tekstai.lt

Castrol&Petrol. Cinikų pjautuvas (Castor&Pollux. Rašytojų kūjis, 2007)

 

Castor&Pollux Rasytoju kujis
Castor&Pollux Rasytoju kujis
      Castor&Pollux. RAŠYTOJŲ KŪJIS. – Kaunas: Kitos knygos, 2007. – 303 p.

 

Vieną kartą išėjo trys vaikai į kiemą ir nusprendė žaist automobilį.

Vienas sako: „Aš būsiu variklis.“

Antras sako: „Aš būsiu vairuotojas.“

Trečias sako: „Aš būsiu benzinas.“

„O kaip tu jį žaisi?“

„Bėgsiu jums iš paskos ir orą gadinsiu.“

 

Ar ne tas pats pas mus atsitiko ir su dviem dvynukais, kurie tiesiai iš savo mentalinio darželio atėjo į literatūros kiemą ir pradėjo visiems šaukt: „Žaisim maištą! Žaisim avangardą! Išjudinsim pelkę! Padegsim „pisdomą“!“ Gerai gerai, bet kaip jūs tai, bambliai, žaisit? „O va taip – lakstysim visiems rašytojams iš paskos ir smardinsim orą! Kiek begalėdami! Bene kas ims ir padegs? O tai pasidarytų gaisras, skandalas, o tai išeitumėm į didį avangardą!“

 

Porą metų taip bėgiojo ir stengėsi, negali sakyt, skatino tą maištą kaip mokėjo. Diafragmą ištreniravo, rietėsi, stanginosi, kitą kartą, kai būdavo namie daugiau virtų žirnių arba rūgusio pieno pavalgę, ir visai smarkus „bum!“ išeidavo. Bet kaip nėra nė to gaisro, nė to didelio triukšmo, nė to gaivališko avangardo prisikėlimo, taip nėra. Nors tu ką. Tų dujų, atrodytų, kaip ir pakanka, bet kad niekas iš šalies degtuko nepakiša. O jei kas ir bando pakišti, pasipiktinti, patriukšmauti, – kaip J. Stauskaitė ar J. Mikelinskas, – nepasidega niekas daugiau, išskyrus trumpą pasipiktinusio degtuką! Tai gal jūsų dujos per skystos, broliukai? „Ne, čia ta prakeikta lietuvių literatūros pelkė!“ Ir tikrai. Oi, trūksta čia žiežirbos, kur tai matyta: dauguma ne padeginėja, bet uosto! Ir dar sako – visai skaniai kvepia! Tokių frazių dvynukų prisirinkta ir knygos priešlapiuose sudėta su kaupu. „Veiklos priežastis – kad lietuvių literatūrai būtų geriau“ (G. Radvilavičiūtė); „ C&P funkcionuoja kaip mūsų pasąmonė, t. y. vienintelė vieta, kurioje vis dar išlaikoma tiesos dimensija“ (A. Žukauskaitė); „deja, tenka pripažinti, kad jis rašo vis geriau; maža to, dirba tą neišliekantį, tačiau kiekvienai epistemai privalomą avangardizmo atnaujinimo darbą“ (G. Kazlauskaitė); „ taškosi nuosprendžiais, į kuriuos dažnąkart sunku žiūrėti rimtai, bet linksmai žiūrėti kartais smagu“ (L. Jonušys).

 

Ir kaput projektui. Ką tokioj pelkėj galima padegti? Čia taip drėgna, kad visos dujų atakos kondensuojasi į skystimą ir sėda ant žemės, taip ir nepasiekusios plaučių tų, kuriuos turėjo „ištručyt“ arba bent pagąsdint, kad slėptųsi. Jau apie gaisrą ar rimtesnį pasaulėžiūrinį konfliktą galima nė nesvajot. Vietoj atsakomųjų liepsnosvaidžių atakų, vietoj „naujojo kanono“ atkirčio, represijų ar cenzūros – še tau, prasidėjęs drungnas pripažinimas! Ir rėkė gi dvynukai, kiek galėdami stipriau, savo dar nemutavusiais balsais: mes dulkinam literatūrą, pažemint intelekto lygį norim, pasityčiot, ištrypt, priteršti, „o tada mekenti, mekenti, mekenti“! (p. 21) O rašytojai ir kritikai jiems: gerai, gerai, mums taip ir reikia, dabar tokie laikai, dar, dar! Dar palinksminkit! (L. Jonušys).

 

Betgi tai – istorinė katastrofa. Visas avangardinio maišto rezultatas: „pakalbėjo, kaip balon paperdė“ (cituoju LKŽ). Ana dar Kostas Korsakas sakė: jei Smetona manęs devyniolikmečio nebūtų įkišęs kalėjiman už komunizmą, anoks iš manęs būtų išėjęs trečiafrontininkas! O kaip dabar toj lietuvių literatūroj žaisti avangardą, kai nei jokių bendrų įstatymų, nei rimtų priešų nebėr? Vis dėlto priešų per daug neieškoję, blevyzgom nesilaistę ir pačiu žaidimu aistringai užsiėmę Liepsnojantis Šamanas ir Slombas padarė kur kas daugiau: nes patys kūrė. O ką gi pasiekė Castor&Pollux? Pasityčiota iš poros tuzinų lietuvių rašytojų, ir ką? Kur jų mielųjų kolegų reakcijos, „Šiaurės Atėnų“ redakcijos etikos kirbesiai? Nieko, tik vėsūs palaiminimai: blogi esat, bet darot visuomenei naudingą darbą. Viskas leista.

 

Galima semti įkvėpimą iš buvimo infantilu ar maištingu tyneidžeriu tik tada, kai šalia yra kažkoks tėvas, superego, norma, kanonas, – tada galima sirgti visom froidiškom jo žudymo fantazijom, naudotis jomis kūrybai, kaip tai darė vokiečių ekspresionistai & co. Bet kaip būti opozicijoj, kai taip nugeibusi pati pozicija, kaip susirgti Edipo kompleksu, kai tėvo nėr? Tie, kas turėtų atlikt pradedantiems avangardistams literatūrinių tėvų funkciją, ne traukia diržą, o tik kreivai šypsosi pro pravertų durų plyšį: ai, mes juk irgi beveik norėtumėm prisijungt... Va čia tai uždavinys lietuvių literatūros pasąmonei ir visiems jos „nemotyvuotiems gaivalams“, su kuriais dvynukai tapatinasi. Na tai kas, kad A. Žukauskaitė dar gąsdina kažkur pasislėpusiu Naujuoju Posovietiniu Kanonu – šioj konkrečioj situacijoj daugiau negu aišku, kad tai – iš esmės pasenusi paranoja. Ką daryti pasąmonei, kai trūksta sąmonės? Anksčiau dar buvo galima ją paterorizuoti „iš apačios“ ar netgi priversti išprotėti. Dabar kas beliko? Išprotėti pačiai pasąmonei? O gal postmodernizmui pačiam iš savęs išpostmodernėti? Bet jaučiu, kad dvynukų galvelės šioje vietoje ima keturgubintis – ne jiems tokie uždaviniai. Jie naiviai norėjo pakartoti seną šizofreninį konfliktą, kuris gali vykti tik kultūroj su vertikaliu stuburu, net ne toj balelėj, kurią vienas filosofas gerai pavadino – „lėkštutėlė lėkštelė“. Bet tada patį filosofą šie dvynukai pavadino lėkštu.

 

Nežinau, bet man atrodo, kad noras savo rašymus sudėti į knygą ir taip iš paskutinių pabandyti padaryt kažkokį „įvykį“ dvynukams kilo iš kraštutinės desperacijos, kad joks didesnis įvykis taip ir nepasidaro. Iš laisvų laikraštinių ir internetinių pakraštėlių Castor&Pollux puola į absoliučiai kanonišką ir hegemonišką kritikos rinkinio žanrą. Sutrikimą liudija jau tai, kad jiems kilo noras knygos priešlapiuose pasidabinti pakupiūruotomis, drungnomis autoritetų citatomis ir savo tekstus netgi pavadinti „kultūros kritika“. Jei nepasisekė būt avangardistais, tai būsim kultūrologais! Suprantamas nuovargis: daužai daužai tą pelkėtą mūsų literatūros žemelę kūju, vargsti pats ir kūjelis jau geibsta, o į šalis tik tykšta drumstas skystimas su amebom! Nieko kieto, ką dar būtų galima sudaužyti. Tai gal vis dėlto prieš vasarį lipt ant knygos ir kaifuot kaip visiems... mugėse reklamuojamiems postklasikams.

 

Pabaigoje truputį surimtėkime. Neperskaitė dvyniai „Raganų kūjo“, Malleus Maleficarum, to garsiojo viduramžių Europos inkvizicijos vadovėlio, iš kurio pasiskolino metaforą savo knygai pavadinti. O jame, aptariant pačių gudriausių Prancūzijos ir Vokietijos raganų kankinimo metodikas, yra svarbių pamokymų. Tėvai dominikonai Heinrichas ir Jacobas rašo: pasitaiko tokių ypatingų raganų, kurių pasiduoti ir prisipažinti brutalia jėga nepriversi. Jos būna atsparios kankinimams, nedūsta, neskęsta vandenyje ir netgi nedega ugnyje ant laužo. Tokioms raganoms palaužti inkvizitoriui reikia ypatingo intelekto. Jis turi – netgi rizikuodamas suteršti Šventosios Bažnyčios garbę – būti pažinęs slaptuosius magijos mokslus, konsultavęsis su žymiais alchemikais, gydytojais, mokslininkais ir netgi burtininkais. Tik tada, tardydamas raganą, jis gali suprasti, kokia yra jos nepažeidžiamumo paslaptis. Pavyzdžiui, ji gali būti tarp odos ir raumens užsisiuvusi kokį nors labai mažą, vos įžiūrimą užkeiktą talismaną, ir tik jį atradęs galėsi palaužti nelabojo galybę.

 

Ir ką gi jūs, dvynukai, tikėjotės su tais savo kūjeliais, made in provincial Lithuania, padaryti literatūrai? Gudri ji, ragana.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)