tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Tik penkiasdešimt Algimanto Baltakio eilėraščių (Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių, 2007)

 

Baltakis penkisdesimt eilerasciu
Baltakis penkisdesimt eilerasciu
      Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 72 p.

 

Algimantas Baltakis pradėjo Kauno meno kūrėjų asociacijos sumanytą (projekto vadovas Petras Palilionis) „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlę. Pirmasis laureatas, vainikuotas 1966 m. už rinkinį „Požeminės upės“, iki šiol nepraradęs savitumo. To paties pavadinimo eilėraštis – programinis praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio viduriui, kai atšylančio lyrizmo versmių buvo bandoma ieškoti paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Požeminės upės tampa nematomo, bet gyvo, maitinančio tikrumo ženklu: „Bet jų vanduo, švarus, vėsus, / Maitina šulinius visus.“ Iš esmės sinchroniškai su avangardine poezijos modernizacijos banga (1966 m. S. Gedos „Pėdos“, V. P. Bložės „Iš tylinčios žemės“, netrukus ir pirmosios M. Martinaičio „Kukučio baladės“) vyresnės kartos poetų kūryboje vyksta ir patetinio vienatonio kalbėjimo revizija, atverianti daugiau rezervų šnekamajai kalbai, paprastumui, tikrumui, nuoširdumui. Su savo kartos poetais A. Baltakis šiuose procesuose dalyvauja itin aktyviai. Bet lieka stipriai susaistytas su to laiko realybe, su istorija; įdomu, kad ir nedidelę – tik penkiasdešimties eilėraščių – knygelę poetas sudarė kaip savo poetinės istorijos manifestaciją; nuo pirmųjų eilėraščių iki dabarties. Iš kiekvieno rinkinio yra ką atsirinkti, kiekvienas laikotarpis turi ir duobių, ir pakilimų. Alternatyvų galėjo būti: nesunkiai įsivaizduojama ir iš „Požeminių upių“ sudaryta rinktinė. Arba vien dabartinė kūryba. Arba vien meilės lyrika, nors jos tomelis „Pusryčiai dviese“ išleistas tik prieš porą metų.

 

A. Baltakis tebėra rašantis. Suvedęs sąskaitas su savim ir laiku – gal ryškiausiai eilėraštyje „Laukiant dvidešimto amžiaus pabaigos“:

 

Mes kadaise garsūs, tituluoti,

Iškelti šėtoniškos bangos,

Nūdien laukiam amžiaus pabaigos,

Į save – lyg bunkerius – sulindę.

 

O per Lietuvą nauja banga

Ritasi ir pučia kitas vėjas.

Ir istorija naujus veikėjus

Scenon išstumia. Ką jie vaidins?

 
         

Toli gražu nelikęs nuošalėje. Kai kuriais atžvilgiais net atsinaujinęs – kokiomis „pusbaltėmis“, pusiau rimuojamomis eilėmis. Ar prie religinės meditacijos priartėjančia būsena. Nebeturintis įpareigojimų nei įsipareigojimų – atviresnis, intymesnis, pratęsiantis nuo „Strazdiškio elegijų“ išryškėjusią liniją. „Žvirblių žiemavietėje“ (2005) galima justi, kaip nematomai tekančios požeminės upės įgyja papildinį: „O žvirbliai neišskrenda niekur. / Jie lieka žiemot su manim.“ Istorijai paliktas įdomus liudijimas apie dviejų poetų likimus tūkstantmečių sankirtose: bosnių poetas Izetas Sarajličius siunčia sunkias žinias į Lietuvą savo poezijos vertėjui. Pėsčias paukštis (iš Iržio Šotolos epigrafo) suartėja su žiemojančiu žvirbliu ir varna. Ir Vilnius gražiai matomas nuo Varnų kalno („Vilnius nuo Varnų kalno“).

 

A. Baltakis buvo ir tebėra bendruomenės žmogus – jam rūpi kiti, kaip jiems sekasi, kaip jie gyvena. Yra gyvo gyvenimo nervo poetas – kas atsitinka jam, atsitinka ir gyvenimui, nes atskirai nieko nėra. Galime vadinti jo poeziją biografiška ar autobiografiška, galime vadinti tiesiog gyvenimiška: gyvas audinys, sudaigstytas gyvais jutimų siūlais. Patirtis leidžia eilėraščio tikrumu „pasibaisėti“ – laureatų bibliotekėlės knyga pradedama 1982 m. eilutėmis: „Koks tu, eilėrašti baisus! / Nuogai mus išrengi visus, / Ką slepiam netgi nuo savęs, / Liepi išnešti į gatves.“

 

A. Baltakiui švenčiant 75-metį iš naujo perverčiau jo knygas – iš pradžios, kaip ir jis kiekvienąkart pradeda savo istoriją. Yra eilėraštis (jis pakartotas ir recenzuojamoje knygoje), parašytas 1950 m. vasarą – „Žadėt žadėjo – nepadėjo...“, paties sunaikintas, o draugų išsaugotas:

 

Visi žadėjo. Niekas nepadėjo.

Paliko vienus mirkti kraujuose.

Kaip mūrai vyrai krito už idėją,

Virš jų plevena vien Šventa Dvasia.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

O mes, pakelti ginklo neišdrįsę,

Tik laužome iš sielvarto rankas.

Ir žinome: tie valkatos, tie driskiai

Mus gyvus melo duobėse užkas.

 

Yra ir kitokių – jau socializmo ideologijos. Bet daug kur pėdsakas dvigubas – kaip ir kitų, gabesnių, talentingesnių. Kartais eilėraštis išgelbstimas meistrystės – kaip jau chrestomatiniame: „Lyg ir Viduklė. / Lyg ir Vadokliai. / Smuklė. Ne smuklė. / Mes. Ar vaiduokliai.“ 1951–1956 m. tai buvo gana daug; dabar to siekti pradedama iš naujo.

 

Paviršiuje A. Baltakis – oficialesnis ir ideologiškesnis, giliau – lyrinis, nuoširdus tonas, minkšta lietučiui dulkiant melodija. Gerai matyti, koks eilėraštis artimas dainai; taip, vienų gražiausių dainų tekstų autorius. Tinkamas dargi postmodernioms grupėms, dainomis peržengęs savo laiką. „Nei per anksti, nei per vėlai“, „Ilgesio daina’’ – A. Baltakio tekstai skamba kone kasdien, kartais ir po kelis kartus. „Hiperbolės“ repertuare. 

 

Keista mintis, jei bandytum bent virtualiai suprojektuoti lietuvių poeto vidurkį ar modelį, jis, ko gero, būtų panašus į A. Baltakį. Aukštaitis kaip ir Antanas Strazdas (dargi iš Strazdiškių, apie kuriuos parašytos gražiausios jo elegijos), aukštaitiškojo lyrizmo kūrėjas – bent jau vienu kampu, kuris pastaraisiais metais pasmailėjo ir paaštrėjo, artimai susijęs su Antanu Miškiniu. Kasdienybės poetas ir nekasdienybės medituotojas; vieno gražiausių meditacinės lyrikos pavyzdžių – elegijos „Zarasų rasa, tylus gyvenime...“ autorius. Šnekamųjų poezijos intonacijų puoselėtojas ir kartu dainus, melodingas. Publicistiškas, bet ir ironiškas. „Pusė kaimo ir pusė miesto“: Kauno priemiesčio berniokas, kadaise akcentavęs savo proletarišką patirtį, o iš tiesų drovus kaimietukas, vargonininko sūnus, iš didelės, nelengvai besivertusios šeimos, kurioje augo septyni vaikai. Leliūnų parapijos žmogus, sunkiai ir ilgai rengęs apie Leliūnus knygą, lyg duoklę gimtinei atidavęs.

 

Ir iš recenzuojamos eilėraščių knygos matyti, kaip poeto yra branginami žmogiškieji ryšiai, kaip atkakliai kuriama jų ontologija. Tėvo sūnus („Baladė apie vagą“), motinos vaikas („Funikulieriumi“), iš gyvenimo išėjusio sūnaus skausmingai pasigendantis tėvas („Galupio elegijos“), savo artimiausių draugų įgaliotinis (dedikacijos Alfonsui Maldoniui, Justinui Marcinkevičiui), meilės lyrikos, kurios vis tas pats adresatas šmėkščioja ir nuotraukose, kūrėjas. Yra eilėraščių, kuriais reaguojama į pasaulio ir tėvynės likimą – lyg ir netikėtas, bet organiškas eilėraštis „Vakaro malda“. Arba 1991 m. liepos 31 d. parašyti „Medininkai“.

 

A. Baltakis lieka ir šmaikštaus žodžio poetas: žiūri ir reaguoja, mato ir perspėja. Televizijos manija, prikaustanti, uždengianti nuo pasaulio, net nuo velykinių varpų garso:

 

kai mus išjungsi dieve mano

su mūsų sankloda visa

iš televizoriaus ekrano

dar sklis vaiduokliška šviesa

 

Permąstantis visuomenę, viešuomenę ir šviesuomenę, mūsų prietarus, ydas, džiaugsmus ir kentėjimus. Kol gyvenimas yra, jis yra visoks. Tad visoks yra ar gali būti ir gyvenimo poetas. Tik penkiasdešimt A. Baltakio eilėraščių įtikina, kad ir trumpiausia poetinė istorija yra visa.

 

P. Palilionis iškėlė vertingą idėją ir sugebėjo pradėti ją realizuoti. Pirmojo „Poezijos pavasario“ laureato Algimanto Baltakio poezijos knyga yra ir istoriška, ir šiuolaikiška – dalį jos galima pasakoti, dalį dainuoti, dalį tyliai medituoti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)