tekstai.lt

Tomas Rekys. Amerika (1)

alt
alt
      Danijos pamokos

 

Kartą dar sovietiniais laikais lankiausi Danijoje – dalykinė koledžų (tuomet – technikumų) dėstytojų komandiruotė. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, reta galimybė Sovietų sąjungos žmogui išvykti į pasaulį. Viskas jame buvo nepaprastai įdomu ir reikšminga. Pamatyti, kas yra už tos atsivėrusios geležinės uždangos, buvo taip svarbu, kad kelionei ryžosi net vienas širdimi nesveikuojantis pagyvenęs vyras – vieno technikumo direktorius. Deja, smalsumo patenkinti jam neteko. Grupė vyko autobusu, kuris Lenkijos teritorijoje sugedo. Kadangi tai atsitiko savaitgalį, užtrukome. Dieną leidome laukuose, o nakčiai sulįsdavome atgal į autobusą. Ir tas direktorius neišlaikė. Infarktas, o vietos ligoninėje – ir mirtis. Jo kūną palikome Lenkijoje, patys tęsėme kelionę jau sutaisytu autobusu.

Daniją pasiekėme ankstų rytą. Kelionės tikslas buvo nedidelis miestelis, šioks toks rajoninis centras. „Sveiki atvykę į laisvę!“ – plačiai išskėtęs rankas iškilmingai sušuko mus pasitikęs vietinio koledžo dėstytojas, būsimas mūsų grupės vadovas. Tačiau ryto tyloje ir tarp mūsų tvyrančios rimties tai nuskambėjo pernelyg pompastiškai. Mums pasirodė nelabai suprantamas tas laisvės pabrėžimas. Kol kas težinojome vieną laisvę – išvykti iš Sovietų sąjungos. O kas laukia naujame pasaulyje, mums kol kas liudijo tik ano nelaimingo direktoriaus auka.

Danijos įspūdžių čia neaprašinėsiu, jų ir ne kažkiek. Bet tai, kas įstrigo, verta apmąstyti. Daugiausia bendravome su dėstytojais ir studentais. Vienas iš įspūdingesnių epizodų buvo toks atsitiktinis laisvas pokalbis su studentais. Kaip mokėdami angliškai aiškinome jiems, kaip pas mus sunku, kad mūsų mėnesinis atlyginimas teprilygsta jų dėstytojų dienos uždarbiui, kad kenčiame visokias cenzūras, laisvių suvaržymus ir t. t. Kai tas savo bėdas klojome jų dėstytojams, tie užjausdami supratingai lingavo galvas, tačiau ką galvojo, galas juos žino.

Užtat studentai buvo atviresni. Be jokių skrupulų žvelgė į mus paniekinamai! Pasijutome nekaip. Norėjosi šaukte šaukti, kad mes nekalti dėl okupacijos! Bandėme argumentuotai aiškinti savo situaciją, tačiau nesimatė, kad jie ką nors būtų supratę. Jie tiesiog viską įvertino savaip. Esi pavergtas, iškruštas (atsiprašau už tiesmukumą), vadinasi – silpnas ir skystas. Ir dar vapeni čia visa tai nesigėdydamas.

Mums patiems rodėsi, kad mes patys pilietiškumo požiūriu elgiamės netgi pareigingai, nes praskleidžiame komunistinės propagandos uždangą ir demaskuojame melą apie sovietinį rojų. Tačiau danų jaunimas gyvenimą suprato ne jiems nuobodaus politikavimo dvasia, o greičiau sportinių aktualijų aptarimo maniera. Kaip kad sergant už nacionalinę kokio nors sporto komandą – reikia laimėti, ir viskas. Pralošei – esi liurbis! O pralaimėjimo priežastys – kad ir kokios jos ten būtų – Sibiras, kolchozai, komunistų režimas ir ideologija – visai nesvarbios. Kiekviena šalis turi juodų savo istorijos puslapių, bet didžiuojamasi vis dėlto baltais lapais. Ir kaipgi danas, karingų vikingų palikuonis, čia nešyptels... Tada mintyse, pamenu, keiksnojau tų studentų neišmanymą, bet ir mes jiems pasirodėme kaip nieko nesuprantantys gyvenimo autsaideriai.

Šypsojosi man ir vienos gamyklos darbininkė už staklių, tik ne paniekinamai, bet liūdnai. Mūsų grupei patarė nesivaržyti, paklausinėti darbininkų apie jų darbą ir gyvenimą. Tad ir užklausiau tos pagyvenusios moterėlės (dauguma danų laisvai kalba angiškai) – kaip jai šis darbas? Puikiai! – atsakė lakoniškai. Ir nesiskundžiate, nesibijote? Ne! – jau net meiliai šyptelėjo už mano dėmesį, tačiau, kad bijo teisybės žodį ištarti, – perskaičiau akyse.

Ta gamykla buvo ypatinga, dauguma jos cechų įslaptinti, ir mūsų vadovai pasididžiuodami pasakojo, kad ne vienos užsienio valstybės svajonė būtų bent viena akimi žvilgtelėti į tai, ką dabar matome mes... Nežinau, kiek ji sukarinta, tačiau gamina guminius gelbėjimosi plaustus jūrų laivams. Jų pasiekimais iš tiesų yra ko stebėtis. Pavyzdžiui, viena normalios statinės dydžio kapsulė, numesta į vandenį, išsiskleidžia į dengtą plaustą, kuriame porą savaičių gali išgyventi net iki 20 žmonių. Ten įtaisyti įrenginiai, tiekiantys maistą ir gėlą vandenį. Kaip tik ta maisto bei vandens supresavimo technologija ir buvo laikoma didžiausioje paslaptyje. Ir tikrai – mums niekaip į galvas netilpo, kaip galima tiek daug visko suspausti į tas nedideles plastikines statines. 

Bet mus domino ir kitkas – darbo sąlygos bei darbininkų nuotaikos. Viskas ten šiaipjau idealu, išskyrus stiprų acetono kvapą. Acetonas įėjo į klijų sudėtį, kuriais buvo klijuojama plaustų guma. Jo kvapą mes vos ne vos ištvėrėme per tą susipažinimo turnė, o darbininkams jį kvėpuoti tenka nuolatos. Tiesa, ribotą laiką. Darbo reglamentas – penkeri metai. Ilgiau neleidžiama, kenkia sveikatai.

Vėliau, kalbėdamiesi su gamyklos valdžia, pasidomėjome ir darbininkų teisėmis. Ar gamykla gali darbuotoją atleisti laisvai, savo nuožiūra, ar ji tai turi derinti su kokiomis nors profsąjungomis? Mums pasirodė keista, kad į šį, rodos, paprastą klausimą valdžia ilgai ieškojo atsakymo, netgi tarėsi tarp savęs mums nesuprantama danų kalba. Ir pagaliau paaiškino. Gana lėtai, pabrėžtinai. Taip, darbuotojai nuolat stebimi, ir atleidžiamas blogiausiai dirbantis darbininkas. Tačiau žmonės atleidžiami ir planine tvarka, jei pasirodo, kad gamybai užteks mažesnio darbuotojų kiekio. Pavyzdžiui, jei ceche dirba dvidešimt žmonių ir bus paskaičiuota, kad užtenka devyniolikos, tuomet atleis ne vieną, o du darbininkus. Nes visada geriau kapstytis su mažesniu dirbančiųjų skaičiumi (reikia tik juos paspausti), nei vargti su jų pertekliumi.

Tada man pasidarė aiški ir tos moterėlės laikysena. Savo liūdna šypsena ji atsakė į mano baisoką neišsakytą klausimą: kada gi vėžį pasigausi? Tačiau tokių klausimų čia niekas neužduoda, bet ji susirūpino dėl kitko: ji gera darbininkė, ir tegul jos niekas netrukdo su provokuojančiais klausimais...

Lankėmės toje Danijoje ir viename nedideliame uostamiestyje – Esbjerge. Mus apgyvendino bendrabutyje. Išėjome pasivaikščioti, pasidairyti. Buvo gražus, dar nešaltas rudens vakaras. Staiga iš kažkur tvoskė nenusakomai šlykšti smarvė. Lyg ir išmatų dvokas. Bandėme sukti kita kryptimi – tas pats, visur kvapą gniaužia. Mūsų grupelė tiesiog bėgte pasileido link jūros, už miestelio ribų. Ten ir atsigavome. Stebėjomės, kaip gyventojai gali iškęsti tokią smarvę? Pavaikštinėję pajūryje gerą valandą ar daugiau, grįžome susirūpinę, kaip ten su tuo dvoku? Bet jis vis dar tvyrojo.

Šlykšti smarvė mus kamavo visą vakarą ir dar per naktį. Kambaryje mes, keli vyrai, dairėmės į langus. Jų uždaryti negalima – viduje tvanku, ir taip dusome, bet atvėrus – dar blogiau. Stengėmės daugiau būti koridoriuje – ten šiek tiek lengviau alsuoti, nors tai nebuvo išsigelbėjimas.

Beje, moterys čia gyveno atskirtos nuo vyrų, kitame bloke. Tokia čia tvarka. Net jeigu tai dėstytojai ir net jei vyras ir žmona – studentų bendrabučiuose jokios išimtys nenumatomos. Atskiri ne tik vyrų ir moterų kambariai, bet ir pastatai. Taip yra visuose rajoniniuose miesteliuose, kur tik lankėmės. Tačiau jokių nusiskundimų dėl to negirdėjome. Tėvynėje buvome visko prisiklausę apie nežabotą seksą kapitalizmo šalyse, apie palaidą studentų gyvenimą. Todėl, susidūrę su visiškai priešingais faktais, tikrai stebėjomės. Specialiai to klausimo nenagrinėjau, gal kitaip yra jų sostinėje, – mes matėme tik rajoninių lygių miestelius. Periferijoje, kaip žinoma, moralė dažniausiai būna konservatyvi.

Bendrabutyje sutikome kelis rusų studentus, atvykusius uždarbiauti iš Kaliningrado. Įsikalbėjome. Kaip ta smarvė? Pasirodo, vietinė žuvų apdorojimo gamykla kartkartėm atveria kažin kokius šliuzus ir priima naują žuvų partiją. O smirdi tai išskrostų žuvų atliekos... Siaubas! – baisėjomės, kaipgi galima taip gyventi? Betgi gyvena, tikino mus, įpratę čia visi. Ir ne kasdien smarvė tvyro, tik kai tuos vartus atveria. Iš pradžių ir jie galvojo, kad neištvers, bet kažkaip aklimatizavosi. Tik pamėginkite geriau įsiuostyti, patarinėjo mums, – ar ši smarvė neprimena rūgusios giros? Tarsi duonos gira garuotų! Iš tiesų – lyg ir panašu... Tai va, reikia tik pamankštinti smegenis, tada ir nosis pripras...

Laimei, ilgai „pratintis“ neteko. Kitą rytą dvoko nebebuvo. Iškvėpavom per naktį, ir vėjas išblaškė. Supratome – uždarė šliuzus. Tą pačią dieną, susitikę su kolegomis mokykloje, pasitaikius progai pasiteiravome apie šią problemą. Kokie kvapai? Kokia smarvė? – stebėjosi suglumę danai. Jie nieko nežino, pirmą kartą girdi. Gal jie gyvena kur atokiau, bet visas miestas tikrai skendėjo smarvėje – tikinome danus. Ir susilaukėme nuoširdaus pasipiktinimo. Kokias nesąmones paisto tie atvykėliai, kokie jie netaktiški! Mūsų miestelio oras visada grynas ir švarus! Susizgribome ir nutilome patyrę dar vieną savosios kelionės pamoką – apie danų ambicingumą ir patriotizmą. Gal tikrai jie prie tos smarvės taip įpratę, kad net nejaučia? Bent jau veidmainystės jų veiduose nepastebėjome.

Tuomet susimąsčiau, kad žmogui, ko gero, psichologiškai sunku pripažinti savo gyvenimo nepatogumus, taip pat visokius suklydimus. Juk pagal tai tave vertins, apie tave spręs kiti. Todėl išsivysčiusios kultūros etikos kodeksas – taktas, nutylėjimas, pagarba ir nesikišimas, kur nereikia. Žmogaus bėdos – tai tarsi nuogumas. Gėda, ir tiek. Tad jeigu jau sumanei kam nors pasakoti apie savo ar apie tautos kančias, tai vakarietiškam klausytojui pridurk (ar prikurk) ir gražių aplinkybių, kurios pridengtų tavo bėdiną nuogą kūną. Pavyzdžiui, kad tais baisiais sovietų laikais buvai įsitaisęs sočioje virtuvėje ir gerai sutarei su valdžia, todėl likai gyvas ir sveikas. Kitaip visiškai neteksi autoriteto. Auka visada yra apgailėtina...

 

 

Pastangos pažinti
 

Prisiminiau kažkaip vaikystėje skaitytą indų pasaką apie keturis neregius ir dramblį. Į ką panašus dramblys? – klausinėjo neregiai vienas kito. Ir palietę jį darė išvadas. Tas, kuris lytėjo straublį, nusprendė, kad dramblys panašus į storą virvę. Ausį lytėjęs neregys teigė, kad dramblys panašus į lotoso lapą. Apčiuopusiam koją dramblys rodėsi panašus į koloną, o ketvirtajam, palytėjusiam uodegą, dramblys buvo panašus į šluotą.

Į ką panaši Amerika? Prieš išvykdamas gana intensyviai klausinėjau, ieškojau iš ten atvykusių, skubėjau su jais pasikalbėti. Daugelio nuomonės iš esmės buvo standartinės. Amerika panaši į aukso gabalą. Tereikia smagiai padirbėti kirtikliu, ir atsivers laimingas gyvenimas. Į vieną kitą nestandartinę nuomonę daug dėmesio nekreipiau. Kažkas ten negerai, teigė kritiškiau nusistatę, bet konkrečiau suregzti minčių negalėjo. Vienam nepatiko dirbtinis pienas, kitam pagaugus kėlė plačios erdvės be žmogaus. Man tokie argumentai pasirodė nereikšmingi. Tai vis trumpalaikių kelionių įspūdžiai, kurie neperteikia esmės – galvojau ir guodžiausi. Galų gale tai juk smulkmenos. Esmę ir pats žinojau. Kad ir kas ten negero būtų, bet tai šalis, kur doru darbu galima prasigyventi.

Jau tiek daug buvau prisiklausęs apie darbo žmonių gerovę, apie valstybės pastangas rūpintis eiliniu žmogumi, kad ir pats norėjau tai patirti savo kailiu. Nejaugi nėra tokios šalies, kur žmogus galėtų tapti turtingas ir laimingas tiesiog sąžiningai, uoliai dirbdamas? Liaudies išmintis, kad nuo darbo būsi tik kuprotas, bet ne bagotas, tiko, suprantama, tik sovietiniam arealui. Juk Amerika kas kita! Tai – civilizacijos avangardas, rojaus paveikslas, kiekvieno darbštaus žmogaus svajonių šalis. Joje tikrai neturėtų būti nieko bloga.

Pamenu vienos savo giminaitės reakciją į Ameriką. Tai buvo dar gūdžiais sovietiniais laikais: užsienis daugeliui absoliučiai nepasiekiamas, bet jai geležinė uždanga šiek tiek prasivėrė. Ir prasivėrė ne bet kur, o tiesiai į Vašingtoną! Vyko ten kaip anglų kalbos specialistė į dviejų savaičių komandiruotę – konferenciją. Aplankiau ją sugrįžusią ir smalsiai laukiau, ką pasakys. Susijaudinusi, net springdama ta amerikietiško dangaus liudytoja iš pradžių tesugebėjo išstenėti vos vieną frazę: žinai, žinai... – tai vis dėlto rojus! Vėliau, kiek atsigavusi nuo tokio reikšmingo įvado, smulkiau papasakojo įdomesnį kelionės epizodą apie vieną grupės dalyvę iš Rusijos glūdumos. Ši, besilankydama maisto prekių supermarkete, ėmė ir išprotėjo. Pradėjo ten dainuoti dainas, šokti ir jau nebenustojo. Staigus skirtingų pasaulių pasikeitimas pavojingas smegenims. Vargšė moterėlė žvelgė į prekystalius, matyt, lygino visą tą gėrybių gausą su savo sovietinio miestelio parduotuvėmis, lygino, žinoma, ir kainas, ir kai sovietinė propaganda jos galvoje sukiužo, smegenys neišlaikė vakuumo...

Ypač apie Ameriką klausinėdavau ten gyvenančių tautiečių, kurie, man jau kuriant emigracijos planus, laisvai galėjo pas mus viešėti, gėrėtis Lietuva ir klausytis mūsų pasakojimų, kaip čia viskas blogai. Nors ir paradoksalu, kaip tik jie apie Ameriką galėjo mažiausiai ką nors papasakoti. Paprastai apsiribodavo kukliais mandagumo reveransais, telpančiais į vieną amerikinį OK! Pas juos viskas tik OK! – tarsi jiems už nugaros enkavėdistas stovėtų. Bet juk niekas nestovėjo, jie buvo visiškai laisvi, tad ir spoksojau į juos išpūtęs akis kaip į kokius dievaičius. Tai laimingi žmonės!

Kur kas daugiau apie amerikietišką aplinką pasakojo turistai ar trumpai pasisukiojusieji komandiruotėse. Jų informacija įspūdingiausia ir, be abejo, žavingiausia. Pasisvečiuoti turtingiausioje pasaulio šalyje! Įspūdžiai visuomet bus nepaprasti. Nenoriu neigti šventės vaidmens žmogaus gyvenime, – visos tos turistinės kelionės yra puiku. Tačiau blogai, kai visa tai painiojama su gyvenimu. Šventės juk – trumpalaikės. Argi nėra smagu suomiškoj pirty, kai įkaitęs trumpam pasineri į ledinį vandenį? Tikrai malonu. Bet jei pasiliktum tame vandenyje ilgam? Visam laikui? Jei iš šventiškos kelionės negrįžtum, o liktum laimės šalyje amžiams springti tais nuostabiais doleriais? Apie tai nespėji net pagalvoti, nes jau būni iššokęs laukan. Grįžęs į savo paprastą kasdienybę.

Deja, kitokia emigrantų lemtis. Jų kasdienybė jau praradusi krantus, jų tiesiog nebėra. Iš Amerikos taip lengvai neiššoksi. Ir iš dabartinės savo perspektyvos pažintį su Naujuoju pasauliu vertinčiau kitaip. Turistinis ar panašus Amerikos pažinimas yra lyg mistinis šydas, slepiantis tos šalies realybę. Tokie turistai nieko nepamatys, jie to stebuklingo dramblio neapčiupinės ir nesuvoks, į ką tasai iš tiesų panašus. Nebent kaip anie neregiai palytės uodegą ir parsiveš namo iliuzijas. Žmogui juk patinka visokios gražios vizijos. 

Pasaką apie dramblį kaip aliuziją prisiminiau neatsitiktinai. Šiaip buvau ją pamiršęs, bet nugirdau kartą šiuolaikinį tos pasakos variantą, tarsi tęsinį. Pagal naują versiją pasidomėjo žmogumi ir neregiai drambliai – į ką gi šis panašus? Ir vienas palietė žmogų koja. Žmogus panašus į plokščią daiktą... – padarė išvadą dramblys, ir visi kiti drambliai tai patvirtino. Galbūt tai doleris?..

 
 
Ištikimas euforijai
 

Skrendame į Ameriką. Visa šeima. Lėktuve su manim – žmona ir du paaugliai vaikai: vyresnė duktė ir jaunesnis sūnus. Ir dar aštuoni lagaminai lėktuvo bagažinėje – visas mūsų buvęs gyvenimas. Su Lietuva nutraukėme visus ryšius – darbovietėse iškėlėme išleistuves, pardavėme butą, atsibučiavome su giminėmis ir draugais. Nors Amerikoje mūsų niekas nelaukė – joks dėdė ar teta, tik už pinigus sutartas asmuo, kuris laikinai priglaus. Sakytum, su protu susipykome. Ypač aš, kaip šeimos galva. Prisipažinsiu, ideologiniai prieštaravimai sunkiai derinosi ir mano smegeninėje. Vis dėlto, šiek tiek išmanydamas žmonių psichologiją, mėginau guosti artimuosius: turite bent žinoti, kad visa Lietuva mums pavydi! O tai jau šis tas...

Jei rimčiau, tai logika paprasta. Norėjosi būti kažkuo naudingu Lietuvai! Knietėjo ir man įdėti savo indėlį į taip visų išsvajotą, lauktą ir iškovotą Nepriklausomybę. Sovietinį pasą pakeičiau į naują lietuvišką, iš to džiaugsmo net vardą pasikeičiau (į naują pasą įkaliau krikšto vardą – kodėl jis turi būti tik simbolinis?). Biografijos keisti nereikėjo, nes niekur nieko prisidirbęs nebuvau.

Metas buvo aktyvus – tiek aplink visokių permainų, krutėjimo, skubėjimo dirbti ir kažką nuveikti atgimusios Tėvynės labui. Kam koks mūrelis nuskilo, kam dar ir su ežeru kartu, kas pasičiupo kokį daugiabutį Vilniaus senamiestyje... Radosi ir konfidencialios sąskaitos Šveicarijos bankuose, tiesa, apie tai nesiskelbiant. Yra dalykų, apie kuriuos šaukiama garsiai, ir yra tokių, kurie kukliai nutylimi. Tokiems kukliems darbeliams slėpti ir egzistuoja neutralitetu pasižyminti Šveicarija. Tiesa, ji buvo svarbi tik patiems stambiausiems banginiams.

Tačiau reikšmingi Lietuvai norėjo būti ir eiliniai bėdžiai. Tokie būna ypač jautrūs, taip pat ir visokioms gyvenimo permainoms. Juk savižudybių skaičiumi Lietuva pasaulyje yra beveik pirmaujanti. Na, bet aš tuomet buvau kupinas optimizmo. Siekiau bent kiek prisiderinti prie naujų laiko vėjų, dairiausi, kaip čia ir man įgijus kokio svorio. Nepatogu buvo likti senose vėžėse, gyventi kaip anksčiau, nieko nekeičiant. Išeina, kad tarsi būčiau likęs kažkoks sovietikas (arba – kvailio vietoje). Todėl ir „Žalios kortos“ pildymo blankas man tada rodėsi kaip tik tai, ko reikia – reikšmingas patriotinis aktas. Juk su pačiais amerikonais rengiuosi draugauti! Tai – laisvės gynėjai ir mūsų tautos bičiuliai.

Loterija – tai tik atsitiktinumas, bet visai rimtai bandžiau ir kitus, realesnius, gyvenimo pakeitimo variantus. Nors mano amžius tada grėsmingai buvo palinkęs link nurašomųjų ribos, vilčių atjaunėti kartu su laisva Lietuva nepraradau. Taikiau net į kai kuriuos geresnių pozicijų konkursus, nors įstaigos gal ir pernelyg autoritetingos buvo. Ką ten įstaigos – dievų Olimpas! Ministerijos ir net Seimo rūmai... Visais atvejais lindau, suprantama, per šiokias tokias pažintis, kurios man buvo tik tiek naudingos, kad iš anksto informavo apie laimėjusįjį, dar net neprasidėjus konkursui... Nebegaišdamas su tų konkursų farsais sutaupiau laiko, tačiau Lietuvoje laikas tada dar nereiškė pinigų. Reikėjo ir toliau ieškoti kažko tikro. Kaip tik tuo metu laimėta „Žalia korta“ ir buvo tikras dalykas. Visi mane tik sveikino, džiaugėsi. Gal mintyse pasakydami žinomą priežodį: mažiau žmonių, daugiau deguonies...

Tada daug kas svaigo euforija. Kitaip vietoj garbingų palydų į Ameriką būčiau sulaukęs bent priekaištų arba gavęs tai, kas labiausiai tokiu atveju priklausytų – spyrį į pasturgalį sėkmingai kelionei. Pareiga, pasiaukojimas, kryžiaus nešimas – visa tai suvokti kliudė mano sugadintos smegenys.

Kažkada skaičiau Krylovo pasakėčią apie lapę, kuri labai norėjo vynuogių, kabančių aukštai už tvoros. Šokinėjo, stiepėsi kaip įmanydama, bet taip ir neįstengė pasiekti. Nusispjovusi nubėgo patriotinių dainų giedoti. Bet aš galvojau savaip: pasakėčia moko, kad nebūtume tokie, kaip toji laputė. Todėl niekur nebėgau ir vynuogių nekeikiau, o iškeliavau pats – tiesiai į vynuogių šalį...

Šalia visų mano teorinių išvedžiojimų praktiniai argumentai buvo paprasti – blogiau kaip Lietuvoje tikrai nebus. Blogiau gali būti nebent kokioje trečiojo pasaulio skylėje. Bet ar gali kur nors būti geriau nei Amerikoje? Klausimas retorinis...

Tad prispaustas šios dilemos nusprendžiau, kad civilizacijos avangarde tikrai neprapulsiu. Net jeigu viską ten pradėsiu nuo dugno. Tuo labiau, kad nuo dugno ir nepradėsime: važiuojame juk su visu savo gyvenimo bagažu, kuris ne vien lagaminuose. Tai pirmiausia mūsų dvasinis turtas – išsilavinimas, apsiskaitymas, bendra europietiška kultūra. Vis tai yra daug, bet vėliau supratome, kad Amerikai tai visiškai nereikalingas balastas. Kultūra gerai, jeigu ji išmokė žmogų nuolankumo, bet šiaip ten naudingiausi yra tavo raumenys. Dar apsukrumas, gudrumas, jei tokio turi – savo paties labui.

Savo atvejo nepriskirčiau protų nutekėjimo problemai, nes Lietuvoje dirbto intelektualinio darbo Amerikoje netęsiau. Iš principo. Man buvo gaila vieno dalyko – palikti savo mokyklos studentus. Svarbiausia, ir jų pačių buvau vertinamas, ir išsiskyrėme nelinksmai. Tad mintyse pasidariau įžadą, kurio ir laikausi: Amerikoje neieškosiu darbo pagal turėtą profesiją. Tariau sau – dantimis žemę arsiu, iš bado dvėsiu, bet Lietuvos studentai man liks paskutiniais. Kitaip išeitų, lyg savuosius būčiau išdavęs – iškeitęs į kažkokius amerikonus. Jei viską ten darysiu dėl pinigų, tai ir uždirbsiu juos padoriu darbininko triūsu. Juk net Judas ir tas turėjo kažkokią sąžinę – pasikorė.

Vis dėlto kartą bandžiau dairytis darbo pagal kitą savo intelektualaus lietuviško kraičio sritį – kaip lituanistas. Užtikęs laikraštyje skelbimą apie lituanisto poreikį ėmiau ir paskambinau. Esu toks ir toks, gal galiu būti naudingas? Galbūt, atsakė nesveikai suvargęs jaunos moters balsas, jeigu jums tiks. Nes tai tik šeštadieninė lituanistikos mokykla keliems vaikams, ir ji toli – Čikagos šiaurėje. Ji priklauso kažkokiai (nebepamenu) lietuviškumo ideologijos žinybai, todėl dirbama visuomeniniais pagrindais – veltui...

Keista, pagalvojau, gyvena Amerikoje, nors dirba su sovietinio pareigingumo dvasia. Suprantama, tokios tautinės patriotinės intencijos yra gražios ir palaikytinos, bet joms reikia vienos sąlygos – būti laisvu pensininku. Aš toks nebuvau. Tai buvo paskutinis mano intelektualaus profilio karjeros akordas. Bent jau atpuolė rūpesčiai tvirtintis lietuviškus mokslo diplomus. Ne bėda – greitai įgijau kitokių specialybių, tiesa, darbininkiškų, bet užtat garantuojančių gerą gyvenimą. Ko gi čia važiavau, jei ne prasigyventi prakaitu savo?

 
 
Pirmieji įspūdžiai
 

Pirmas mūsų nusileidimas kitame pasaulyje – persėdimas Londone. Įdomi detalė – nustebusio oro uosto muitininko reakcija. Su emigracinėm vizom ir į pačią Čikagą! Sveikinu! – jo akys sublizgėjo nuoširdžiu pavydu. Tai sekasi žmonėms! – neiškentė nepasidalijęs įspūdžiu su savo kolega. Aš savo ruožtu susimąsčiau: iš kur jau toks skirtumas tarp Londono ir Čikagos? Argi ne visur tas pats rojus? Čia jau aiškiai padvelkė ne ideologijos, o labiau žmogiškos psichologijos ypatybėmis: visur gerai, kur mūsų nėra. Negi iš tiesų Amerika taip skirtųsi nuo viso kito kapitalistinio pasaulio?

Lėktuvui leidžiantis į Čikagos oro uostą mečiau smalsų žvilgsnį žemyn. Ir kaip ta Amerika atrodo, ypač jos dangoraižiai – gal lėktuvas užklius?..

Nors iš aukštai ne viskas gerai matėsi, bet vis dėlto pasijutau tarsi prabundąs... Iš viršaus šlovingoji Čikaga atrodė kaip akiai įprastas kolūkinis Lietuvos rajonas. Tik gal tūkstančius kartų didesnis. Kiek tik akys aprėpė, apačioje driekėsi tūkstančiai vienodų namukų, kuriuos gal ir buvo galima palaikyti rojaus gyvenimo ženklais (vis geriau nei Vilniaus daugiabučiai), tačiau dėl simetriško kvadratinio išsidėstymo bei ankštumo jie priminė visai ką kitą. Greičiau jau tipiškus darbininkų barakus. Visai kaip industriniuose sovietinės imperijos centruose.

Tolumoje driekėsi didžiulis Mičigano ežeras ir matėsi prie jo prilipę keli, kaip iš aukštai atrodė, neįprastai kuklūs dangoraižiai. Gėda prisipažinti, bet anksčiau galvodavau, kad dangoraižiais visa Čikaga nusėta. Ką ten Čikaga – visa Amerika tviskėdama kyla į padanges... Ar ne tokią ją matydavome atvirukuose, tautiečių siunčiamose nuotraukose? Manau, kad ne man vienam buvo susidaręs kaip tik toks šios šalies įvaizdis.

Tokį Amerikos įvaizdį susiformavau per visą savo sąmoningą antisovietinių pažiūrų gyvenimą, pasikliaudamas Vakarų radijo stočių pasakojimais, visokiais atvirukais su dangoraižiais ir pan. Tokios sąvokos kaip Dauntaunas (stambesnių miestų centras) tuomet net nežinojau – man visa Amerika buvo kaip Dauntaunas, juk radijo balsai visokių nereikšmingų gyvenimo detalių netikslino. Pavyzdžiui, kad Čikagos, kaip ir daugelio pagrindinių Amerikos miestų dauntaunus, supa daugiamilijoninės darbininkų masės, gyvenančios aplinkoje, kuri primena tipišką sovietinių kolchozų architektūrinį išplanavimą. O juk tie kolchozai buvo kritikuojami dėl architektūrinio vienodumo ir erdvės ankštumo. Bet tai puikiai atliepė sovietų ideologijos tikslus: monotoniška, vienoda aplinka turėjo pažaboti žmogaus mintį, jo dvasinius polėkius, niveliuoti asmenybę, visiškai pavergti ją darbui ir pan. Ta pati architektūrinė politika buvo įgyvendinama ir miestuose su jų daugiabučių namų rajonais. Todėl gerokai nustebau visa tai radęs Amerikoje, tik kur kas didesniais mastais...

Atsakymas čia aiškus ir be ideologinio aiškinimo: tokią architektūrą lemia elementarios fizinės galimybės. Žmonių vis daugėja, reikmės auga – visiems gyventi pagal vieną standartą daug ekonomiškiau. Štai milijardinėje Kinijoje ir aprangos tendencijos kaip kareivinėse – visi vienodais drabužiais, tarsi uniformomis. Kitaip pabandyk tokią masę aprengti ir dar pasotinti! Militaristinis dvasios muštras imperinių mastų valstybėse, ko gero, yra neišvengiamas.

Bet dabar jau daug kur pasaulyje iš įvairių kultūrų formuojasi lyg koks monolitiškas kapitalistinis gniužulas. Amerikoje galima įžiūrėti net antropologinį žmonių vienodėjimą. Ypač savo amžių nugyvenusius senukus – tiek vyrus, tiek moteris – galima suskirstyti į vos kelis žmonių tipus. Visi čia yra tarsi nusenę broliai, seserys ar netgi klonai: tas pats chemiškai ar genetiškai apdorotas maistas, vienodas gyvenimo būdas, per dešimtmečius mušama į galvas ta pati televizijos reklama. Taip visi ir supanašėja. Ką jau ten architektūra...

Dauntaunas (angliškai Downtown) – žemai (žemiau) esantis miestas. Nors pavadinimo kilmė yra kiek atsitiktinė, bet daugelio miestų istorinė pradžia kaip tik tokia ir yra – prie vandenų, žemupiuose. Europoje paprastai tai įvardijama senamiesčiu arba miesto centru. Tačiau Amerikos senovė palyginti jauna, patys seniausi pastatai buvę laikini mediniai ir daugiausia jau išnykę, užleidę erdvę moderniai architektūrai. Vis dėlto Amerika išvengė pasaulinių karų nuniokojimo, todėl tame pačiame Dauntaune išlikę šimto metų senumo mūrai.

Čikagos Dauntaune daug biznio įstaigų, mokslo centrų. Apstu studijuojančio jaunimo iš Europos, taip pat daug komandiruotų žmonių ir turistų. Tačiau aš čia atvykau ne studijuoti ar grožėtis miesto įžymybėmis, bet gyventi ir dirbti. Tik neturėjau supratimo apie šių dviejų sąvokų tarpusavio santykį Amerikoje. Dirbti čia galima ir užsidirbti taip pat. Kiek kitaip su gyvenimo samprata. Čia sužinojau ir patyriau tokių dalykų, apie kuriuos gimtinėje neturėjau jokios nuovokos – depresija, neviltis, senatvinis išprotėjimas (čionykščiai lietuviai jį vadina tiesiog nukvakimu – tai dažniausiai pasitaikanti senatvės liga, nors, sako, prasideda dar jaunystėje). Bet daugiausia žmonės čia yra tiesiog užguiti.

Visame Čikagos regione priskaičiuojama per dešimt milijonų gyventojų, pačiame Dauntaune – netoli trijų milijonų. Nors dauguma emigrantų gyvena aplinkui Dauntauną, tačiau jį mato tik sapnuose arba televizijos ekrane. „Žalią kortą“ gavai ne tam, kad tarp dangoraižių maltumeisi, bet kad pluštum savo barakų pasaulyje dėl to paties Dauntauno klestėjimo.

Dažnas dėl tų barakų aprašymo suabejos ar pasišaipys: juk amerikietiškas būstas karališkus palocius primena, bent jau filmuose matome, kokie jie yra gražūs ir jaukūs. Kaip čia dainuojama: Home, sweet home... Gyvenk ir džiaukis! Bet jei patikslintume, kiek žmogus tame savo būste buvoja, apie amerikietiškus namus kiltų visokių minčių. Jau patyriau, kad ne man vienam absoliučiai jokio skirtumo – ar tu gyveni rūmuose, ar vieno kambario bute. Neretai iš darbo grįžtama tik apie vidurnaktį ir tiesiai lovon, kitą rytą vėl į darbą. Dėl tokių aplinkybių „gero namo“ sąvoka, aišku, nepakito, tačiau pakito individo ir jo būsto sąveikos supratimas. Namas šiaipjau skiriamas žmogui gyventi ir išreiškia tam tikrą egzistencinį patogumą, bet laikas daro savo, todėl tos žmogiško gyvenimo vertybės priverstos keistis pagal laiko dvasią. Juk dvasia yra kapitalistinė, todėl namas pirmiausia yra kapitalo indėlis ir kartu biznis! Namą galima parduoti, galima nuomoti, o gyventi jame nėra svarbiausia.

Tad patikslinu provokuojantį barakų terminą: čia barakinis pats gyvenimo stilius, tegul ir klestinčiuose namuose. Kita vertus, Čikagoje gausu ir nusmurgusių namiūkščių, kuriems dar toli iki Lietuvos kolchozinio būsto lygio.

Tik atvykęs apie namų palaimą, suprantama, negalvojau. Bet dairydamasis aplinkui nejaučiau ir optimizmo. Gyvenimas kolchozinio tipo aplinkoje man visada atrodė nenormalus. Juk tai tarsi rezervatai, supami laukų ir miškų masyvo. Deja, kapitalistinis kolchozas dar siaubingesnis – jam nei galo, nei krašto. Dešimtys kilometrų iš tikrųjų vien tų pačių vienodų vienaaukščių ar dviaukščių namų, tų pačių lygių, nuobodžių gatvių. Ir vienodų parduotuvių prie didesnių sankryžų su absoliučiai tomis pačiomis prekėmis. Jeigu Lietuvoje išeisi iš kokio miestelio, kad ir pasivaikščiodamas, tai neišvengiamai atsidursi gamtoje. Gali pasidžiaugti ir vėl grįžti į miestą. Čia tokia egzistencinė galimybė visiškai eliminuota. Už vieno namo – kitas namas, už to – dar kitas, ir taip be galo. Jei tarp namų grupių atsiranda kokios properšos, jos ne praeinamos, tik pravažiuojamos. Šaligatvių ten nėra, o vienintelė pasitaikanti „gamta“ tėra neperžengiami brūzgynai. Tai sąmoninga gamtos atskyrimo nuo žmogaus politika, ir teigiama, jog tai daroma pačios gamtos labui. Na, ir siekiant apsaugoti nuo jos industrinio pasaulio elementą – žmogų.

Amerika – civilizacijos citadelė ir žmogus joje nuo gamtos atitrūkęs labiau nei kur kitur pasaulyje. Kuo arčiau Dauntauno, tuo mažiau gamtos. Pastatai susigrūdę, susispaudę šonais, žemės tėra vos ne vos už galinės sienos – šuniui uodega užkloti. Dažnas vaizdas pro šoninius namo langus – beveik ranka pasiekiama plika kaimyno namo siena. Užtai daugelis namų šoninių langų ir neturi. Kam tas langas, jei už jo nieko nėra?

Vis, nuvykę į Ameriką, pirmiausia stengiasi aplankyti jos sanctus sanctorum – dangoraižius. Kokia Amerika turtinga ir graži! Iš pradžių ir mes kažkaip rasdavome laiko pasivaikščioti tarp dangoraižių. Pastovėdavome galvas užvertę, nuotrauką vieną kitą pasidarydavom, pasiųsdavome į Lietuvą giminėms, draugams – tegul stebisi ir džiaugiasi. Aplinkui tokie civilizacijos tempai, reikšmingi vėpsančių turistų veidai. Toks pakilumas – štai aš esu čia! Šiame mieste! Aš galiu čia būti, praeiti! Ir jei susiduria mano ir kokio kito laimingojo žvilgsniai, maloniai vienas kitam linktelim! Jausdami solidarumą, suprasdami savo išskirtinumą. Juk čia ne kiekvienam duota būti.

Ir tikrai – ne kiekvienam. Greitai pajutau savo kailiu. Buvoti mieste, t. y. Čikagos centre, yra prabanga! Juk taip buvo nuo seniausių laikų.

Ir gana greitai pamiršau net kelius į tą Dauntauną. Tiksliau – kai tik pradėjau dirbti... Laimei, vėliau dėl savo darbo jame teko daug maišytis, tuomet ir prisižiūrėjau visko tiek ir tiek, bet jau kitomis akimis. Vietoj fotoaparato, suprantama, tampiausi kitokius reikmenis. Dažiau vonias, tąsiau baldus. Ir visko regėjau daug daugiau, nei šiaip turistai. Tai, ką mato jie, kasdien rodo televizorius, reklamuoja žurnalų paveiksliukai. Tačiau ar tokiu būdu galima pažinti svetimą šalį? Nusprendžiau, kad turistas iš tikrųjų niekur ir nebūna. Tai pati šalis įsiveržia į jį kaip įspūdžių srautas ir atsiveria kaip jo lūkesčius patenkinantis miražas. Bet tokie miražai paprastam žmogui – neįkandama prabanga. 

Tačiau pabandytų tokie keliautojai pagyventi čia be prabangos, pajusti rojaus šalies pamatus, jos dugną... Kai kur tokius tiesiog suėstų kanibalai.

Sykį svečiavausi pas panašaus likimo tautietį. Jis su šeima nuomojo butą dviaukščiame pastate, kurio užpakalinėje dalyje buvo nedidukė veranda. Ten kiek pastoviniavome. Aplinkui vaizdas buvo nekoks. Tipiškas pramoninio rajono peizažas – pajuodę ir apleisti šimto metų senumo pastatai. Nusifotografuok šiame fone ir nusiųsk namiškiams į Lietuvą – pasiūliau draugui. O tai vis makaronus kabiname, giriamės... Bet jis taip jau ir padaręs, tik atsakymo sulaukęs savotiško: ko čia skundiesi – taip gražiai viskas atrodo!.. Daugiau nuotraukų su savo aplinkos vaizdais niekam ir nesiuntė.

Iš tiesų, ar tu dangoraižį, ar šuns būdą fotografuotum, jei tik bus iš Amerikos – viskas amerikoniškai ir atrodo...

 
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)