tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Magijos riteris

 

Ingmar Bergman
Ingmar Bergman
      Ingmaras Bergmanas – vienas iš nedaugelio švedų kino ir teatro režisierių, sukūrusių savo kinematografinę visatą. Ir scenoje, ir filmuose jis vaizdavo save. Prie A. Strindbergo ir H. Ibseno jis grįžo tiek kartų, kad anų žodžiai, anot kritiko L. Zerno, jau tekėjo jo gyslomis. Vėlyvasis A. Strindbergas, ankstyvasis H. Ibsenas, dar galbūt W. Shakespeare'as, buvo tie autoriai, su kurių herojais jis galėdavo susitapatinti. I. Bergmanas viską sugebėdavo paversti savo išgyvenimais, pritaikyti sau. „Tereikdavo pakilti uždangai, ir mes žinodavom, kur atsidūrėm: šviesa, spalvos, kambario apstatymas, net aktorių grimas, judesiai – jo vaizdų magija buvo tokia išraiškinga, jog tapo tarsi mūsų istorija, regėta mūsų akimis.“

 

Dar tebebūdamas vaikas I. Bergmanas įsivaizdavo pasaulį, esantį visai šalia mūsų, į kurį visada galima pabėgti, kuris padeda gyventi ir daug ką ištverti. I. Bergmano teatras gimė vaikų kambaryje, ten jis turėjo kinematografą, stebuklingą įrenginį, laterna magica, – „skrabančią skardinę dėžę su kaminėliu, žibaline lempa ir amžinais filmais, kuriuos galėjai sukti ir sukti, ant ištemptos paklodės jie atrodė kerintys ir jaudinantys“. Vėliau jis tai puikiai pavaizdavo filme „Fani ir Aleksandras“. Mažasis Aleksandras, režisieriaus alter ego, slėpdamasis nuo suaugusių, paverčia tai, ką girdi ir mato, „Bergmano vaizdais“. Vaiko žvilgsnis neapleido ir subrendusio režisieriaus. I. Bergmanas iki pat mirties nesiliovė žaisti.

 

Prieš trejus metus svajojo susirasti Stokholme, prie Hedvigos Eleonoros bažnyčios, kur užaugo, butą, žiemą ten persikelti iš Forio salos, Dramateno salėj vogčiomis stebėti repeticijas, nueiti į koncertą. Žinojo, kad amžinai negyvens, o kritikai, kūrybos tyrinėtojai, jam mirus, knaisiosis po jo gyvenimą, kūrinius, todėl stengėsi iš anksto užbėgti tam už akių: didumą savo archyvo, dokumentų, rankraščių, nuotraukų, laiškų atidavė Švedijos kino institutui. 2004 m. vasarą keliose radijo laidose atvirai, žaismingai ir humoristiškai pasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybą. Tos laidos sudomino daug klausytojų, jis gavo dvi dėžes laiškų – jie taip sujaudino I. Bergmaną, kad jis norėjo iš tų laiškų sudėlioti knygą, pridėdamas ir savo tekstų.

 

Kai kurie švedų kritikai mano, kad IB – taip jis sutrumpintai buvo vadinamas – iš anksto pasirūpino savo įvaizdžiu, darė interviu su savimi, pats atskleisdavo nepalankias smulkmenas, kol apie jas neprabilo kiti. Sukūrė švedų paveikslą: paniurę, uždari, bet mąstantys žmonės, aukšti ir prakaulūs kaip aktorius M. von Sydowas. Jis tapo gniuždančio tėvo simboliu, kurio iki šiol nepavyko sudaužyti jokiam kitam švedų režisieriui. Daugeliui aktorių jis buvo bilietas į pasaulį. Atkakliai kapodavosi su teatro kritikais, jeigu tie kėsindavosi į jo aktorių dvasinį tikėjimą. Jį išgarsinusį kiną jis vadino ištvirkavimų sritim, „skerdykla“, o teatras jam reiškė „pradžią ir pabaigą, iš tiesų – viską“, nors čia nepaliko nei savo mokinių, nei savo mokyklos.

 

Gyvenimas Makbeto monologe lyginamas su besikaitaliojančiu šešėliu, aktorius šiek tiek patriukšmauja scenoj ir dingsta. I. Bergmanas buvo sunkiai aprėpiamos švedų kultūros dalis. Rodės, neišsenkanti I. Bergmano kūrybinė galia truko daugiau nei pusę šimtmečio. Sukurta per 60 filmų, pastatyta 130 pjesių, o kur dar jo knygos, radijo pjesės, kino ir televizijos filmų scenarijai. Iš tiesų vulkaniškas kūrybos proveržis. Režisierius V. Sjömanas autobiografinėje knygoje I. Bergmaną pavadino slapyvardžiu – Berget (Kalnas). Šeštąjį dešimtmetį I. Bergmanas tapo tarptautiniu reiškiniu, pasaulis sužinojo, vėliau ir gerai įsidėmėjo švedų kiną. „Lyja ant Bergmano, bet vis tiek keli lašai užtykšta ant Švedijos.“ I. Bergmano vardas – tarytum kodas, kaip Ibsenas, Strindbergas, Picasso.

 

Jei iš penkių jo kūrybos dešimtmečių paminėtume brandžiausius filmus („Kalėjimas“, 1949, „Juokdarių vakaras“, 1953, „Vasaros nakties šypsena“, 1955, „Septintasis antspaudas“, 1956, „Žemuogių pievelė“, 1957, „Komunija“, 1962, „Tylėjimas“, 1962, „Persona“, 1965, „Šnibždesiai ir riksmas“, 1971, „Užburtoji fleita“, 1974, „Rudens sonata“,1977, „Iš marionečių gyvenimo“, 1980, „Fani ir Aleksandras“, 1982), matytume, kad visus juos jungia atpažįstamas gamtovaizdis – ta pati prieblanda, dienos šviesa, šešėliai. Gal dėl to mūsų atmintyje tie filmai pradeda maišytis: juk ta pakrantė, akmenys, tas veidas, situacija kažkur jau buvo. Skirtingos istorijos lyg kaleidoskopo stikliukai, tereikia pasukioti prieš šviesą, ir atsiras kitas raštas, kitas variantas. I. Bergmano kūrybai sunku būtų atrasti tolygią vystymosi kreivę, tai veikiau spiralė, kuriai būdingi cikliški, vis kitokio lygmens pasikartojimai. Tai daugiaveidžio I. Bergmano filmas.

 

Galbūt švedų vyresniajai kartai jis asocijuojasi kaip tikėjimo klausimus gvildenantis kūrėjas. Naudodamas alegoriškai paprastą formą ir kontrastingus kadrus jis leidžia viduramžių riteriui („Septintasis antspaudas“) išgyventi egzistencinį modernaus žmogaus prieštaringumą ir tikėjimo abejones. Kitiems žiūrovams I. Bergmanas panašus į A. Resnais, F. Fellinį ar M. Antonionį, o gal net į J. Joyce'ą, V. Woolf, V. Faulknerį ar M. Proustą, ypač „Žemuogių pievelėje“, kur jis, meistriškai žaisdamas laiku, pažadina senojo Borgo praeitį, prisiminimus, svajones kaip koks Madlenos sausainėlis.

 

Vasara – mėgstamiausias I. Bergmano metas: „Vasaros žaidimas“, „Vasara su Monika“, „Žemuogių pievelė“, „Vasaros nakties šypsena“. Vasarai tenka itin svarbus vaidmuo: šviesa, kerinti trumpų šiaurietiškų naktų prieblanda, vandens blizgesys, pievelės, meškerė, valties šešėlis, šliaužiantis smėlėtu dugnu, povai, išskleidę uodegas nakties blausoj, vešlūs, vėjo šiaušiami medžiai. Šis metų laikas dažniausiai pasiūlo dramatiškų išgyvenimų, kurių neišvengiamai laukia rudens grėsmė. I. Bergmano ruduo – lyg atskira sala su pavojingom vilko valandom, kai jūra susilieja su horizontu, šviesa su šešėliu, net veidai supanašėja (B. Andersson ir L. Ullmann „Personoje“).

 

I. Bergmanui pavyko atrasti ir suburti aktorius. Rašydamas scenarijų jis jau žinodavo, kokiam aktoriui kuria vaidmenį. „Aš tol negaliu pradėt rašyti, kol nenusprendžiu, koks aktorius atliks tą ar kitą vaidmenį. Aš tarsi pamatau jį, užsimaskavusį vaidmenyje. Vaidmuo pamažu perima jo odą, raumenis, intonaciją ir ritmą – visą jo esybę.“

 

Visai skandinavų kartai I. Bergmanas pažįstamesnis iš jo televizijos filmų. Aštuntajame dešimtmetyje jis kaip tik ir atsidėjo televizijai, sąmoningai norėdamas atsikratyti „gerojo antspaudo“, pasiekti kitokį, platesnį žiūrovų ratą, anot jo paties, prabilti ne vien apie amžinuosius dalykus, bet apie kur kas patrauklesnius, kasdieniškus. Televizija jam tapo naujas mediumas, kur kinas ir teatras galėjo savotiškai susijungti, ir čia jis pasidarė nepralenkiamas. Vedybinio gyvenimo maskaradas, dūžtančios santuokos, regis, pataikė žiūrovams į pačią širdį. Kelių dalių „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ buvo vienintelis filmas, kurį rodant ištuštėdavo miestų gatvės, jis nukonkuravo net populiarią slidžių slalomo transliaciją. Švedijoj, ir ypač Danijoj, po šio filmo smarkiai padaugėjo skyrybų.

 

Vėlesnėje savo kūryboje I. Bergmanas vis labiau skverbėsi į praeitį, stengėsi perprasti savo motiną, pastorių tėvą, tetas ir dėdes, senelę – Okerblomų ir Bergmanų giminę („Geri ketinimai“, „Intymūs pokalbiai“), lyg prityręs psichologas narpliojo skaudžius santuokos išgyvenimus („Neištikimoji“, „Sarabanda“). Tai lyg ir vieno asmens drama, ištisas jaudinantis monologas su daugeliu balsų, papildančių savianalizę. „Sarabandoj“ (2003 m. sukūrė TV filmą), paskutiniame I. Bergmano kūrinyje, nepaprastai juntamas mirties artumas, atsiribojimas, liūdnas minoras. Rodos, girdi jį sakant: „Metas pagalvoti, kaip organizuot savo paties epilogą.“ I. Bergmanas čia tarsi nueina nuo ryškios scenos, pasitraukia į kitą, ramesnį, šešėlių pasaulį. „Aš stoviu ties riba, mėgindamas įsiklausyti, o gal net įsižiūrėti į tikrovę, kuri man vis labiau atrodo natūrali.“

 

I. Bergmanas, kaip ir A. Lindgren, pergyveno pats save, jis tapo gyvu tautos monumentu, kuris nebepriklauso sau, bet stengėsi atsiriboti nuo „viešojo Bergmano“, net kalbėdavo apie save trečiuoju asmeniu, tarsi apie kokį tolimą giminaitį, savojo „aš“ antrininką. Tai jam padėjo gyventi savo gyvenimą.

 

Paskutinis Forio senio, kaip save vadino, mediumas buvo telefonas, kas šeštadienį pasikalbėdavo su aktorium ir draugu E. Josephsonu, su buvusiom žmonom. Ir amžinojo poilsio vietą jau buvo išsirinkęs Forio kapinėse. Keturiasdešimt septynerius metus jis praleido šioje saloje, paversdamas ją traukos centru, pamilo vėjo ir laiko išskaptuotas uolas, ir salos žmonės priėmė jį kaip savą, pagelbėdavo ką nors statant ar pertvarkant, ne kartą buvo jo filmų statistais, jis padėdavo jiems. Forio gyventojai gerbė jo privatumą, nesakydavo smalsuoliams, kur jis gyvena.

 

Paskutiniais metais I. Bergmanas jau nebijojo mirties – vieno iš savo demonų, liepos vakarą jis atsigulė ir užmigo, o mirtis atėjo ir išsivedė ilgai kerėjusį, nebesipriešinantį magijos riterį.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)