tekstai.lt

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

 

Sauganti samone
Sauganti samone
      Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių, literatūros, muzikos, dailės kūrinių refleksija, susitikimų su žmonėmis ir su gamta pėdsakai, atskirų asmenybių laikysenų štrichai, šiandienos socialinio bei kultūrinio gyvenimo briaunos. Knygoje labai svarbus ne tik turinys ir užrašų temos, bet ir autorės filosofinių pasirinkimų įgalintas mąstymo būdas. Užrašai atskleidžia, kaip žmogaus sąmonėje iš kasdienio gyvenimo srauto susikuria vientisas ir prasmingas patirties audinys, kokiomis atitikmenų sąsajomis jis suartina vaikystę ir senatvę, asmenį ir bendruomenę, „mažąjį“, individualų ir „didįjį“ – kultūros, visuomenės, istorinį – laiką. Autorės knygoje labai dažnai tuo jungiamuoju saitu yra meno kūriniai. Užrašuose apmąstomi rašytojų Žemaitės, Putino, R. Granausko, A. Kalanavičiaus, J. Vaičiūnaitės, N. Miliauskaitės, O. Baliukonės, J. Meko, J. Baltrušaičio, M. Martinaičio, V. Juknaitės, D. Jazukevičiūtės kūriniai, A. Kunčiaus fotografija, M. K. Čiurlionio, G. Didelytės, O. Narbutaitės ir kitų kūryba. Meno kūrinių veikimas, atmintis, patirties apmąstymas žmogaus sąmonėje iškeliami kaip asmens vidinio saugumo būdai, kurių negali užtikrinti jokia kita institucija, ir be kurių platesnio lygmens saugumai – valstybinis, tautinis – yra nepakankami. Taip motyvuojamas ir knygos pavadinimas – „Sauganti sąmonė“. Knyga atskleidžia, kad tokia mąstymo patirtis įtvirtina asmens individualumą ir tapatybę, leidžia jam (jai) kalbėti savu, intymiu balsu, skatina suvokti savo bei kitų asmenų vertę ir būti oriam (-iai). Tokiu būdu užrašuose pereinama ir prie šiandienos lietuvių visuomenės socialinei būklei itin aktualių etinių problemų šerdies. Knyga buvo pristatyta jau šių metų sausio 16 d. Vilniaus paveikslų galerijoje, jos apmąstymais, skaitymo įspūdžiais dalijosi kompozitorius F. Latėnas, dailėtyrininkė L. Jablonskienė, leidėjams atstovavęs VDA rektorius prof. A. Butrimas, literatūrologė B. Speičytė. Vakare dalyvavo nemaža muzikos atlikėjų: solistė R. Maciūtė, akompaniatorė E. Maslakova, pianistė Š. Čepliauskaitė, smuikininkas D. Puodžiukas, ištraukų iš knygos labai vykusiai perskaitė aktorė J. Vilūnaitė. Pristatymo vakare išryškėjo renginio pagrindinė veikėja – pati knyga, tarsi ėmusi režisuoti visą programą. Iškart tapo visiškai akivaizdus šios knygos poveikis, kurio, kaip pažymėjo vakaro pabaigoje kalbėjusi autorė, ji ir siekusi. Knyga skatino išsisakyti, pasidalyti itin asmeniškais, brangiais atsiminimais, patikėti kitiems savo intymius patirties dalykus. Pirmoji šia linkme pristatymą pakreipė prof. R. Maciūtė, savo įspūdžiu apie knygą pasidalijusi prieš atlikdama V. Kairiūkščio dainą J. Vaičiūnaitės žodžiais „Aš suklupau baltos kopos viršūnėj“. Profesorė paminėjo ir savąją tėviškę Žemaitijoje, išnykusią sodybą, kurios sodo medžiai ošia jos atminty Vilniuje, čia pat už buto lango. Su V. Daujotytės knyga solistė susiejo savo, kaip dainavimo pedagogės, patirtį, – siekį, kad dainavimo technikos besimokančios merginos „išgirstų save viduj giedančias“; knygos patvirtintą įsitikinimą, kad balso atradimas yra ir tapatybės atradimas, iškeliantis gilius patirties sluoksnius, į kuriuos balso pedagogas(-ė) turi atsižvelgti. Po savo išsisakymo pakartojusi atliksimos dainos pavadinimą, prof. R. Maciūtė padarė lemtingą klaidą, tarsi paliudydama pačios knygos poveikį: „Baltos kopos viršūnėj“. Kompozitorius F. Latėnas knygą įvardijo kaip vieną tų, kurios skaitomos iš lėto, po truputį, kasdien, semiantis mąstymo impulsų ir peno. Baigdamas pratęsė pagrindinę vakaro liniją – prisiminė iš vaikystės įstrigusį su niekuo nesulyginamą komunikanto, kalėdaičio skonį, lygino jį su šios knygos – „tokio kalėdaičių kepaliuko“ – keliamu įspūdžiu. Už autorės „sąmonę“ padovanojo savo „pasąmonę“ – muzikinių įrašų plokštelę.

 

Labai įdomi buvo „cechų sumaišymo“ strategija, kurios laikėsi pristatymo organizatoriai (pagrindinis idėjų šaltinis – galerijos direktorius V. Balčiūnas). Dailėtyrininkė L. Jablonskienė aptarė vizualinį mąstymo aspektą, atsiskleidžiantį knygoje, – „sąmonės ekrano“ principą (autorės terminologiškai vartojama V. Mačernio poetinė metafora). Literatūrologai iš inercijos ir įpročio susitelkti ties kalbiniais dalykais turbūt nebūtų taip lengvai priėję tokio iškalbingo ir tikslaus atitikmens, kurį pasiūlė L. Jablonskienė: fragmentiškų V. Daujotytės užrašų palyginimo su J. Meko videodienoraščiais. Kita dailėtyrininkės asociacija – M. Duchampo „Žalioji dėžė“, kurioje dailininkas sudėjo lapelius su savo esamų, būsimų ir niekad neatliksimų meno darbų komentarais, aprašymais. Knygos viršelyje prelegentė įžvelgė J. Baltrušaičio „Poezijos“ (1967) viršelio, sukurto R. Gibavičiaus, citatą ar aliuziją. L. Jablonskienė akcentavo knygoje iškeliamą atitikimo principą, įžvelgė įdomių paralelių tarp pristatomos V. Daujotytės knygos ir 2007 m. pabaigoje Radvilų rūmuose atidarytos XX a. Lietuvos modernizmo dailininkų kūrybos parodos „Eksperimentas“. Dailėtyrininkė pabrėžė, kad atitikmenys tarp to paties meto žmonių kūrybos yra tų kūrybinių žingsnių autentiškumo liudijimas. VDA rektorius A. Butrimas pateikė nedidelę statistiką – tai jau šeštoji V. Daujotytės knyga, išleista jų leidykloje. Profesorius taip pat prisiminė kelis epizodus iš bendrų kultūrinių-tiriamųjų kelionių po Žemaitiją, kuriose dalyvavo kartu su pristatomos knygos autore. B. Speičytė aptarė intymios kalbos, atvirumo galimybės temą, skaitymo, interpretavimo metaforas, iškylančias knygoje: buvimą, ėjimą basomis, parėjimą gimtinės takais. Vakaro pabaigoje knygos autorė patvirtino, kad ji tikslą ir įsivaizdavusi maždaug taip: padrąsinti atsiminti, skatinti nebijoti mąstyti apie savo patirtį, ja remtis. Labai šiltai atsiliepė apie bendravimą su knygos dailininke S. Chlebinskaite, išsakė didelį prisirišimą prie „mažų leidyklų“, jų jaukios ir neformalios atmosferos bei darbo stiliaus. Dėkojo rėmėjams – UAB „Eika“. Šiek tiek apgailestavo, kad knyga išėjo ekskliuzyvinė ir gan brangi, bet, paskui juokavo knygos autorė, „kaip mums siūlo išmanantys žmonės, kadangi mes esame elitas, tai turime patys save ir paremti“. (Beje, sužinojome, jog knygos kainą sudaro ne įvaizdis ir ne leidėjų bandymas pasipelnyti iš populiarios profesorės vardo, o 1,5 g tikro aukso, kuris yra panaudotas viršelio dizainui.) Salė buvo sausakimša, renginio pabaigoje prie profesorės stalelio išsirikiavo ilga eilė.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)