstai.lt

William Shakespeare. Sonetai

 

William Shakespeare
William Shakespeare
 
 
XV
 

Kai pasvarstau, kad kerintys pavasario žiedai

Netruks nuvysti, kad šioj didžiulėj scenoj

Mainosi skubiai spektakliai, slėpiningai

Vedami nuožmios lemties žvaigždžių;

 

Kai suvokiu, kad žmones, kaip ir želmenis,

Vienodai sirpina ir sekina tas pats dangus,

Kad jie jaunystės syvais stiebias į zenitą,

O jį pasiekę, tuoj pat ima vyst ir pūti;

 

Tada, įžvelgęs šį būties nepastovumą,

Išvystu aš tave pačiam jaunystės svaigesy,

Kai dar nejučiomis artėja nykus Laikas,

Kurs tavo giedrią dieną gūdžia naktim pavers; –

 

Tuomet iš meilės tau aš su Laiku į kovą stoju

Ir, užmaršties įveikęs tamsą, tau nemarumą dovanoju.

 
LXVI
 

Negandų nualintas, ramybę rast tikiuos kape:

Man per skaudu stebėt, kaip skurdas slegia dorą,

Kaip pučias menkysta prabangoje,

Kaip niekšiškai išduodama ištikimybė,

Kaip nepelnytai švaistoma paauksinta šlovė,

Kaip grubiai verčiama preke skaistybė,

Kaip bukagalvių niekinama tobulybė,

Kaip veržlų įkvėpimą pančioja luoša valdžia,

Kaip despotai užčiaupia tiesai burną,

Kaip pasipūtusi kvailystė smaugia sumanumą,

Kaip tyra tiesa apšaukiama naivia paikyste,

Ir kaip prislėgtas gėris lankstos visagaliui blogiui, –

 

Negandų nualintas, nuo jų lengvai aš pasitraukčiau,

Tačiau, išeidamas, aš meilę savo vienišą palikčiau.

 
LX
 

Kaip dūžta vilnys į žvirgždėtą krantą,

Taip mūs minutės skuba praeitin:

Viena, išginusi ankstesnę, ir pati jau dingsta,

Vejama naujos: ir taip be paliovos jos nyksta.

 

Vos tik patekęs į šviesos šį okeaną,

Naujagimis tuoj ropščiasi brandon,

O ja viltingai apsivainikavęs, greit išvysta,

Kaip temsta jo šlovė ir Laiko dovanos išslysta.

 

Taip Laikas blukina jaunystės žavesį

Ir švelnų veidą išvagoja raukšlėmis;

Gamtos gražiausią jis suryja augmeniją –

Ir nieks neišgali jo dalgiui atsispirt.

 

O vis dėlto tikiu, kad mano meilės eilės

Išsaugos tavo žavesį nuo žiauraus Laiko peilio.

                                  
LXXVII
 

Tau veidrodis primins, kaip sparčiai grožis blanksta,

O tiksintys akimirksniai – kaip lekia Laikas užmarštin;

Tuščiai praskriejusias dienas paliudys tušti lapai,

O šis bloknotas lai paskatina tave susimąstyt.

 

Kai žvelgsi veidrody į vis gilėjančias savo raukšles,

Gal jos primins tau žiojinčias kasdien kapų duobes;

O valandų rodyklės pasali slinktis gal pakuždės,

Kad Laikas it vagis ir mus nejučiomis išneš.

Pažvelk, ir tai, ko atmintis nesugebės išsaugot,

Pavesk šių lapų globai ir tuoj pat išvysi,

Kaip gimusios tau mintys bręsta, klostos

Ir visiškai naujom prasmėm pražysta.

 

Taigi, jei vykdysi stropiai šį ritualą,

Praturtinsi save ir savo rašomą žurnalą.

                                                                  
LXXV
 

Tu gaivini mano mintis kaip maistas gyvastį

Arba švelnus lietus sausros išsekintus žiedus,

O tavo meilę, kaip didžiausią brangenybę,

Aš, tartum šykštuolis, sergiu ir slepiu.

 

Tai džiūgauju slapčia, tai baiminuos,

Kad mano brangenybę gali pasigrobt plėšrūnas Laikas:

Tada svarstau, kad gal saugiausia būti su tavim vienam,

Tai vėl tariuos, kad trokštu džiaugtis tavimi žmonių akyse.

 

Kartais, atrodo, mano akys tavo grožiu sočios,

Bet vos tik išeini, nurimti negaliu, kol vėl tave išvystu,

Nerasdamas ir neieškodams jokio malonumo,

Išskyrus tai, ką gaunu iš tavęs ir tavojo artumo.

 

Taip aš kasdien mintyse lėbauju ir alkstu,

Puotaudamas viskuo ar nesulaukdamas nė kąsnio.

 
LXXI
 

Neliūdėk manęs, kai aš akis užmerksiu,

Ir varpo gaudesys paskelbs,

Jog iš šlykštaus pasaulio pasitraukiau

Tūnoti su šlykščiausiais kirminais.
 

Dargi jei žvilgtelsi į šias eiles, užmiršk,

Kas jas parašė, nes tave taip myliu,

Jog nenorėčiau temdyti tavo šviesių minčių,

Jei mano atmintis tau pasirodytų skausminga.

 

Bet vis dėlto, jei dirstelsi į šias eiles,

Kai aš jau dulkėmis būsiu pavirtęs,                                                      

Tu mano vardo neminėk ir leiski

Savo meilei kartu su manimi išnykti:

Idant protingieji tavo draugai

Nepriekaištautų tau, jog liūdi per ilgai.

 
LXXXI
 

Ar man bus lemta likt ir tavo epitafiją rašyti,

Ar išgyvensi tu, kai aš jau žemėje trūnysiu,

Mirtis tavosios atminties iš čia nepasiglemš,

Nors aš be jokio pėdsako pranyksiu.

 

Tu amžinai gyvuosi mano eilėse,

Nors vos manęs neliks, iškart mane užmirš pasaulis

Ir žemė man suteiks tik kuklų ir nežymų kapą,

Kai tavo žavesys visad spindės žmonių akyse.

                                                                                

Mano poezija tau taps tvariu paminklu,

Ir ją su jauduliu skaitys negimusios dar akys,

Ir lūpos būsimų kartų jautriai kartos mano žodžius,

Kai šiandienos pasaulis bus seniai pranykęs.

 

Mano poezijoj, žinok, tokia didi galia,

Jog garsins ji tave, kol tęsis žmonija.

 
XCI
 

Vieni didžiuojasi kilme, kiti – skvarbiu protu,

Treti – turtu, o dar kai kas – galingu kūnu;

Kiti puikuojasi ryškiais madingais rūbais,

O dar kiti – eikliais žirgais, skalikais, sakalais.

 

Kiekvienas turi potraukį aistringą,

Kuris jį džiugina labiausiai iš visų;

Bet šitie niekniekiai manęs netraukia,

Nes mano gėris juos visus pralenkia.

 

Aš tavo meilę vertinu labiau už aukštą kilmę,

Už didį turtą bei už puošmenas puikiausias,

Veržlių žirgų ir sakalų sparčių lakumą:

Turėdamas tave, jaučiu didžiausią išdidumą.

 

Nerimstu vien todėl, nes aiškiai suprantu,

Kad, netekdamas tavęs, aš viską prarandu.

 
CXVI
 

Ištikimų širdžių jungtis kliūčių nebijo.

Meilė nėra meilė, jei keičias ji pati,

Vos tik išvydusi viliojančią ją kaitą

Ir linksta prie naujos traukos, palikus seną:

 

Oi ne, meilė – tai iškili tvirta uola,

Kuri be virpesio visas audras atlaiko;

Tai kelrodė žvaigždė klajojantiems laivams,

Kurios vertės nepajėgiam suvokt, nors aukštį apskaičiuoti                                                                                                                           gebam.

 

Meilės neįveikia net visagalis Laikas,

Nors rausvos lūpos ir dailūs skruostai

Jo žiauraus dalgio smūgių neatlaiko, –

Meilė nesikeičia ir iki galo išsilaiko.

 

Jei visa tai klaida ir tokia išvada aš pasikliausiu,

Tai niekas niekad nemylėjo ir veltui aš maištausiu.

 

Iš anglų k. vertė Algis Tomas Geniušas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)