tekstai.lt

Sondra Simonaitytė. Maironis ir naujieji lietuviai Sankt Peterburge

 

Praėjusiais metais suėjo kelios Maironio sukaktys: poemos „Jaunoji Lietuva“ parašymo šimtmečio, poeto 145-osios gimimo ir 75-osios mirties metinės. Tiesa, kaip paliudijo Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, Maironio jubiliejiniai metai buvo paminėti daugiau užsienyje – Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje. Lietuvoje, išskyrus vienintelę mokslinę konferenciją minėtame muziejuje, skirtą iškart dviem jubiliatams – Maironiui ir Bernardui Brazdžioniui (Maironio kūryba buvo aptarta dviejuose pranešimuose), platesnių akademinių ar kultūrinių renginių nebūta.

 

Tuo įspūdingesnis atrodė 2007 m. gruodžio 13–15 d. Sankt Peterburge įvykęs renginys – trijų dienų įvairiapusė programa, skirta Maironiui, pradedanti lietuviškojo paveldo Sankt Peterburge studijų, refleksijos ir įamžinimo projektų ciklą „Lietuviai Sankt Peterburge“. Programa vadinosi „Maironis ir dvasinis lietuvių tautos atgimimas: Peterburgo perspektyva“. Rengėjai – regioninė visuomeninė organizacija „Sankt Peterburgo lietuvių nacionalinė kultūros autonomija“ (pirmininkas – Gintautas Želvys, atsakingosios sekretorės pareigas konferencijoje pasiaukojamai vykdė Sankt Peterburgo lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centro vadovė Vida Valaikaitė), Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Sankt Peterburge, Sankt Peterburgo valstybinis universitetas, Jungtinė humanitarinių problemų ir istorinio bei kultūrinio paveldo taryba prie RMA Sankt Peterburgo mokslo centro. Programa apėmė devyniolikos pranešimų mokslinę konferenciją, lituanistinių knygų, saugomų Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge, parodos atidarymą, spaudos konferenciją, apvalaus stalo diskusiją lituanistinio paveldo Sankt Peterburge tyrimo bei įprasminimo klausimais, programos pabaigoje – Šv. Mišias ir koncertą Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinės seminarijos bažnyčioje bei priėmimą Lietuvos Respublikos konsulate.

 

Lietuvoje jau nebepastebintys savo pačių visuomenėje dominuojančio ciniško ar nihilistinio požiūrio į kultūros paveldą, Peterburge, kitos kultūrinės tradicijos aplinkoje, buvome nustebinti organizatorių pasiūlyta aukštojo stiliaus atmosfera, kurioje buvo mąstomas bei prisimenamas Maironio palikimas. Aukštasis stilius čia reiškė ne tuščią pompastiką, skaitomus valdininkų raštus ir jų bereikšmę retoriką, į kurią išvirsta dažnas mūsų viešuomenės „projektas“. Visų pirma tai reiškė deramą dėmesį kaip adekvatų santykį. Kad ir tokia detalė: jau susitaikę su kampinėmis ir požeminėmis lentynomis savuose knygynuose mūsų skaitomai ir analizuojamai literatūrai, nebūtume ir čia, svetimoje valstybėje, nustebinti kokios nors nušiurusios nuošalios salės, tačiau buvome palydėti į aulą, esančią pačioje miesto šerdyje, istoriniuose caro Petro I įkurtos Mokslų akademijos rūmuose su autentiška M. Lomonosovo atlikta mozaika. Iš lietuvių inteligentų viešojo žodyno beveik išnykęs ar pogrindžio teisėmis egzistuojąs žodis „dvasinis“ Peterburge buvo iškeltas į programos antraštę ir dvasinės kultūros tradiciją puoselėjančiame mieste skambėjo visiškai natūraliai, skatindamas vėl suklusti – koks buvo lietuvių dvasinis atgimimas? Dažnai pasijuntantys jau patys sau nebeįdomūs ir besilankantys tik draugų ir pažįstamų renginiuose, čia sutikome ir Sankt Peterburgo akademinės bendruomenės narių – nelietuvių ir nebaltistų. Net ir lietuvių valdininkai – Kultūros ministerijos bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovai – buvo paslaptingai santūrūs ir ne tokie tikri, kad visi su džiaugsmu jų klauso; dalyvavo pirmame ir paskutiniame konferencijos posėdžiuose, spaudos konferencijoje, apvalaus stalo diskusijose ir viešai iš lapų neskaitė jokių ministrų sveikinimų. Tokią atmosferą palaikė ir vienos pagrindinių konferencijos organizatorių, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto dėstytojos, Vandos Kazanskienės subtili aristokratiška kalbėsena bei laikysena, Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės pirmininko G. Želvio dalykiškumas ir Lietuvos Respublikos generalinio konsulo Sankt Peterburge Eitvydo Bajarūno diplomatiškas entuziazmas.

 

Bendras įspūdis iš akademinės renginio dalies: Sankt Peterburge, buvusioje imperijos sostinėje, glūdi archyvinės kasyklos, susijusios su XIX a.–XX a. pr. lituanika. Kaip didelis atradimas nuskambėjo Sankt Peterburgo teatro bibliotekos darbuotojos A. Kalniūtės pranešimas „XIX a. pabaigos–XX a. pradžios rankraštinės ir spausdintos pjesės lietuvių kalba Sankt Peterburgo teatro bibliotekoje“, kuriame pranešėja apžvelgė vadinamojo teatro cenzūros archyvo medžiagą – jos „ekspertuotus“ lietuviškų dramų tekstus. Nežinomą ar mažai žinomą bei eksploatuojamą archyvinę, istorinės periodikos medžiagą, atskleidžiančią lietuvių istoriją Sankt Peterburge, savo pranešimuose pristatė ir V. Kazanskienė (Sankt Peterburgo valstybinis universitetas), A. Andronovas (Sankt Peterburgo valstybinis universitetas), V. Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), S. Žemaitis (Rusijos nacionalinė biblioteka Sankt Peterburge), S. Kozlovas-Strutinskis.

 

Išties nepamenu dalyvavusi tokioje lituanistinėje konferencijoje, kurioje būtų panašiu mastu vyravęs pirminių šaltinių atradimo, jų sodrumo, gausos pojūtis. Nuoseklu, kad apvalaus stalo diskusijose svarstant lituanistinio palikimo Sankt Peterburge įprasminimo galimybes pirmiausia išryškėjo archyvinės medžiagos registro poreikis. Buvo iškelta ir leidinio, apibendrinančio šio miesto lietuvių bendruomenės gyvenimą ir kultūrinį palikimą, idėja, taip pat lietuvių bendruomenės pirmininko pasiūlyta mintis skatinti Sankt Peterburgo ir Lietuvos akademinio jaunimo ryšius ir bendravimą mokslinėse stovyklose.

 

Tiesiogiai Maironio palikimas buvo nagrinėjamas nedaugelyje pranešimų – V. Kazanskienės („1905 m. lietuvių kalbos dėstymo lietuvių mokyklose programa“), A. Ruseckaitės („Maironio memorialinio bei archyvinio palikimo ženklai muziejuje iš Peterburgo laikotarpio“), J. Venckienės (LKI; „Besiformuojančios bendrinės lietuvių kalbos samprata Maironio raštuose“), R. Gudelio SJ („J. Mačiulis-Maironis Peterburge“), B. Speičytės (VU; „Maironio palimpsestas“), iš dalies – L. Leikumos (Latvijos universitetas; „Peterburgo vaidmuo Latgaliuos nacionaliniame atgimime“) tekstuose.

 

Kiti pranešimai tarsi programavo atskirų teminių konferencijų, susijusių su lietuvių kultūriniu gyvenimu Sankt Peterburge XIX– XX a. sandūroje, galimybes. D. Mikulėnienė (LKI) pristatė K. Jauniaus ir svarbios Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės asmenybės – E. Volterio – tarmėtyros darbus; J. Bruveris (LMA), E. Mažintas (VPU), A. Motuzas (VDU) – muzikinio lietuvių gyvenimo aspektus. G. Tavlaj (Sankt Peterburgas) aptarė lietuvių ir gudų paribio folkloro ypatumus. L. Leikuma, apžvelgusi Sankt Peterburgo vaidmenį Latgalos nacionaliniame atgimime, be kita ko, nurodė įdomius, netyrinėtus Maironio ryšius – ir tiesioginius, ir netiesioginius – su Latgalos dvasininkais ir rašytojais.

 

Renginyje dalyvavo ir jo programą savitai papildė Kauno Maironio gimnazijos moksleiviai maironiečiai ir jų mokytoja J. Česonienė, užbaigę konferenciją pasakojimu iš maironiečių draugijos gyvenimo ir Maironio poezijos bei dainų programa. Maironio eilių padeklamavo ir Sankt Peterburgo universiteto baltistikos studentės. Šv. Mišiose A. Strazdo „Pulkim ant kelių“, Maironio „Marija, Marija“ bei Lietuvos valstybės himną nuostabiai atliko Valstybinės Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos studentai, greičiausiai sutelkti jos prodekano prof. G. Želvio iniciatyva.

 

Tuo galima būtų ir baigti, bet tai būtų tikrai ne viskas. Kaip minėjau, Maironio jubiliejinė programa pradėjo renginių ciklą „Lietuviai Sankt Peterburge“, aprėpiantį, suprantama, istorinių lietuvių buvimo pėdsakus šiame mieste. Bet ši tema ir kelionės patirtis skatina pamąstyti ir apie mūsų, šiuolaikinių lietuvių, vaizdą įspūdingame šio miesto fone. Turiu minty ne vietinės lietuvių bendruomenės narius, kurie yra sutapę su daugiataučio, gilias kultūrines tradicijas turinčio miesto atmosfera, o mus, Lietuvos akademinės bendruomenės narius. Renginys Maironio garbei buvo pradėtas Rusijos mokslų akademijos Istorijos instituto Sankt Peterburge mokslininko B. Ananjičiaus pranešimu „Vyriausybės politika nacionaliniu klausimu (imperatorius Nikolajus II ir grafas I. I. Tolstojus)“. Jame buvo iškelti Rusijos politiko ir visuomenės veikėjo Sankt Peterburge grafo I. Tolstojaus bandymai oponuoti imperialistinei Nikolajaus II politikai nacionalinių mažumų klausimu, propaguoti tautybių lygiateisiškumo, teisės į švietimą ir kultūrinį gyvenimą gimtąja kalba ir panašias idėjas. Pranešimas, be abejo, turėjo duoti toną konferencijai: suvokiant politiškai sudėtingą imperinės Rusijos okupacijos ir nacionalinės priespaudos faktą, matyti politinio, kultūrinio, visuomeninio gyvenimo daugialypiame mieste įvairovę. Atrodo, kad būtent profesūrai pagal rangą buvo privalu šią žinią iš konferencijos šeimininkų išgirsti, ir jei ne įvertinti adekvačiu akademiniu lygiu, tai bent elementariais svečio mandagumo sumetimais. Deja, deja! Pirmojo posėdžio ir ne vieno vėlesnio diskusijos aukštų svečių iniciatyva vyko maždaug tokiu masteliu: o jūs mus rusinot! O jūs mums spaudą uždraudėt! O jūs mums lietuviškai kalbėti neleidot! Ir apskritai dėl visko kalti lenkai! (Pastaroji frazė nuskambėjo tiesioginiu tekstu.) O tasai prakeiktas Meištovičius! (Cituoju pažodžiui.) O tokių giesmių kaip lietuviai niekas daugiau pasaulyje neturi!

 

Niekas neišgirdo ir vieno garbaus Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus, kuris neapsikentęs po pirmojo posėdžio bandė subtiliai priminti, kokios beprasmiškos yra kultūrinio paveldo dalybos: konferencijos svečiai nesidavė išmušami iš vėžių. Po šio renginio savaime mintis sugrįžo prie prof. V. Kavolio kadaise VU skaitytame paskaitų cikle „Kultūros dirbtuvės“ kelto klausimo: ar profesorius gali būti nekultūringas? Atrodo, kad pas mum – „ne vienas kai kas“, anot Maironio satyros. Net jei sukandus dantis galima pro ausis praleisti seklų nacionalizmą, akies kraštu vis pasitikrinant, ar ne iš skustų galvų jis aidi, tai tas bendravimo stilius, kuris atsiskleidžia ir profesoriaus, kaip mokslininko, laikysenoje, ir per neformalų bendravimą, yra tiesiog antropologinės aukso kasyklos primityvių kultūrų tyrėjams. Pasirodo, pakeltas Lietuvoje į profesorius pagal dabar vyraujančius formalius kriterijus, asmuo gali būti nepaprastai provincialus, siaurų kultūrinių akiračių, nediplomatiškas, netaktiškas, ir beveik privalomai šiai dorybių puokštei – maskulinistas. Tokio asmens pirmasis klausimas, užduotas pirmą kartą pusryčiaujant su konferencijos kolegėmis – „ar jūs ištekėjusios“? Toks asmuo vienodai vulgariai juokauja ir su brandžia dama, sugebančia dantingai atsikirsti senam ištvirkėliui, ir su trylikamete paaugle, girdint jos mamai. Jaunai daktarei jis neva juokais grasina, kad kai būsiąs jos habilitacijos komisijoje (nes jo formali pozicija jam suteikia tokią teisę), jis ją su kauleliais sugraušiąs. Konferencijoje užduoda klausimus arba iš savo tyrinėjamos siauros temos, arba apskritai iš visko, nuolat inicijuodamas „vertingą“ diskusiją apie vištos ar kiaušinio pirmenybę. Jei kolegos (dažniau – kolegės) pranešimas neturi nieko bendra su jo tema, jis būtinai rūsčiu balsu paklaus: „Kodėl jūs savo pranešime neaptarėte to ir to?“ Visomis progomis, visomis temomis dosniai dalijasi savo erudicija, sėkmingai užslopindamas diskusijas ar bet kokį gyvesnį pašnekesį pašalinės informacijos srautu arba paversdamas „One Man Show“ tipo pasirodymu.

 

Taigi, jei „dėl visko kalti lenkai“, kas galėtų paneigti, anot vieno profesoriaus, kad ir čia glūdi koks nors slaptas endekų ir bolševikų sąmokslas – kad turime tokią profesūrą, kokią turime? Įsivaizduokime jos grupinę nuotrauką Sankt Peterburgo fone – ar ne verta ji būtų M. Bulgakovo, „Šuns širdies“ autoriaus, plunksnos? Na, gal per daug tokiems garbės; jiems užtektų ir poemos „Mūsų vargai“ varianto.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)