tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Sunku būti dievu

Regimantas Tamosaitis
Regimantas Tamosaitis
      Vieną dieną susivokiau, kad esu dievas. Virš manęs – tik dangus, aplink mane – tik žmonės, o po manim jau nieko nebėra.

 

Dar suvokiau, jog yra daug žmonių, kurie taip pat dieviški, visai kaip aš. Juos atpažinsi atidžiau įsižiūrėjęs. Jų akyse išvysi dvasios bedugnę ir galbūt suvoksi dieviškos kančios didybę. Šalia kenčiančio dievo paprasti žmonės atrodo kaip pripučiami balionai. Linksmi, spalvingi, šventiški. Visos jų dienos – viena nepaliaujama šventė. Visas pasaulis tokiems yra kaip dovana. Svarbiausias jų gyvenimo įvykis – jų pačių gimimas, didžiausios šventės – jų gimtadieniai, kuriais jie matuoja savo lengvą, euforišką egzistenciją. Gimtadieniai jiems yra esminis jų laiko apskaitos vienetas. O visą istoriją jie suvokia kaip padalytą iki jų gimimo ir po. Gyvenimas iki manęs ir po manęs nėra tikras gyvenimas, sako paprastas žmogus. Neverta nė aiškinti, kokia apribota yra paprasto žmogaus egzistencija – ją galima suskaičiuoti kalkuliatoriumi.

 

Šiandien mūsų gyvenimas darosi vis spalvingesnis, nes dievai pamažu išeina anapus, jų era palengva baigiasi, nyksta. Aš regiu didingą dievų saulėlydį – visas pasaulis užsipildo pripučiamais balionais. Nors gal tai tik kita, naujo dieviškumo era švinta.

 

Paprasti žmonės yra tiesiog nesubrendusios būtybės, kaip vaikai, kai kurie tokie lieka visam gyvenimui. Jie nori būti žmonėmis šiaip sau, be priežasties, nes žmogumi būti gera. Žmogus gali gyventi be jokių pareigų ir nuolatos džiaugtis gyvenimu, dievais ir savimi. Nes juk žmogui tarnauja patys dievai! O ką galėtų dievui duoti žmogus? Nieko! Ką iš žmogaus paimsi, ko iš jo pareikalausi, kad jis nieko neturi? Ateina į pasaulį plikas kaip tilvikas, viską gauna iš savo dievų. Žmogus nuolatos, dieną naktį, ko nors reikalauja. Žmogus – tai dievui į ausį įkyriai zyziantis uodas.

 

Dievas esi tada, kai jau tikrai žinai, kad virš tavęs nebėra nieko. Kai jau tau niekas nepadės, niekas nepagelbės. Kai esi paliktas pats sau vienas – kovoti už būvį. Bet jei esi dievas, tai gyveni tikrai ne vienas, o su žmonėmis, su visa atsakomybe už jų nerūpestingus žaidimus. Tik nesužiūrėsi žmonių – ir nuneš juos vėjas po paraliais. Juk jais daugiau niekas nepasirūpins, juk daugiau šiame pasaulyje nieko nėra – tik žmonės ir dievai.

 

Atsakomybė už žmogų – tikrai dieviškas jausmas, gal net dieviškasis instinktas. Ne kiekvienam toks duotas. Paprastam žmogui duota tik daugintis, ir jis tai daro su dideliu džiaugsmu, lyg žaisdamas. Bet kad jis jaustų atsakomybę ir dar pagalvotų, jog daugintis reikia iš pareigos, – tai jam absoliučiai nesuvokiama. Todėl kai paprastą žmogų užgriūva pareigos našta, jau jam – tragedija. Tuomet jis keikiasi, kam taip lengvabūdiškai užsimanė daugintis, priekaištauja dievams, kad nesulaikė, bet būna per vėlu. Taip žmogus tampa dievu, ir jau amžiams gyvena nebe sau.

 

Principas labai aiškus: dievas gyvena dėl kitų ir yra atsakingas už visą pasaulį; jis visuomet yra kaltas, nors be kaltės. Kalti yra žmonės, bet negi iš jų pareikalausi? Tos būtybės pernelyg gležnos ir nepatikimos.

 

Taigi virš tavęs nebėra nieko, o žemiau tavęs – žemažiūriai žmonės, už kuriuos atsakai tiktai tu. Jie žiūri į tave, jie reikalauja, ir jų noras žūtbūtinis, tau jis yra privalomas kaip aukščiausias įsakymas. Verskis kaip nori, žmogaus norus privalai išpildyti. Tu gyveni tarp jų ir tu privalai vykdyti jų valią (tebūnie mano valia! – rėkia jie dievui į ausį) – daugiau dievas niekam nereikalingas. Todėl ir egzistuoji su vienintele mintim: privalau, nes žmonės žiūri į mane.

 

Į mane žiūri ne tik žmonės, bet ir visi šeimynykščiai – ir šunys, ir katės, ir net įžūlus žiurkėnas. Visus juos pamaitink, pašerk, visais pasirūpink, kad gyventų sau kaip rojuje. Tie nekaltieji šventai tiki, kad esi visagalis. Šventas naivumas. Ir privalai toks būti, kur dingsi.

 

Žmonės yra laimingi. Jie turi savo namelius. Katės ir šuniukai tuose namuose turi savo kampelius, pelės – urvelius. Tik dievas šiame pasaulyje jaučiasi laikinas ir neturi kur galvos priglausti. Jis net akių negali sumerkti, kankinasi dieną naktį, turėdamas tik vieną rūpestį – įtikti žmonėms.

 

Antai jie, žmonės, laigo – smagūs, linksmi, nerūpestingi. Kai kurie dar tik rėplioja keturiomis su žinduku burnoje, kiti jau ūgtelėję, pasišiaušę, išdidžiai dairosi į dievų pasaulį – ko iš jų dar pareikalauti! Dar kiti – jau žinduką pakeitę cigarete – kiloja linksmybių taurę, bandydami kuo ilgiau pratęsti nerūpestingą žmogaus gyvenimą ir išvengti dievų lemties. Jie dar drįsta ir spjaudyti ant dievų, jie purkštauja, jie užsidaro nuo jų savo pasaulyje.

 

Ak, tas žmogiškas pasaulėlis! Dievai jame nepageidaujami, neįsileidžiami. Paliekamas tik plyšelis aukoms pasičiupti. Kaip jau sakyta, ne žmonės aukoja dievams, bet dievai žmonėms. Žmogus nieko pats padaryti negali, todėl galvoja, kad dievas viską lengvai sukuria iš nieko. Žmogus rėkia: duok man duonos ir dar prie duonos visokių skanėstų! Duok ne tik šiandien, bet ir rytoj, ir visados, amen!

 

Žiūriu į žmones slėpdamas savo bejėgiškumą. Aš juk irgi norėčiau būti žmogumi, džiaugtis kaip ir jie, bet man jau nebegalima. Tik tapęs dievu susivoki, kad visas tavo ankstesnis gyvenimas buvo vien žaidimas.

 

Kaip žmogus tampa dievu? Ogi labai paprastai, nelauktai ir netikėtai, pats to nenutuokdamas. Žmogus yra sugundomas, nes jis yra kaprizingas savimyla. Trokšdamas dar labiau džiaugtis savimi, jis susiranda kokią deivę, kad mėgavimasis savimi būtų dvigubai malonesnis. Jis nori mylėti save kito žmogaus jausmais, matyti save kito žmogaus akimis, nes taip yra stipriau. Kas nors turi kiekvieną mielą dieną matyti ir liudyti paprasto žmogaus puikybę. Ir štai tada prasideda netikėti dalykai...

 

Iš tos didelės savimeilės atsiranda nauji žmonės. Nors šiaip pats žmogus, kaip buvo sakyta, nieko tikra nesugeba padaryti (net ir pats atsiranda ne savo valia, o dievų pradėtas), čia jam netikėtai pavyksta. Tokie yra senoviški šio pasaulio spąstai patikliems žmonėms. Ir taip vieną gražią dieną pamatai, kad jau esi už kažką atsakingas, kažkas laikosi tavęs įsikibęs ir nepaleidžia. Tavo pasaulyje atsiradę nauji žmonės visiškai pakeičia tavo reikšmę. Buvai tiesiog žmogus, smagiai sau burnojai prieš dievus, kasdien iš jų ko nors reikalaudavai, dabar – še tau! – jau pats esi dievas! Net ir namų deivė žiūri į tave kaip į visagalį – duok pinigų, aprenk mane, pavalgydink vaikus, mokėk už tą ir aną, – tiesiog verkti norisi. Šventas naivume!

 

Taip ir atsiduri gyvenimo rate, pačiame jo viduryje, iš kurio jau nepabėgsi. Tai ciklono akis, galios centras. Jame privalai būti stiprus, kitaip žmonės tavęs nesupras. Suki gyvenimo ratą neturėdamas teisės sustoti. Nes visas teises turi tik žmonės, – ne dievas. Jis tiesiog yra tas, kuris nuolatos privalo. Nes aukščiau dievo nieko nėra, o apačioje – tik žmonės. Linksmi, nerūpestingi, reikalaujantys dievo kūno, dievo kraujo. Imkit mane ir valgykit, ir gerkit ir, tatai darydami, permanykit. Kad virš dievo – tiktai žvaigždės, tik nemarumas, amžinybė ir kiti begaliniai dydžiai, – sunki dieviškumo našta.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)