tekstai.lt

Juozas Glinskis. Skaudžiau už liepsną. Meilės laiškų romanas (3)

 

Juozas Glinskis
Juozas Glinskis

 

Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 12

 
 

Septynioliktas Vilijos laiškas

 

Manai, taip lengva?.. Pirma tu mane paleisk. Nekalbėk daugiau apie meilę. Sugriauni viską, ką per vargus pasiekiu. Tavo nuotrauką lagamine ant paties dugno padėjau. Stengiuos nė į tą pusę nežiūrėt. Prie lovos kryželį pasistačiau. Kas vakarą meldžiuos. Užsidegu žvakę ir meldžiuos. Kartais pasiseka taip susikaupti, kad tiesiog fiziškai pajuntu Viešpaties buvimą, bet… vaikelis krust, ir vėl vieni… Nėra ryšio – arba, arba… Gal Viešpats mūsų meilės išvis nepripažįsta? Ir reikalauja aukos? Todėl ir mano maldos tokios? Palangos bažnyčioj užsakiau mišias. Daviau penkiasdešimt litų. Klebonas paklausė: ar už mamytės vėlę? Taip, taip, už mamytės… – atsakiau. O ką kitą galėjau pasakyti? Tiek to, poniai Viktorijai nepakenks. Alfai, iš kur tą baisų skaičių paėmei? Penkiolika… Viešpatie!.. Kodėl tiek daug? Kodėl atsisakei advokato? Ką sugalvojai? Vėl nori kokį liūtą už ūso patampyt? Žinoma, įspūdinga. Negirdėti neregėti žygdarbiai. Kontrimo pavardė laikraščiuos, Kontrimą radijas, televizija linksniuoja… O mes? Ar apie mus pagalvojai? Penkiolika metų. Visas gyvenimas… Alfuk, pažadėk, jog pasistengsi teisme elgtis taip, kad neatrodytum toks nepataisomas. Teisėjai irgi žmonės. Nebūk už juos protingesnis. O namą mes pastatysim ir per kokius penkerius, na šešerius metus. Ir tokį namą, kuris visiems mums bus šiltas ir jaukus. Aplankiau Lotą, voveriukus. Jūroj siautė audra, bandžiau prisišaukt Neptūną, bet jis buvo taip užsiėmęs, kad į jokias kalbas nesileido. Nelinksma… Kai paaiškės, kada teismas, pranešk. Kaip nors nuvažiuosim. Norim pamatyti, kaip mūsų tėvelis atrodys tokioj įspūdingoj kompanijoj. Dėl mūsų, ką parašiau, neimk per daug į galvą – elkis, kaip tau atrodys geriau. Nebučiuoju. Ne tavo. Ne Vilija… Ką sakei, padariau.

 

Dvidešimt antras Alfo laiškas

 

Sveika, Ne Vilija. Noriu pasigirt. Turėjau pirmą vizitą pas tardytoją. Labai kompetentingas dėdė. Vartoja tik brendį. Išdažėm visą saboniuką. Kaip ir prašei, stengiaus nebūti protingesnis. Iškart viską prisipažinau. Iškart pasirašiau protokolą. Pasirodo, įtariamasis Alfonsas Kontrimas – beveik profesionalus kileris, žmogžudystę įvykdęs be mažiausios klaidos, sekundžių tikslumu. Tokie patyrusio tardytojo apibendrinimai man taip paglostė savimeilę, kad nepasirašyti būtų buvę tiesiog nepadoru. Neužtruko ir aplinkybių aiškinimas. Keliais nukreipiančiais klausimais senukas išpešė tokius atsakymus, kad aš ir pats nebūčiau švariau sugalvojęs: apklausiamasis nusikalstamą veiką atliko būdamas blaivaus proto, niekieno neverčiamas, visiškai suvokdamas savo veiksmus, panaudodamas nusikalstamu būdu įgytą šaunamąjį ginklą ir transportą. Butelaitį baigiant tuštinti gerokai baiminaus, jog nesugebėsiu paaiškinti nusikaltimo motyvų. Su profesionalo pagalba ir tai buvo nelabai sudėtinga: auka nužudyta dėl psichopatologinės neapykantos pagyvenusioms moteriškų ligų daktarėms… Pasidaliję paskutinius lašus, draugiškai išsiskyrėm. Likimo brolių akyse mano autoritetas dar dviem aukštais pakilo. Kaip matai, ir tose baisiose Lukiškėse ne taip labai baisu. Gyvuojam!..

 

Dvidešimt trečias Alfo laiškas

 

Ką tik grįžom iš Klaipėdos. Atlikom nusikaltimo imitaciją. Viskas gerai. Tardytojas atkimšo dar vieną saboniuką. Visai maloniai pabendravom. Sako – norėčiau turėti tokį sūnų… Paskolino savo mobilųjį, bandžiau skambint, bet Tavo balso neišgirdau. „Ne ryšio zonoj.“ Vile, kas atsitiko? Kur Tu? Gavusi laišką, tuoj atsakyk. Mielai ištrūkčiau, bet šį sykį tai padaryti kiek sudėtingiau. Ne už kalnų ir teismas. Nesinori, kad dar vieną straipsnį prisiūtų. Dėl tardymo išvadų, tikiuos, problemų nebus. Manau, ir teisme jų neturėsiu. Daug ką apmąsčiau, kitaip įvertinau, supratau, kad nesi pasaulio bamba, kad turi būt santūresnis, rodyti pagarbą vyresniems, nekišti trigrašio, kai tavęs neprašo, ir visa kita, kas iki šiol taip trukdė gyventi. Norėčiau nekartoti praeities klaidų, niekam neteikti skausmo. Kaip gerai, kad, be asmeninės laimės, yra gyvenime daug dalykų, dėl kurių verta gyventi net skaudžiausiais momentais. Bet kartais taip norisi ir tos nedidelės asmeninės laimės. Nors… Jei gyventum tik sau, tada išvis gal geriau negyventi. Kam? Ar tam, kad eitum siauručiu, primityviu taku, kai tuo pat metu žmonės ir pasaulis keliaus švyturių ir žvaigždynų nušviestais vieškeliais? Kad palenkčiau teisėją, turėsiu nuoširdžiai pripažinti kaltę ir, žinoma, apgailestauti. Ir kameros vyrukai pataria. Sudėtingas atvejis, bet kai pagalvoji, kad toks poelgis gali per pusę nukirsti terminą, net keliais metais sutrumpinti mūsų išsiskyrimą, tikrai verta ryžtis. Susigrąžinsiu advokatą. Nenoriu atrodyti kaip lūzeris. Taigi stengiuos kaip įmanydamas. Atvažiuosi – pamatysi. Žinoma, su ta tavo „mamyte“ prisiviriau, kad oi oi… Papasakojau bičams. Sako, be reikalo gazolį deginai. Porą gabalų – ir būtų šmikš. Ačiū, vyrai, sakau. Kur jūs prieš pusmetį buvot? Pagaliau koks skirtumas, kas gerą darbą atliks? Svarbu, kad būtų atlikta ir nereikėtų sėsti. Tai, žinoma, neoficiali nuomonė. Oficiali? Bus išdėstyta prokurorui ir teisėjui. Taigi pasinaudok proga ją išgirsti. Labai noriu tave pamatyti. Gal ir susitikti pasiseks. Vėliau nežinia, priklausys nuo režimo. Lauksiu... Alfas.

 

Dvidešimt ketvirtas Alfo laiškas

 

Taip ir nepasirodei. Juk pranešiau. Telegrama. Gal viskas kitaip būtų pakrypę… Nesusivaldžiau. Iš pradžių lyg ir nieko. Visi labai malonūs. Prokuroras šypsos, teisėjas varnas gaudo. Bet kai į prokuroro klausimą, ar didelį malonumą jaučiau žudydamas šią visų gerbiamą moterį, atsakiau klausimu: ar didelį malonumą jaučiat, pone prokurore, užduodamas tokius klausimus teisiamajam? – prokuroras išraudo ir atsisėdo. Man viskas aišku, pasakė, daugiau klausimų neturiu. Užtat man neaišku, pasakiau. Pone teisėjau, prašau leist pasinaudoti paskutinio žodžio teise. Pone prokurore, kokį malonumą jaučiau žudydamas šią, anot jūsų, visų gerbiamą moterį, suvoksite išklausę mano žodžius. Nesiteisinsiu. Priimsiu bausmę, kurią paskirs teismas. Bet noriu pasakyti tai, apie ką kalbėti mūsų visuomenėj nepriimta. Ponai spaudos atstovai, manau, neleis meluoti. Noriu kalbėti apie moteris, moteris žudikes, kurios gaišina nespėjusius gimti kūdikius. Noriu kalbėti apie motinos vardą praradusias moteris, kurios žiauriai mirčiai pasmerkia pradėtas gyvybes. Noriu kalbėti apie tėvus, kurie abejingai stebi, kaip jų mylimosios, draugės, žmonos atsikrato tariamos meilės padarinių. Noriu kalbėti apie kūdikius, kurie, nepajėgdami kaip nors priešintis, turi tyliai iškęsti mirties agoniją. Noriu kalbėti apie įstatymų leidėjus, kurie priima įstatymus, neleidžiančius bausti mirtimi žudikų, tačiau leidžia žudyti pačias nekalčiausias būtybes. Noriu kalbėti apie teismus, teisėjus ir prokurorus, vadinančius save teisingumo sergėtojais, kurie sprendžia žmonių likimus laikydamiesi šių žiaurumą įteisinančių įstatymų. Piliečiai ir pilietės, jūs, žinoma, neišdrįsite viešai prisipažinti, bet ir jūs nesate mažiau kalti, jūs – šio įstatymų saugomo nusikaltimo bendrininkai. Taip, aš nužudžiau. Aš nužudžiau moterį, cha cha, kuri jau buvo pasirengusi atimti mano vaiko gyvybę. Už tai, kad jį išgelbėjau, esu teisiamas. Esu teisiamas už tai, kad, neatsiklausęs jūsų, įvykdžiau mirties nuosprendį, kurį priėmė Aukščiausiasis Viešpaties Teismas… Ėmė belsti teisėjo plaktukas. Ačiū, pasakiau, galiu baigti… Įsūdė dvylika metų griežto. Kur laikys, dar nepasakė. Kai tik sužinosiu, pranešiu. Labai neramu dėl Tavęs. Bijau, kad nebūtų kas atsitikę. Gal tai kaip nors susiję su mano byla? Tučtuojau parašyk. Tučtuojau!.. Alfas.

 

Aštuonioliktas Vilijos laiškas

 

Sėdžiu prie tuščio lapo… Nekyla ranka rašyti… Nerandu žodžių… Pagimdžiau… Dukrytę… Gal pusantro kg… Man užvesta byla. Įtariama bendrininkavimu. Aš tave paskatinusi nužudyti daktarę… Atvažiavo iš policijos. Išgriozdė visus kampus. Reikalavo tavo laiškų, Kurmanskienės kartotekos… Nepasakiau. Išsivežė į areštinę. Paėmė telefoną. Kelias dienas tardė… Ir naktim. Pasivaduodami. Per paskutinį tardymą ir surėmė… Vyrai, sakau, kvieskit greitąją… Spoksojo lyg per galvas gavę… Vyrai, būkit geri… Dingo, ir daugiau jų nemačiau. Pagimdžiau… Daktaro rieškučiose sutilpo… Ilgai neatsimerkė… Dar bent du mėnesius galėjau panešioti… Alfai, brangusis, tai Dievo ženklas… Man neleista tavęs mylėti… O aš… Suprask mane – turiu išsaugot vaikelį… Tavo laiškus ir nuotraukas sudeginau. Pirštų galai nurudo, apsilupo, net keista, kad beveik neskaudėjo. Pasilikau tik vieną – Laimutei parodyti… Kažkas širdžiai daros… Turiu lašų… Dabar geriau… Sudegink ir mano. Norėčiau, kad visų tų naivumų nebūčiau siuntusi. Visada maniau esanti santūri, uždara ir šitaip prieš tave atsilapojau. Juk nemylėjau, niekada tavęs nemylėjau. Pasidaviau tavo žavesiui, tavo energijai, ne, meluoju, aš niekada tavim nesižavėjau, tiesiog buvau per silpna atsispirti tavo jausmams, tavo žodžių įtaigai. Gailiuosi, tūkstantį kartų gailiuosi. Pasidaviau. Pirmam vaikinui, kuris tą pusantrametrinę mergiūkštę palaikė irgi žmogum. Tik tiek. Ar jis ją iš tiesų pamilo? Kažkas yra sakęs, kad meilę maitina gailesčio šaknys. Vargšė turėjo tampyti tokį didelį lagaminą… Nebent. Kitos išeities nematau, grįžtu į tylą ir vienatvę… Atleisk ir sudie… Vilija.

Šios dėmės, kurios prie mano vardo atsirado, ne ašarų pėdsakai, tai nevilties ir praradimo ženklai… O tavęs man visai negaila. Vėl antžmogį suvaidinai. Mane ima siutas. Šitaip kalbėti – tai tas pat, kaip kišti galvą į krokodilo nasrus. Ko tu tikėjais? Kad kas nors supras, atjaus? Ir dar teisme? Kokioj visuomenėj gyveni, pone donkichote? V.

 

Dvidešimt penktas Alfo laiškas

 

Netiesa! Visa, ką tu kalbi, netiesa! Kaip tau atėjo į galvą!.. Neskaudėjo… Pirštų galai atsilupo, o sakai neskaudėjo. Juk laikei… pirštuose… liepsną… Ne, man ne tik kad netrūksta žodžių, man jų per daug. Ką tu norėjai sudeginti? Tik laiškus? Tik nuotraukas? Nepatikėsiu. Niekada. Tam yra krosnys. Tu norėjai sudeginti tai, kas nedega, ko niekaip neįmanoma sunaikinti. Tu norėjai sudeginti mudviejų MEILĘ!!! Būtų per daug paprasta, per daug lengva. Vile, nemanyk, kad aš tave smerkiu, man skaudu, kad niekuo negaliu tau padėti. Ir tylėti negaliu. Ir rašau. Nors žinau, kad niekaip neįstengsiu nei nuraminti, nei paguosti. Vile, suprantu tavo motiniškus jausmus, bet pagalvokim ramiai, gal nėra taip baisu, kaip įsivaizduoji, gal reikia džiaugtis, kad turim dukrytę. Dievui netinka žmogiški standartai, jis nekerštauja, kerštauja žmonės, kerštaujame mes, patys save kalam prie kryžiaus sugalvodami nebūtus paklydimus ir manydami, kad už tai turime būti nubausti. Na, išgirsk, išgirsk… Vilija… Koks baisus, koks niekingas pasaulis! Tardė… naktim… pasivaduodami… mergaitę… laukiančią kūdikio… Turiu iš čia išeit! Turiu surasti. O kaip? Po dvylikos metų jau bus kita policija, kita mafija. Per tą laiką… Vilija, nebegalim laukti. Aš už grotų, betgi Tu – laisva. Bylos, aišku, tau nekels, nes tu per daug žinai, žurnalistai nepraleistų pro ausis Mano kalbelė irgi šiokį tokį įspūdį padarė. Pasidomėk tų dienų spauda. Kai kas netgi įsižeidė. Ir smarkiai. Tik moterys kažkodėl tyli. Užtat mano „bendražygiai“ pasirengę ant rankų nešioti – ponams prokurorams ir valdžiai ne bet kas šitaip ryžtasi užvožti. Pats „bosas“ leteną paspaudė. Kietą ranką turi vyrukas. Ar tik neteks susiremti? Autoritetas čia taip lengvai neperleidžiamas, už ačiū neįgyjamas. Atrodo, grandiniui Kontrimui visai neblogi horizontai atsiveria. Na gal kiek aprimai? Pabučiuok Laimutę. Taip ir neparašei, į katrą panaši. Viską aprašyk. Su būrio viršininku santykiai neblogi, režimo nepažeidinėju, bandysim susiorganizuoti pasimatymą. Tik nesudegink paskutinės nuotraukos… Ate. Jūsų…

 

Dvidešimt šeštas Alfo laiškas

 

Vilija, atėjo metas veikti. Ne, tu pati nieko nesiimk, augink Laimutę. Atvyks pas tave mano draugas. Jis ir šį laišką perduos. Gruzinas, Goša. Patikimas vyrukas. Dešimt atsėdėjo. Nuo skambučio iki skambučio. Kriminalinės teisės specas. Apibūdinau situaciją, papasakojau mūsų istoriją – susidomėjo. Zdėliajem, sako. Ir aš juo tikiu, nors ir nelabai numanau, ką jo tas „zdėliajem“ reiškia. Kalba ir lietuviškai. Ir visai neblogai. BK straipsnius gali išvardyti nuo pradžios iki galo ir – atvirkščiai. Per daug neklausinėk, jis to nemėgsta. Į klausimus atsakinėk trumpai, aiškiai. Nieko nesiūlyk, nepatarinėk. Finansų jis turi, paprastai apsistoja viešbučiuose. Taigi apsilankys, parodyk, kas reikalinga, ir pamiršk. Tiesa, laiškus perdavinėk per jo žmones. Jie tave susiras. Aš laikausi neblogai. Nieko netrūksta. Žinoma, kai ko trūksta… Bet šiuo metu tą trūkumą galima užpildyti tik laiškais. Rašyk. Rašyk kuo daugiau. Ką veikiat? Kur vaikštot? Ką valgot? Kaip miegat? Rašyk apie viską smulkiai. Tik dabar pradedu suprasti, kokios brangios tos smulkmenos. Jūsų…

 

Devynioliktas Vilijos laiškas

 

Prisišaukiau… Ir tylą, ir vienatvę… Skaudžią, šaltą, nebepasitraukiančią… Mirė Laimutė… Kaip atsimerkė, tai ir nebeužsimerkė… Uždegiau žvakę, su žvake ir užgeso… Neverkiau, nebuvo ašarų… Buvo suspausta krūtinė ir baisus neteisybės jausmas. Ne, Dievo nekaltinu. Lūpos šnabždėjo Dievo vardą, o širdis – tavo. Aš negalėjau tavęs atsisakyti, negalėjau išmesti iš širdies – ir Dievas pasiėmė dukrytę. Nekenčiu žmonių. Negaliu išeit iš namų. Negaliu nueit į parduotuvę. Ten – žmonės… O toks mėlynas dangus, toks tyras sniegas! Atrodo, ir pati, ir visi aplinkui turėtų šypsotis, sveikintis… Jie man neatleido. Už jų daktarę. Karstelį lydėjo vos keletas. Ir manoji senutė su Alfreduku. Ne, ne todėl negaliu jų pakęsti, kad jie manęs neapkenčia. Net nežinau. Gal todėl, kad jų tiek daug, o aš vienui viena. Kad bet kuris gali tave įskaudint ir to net nepastebės… Kad patys nė nenumano, kokie jie šiurkštūs. Laidotuvėmis rūpinos Kurmanskis. Tirštai, negailestingai griuvo sniegas. Kaip balta statula su apsnigtu karsteliu stovėjo prie duobės Kurmanskis. Ilgai stovėjo. Aš nežinau, ko laukė. Gal ženklo iš dangaus – atleista, eikit. O iš dangaus vis griuvo sniegas, pridengdamas ir nekaltumą, ir kaltumą. Alfai, brangusis, Vilija laisva. Tačiau to negaliu tau pasakyti. Šito laiško tau neišsiųsiu. Laisva, deja, be dukrelės. Sakysi, nekalta, sakysi, baisūs ir neteisingi žmonės. Ką tai keičia? Ji po žeme. Jos nebėra… Pavasarį, kai tik atšils, eisim su Alfreduku ieškot Laimutės sielos. Galvok, kad mudvi sveikos, gerai jaučiamės, taip bus geriau. Ir kas iš to, jei pasakyčiau? Argi mudviejų meilė išdrįstų sugrįžti ir gerai jaustis ten, kur ką tik pabuvojo mirtis? Visai viena nesu – ant stalo tavo nuotrauka. Kalbuos su ja – turėtum jausti. Pradėjo snigti. Tyliai plevena nusileisdamos snaigės. Taip ir neteko kartu pamatyti žiemos. Tegul dabar kiekviena snaigė būna tau mano neišsiunčiamo laiško žodžiai. Gaivūs, glostantys, tyri, vos juntami ir vos suprantami. Eime, paimk mane už rankos… Į baltumas, į apsnigtąjį mišką… Žiūrėk, kokias purias, kokias sunkias naštas laiko eglių, pušų šakos, o berželiai nuogomis šakutėmis nepajėgia apglėbti snaigių ir jos slysta žemėn… Tie anksčiau buvę pilki medeliai, rodos, pražydo ir pasikėlė skristi – tokie lengvi ir permatomi… Ir jokių svetimų pėdsakų – tik keleto žvėrelių ir mudviejų… Ir vaikštom ta pačia planeta, ir taip arti, ir taip toli vienas nuo kito… Ar prie tavo pataisos namų yra miškas? Ar išeini kada? Ar jauti, ar girdi gamtos balsą? Gal visi tavo girdimi balsai – tik aptvarų vielose švilpianti pūga? Ar teberašai romaną? Pradžia nuostabi. Sako, kad kiekvieno menininko svarbiausius kūrinius įkvepia meilė. Ar tai tiesa? Ar tavo romaną irgi ji įkvėpė? Ar bent vienoje eilutėje galėsiu rasti save? Ar bent viename sakinyje įpynei mano žvilgsnio šviesą, mano juoko aidą, mano ašaros skonį?.. O gal toji Siuzan?.. Tyliu. Nesakyk. Rašyk, tu gali, tu laimingas…

 

Dvidešimtas Vilijos laiškas

 

Iki vėlumos klausiaus Paganinio – smuiko su orkestru. Kitko nebegaliu klausytis. Lyrika mane dusina. Trokštu audros. Paganinis – audra, pavasario šėlsmas su debesis raižančiais žaibais ir perkūnijom. Paganinis draskyte drasko sielą, ir aš beveik laiminga. Tavo Neptūno šėla palyginti tik žaidimėlis… Kažkas pabeldė į lango stiklą – kietai, tvirtai. Išjungiau grotuvą. Pasijutau tarsi iš didelio aukščio nukritusi. Vėl pabeldė. Kas? Nuo Kontrimo. Balsas gergždžiantis, su akcentu. Kelios akimirkos dvejonių. Panele Vilija!.. Uždegiau šviesą, atrakinau duris. Įėjo. Pamėlęs, be kepurės, be pirštinių. Kurbskio kopija. Net atšlijau. Goša, Kontrimo draugas… Atkišo tavo laišką. Perskaičiau. Užkaičiau arbatos, įpyliau konjako. Stengiaus neįkyrėti. Nieko neklausinėjau. Ilgai laikė taurelę rankoj, ilgai žiūrėjo į mane, akys gilios, žvilgsnis tartum iš kitų pasaulių. Tu šventas, panele Vilija, pasakė. Aš noriu bučiuoti tavo koją. Ne šventas, pasakiau, šventa. Išgerk. Nejaučiau jokios baimės. Aš noriu bučiuoti tavo koją, pakartojo gruzinas. Prašau, juk aš iš tikro šventa. Kaip iki šiol nepagalvojau? Pabučiavo. Išgėrė. Dar įpyliau. Dar išgėrė. Pasiteiravo apie Kurmanskį, kitus, pasakė „zdėliajem“ ir išėjo. Alfai, ką reiškia toks Gošos elgesys? Ko tu jam pripasakojai? Argi aš šventa? Ak, kodėl tavęs nėra? Kodėl tu toks nepasiekiamas?.. Prašei daugiau rašyti, kaip gyvenam. Rašau… Viskas gerai. Mūsų dukrelė miega. Truputį sirguliavo, bet dabar sveika. Gera mergaitė – nereikalauja per daug dėmesio, neverkia, nesikaprizina. Aš gi… Nuo rytdienos grįžtu į darbą. Nelabai traukia. Net pačiai keista. Galvoju apie tokius dalykus, dėl kurių anksčiau visai nesusimąstydavau. Nuolat sukasi mintys apie tavo teismą, tavo pasakytą kalbą. Vargšės moterys… Pradedu suprasti, kad mokytojos pareiga – ne tik vaikų mokymas. Ar teberašai romaną? Pradžia nuostabi. Sako, kad kiekvieno menininko svarbiausius kūrinius įkvepia meilė. Ar tai tiesa? Ar tavo romaną irgi ji įkvėpė? Ar bent vienoje eilutėje galėsiu rasti save? Ar bent viename sakinyje įpynei mano žvilgsnio šviesą, mano juoko aidą, mano ašaros skonį?.. O gal toji Siuzan?.. Tyliu. Nesakyk. Rašyk, tu gali, tu laimingas…

 

Dvidešimt septintas Alfo laiškas

 

Siuzan paieškos atvedė Valdą Munką prie Indijos vandenyno krantų – į Kalkutą. Gango žiotyse palikęs laivą, Munkas pašaukė rikšą, padavė jam banknotą, adreso lapelį ir drauge su jaunuoju bičiuliu Bobu Kenu nuvažiavo Kalkutos gatvėmis link priemiesčio, kuriame, kaip buvo informuotas, turėjo būti jo ieškoma mergaitė. Abiejų išvaizdą siejo tik tamsiai rudas įdegis, visa kita buvo tiesiog priešinga: Munkas – raukšlėtas, sudžiūvęs kaip pintis, akys giliai įdubusios, jose – nepaslepiamas ilgesys; nuo Bobo lūpų nė akimirką nedingsta šypsena, jo žydros akys iš tolo šviečia, o skambus balsas verste verčia jaunas gražuoles atsigręžti. Tai tėvas ir sūnus? Senolis ir vaikaitis? Ne, tai du klajūnai – vienas ieškantis praeities, kitas – ateities. Likimas juodu suvedė tame pačiame Marselio bare. Munkas ieškojo kompaniono, Bobas – nuotykių. Viens kitam patiko iš pirmo žvilgsnio. Ne vieną jūrą drauge perplaukė, ne vieną Siuzan sutiko, bet tos, tikrosios, iš Marselio baro, nesurado. Kalkutos oras buvo pritvinkęs karštos drėgmės, ant grindinio snaudė sugulusios karvės, ritmiškai šlepsėjo rikšos pėdos. Mažajai gėlių pardavėjai tada galėjo būti apie dvylika metų, vadinasi, dabar, po keturių dešimčių, jai per penkiasdešimt. Kaip tik apie tokio amžiaus Siuzan paskutine telegrama Munką informavo Prancūzijos paieškų tarnyba. Kilusi iš Marselio vargšų, tapusi žinoma šokėja ir ištekėjusi už indų kunigaikščio, dabar gyvena garsiame Kalkutos priemiestyje… Munkas nusišluostė išprakaitavusį veidą ir, atsišliejęs į atlošą, tylom stebėjo gatvės vaizdus. Bobas nenustygdamas mostagavo rankomis, balsiai aptarinėjo dėmesį patraukusias detales. Marguliavo brangių papuošalų vitrinos, blizgučių girliandos, akį traukė orios indės su nešuliais ant galvų, gyvačių kerėtojai, gatvių šokėjos, muzikantai, nosį kuteno smilkalų, čirškinamos mėsos kvapai, riedučiais praskriejo liesų kaip pagaliukai didžiaakių berniūkščių pulkelis. Rikša pasuko per anglų valdymo laikų architektūros rajoną. Gigantiški tašytų akmenų statiniai, platūs, suskeldėję medelių priaugę laiptai, ant milžiniškų arklių – šalmuoti, balandžių numarginti karvedžiai, – merdintis imperijos palikimas… Toliau – Kalkutos turčių rajonas: palmės, balti kaip alebastro lipdiniai kotedžai, tvenkiniai, žalios pievelės… Dar ne čia… Rikša gerai žinojo, kur veža… Prie ežero, dangų remiančių baobabų šešėlyje, stovėjo grakštūs Tadžmahalo stiliaus rūmai. Prie vartų pasitiko auksu siuvinėta livrėja vilkintis senas indas. Išklausęs rikšą, grįžo į rūmus ir netrukus pasirodė su europietiško stiliaus ponia. Taip, tai ji, Siuzan iš Marselio, taip, vaikystėje ji pardavinėjo gėles, taip, jūreiviai jos nelepino, taip, vienas kapitonas dovanojo jai franką, taip, jai dabar tiek pat metų, kiek galėtų būti Munko ieškomai Siuzan, bet tai ne toji Siuzan, kapitonas šios Siuzan gėlių neišmetė, jis priglaudė jas prie lūpų, o šioji žvelgė į jį pro langą ir ne tik kad neverkė, bet šypsojosi… Tas jūrų kapitonas buvo jaunas indų kunigaikštis, po kelerių metų sugrįžo, susirado ją ir pakvietė į savo rūmus kaip mylimąją, kaip žmoną… Gimė duktė, Indraja, ir atrodė, niekad nesibaigs jų laimė. Deja, likimas žiaurus ir nepermaldaujamas. Jaunasis kunigaikštis pamiršo pirmosios meilės pažadus, kadaise duotus sužadėtinei Ramai; vesdamas prancūzaitę, jis prisišaukė mirtį. Grįžtantį iš tolimos kelionės jį suvarpė samdyto žudiko kulkos… Bet tai buvo seniai. Dabar Indraja – grakšti apvaliaveidė gražuolė, jos motina – santūraus patrauklumo įsikūnijimas. Munkas ir Bobas, šeimininkių pakviesti, mielai sutiko pasisvečiuoti… Malonūs pašnekesiai, šokėjos, muzikantai, puikus vynas tirpdė kelionių nuovargį, kaupė energiją, skatino naujoms kelionėms, naujiems žygiams. Siuzan ir Munkas vienas kitą puikiai suprato: kol draugiškas ryšys neperaugo į meilės jungą, reikia išsiskirti. Tačiau Bobui panašių minčių nekilo. Jis maudėsi Indrajos žavesy, svaigo akių gelmėj, tirpo jos lūpose. Prabėgo trys savaitės. Veltui stūgavo laivo sirena, veltui žvilgčiojo į laikrodį kapitonas Munkas, Bobas Kenas nesirodė. Ir tik tada, kai nuaidėjęs paskutinis sirenos garsas nutilo, kai kapitonas Munkas davė ženklą pakelti inkarą, iš prieplaukos pasigirdo staiga stabdomo automobilio padangų žviegimas, iš jo iššoko Bobas Kenas ir pripuolęs užsikabino už keliamo trapo…

Dirbu daugiausia naktimis. Užsirakinęs viršininko kabinete. Čia pat ir internetas. Tik dabar supratau, koks nuostabus tai išradimas. Galėtum ir tu įsigyti. Neturėtum problemų. Susirašinėtume elektroniniu paštu. Pagalvok. Ne, nėra ko galvot. Įsigyk. Pažadėk, kad įsigysi. Jei trūksta grašių, suorganizuosim. Ate. Bučiuoju mažąją. Ir, žinoma, Tave. Alfas.

 

Dvidešimt pirmas Vilijos laiškas

 

Rašytojau, Tu tikrai didis. Didis… melagėlis. Rašai, lyg pats savo pirštais būtum viską pačiupinėjęs. Ir visai nenustebinai. Aš niekada tavim pernelyg netikėjau, bet po tokių tavo papaikavimų nebetikėsiu nė vienu žodžiu. Juk tu – fantazuotojas. Grynas. Anąsyk pavadinau tave donkichotu, prisimeni? Netiesą sakiau. Tu – ne paprastas donkichotas. Tu – šimtą, tūkstantį kartų donkichotas. Šimtą, tūkstantį kartų mielas melagėlis... Matyt, todėl tau taip „puikiai“ ir sekas. Na ir visiems kitiems, kurie išdrįsta pasisukti tavo orbitoj. O dabar rimtai. Alfai, ką Tu ten vėl užvirei? Gal jau į „bosus“ prasimušei? Užėjo Kurmanskis. Šiaip jis nelabai mėgsta mano durų varstyt. Užėjo ir sriūbauja… Apšepęs, nesiskutęs, akys šlapios, raudonos… Pažvelgiau į jo išgverusią povyzą, ir toks pyktis suėmė, kad surikau: liaukis!!! Nuščiuvo, išsiėmė nosinę, išsišnirpštė… Kalbėk, neturiu laiko, pasakiau. Iš tikrųjų visai nenorėjau dėl to senio susigadinti sekmadienio popietės. Pagaliau atėjo žiemai galas. Saulė tokiom karštom strėlėm varsto žemę, kad sniegas ne dienom, o valandom į nieką virsta. Turėjo užeit viena draugė. Kūno kultūros mokytoja. Diskininkė. Įsimylėjusi Alekną. Ruošėmės pasibastyt po pamiškes… Kas gi atsitiko, Kurmanski? – paklausiau. Ir gailiuos, ir nesigailiu, kad neišvariau. Iki tamsos sėdėjo. Atsilapojo grynai. Šiurpas… Pasirodo, tikrai ne iš didelės mielaširdystės ponai Kurmanskiai tą žioplelę Vilytę jaukinosi: ponas Šerys – diabetininkas nuo vaikystės – be ratelių jau nebeišsiverčia… Na, kai Tu pradėjai aktyviau reikštis, buvo nuspręsta nuotakos amplua pakeisti: Alfonsą Kontrimą – šalin, o Viliją Kurmanskytę – seniams linksminti. Juk reikia atsiimti panelės talentams išleistas babkes... Yra toks medžiotojų „rotarių“ klubas. Tik šulai. Ponia Viktorija verbuodavo mėgusias linksmai praleisti laiką kurorto paneles. Parūpindavo ir berniukų. „Senukai“ finansų negailėjo, tad kadrų netrūko. Jeigu mergaitei nelaimė, čia pat ir akušerijos paslaugos. Kvaišalais rūpinos ir kitokį juodą darbą varė Kurbskis. Ne iš tokių buvau, tad sumanė „žvaigžde“ padaryti… Tu, nelemtasis Kontrimai, visas kortas sumaišei… Paskutinėm dienom kažkas ten jiems pradėjo strigti. Kurbskį rado teisėjo Ganusausko palangėj pakabintą… Habidokas, habilituotas teisės daktaras, cha… Kurmanskis irgi be dėmesio neliko. Kažkokie gudai Palangoj pasigavę sugirdė litrą degtinės, nusivedė prie jūros ir pasiūlė dingt už horizonto… O kur man dėtis? – raudojo ponas direktorius. Čia namai, darbas, tuoj ir pensija… Atleisk, dukryt, už viską, ką tau bloga padariau, padėk… Suprantu, Kontrimas turi už ką keršyt… Betgi Viktorija… Ar nepakako?.. Turiu ministerijoj pažinčių, nepagailėsiu pinigų, paskirs pasimatymą, Viktorijos pusantro milijono liko, nuvažiuok, pasakyk Kontrimui, kad… Man kantrybė trūko. Pasakysiu, ir ne tik pasakysiu – parašysiu, kad ponas Kurmanskis nenori atsidurti nei už, nei arčiau horizonto ir kad… Kas tas kad, Kurmanski?.. Kad turi tiek daug pinigų, jog galim papirkti teisėjus ir jie pakeis nuosprendį? Alfai, kaip nors pranešk tiems gudams, kad jie nevarytų pono Kurmanskio už horizonto, jis duos tiek pinigų, kad pakaks ir advokatams, ir teisėjams, visų instancijų… Bent pusę tai tikrai duos – įdukra, Kurmanskytė, priklauso!.. Alfai, brangusis, skubėk rašyti romaną, kol turi laiko. Kai išeisi, kažin kaip ten su tuo laiku bus…

 

Dvidešimt aštuntas Alfo laiškas

 

Panele Vilija, ar tai tikrai Tu? Tonacija do mažor. Sveikinu. Kas dabar įkalbėjo pakeisti gyvenimo stilių? Draugė? Kaip tik laiku. Štai koks dalykas... Senokai pastebėta, kad pajūry labai įsiponavo širšolai. Visas lizdas. Elgiasi lyg okupantai, ir nebandyk paliesti – sugels kaipmat. Kurmanskis ne be reikalo sunerimo – prasidėjo širšolų naikinimo vajus. Šie išsipenėję vabzdžiai įvairiai reaguoja. Vieni slepiasi, lenda, kur tamsiau. Kiti puola gelti. Pamiškėm vaikščioti nepatartina. Geriau vienai išvis nevaikščioti. Būtų puiku, jei įsigytum kuo pabaidyti. Gal draugė turi? Kuo ji vardu? Jei ne – atsiras, kas pagelbsti… Žinoma, širšolai – irgi gamtos padarai. Ir jie nori gyventi, linksmintis, patirti įvairių malonumų… Betgi, mieli ponai, nepiktinkit motinos gamtos, negražu, kai didieji vabzdžiai mėgaujasi savo malonumams panaudodami mažuosius. Man čia saugu – spygliuotos vielos, sargyba, šunys, su likimo broliais nekonfliktuoju, taigi jokių pavojų. Viršininkas pasitiki. Kasdien tvarkau jo kabinetą. Internete įsisteigiau svetainę: www.alfas.lt. Ten spausdinu ir romano ištraukų. Tikiuosi atsiliepimų, o gal ir pasiūlymų. Vilija, maldauju, įsigyk kompą, su internetu, kasnakt 23-ią būnu… Ech, po velnių!.. Atsiprašau… Ponios Viktorijos palikimas, žinoma, intriguoja. Jeigu aš pats būčiau sugalvojęs imtis Tavo nusakytos akcijos, jokiu būdu nepatikėčiau, kad tai realu. Bet kadangi sumanymas Tavo, balsuoju už. Susisieksiu su advokatu, pasigerinsiu, paprašysiu atleisti už anoj byloj sugriautą jo planą, manau, imsis… Pasakyk savo mielam globėjui, kad Kontrimas – nebe tas viso pasaulio pedagogus į šuns dienas dedantis chuliganiūkštis, bet rimtas griežto režimo pataisos namų kadras, visada pasirengęs bendradarbiauti abiem pusėms priimtinais pagrindais. Vilija, per daug nesumažorėk. Ir nesusidiskink. Nebeįtilpsi į romaną… Iki, pupyte… Kaip Laimutė?..

 

Dvidešimt antras Vilijos laiškas

 

Visam pajūry gaudžia pavasaris. Siaučia audra. Toli į krantą plūsta putotas vanduo. Vos neįvyko avarija. Bėgom paskui tolstančią bangą. Staiga ji pasišiaušė, keleriopai išaugo ir grįžo… Pajutau, kad kojom nebesiekiu žemės. Raimonda už rankos sugriebė… Ne, jokių širšolų nėr. Komisaro nebėr, prokuroro irgi… Sako, į didesnius miestus pasidavė. Tiesa, į jų vietą atėjo kiti. Kas jie, kokie bus, nelabai kas ir žino. Tiesą sakant, mums dabar tai visai ne galvoj. Rūpesčių tiek, kad tik sukis. Steigiam Vilties namus. Mūsų vila aptverta pastoliais. Europinis rekonstrukcijos projektas! Iki vasaros turime būti pasirengę priimti pirmąsias gyventojas. Kurmanskis tiesiog iš kailio neriasi. Nuo darbų nesitraukia. Keliasi anksčiausiai, gula vėliausiai. Mokyklon tik neatidėliotinais reikalais užsuka. Mudviem su Raimonda irgi darbų per akis. Gyvenam kartu. Mūsų rūpestis – surinkti kontingentą. Žiūrim TV, klausom radijo, sekam spaudą, lankom susibūrimų vietas. Raimonda vairuoja, gavusios žinių, važiuojam, šnekamės… Žmonės, iš pradžių gana kreivai žiūrėję, pradeda linkti mūsų pusėn. Aišku, jiems keistai atrodo, kad tos jaunos mokytojos staiga sukruto rūpintis „pasileidusiomis“ mergomis ir „paikomis“ bobomis. Užsakėm interneto įrangą. Skelbsim Vilties namų manifestą. Turinys maždaug toks: „Jie dar negimę. Jie dar visai maži. Bet jiems taip pat skauda. Jie taip pat nori gyventi. NEŽUDYK. Jie turi gimti. Jie turi gyventi. Jie turi atlikti Viešpaties numatytus darbus. NEŽUDYK. Niekas neturi teisės atimti ateities. Juos taip pat saugo Dievo įstatymas – NEŽUDYK.“ Lyg ir girdėtos mintys, ar ne? Gal turi pastabų? Nepakenktų… Važiuosim į sostinę, ieškosim Bažnyčios paramos. Tikimės gauti statistikos. Skelbsime internete. Spauda tokiais klausimais nesidomi. Jai reikia kriminalo. O mes kriminalo nenorim. Mes žiūrime esmės. Norim, kad keistųsi viešoji nuomonė ir pagaliau įstatymų leidėjai suprastų savo pareigą.

Alfai, kaliny mielas, atleisk, kad Vilija ir vėl nebe ta... Bet ir nebe ta ilgisi Tavęs, laukia Tavęs dar labiau negu anos dvi… Ir prašo… apsieiti be tokių „skambių“ naujadarų. Ir, žinoma, „pupyčių“. Juk tiek daug yra tokių gražių, tokių mielų žodžių… Dar labiau Tavo Vilija. Ak, nepriekaištauju, ne… Ir kaip galėčiau priekaištauti. Juk Tu… O ką dėl Tavęs aš?.. Gana. Jaučiu, nusiplepėsiu… Sudie. Ai, vos nepamiršau. Pradėjom atstatinėti Tavo namą. Tiksliau, ne aš ir ne Kurmanskis. Kaimynai sukruto. Duodu kiek reikia už medžiagas. Darbo jėga – veltui. Vyrai žada kitąmet iškelti vainiką. Iki…

 

Dvidešimt devintas Alfo laiškas

 

Atleisk už žodyną. Tu teisi… Daraus tikras kalinys. Koks negailestingas laikas! Kasdien tie patys veidai, tas pats kalėjimo žargonas, ir nepajunti, kaip ima dingti prisiminimai, kaip nelaisvės dulkėmis apsineša nuoširdaus, švaraus, mielo gyvenimo troškimas. Matyt, belaisvis nueina lengviausiu prisitaikymo keliu: jis stengiasi kuo mažiau eikvoti energijos vidaus konfliktams, jo buvęs AŠ nenoriai priešinas ateinančiam, būsimam AŠ, kuris nejučia, lyg ir savaime tampa standartine kalinio kauke. Viešpatie, kuo aš turėjau tapti per tuos dvylika metų!.. Protingai elgiasi jausmai: kai žinai, kiek dar nelaisvės metų ir kad jokios vilties ką nors pakeisti, širdis tartum susitraukia, susigūžia, lūkuriuoja, jausmai pasiduoda tėkmei, bet vos viltis tartum mažytis meteoras perrėžia sudiržtantį kalinio buities luobą, vos prasiveria kad ir siaurutis plyšelis į laisvę, vos įkvepi tyro, nelaisve neužnuodyto oro gurkšnį, sukyla jausmai, širdis suplaka mielais prisiminimais, visa, kas trukdė alsuoti, džiaugtis, gyventi, staiga dingsta – tu vėl žvalus, vėl pasirengęs laisvei… Aplankė advokatas… Viltis greičiau išeit sugrąžino Tave, sugrąžino svajonę, norus, troškimus, tiesos pojūtį, gebėjimą skirti grožį nuo bjaurumo, gėrį nuo blogio, kuris čia taip greitai įsikaraliauja, giliai suleisdamas pikto daigus į mintis ir širdį… Ne, visai nebūtina, kad kiti kaliniai kaip nors verstų atsisakyti principų, verstų tarnauti šlykščioms „zakonnikų“ užgaidoms, pati nelaisvė kasdien kaip juodas kirminas graužia gėrio atsargas, ir vargas tiems ilgų kalinimo metų išsekintiems žmogeliams, kurie neturi mylimųjų, galinčių ateiti į jų mintis, į jų sapnus ir suteikti viltį. Jie nužmogėja. Pažvelkite į glebią tų nelaimėlių eigastį, į jų išblėsusias akis ir suprasite, kad jų išgelbėti nebeįmanoma… Vilija, tik dabar visiškai suvokiau ir įvertinau, kokia Tu man brangi… Koks dėkingas esu likimui, leidusiam mums susitikti!.. Nors… tas pats likimas ir ne tokių malonių pokštų prikrėtė… Nepykstu, nekaltinu, jis šimteriopai atlygino – davė Tave… Taip, ką judvi su Raimonda darot, būtina. Kasdien, kas minutę, kas akimirką vyksta totalinis nusikaltimas, tačiau pasaulis tyli… Kasdien vis labiau pasaulis grimzta į sandėrių su sąžine bedugnę, vis daugiau nebeišgelbėjamų sielų, o mes tylim… Sako, žmogus – tobuliausias Dievo kūrinys. Veikiau jis – tobuliausias netobulumo įrodymas. Žmogus nesugeba tokių paprastų dalykų: užjausti, atleisti, padėti… Su advokatu rengiame prašymą dėl mano bylos peržiūrėjimo. Kol kas trūksta motyvacijos. Ačiū Tau už namą. Padėkok kaimynams. Kaip mūsų mergaitė? Paprašiau, vienas meistriukas padarė originalią vaikštynę. Perduos. Parašyk, gal reikėtų patobulinti? Ate.

 

Dvidešimt trečias Vilijos laiškas

 

Neišdrįsau pasakyt… Net nežinau kodėl… Gal buvo per daug skaudu? Stengiaus kuo greičiau pamiršti? Nepasitikėjau savim, nepasitikėjau tavim? Bijojau, kad imsi kaltinti, užges jausmai?.. Gal slapta vyliaus, kad, garsiai nepasakius, dar pasiliks, dar neišeis, sugrįš?.. Nustojo kvėpuoti ir nustojo… Išėjo nedavusi jokio ženklo… Išėjo ir Dievas… su ja… Aš nebemoku melstis. Nebetraukia… Ir kam? Ar ne geriau pasitikėti savo protu, savo valia, savo širdim? Imtis veiklos pagal savo jėgas? Gal Dievas turi būti tik ten, kur būtinai reikalingas? Kur neviltis, kur žmogaus valia aiškiai per silpna… Ten, kur būtina sugriauti likimo pastatytą neįveikiamą sieną. Ten, kur viešpatauja žiaurumas. Ten, kur nekaltumas per silpnas… O valgyti, miegoti, vaikščioti, atlikinėti kasdienius darbus – kuo čia dėtas Dievas? Nesistenk atsakyti į šiuos klausimus. Nereikia. Tikslių atsakymų turbūt išvis nėra. Norėčiau, kad atrastum dar vieną Viliją… Viliją, nebeįstengusią padėti nei sau, nei kitiems, Viliją, atsidūrusią prie išėjimo slenksčio, Viliją, pasislėpusią neišsiųstame laiške, kurį Tau ji parašė užgesus žvakei… Įdedu. Paskaityk, suprask ir atleisk. Šiandien jau nebe taip skaudu apie tai kalbėti… Netiesa, ne… Alfai, mielasis, kaip norėčiau perimti nors dalį Tavo skausmo, priglausti Tavo galvą, nušluostyti Tavo akis, švelniai jas pabučiuoti, nuraminti, suteikti vilties. Dar sykį prašau atleisti, kad iš karto nepasakiau. Kad pabijojau, nepasitikėjau… Šiandien žaizda gal būtų jau pradėjusi trauktis. Viešpatie, kodėl aš visada už viską turiu jaustis kalta?..

 

Trisdešimtas Alfo laiškas

 

Nereikia… Nesisielok… Aš viską žinau. Ji lanko mane… Balta balandė… Kas naktį ji nusileidžia ant rankų, vaikšto delnais, glaustosi, burkuoja… Ir man to visiškai pakanka. Tai netgi tikriau už tikrovę… Mieloji, Tu nekalta, kad taip atsitiko, pati puikiai žinai, tad kam ta visa jausmų painiava? Dažnai užeinu į koplyčią. Ten yra Nukryžiuotasis. Išdrožtas iš didelio medžio luito. Prie jo stovint, netgi nesimeldžiant apima tokia ramybė, širdis tokiu gerumu suplaka, kad nejučia imi galvoti: gal ir tau gali atsiverti Viešpaties žvilgsnis? Bandžiau suvokti: kur tokios įtaigos paslaptis? Kas tam medžio gabalui suteikė tiek tokios nepaprastos energijos, kad jis gali daryti beveik stebuklus? Kas tai? Gal stebuklus daro žmogų užvaldęs troškimas išeiti už materijos ribų? Gal Kristaus kančių istorija savaime paveiki? O gal aš, kalinys Alfonsas Kontrimas, kaip tik toks, kurį veikia tokia Nukryžiuotojo skulptūra? Kitų kažkodėl neveikia… Ar ne per daug įvairiausių priežasčių ir sutapimų, kad protas įstengtų juos aprėpti vienu sakiniu? Uždangą praskleidė brolis Marcelis. Jis patarnauja mišioms. Nukryžiuotąjį tašė lenkas Voicechovskis. Iš lietuviško ąžuolo. Keistas meistriukas buvęs. Baisiausiai nekentė Dievo tarnų. Sėdėjo už chuliganiškus išpuolius prieš bažnyčią. Sirgo pykčio priepuoliais, kurie dažnai baigdavęsi epilepsija… Kapelionas pasiūlė sukurti Kristaus kančios skulptūrą – toks darbas gal padėsiąs įveikti ligą. Buvo vidurvasaris. Dienos karštos. Atvežė trijų vyrų neapglėbiamą ąžuolą, ir Voicechovskis kibo į darbą. Ten pat, greta koplyčios. Dažnai prisirinkdavo kalinių, jie šaipėsi, laidė replikas, bet Voicechovskis nė kreiva akim į juos nežiūrėjo. Jis tašė, skaptavo, šveitė, dailino… Nevalgė, nerūkė, dirbo be pertraukų. Sykį žioplių kompanija pritilo – skaptuojant erškėčių vainiką, aplink Voicechovskio plikę ėmė rastis dėmelių, prakaitas nusidažė rausva spalva, atsivėrė pirmosios stigmos… Kasdien jų radosi vis daugiau… Kol išskaptavo visą Nukryžiuotąjį, stigmos atsivėrė ant Voicechovskio delnų, pėdų, kraujuota žaizda atsirado krūtinėj… Vieną dieną, saulei leidžiantis, darbas buvo baigtas. Skulptūrą įnešė į koplyčią. Kai brolis Marcelis atnešė užkąsti – pusbonkiuką ir gabalą dešros, – Voicechovskis sėdėjo ant grindų, nugara atsišliejęs į Nukryžiuotąjį, – galva atlošta, kažkur į lubų skliautą žvelgia sustiklėjusios akys, – stigmų nebebuvo. Vilija, mieloji, neišsigąsk, jo ten nebėra, tiksliau, yra – skulptūroje įkūnytas jo kilnumas. Kodėl apie visa tai kalbu? Apie mudviejų nelemtus nutikimus papasakojau kapelionui Liudui. Jis pasisiūlė mus sutuokti. Čia pat, koplyčioj, prie Voicechovskio Nukryžiuotojo. Kada mes tai galėtume padaryti? Liudas siūlo ilgai nedelsti. Su administracija jis susitars. Pakaks mūsų prašymo. Paieškok poros liudytojų. Čia, žinoma, jų rastume, bet… Na, supranti… Parašyk. Tuoj pat.

 
 

Dvidešimt ketvirtas Vilijos laiškas

 

Raimonda mielai sutiktų. Kurmanskis irgi atsiliepė su jam nebūdingu entuziazmu. Bet artimiausiu metu niekaip neišeina. Darbai tiesiog griūte užgriuvo. Atsisakiau pamokų. Su vaikučiais išsiskyriau nesunkiai. Paskutines savaites jie jau spėjo pajusti, kad mokytoja – tik mokytoja, bet ne atvira ir nuoširdi draugė. Kad mintys dažnai pabėga toli nuo jų… Parsivežėm pirmą Vilties namų gyventoją. Tiesa, rekonstrukcija dar neužbaigta. Bet vieną kambarėlį įrengėm taip, kad mūsų naujokė prigijo iš karto. Juos pastebėjom pravažiuodamos. Kauno kely. Rytas ankstus, vėsu, saulė vos pakilusi, sėdi šalikelėj susiglaudusi porelė, mergaitė ir berniukas, po penkiolika ar šešiolika metų. Violeta ir Danguolis. Jokių daiktų, jokio šiltesnio drabužio, kaip iš namų išvaryti… Išsiaiškinom – ne išvaryti, o išėję. Slapčia. Keliauja balsuodami. Nemažą gabalą jau pavažiavę. Traukia pas berniuko tėvą. Tiesa, adreso nežino, bet žino miesto pavadinimą… Kaip nors suras… O mergaitė? Ji su manim, pasakė berniukas, ji dabar negali būti viena, ji… Supratom. Berniukas pajuto tėvystės pareigą, kurią atlikti trukdo kažkoks konfliktas. Galbūt klasikinis, itališkas, šeimų neapykanta – Montekiai ir Kapulečiai, ar tradicinis, lietuviškas, – nesuderinami turtingų uošvių ir nepageidaujamo žento interesai arba – atvirkščiai. Pagaliau ar tai svarbu? Svarbiausia, kad tie vaikai vienas kitą myli ir jiems reikia padėti. Mergaitę tuoj pat ir parsivežėm. Labai miela. Iškart susidraugavom. Kad vis dėlto svarbu ir konflikto priežastys, paaiškėjo netrukus: atvažiavo Violetos tėvai, garsūs Kauno verslininkai. Pareikalavo mergaitės. Violeta važiuoti atsisakė. Tėvais ji nepasitikinti – jie smurtauja. Kitądien prie mūsų kiemo pasigirdo užtamsinto micubišio sirena. Kurmanskis iškart suprato, kas per paukšteliai, – neskubėjo vartų atidaryt. Pasiėmęs šautuvą, išėjo į balkoną. Susitikimas neįvyko. Po dviejų dienų gavom šaukimą į teismą. Esam kaltinami, kad pažeidėm tėvų teises ir suvaržėm asmens laisvę. Ieškom gero advokato, nes pralaimėti neturim teisės. Kaip Tavo byla? Kokios perspektyvos? Laukiam.

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)