tekstai.lt

Dalia Satkauskytė. Postmodernizmas kaip konjunktūra

 

Dalia Satkauskyte
Dalia Satkauskyte
      Neaprėpiamas postmodernizmas

 

Šiame straipsnyje visai nesirengiame pateikti išsamios ar sisteminės postmodernizmo teorijų apžvalgos. Nesirengiame ir išsamiau aptarti šiuolaikines lietuvių literatūros, taikydami Vakaruose nusistovėjusius (ar tikrai?) postmodernizmo kriterijus. Tiesą sakant, manome, kad daugeliu atžvilgių yra bergždžias reikalas pasidėjus liniuotę matuoti, kiek centimetrų lietuvių literatūros nusipelno postmodernizmo vardo, o kiek nurašytina archajiškesnėms (ar mažiau vakarietiškoms) paradigmoms. Lygiai taip pat bergždžia būtų demonstruoti savo apsiskaitymą ir pateikti konspektus veikalų, jau keletą dešimtmečių funkcionuojančių Vakarų intelektualinės minties apyvartoje. Iš tikrųjų koks nors išsamumas, aprašant postmodernizmo teorijas, vargu ar iš viso įmanomas: didesnių veikalų, kiek mažesnių studijų ir atskirų straipsnių apie šį reiškinį ir jo sklaidą šiuolaikinėje visuomenėje bei kultūroje yra tiek, kad tektų aukoti gyvenimą jiems studijuoti. Nuosekliai tuo užsiimant, medžiaga keliskart „pasidaugintų“, ir vargšas pasišventėlis suvoktų, kad aukojamo gyvenimo vis tiek neužteks, o postmodernizmo koncepcijų įvairovė ir prieštaringumas jį galutinai pribaigtų. Tačiau toks pasišventėlis vargu ar priskirtinas postmoderniems „herojams“, tai yra tiems „teoretikams“ (angl. theorists), kurie, anot Jonathano Cullerio literatūros teorijos vadovėlyje išspausdintos Anthony Haden-Guesto karikatūros, kartais yra blogesni už teroristus1.

Tačiau, kaip kiek toliau teigia J. Culleris, po ilgų studijų suvokti, kad vis dar daugybės dalykų neperskaitei ir nežinai, yra būdinga ir ne tik literatūros teorijos studijoms. Neaprėpiamumas yra viso šiuolaikinio mūsų gyvenimo bruožas2. Informacijos dauginimasis geometrine progresija ir jos prieštaringumas – šiuolaikinės epochos status quo, kuriame reikia kažkaip gyventi. Postmodernus „herojus“, žinoma, dėl to nesuka sau galvos, nepuoselėja nerealistinių planų ir nesiekia neįmanomo – aprėpti visumą, suprasti reiškinio esmę ir išspręsti ar bent suvokti prieštaravimus. Tokia veikla – iš sukritikuoto racionalumo amžiaus. Postmodernus „herojus“ žaidžia jam tinkamomis kocepcijomis, ištrauktomis iš konteksto citatomis ir ignoruoja realybę (nes jos nėra) ar istorines kūrinio funkcionavimo sąlygas („kas yra istorija?“). Tačiau palikime šį „herojų“ nuošalyje, nes ne jis yra mūsų tyrimo objektas ar tikslas. Šio fragmentiško ir neišsamaus (nes mes irgi nesiekiame neįmanomo išsamumo) tyrimo tikslai yra keli. Pirma, norėtume aptarti bent keletą probleminių postmodernizmo teorijos vietų, akivaizdžiai prieštaraujančių arba postmoderniais laikomų kūrinių struktūroms, arba suprobleminamų tų kūrinių istorinio ir socialinio funkcionavimo. Antra, šis klausimas keliamas ir atsižvelgiant į postmodernizmo sąvokos (ir reiškinio, kiek apie jį galima kalbėti) funkcionavimą Lietuvoje, kuris daugeliu atvejų susijęs su nekritišku sąvokos perėmimu visiškai neatsižvelgiant į gana specifinę posovietinės šalies situaciją. Trečia, mums rūpi paties postmodernizmo konjunktūrinis (kartais ir „korupcinis“) statusas – jis visada atsiranda reiškiniui kultūroje ir visuomenėje užėmus dominuojančią poziciją3.

Taigi kalbant apie postmodernizmą apskritai ir apie postmodernizmą kaip literatūros reiškinį, esama teiginių, kuriuos jau galėtume laikyti kone aksiomomis. Postmodernizmas kaip socialinis, episteminis, kultūrinis reiškinys, tam tikra mąstymo paradigma paprastai siejamas su vartotojų visuomenės susiformavimu po Antrojo pasaulinio karo, technologine revoliucija ir žinojimo legitimacijos radikaliu pasikeitimu, įvykusiu maždaug XX a. septintąjį dešimtmetį. Tai bendroji charakteristikų ašis, apie kurią sukasi galybė kitų daugiau ar mažiau konkrečių apibūdinimų: didžiojo naratyvo krizė, istorijos pabaiga, realybės ir subjekto išnykimas, simuliakrų įsigalėjimas, antiesencializmas, pliuralumas ir interdiscipliniškumas etc. Šie vienaip ar kitaip pabaigos ar neigimo temą varijuojantys apibūdinimai, daugeliu atvejų tiksliai nusakantys visuomeninę ir episteminę situaciją, kalbant apie kitas sferas, pavyzdžiui, meno, tampa klišėmis ir vartojami dažnai nesusimąstant, kas už jų slypi ir ar visais atvejais jie susiję būtent su postmodernizmu. Kaip ir pati postmodernizmo etiketė, šios charakteristikos dažnai klijuojamos viskam, kas pasitaiko po ranka.

Tačiau kažin ar kaip kitaip, ne klišėmis, be etikečių įmanoma apibūdinti reiškinį, kuris pats kvestionuoja naujumo ir originalumo galimybę? Ar pasirinkęs(-usi) postmodernizmą kaip tyrinėjimo objektą, tegul ir iki minimumo sumažinęs(-usi) keliamų klausimų ratą, nesijaučia panašiai kaip racionali musė, pakliuvusi į kalbinių žaidimų voratinklį? Vis dėlto pabandysime kaip nors tuose kalbiniuose tinkluose kapanotis.

 

Keletas klausimų, kuriuos iškėlė neaprėpiamos teorijos

 

Postmodernizmo sąvoka tampa dar komplikuotesnė ir neaiški, kai ją mėginama susieti su literatūra ir jos raida. Lieka tik sutikti su Ihabu Hassanu, kuris literatūrinio postmodernizmo aptarimą pradeda klausimu: „ ar postmodernizmas yra ir deskriptyvi, ir kokybinė, normatyvinė literatūrinės minties kategorija? O gal, anot Charleso Altieri’o, ji priklauso prie „iš esmės ginčytinų filosofijos sąvokų (essentialy contested concepts), kurių keliamai painiavai galo nematyti?“4

Nepaisant šio visą laiką virš galvos kybančio klausimo, literatūrinis postmodernizmas ar tai, kas šiuo vardu vadinama, gausiai aprašytas, išskirtos pagrindinės reiškinio ir „pavyzdinio“ postmodernistinio teksto savybės, kurių šiame straipsnyje atskirai neaptarinėsime. Tai rodo, kad I. Hassano išryškinta problema vėlesniuose tyrinėjimuose (taip pat ir lietuvių) transformavosi į neabejotiną teiginį: taip, postmodernizmas yra svarbi literatūrinės minties kategorija.

Tačiau šis teigimas nepanaikina daugybės ne tokių esminių (palyginti su I. Hassano iškeltuoju) klausimų. Štai keletas iš jų.

I. Periodizacijos problema. Ar įmanoma literatūrinį postmodernizmą laikyti epocha, tokia kaip klasicizmas, romantizmas, pagaliau modernizmas? Jeigu taip, kada ji prasideda? Kai postmodernizmas aptariamas platesniame visuomeniniame ir filosofiniame kontekste, atsakyti į pirmąjį klausimą linkstama teigiamai. Reiškinio pradžios taškas irgi maždaug aiškus, sutampantis su „postmodernaus būvio“ pradžios ar „postmodernaus posūkio“ (postmodern turn) tašku. Kai svarstomas literatūrinio postmodernizmo ir modernizmo santykis, riba nusakoma bendriau – tai laikas, kai modernizmo tradicija pradėjo išsekti, o kažkada buvę maištingi jo veikalai tapo aukštosios kultūros kanonu. Tuomet riba pasislenka ir tampa reliatyvesnė: postmodernizmo ištakų pradedama ieškoti jau prieš Antrąjį pasaulinį karą5. Skirtingos literatūros šį lūžį patiria skirtingu metu. Didesnė painiava atsiranda, kai apie postmodernizmą imama kalbėti kaip apie meninį stilių – tuomet postmodernistinės žaismės, ironijos, pastišo, lingvistinės savimonės, metonimijos principo ir pan. pradedama ieškoti vos ne nuo Homero.

II. Taigi ar įmanoma apibūdinti literatūrinį postmodernizmą kaip stilių?6 Mano galva, stilistinio savitumo paieškos, kalbant apie postmodernizmą, gali nuvesti arba į aklavietę, arba į begalinį postmodernizmo išplitimą laike. Nei pastišas, nei metonimijos dominavimas tekste, nei ironija ar parabolė, nei naratyvo išsišakojimas bei nunykimas ar mitopoetinių struktūrų naudojimas (sąrašas nesunkiai pratęsiamas) nėra specifiniai postmodernios stilistikos bruožai. Visa tai išbandyta modernizmo ir dar konkrečiau – avangardistinių sąjūdžių. Skirtumo tarp modernizmo ir postmodernizmo ieškoti reikia tikrai ne stiliaus lygmenyje. Anot Frederico Jamesono, „esminiai lūžiai tarp laikotarpių paprastai nereiškia visiškų turinio (pridurtume, ir stiliaus, kaip vienos iš reikšmės generavimo plotmių, – D. S.) pokyčių, o veikiau byloja apie tai, kaip persigrupuoja tam tikras skaičius jau buvusių elementų: įsivyrauja ankstesnėje epochoje ar ankstesnėje sistemoje buvę šalutiniai bruožai, o vyravę tampa antraeiliais. Šiuo atžvilgiu visa, ką mes čia apibūdiname, galima aptikti ankstesniuose tarpsniuose ir ypač tikrajame modernizme“7. Pasirodė simptomiška, kad skaitydama ištrauką iš garsios leidyklos išleisto veikalo, pavadinto „Postmodernizmo poetika“, neužtikau nė žodžio apie stilių8 (nors tikriausiai yra ir visai kitokių šio reiškinio „poetikos“ tyrinėjimų, tačiau mūsų keliamos problemos atveju tai nieko nekeičia). Vadinamojoje postmodernizmo literatūroje vyksta kitokio pobūdžio, galbūt tikrai radikalūs pokyčiai. Manytume, tą pokytį gana tiksliai apibrėžė pats F. Jamesonas, lygindamas pastišą ir parodiją: „Pastišas, kaip ir parodija, mėgdžioja ypatingą ir savitą stilių, stilistines kaukes, kalbėjimą negyva kalba, bet tai neutralus (išskirta mano – D. S.) mėgdžiojimas, be gilesnio parodijos akstino, be satyrinės gaidos, be vis dar glūdinčios nuovokos, kad esama normos, palyginti su kuria tai, kas mėgdžiojama, yra gana juokinga. Pastišas yra bejausmė parodija, parodija, praradusi humoro pojūtį…“9 Šioje citatoje „neutralus“, „bejausmis“ yra esminiai žodžiai, nusakantys postmodernistinį stilių, kuris retorikos požiūriu vargu ar kuo nors skirsis nuo modernistinio. Iš cituoto F. Jamesono straipsnio paaiškėja, kad tas neutralumas atsiranda, kai suardoma klasikiniam modernizmui būdinga signifikanto ir signifikato koreliacija, o tekstas virsta tiesiog signifikantų srautu – grynu kalbiniu žaidimu. Šiuo atžvilgiu galima sutikti su lietuvių poetu ir eseistu, knygos „Dioniso sugrįžimas. Chtoniškumas. Postmodernizmas. Tyla“ (2001) autoriumi Eugenijumi Ališanka, lyg ir antrinančiu F. Jamesonui, kad Naujosios kritikos (pridurtume – ir struktūralizmo ar semiotikos) priemonėmis neįmanoma (E. Ališanka sako griežčiau – negalima) perskaityti daugelio šiuolaikinių lietuvių autorių10. Negalima, nes signifikanto ir signifikato ryšys, pagaliau formos turiningumas literatūriniame diskurse yra viena pagrindinių šių teorijų prielaidų. Šias prielaidas postmodernizmo teorija nušluoja (ar bent nori nušluoti), palikdama skaitytoją grynų simuliakrų lauke. Tačiau tuoj pat kyla klausimas, ar kai kuriuos šimtaprocentiniais postmodernistais laikomus autorius, lietuvių ir ne tik, iš viso įmanoma perskaityti? Ar įmanoma atskirti grafomaniškus kliedesius (viskas tik žaidimas be jokios referencijos) nuo postmodernistinio šedevro?

III. Taigi ar postmodernizmui numarinus autorių, dar galima kalbėti apie autorinį stilių? Ar tebeegzistuoja talento kriterijus? Gal tobuliausias postmodernistinis rašytojas yra kokia nors skaitmeninė sistema? Ar „mirusiam“ autoriui apskritai rūpi skaitytojas, kuris dažnai vadovaujasi įdomumo kriterijumi ir tiesiog ieško pramogos? Pagal postmodernistinę (a)logiką neturėtų rūpėti. Nes visa apimantis pabaigos (niekio, apokalipsės etc.) postulatas numarina ne tik autorių, istoriją, meną, bet ir patį skaitytoją. „Jeigu postuluojamas nereikšmingumas ir progresuojantis panaikinimas arba nusitrynimas, tai kam apskritai rašytojams rašyti, o skaitytojams skaityti?“11 – į tokią aklavietę, George’o Steinerio nuomone, nuveda dekonstrukcija, esmiškai susijusi su postmodernizmu. Tačiau yra ir kitas postmodernizmo postulatas – apie ribos tarp vadinamosios „aukštosios“, elitinės, ir „žemosios“, masinės, kultūros išnykimą arba masinės kultūros formų infiltravimą į elitinę (ar čia ir neprasideda tradiciškai suprantamo meno mirtis?). Šiuo atveju postmodernistiniam rašytojui skaitytojas dar ir kaip rūpi – jis, kaip vartotojas, garantuoja menininko sukurtos „prekės“ paklausą. Gerai suregztas naratyvas, nepaisant visų jo atsižadėjimų, dažnai kaip tik yra tokia garantija.

IV. Tad ar postmodernizmas tikrai „pribaigė“ naratyvą (tiksliau, linijinę jo raišką, kuriai būdingas ryškus siužeto ir fabulos sutapimas), pradėtą ardyti jau modernizmo? Ar mūsuose (t. y. Lietuvos teoretikų darbuose) nesupainiojamas „didysis naratyvas“, metapasakojimas Jeano-Franēois Lyotard’o12 vartojama prasme – kaip žinojimo legitimacijos diskursas – su pasakojimu kaip literatūrine forma arba tiesiog siužetu? Kai J.-F. Lyotard’as teigia, kad pasakojimas yra esmingiausia paprotinio žinojimo (išskirta mano, – D. S.) forma13, tai jis ir turi galvoje žinojimą, apimantį ir literatūrą, bet nesutapatinamą su literatūra ir pačiu jos pasakojimu. Tai, ką postmodernizmas padaro su literatūrine pasakojimo forma, yra panašu į tai, ką jis padaro su stilistinėmis priemonėmis, t. y. „pažeidžia“ signifikanto ir signifikato sutartį, perveda ją į signifikanto plotmę ir paverčia kalbiniu žaidimų lauku. Be abejo, toks pasakojimas, kaip ir kiti žinojimo būdai, nusigręžia nuo „pamatinio pasakojimo“, kurio pavyzdys, be J.-F. Lyotard’o paminėtos prasmės hermeneutikos14, tikriausiai yra ir tikėjimas literatūra kaip „amžinųjų vertybių“ saugotoja ir skleidėja, auklėjimo priemone ar socialinės refleksijos vieta. Šiuo požiūriu postmodernus gali būti ne tik aptrupėjęs ar išsišakojęs siužetas ar visai besiužetis diskursas, bet ir iš pirmo žvilgsnio gana įprastas, nuoseklus pasakojimas, kokiu, pavyzdžiui, kovodami dėl skaitytojo dėmesio, meistriškai manipuliuoja garsūs postmodernistiniu laikomo romano kūrėjai Umberto Eco ar Johnas Fowlesas.

V. Žinoma, šių autorių kuriami pasakojimai tik iš pirmo žvilgsnio paprasti – bet kuris intertekstualumo specialistas, susidūręs su tokiu „paprastumu“, tik trintų rankas. Klaidinantis yra ir jų siužeto linijiškumas, dažnai slepiantis sudėtingas pasakojimo strategijas. Tai užmaskuotas dvigubas žaidimas – viena vertus, taikoma į patį archajiškiausią skaitymo malonumo poreikį (poreikį klausytis „istorijų“), kita vertus, – į universitetų auditorijas ir literatūros profesorių ar kultūros teoretikų dėmesį. Kitaip sakant, tekstas modeliuojamas pagal išankstinį teorinį modelį ir išradingai jį iliustruoja. Tačiau gal tas dvigubas žaidimas, verčiantis vienu metu įsitraukti į tekstą ir išlaikyti distanciją, yra vaisingas kompromisas, viena iš nedaugelio likusių galimybių išsaugoti pačią literatūrą? Turime galvoje literatūrą kaip, tradiciškai kalbant, žodžio meną arba, kitaip sakant, ypač turiningos formos diskursą. Mat kita literatūros kryptis, laikoma postmodernistine, gerokai artimesnė populiariajai literatūrai, ji suka žurnalistinės greitakalbės, trumpo sakinio link, kur „žodžio menas“ dažniausiai pasirodo tik šmaikštaus kalambūro lygmeniu15. Suprantama, tai perdėm supaprastintas kategorizavimas, bet manytume, kaip tik šie du postmodernistine laikomos literatūros variantai yra populiariausi tarp skaitytojų. Taigi skaitytojas vis dar labai gyvas, nors ir įgijęs naujų bruožų (ar sustiprinęs visada turėtus).

 

Būtinybė ar konjunktūra?

 

Galima būtų išvardyti dar ne vieną, F. Jamesono žodžiais, antinomiją16, kuri būdinga postmodernistinės literatūros diskursui ir diskursui apie ją. Bet koks postmodernistinis tekstas, sekdamas savo paties teorijomis, ir turėtų būti antinomiškas, provokuojantis, šaltai ir sąmoningai erzinantis. Pozicija, kuri adresato atžvilgiu daug kuo primena avangardą. Tuo požiūriu, kaip ir dėl stilistinio panašumo, kartais mėginama užginčyti postmodernizmo kaip estetinio reiškinio savarankiškumą: esama nuomonės, kad mene ir nėra jokio postmodernizmo, tik dar viena avangardo banga bendroje modernaus meno jūroje. Tačiau, anot Terry Eagletono, postmodernizmas yra niūri XX a. pradžios avangardo iškeltų antireprezentacinių nuostatų parodija. Skirtingai nei avangardas, šis reiškinys neprotestuoja prieš mimetizmą: menas nieko nebeatspindi, nes nebėra ko atspindėti17. Dar vienas radikalus požiūris į postmodernizmą kaip visuomeninį ir socialinį reiškinį: jis traktuojamas kaip konstruktas, kurį po 1968 m. politinio idealizmo žlugimo paleido į pasaulį nepatenkinti radikalai, siekę suteikti reikšmingumo savo alternatyviai intelektualinei veiklai18. Tačiau jei konstruktas (arba simuliakras, kalbant postmodernizmo klasikų terminais) taip paplito po pasaulį ir užbūrė protus, ar jis nepatvirtina postmodernizmo būtinybės?

Nėra prasmės neigti, kad postmodernizmas literatūros teorijoje ir praktikoje buvo ir tebėra neišvengiamybė, išprovokuota ir pasikeitusio pasaulio, ir pakitusio jo suvokimo. Teorija neatsitiktinai eina pirmiau praktikos – kaip jau minėjome, turbūt nė vienoje estetinėje doktrinoje nebuvo tokio abipusio poveikio. Jo rezultatas – „teorijos“ diskursas, nebesutampantis su tradiciškai suprantama literatūros teorija19, tačiau apimantis ir ją, ir pačią literatūrinę praktiką, neretai ją tiesiog užgožiantis. 

G. Steineris, kuris atkakliai gina vadinamojo liberaliojo humanizmo pozicijas ir protestuoja prieš teorinio diskurso perviršį šiuolaikinėje kultūroje, vis dėlto nedvejodamas teigia, kad dekonstrukcijos, bene ryškiausios minėto pobūdžio „teorijos“, iššūkis yra nepaneigiamas. „Ji įkūnija, iškalbingai ironizuoja gilumines nihilistines išsilavinimo, suvokimo ar veikiau neperpratimo išvadas, kaip jas privalu pareikšti ir priimti epilogo laikais“20. Epilogo laikai, kurių padariniams aptarti ir skirta didžioji G. Steinerio knygos dalis, – tai ne kas kita, kaip tas pats postmodernizmas, tuo labiau, kad jų atėjimas akivaizdžiai siejamas su informatique įsigalėjimu21. Sutarties tarp žodžio ir pasaulio anuliavimas, sulaužyta sutartis su senosiomis reikšmės ir prasmingumo šmėklomis, Baigiamojo žodžio nihilistinė logika, žaidimų arena – poetiški apibūdinimai to, ką teoretikai vadina signifikato ir signifikanto koreliacijos išnykimu ar kaip nors panašiai.

Žodis „konjunktūra“ kildinamas iš lotyniškojo conjungo (sujungiu) ir reiškia susidėjusias aplinkybes, sąlygas, susidarusią padėtį, galinčią turėti įtakos kuriam nors dalykui. Taigi šiuo požiūriu postmodernizmo pavadinimas konjuktūra neturi jokios neigiamos konotacijos; tai tiesiog kitas terminas nusakyti jo sąsajoms su laiku, istorinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis. Šia prasme konjunktūriški yra visi estetiniai sąjūdžiai, kryptys ar epochos. Tačiau žodis „konjunktūra“ mūsų sąmonėn yra įėjęs kita reikšme – kaip sąmoningas prisitaikymas prie aplinkybių, sąlygų, susidariusios padėties, dažniausiai siekiant naudos. Ar postmodernizmas bus suvokiamas kaip konjunktūra pastarąja prasme, priklausys visu pirma nuo vertintojo pozicijos. G. Steineris, akivaizdžiai stovįs sukritikuotos metafizikos pusėje, postmodernizmą laiko „oportunistiniu gyvavimu reikšmės atžvilgiu“22. Taigi pripažinęs reiškinio neišvengiamumą, vis dėlto drąsiai užima „senamadišką“ oponento poziciją. Vieno svarbiausių postmodernizmo teoretikų Jeano Baudrillard’o situacija dviprasmiškesnė (postmoderni par excellence?). Kultūrą jis apibrėžia kaip „paslapties, suviliojimo, iniciacijos ir ribotų mainų vietą“ ir postmodernistinės „kultūros“ šiai sferai akivaizdžiai nepriskiria: „Nuo šiandien vienintelė tikra kultūrinė praktika – masinė, mūsų kultūra (nebėra jokio skirtumo) yra manipuliacinė, atsitiktinė, ženklų labirinto praktika, nebeturinti jokios prasmės“23. Tačiau jis kalba apie to, kas liko – simuliakrų, tuščių ir indiferentiškų formų – melancholiją ir žavesį24. Tad vargu ar šio autoriaus poziciją galėtume pavadinti konjunktūriška. Konjunktūriška pozicija yra abejinga, ciniška ar bent neutrali, o melancholija ir nihilizmas, tegul ir priskiriami ne subjektui, bet vertinamam pasauliui (tiesą sakant, tai tik gana triviali retorinė priemonė), netyčia išduoda prasmę turinčio pasaulio ilgesį, net ir suvokiant, kad grįžimas atgal neįmanomas. Ši melancholija ir nihilizmas, Jacques’o Derrida metafizikos demaskavimas jos pačios sąvokomis demonstruoja „radikalaus mąstymo“, J. Baudrillard’o žodžiais, įtampą ir ankstesnės tradicijos neigimo patosą, kuris neabejotinai tebeturi neigiamos tradicijos pėdsakų. Konjunktūra prasideda tada, kai neigimo patosas išlaikomas, nors jau nebėra ką neigti, kai protestavęs prieš doktriniškumą postmodernizmas pats tampa doktrina. Kai postmodernizmo teoretikai ir klasikai, neigę kanoną, lygiai kaip ir modernistai tampa universitetų programų dalimi ir ima diktuoti jiems sąlygas, kai visi ima apie jį kalbėti ir trokšta jam priklausyti. Literatūros procesas rodo, kad bet kuri tendencija gyvybinga ir vaisinga, kol bando įsitvirtinti. Nugalėjusi, kaip jau minėjome, ji tampa pralaimėjusi.

 

Lietuviškos konjunktūros

 

Tuo metu, kai Vakaruose imta kalbėti apie postmodernizmo krizę, pabaigą, mirtį, Lietuvoje, kaip ir visoje pokomunistinėje Europoje, imta postmodernizmu domėtis, jo ieškoti ir jį kurti25. Vakaruose postmodernizmas prasidėjo autoriaus, subjekto ir kitų panašių dalykų mirtimi ar teoriniu numarinimu, pas mus – komunistinio režimo žlugimu. Tad iš socialistinio realizmo staigiai, beveik be jokios kritinės refleksijos nėrėme į postmodernizmą. Bent taip manoma ir teigiama ne vieno lietuvių „teoretiko“, nepaisant to, kad tik dabar, aštuonioliktaisiais nepriklausomybės metais, galime pradėti kalbėti apie vartotojų visuomenės atsiradimą, tik dabar vidurinę mokyklą baigia demokratinėje Lietuvoje gimusio jaunimo karta, kuri turbūt pirmoji bręsta šiokioje tokioje vartotojiškoje visuomenėje, nors dar vis su postkomunistinio mentaliteto liekanomis. O iki tol gerą dešimtmetį murkdėmės net labai gyvoj postkomunistinėj realybėj, kuri daugeliu atvejų labiau priminė absurdo teatrą (jame, nors ir negatyviai, prasmės klausimas vis dėlto implikuojamas) nei postmodernią epochą26. Literatūroje šį be galo heterogenišką (teoriškai įdomų, bet ne taip įdomiai išgyvenamą kasdienybėj) laikotarpį įkūnija Juozo Erlicko kūryba ir pajaciška jo laikysena visuomenėje. Bene įžvalgiausią posovietinio laikotarpio filosofinę analizę knygoje „Apie pamėklinę būtį“ (2006) pateikia Arūnas Sverdiolas)27. Jo teigimu, posovietinis postmodernizmas „labai savitas“ tuo, kad „mūsų pagreitintame kelyje nebuvo ir nėra kai kurių esminių Vakarų kelio taškų“28. Vienas iš tokių taškų, pavyzdžiui, yra „suverenaus, tapataus sau pačiam, gebančio apsispręsti ir veikti, atsakingo už savo veiksmus asmens konstruktas ir kaip tik todėl galima jį paryžietiškai radikaliais mastais dekonstruoti, ardyti“29. Kuo virsta nesamų dalykų dekonstrukcijos ir ko vertas jomis pagrįstas „postmodernizmas“? Klausimas atviras. 

Tačiau teoriniame ir kritiniame diskurse postmodernizmo sąvoka pastarąjį dešimtmetį iš tikro bene dažniausiai vartojama vykstantiems literatūros pokyčiams nusakyti. Šio reiškinio apibūdinimai citatų, maksimų ir aforizmų pavidalu sklando intelektualinėje erdvėje. Jau turime ir ryškiausių savų postmodernistų panteoną (Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Marius Ivaškevičius, Herkus Kunčius ir kiti). Tačiau kaip Lietuvoje reflektuojamas, atrandamas ar sukuriamas postmodernizmas? Regis, aktuali išlieka dar 1996 m. Violetos Kelertienės, neabejotinai pripažįstančios lietuviško postmodernizmo egzistavimą, išsakyta mintis, kad „lengvabūdiškai švaistomasi pačiu postmodernizmo terminu kur reikia ir kur nereikia“. Taikli ir kita literatūrologės pastaba: Lietuvoje susitelkiama ties tekstu kaip kokios nors teorijos ar metodo iliustracija ar išimtimi30. Toks iliustracinis principas ir yra pagrindinė konjunktūra Lietuvoje kalbant apie postmodernizmą. Jis gerokai pagadina nepostmodernistiškai skaidraus stiliaus jau minėtą E. Ališankos knygą „Dioniso sugrįžimas. Chtoniškumas. Postmodernizmas. Tyla“. Skyrius „Lietuvos kultūros postmodernėjimo linkmės“ parašytas vakarietiškų teorinių teiginių ir juos iliustruojančių lietuviškų citatų principu. Tiesa, knygos autorius kelia klausimą, ar lietuviškas postmodernizmas autentiškas, tačiau visiškai problemiškai nesvarsto: jo nuomone, „naujieji produktai [postmodernistiniai veikalai, – D. S.] nėra be muitų ar kontrabandos keliu atgabenti iš Prancūzijos arba Amerikos – lietuviškasis postmodernizmas pirmiausia remiasi savomis kalbos ir kultūros, radikaliojo mąstymo patirtimis, todėl jis dažnai nėra toks išgrynintas ir konceptualus“31. Pastarajam teiginiui galima pritarti, bet kas yra tos savos patirtys, kaip, kokiu būdu jos transformuojamos į literatūrinį tekstą, taip ir lieka neaišku. Tokia knygos logika, atmetančia socialinį postmodernizmo formavimosi veiksnį kaip nepakankamą ir marksistišką, savitoms patirtims leidžia priskirti tik kultūros ir literatūros modernizmas. Tačiau ar tikrai apie lietuvišką postmodernizmą įmanoma kalbėti atsiribojant nuo jo formavimosi aplinkybių – istorinių, kultūrinių ir socialinių? Ar ne su jomis siejant literatūros procesą ir reiktų ieškoti tokio staigaus postmodernizmo spurto (jei toks iš tikrųjų buvo) ir savitumo (jei jis išties yra) priežasčių? Atidžiau minėtas aplinkybes pastudijavus, ko gero, susvyruotų ne viena lietuviško postmodernizmo aksioma.

Dar keletas klausimų, kuriuos reiktų svarstyti kalbant apie lietuvišką postmodernizmą. Kiek jam įtaką darė pačios postmodernizmo teorijos? Kiek jis paveiktas lietuviams būdingo vėlavimo sindromo ir bandymo žūtbūt turėti, tegul ir nelabai laiku ir vietoj, visas Vakarų kultūros apraiškas? Koks Lietuvoje yra teorinio ir literatūrinio diskurso santykis? Kad esama abipusio jų poveikio, palaikymo ir propagavimo, abejonių nekyla. Kai kurie autoriai akivaizdžiai rašo literatūros kritikams bei teoretikams. Ištraukomis iš jų tekstų galima iliustruoti kone visas postmodernizmo tezes, taip pat ir kraštutinio autizmo, spjovimo į skaitytoją arba koketavimo su juo, bet kokio dialogo ir diskusijos negalimybės. Mat dialogui vis dėlto reikalinga bent šiokia tokia, nors ir problemiška, racionalumo liekana.

Ar šis „tobulumas“ kaip tik nėra krizės ir išsisėmimo požymis, situacija, kai, anot G. Steinerio, reikšmingas argumentacijos ir spekuliatyvaus maištingumo sąjūdis pakliūva į miklias mandariniškos vidutinybės rankas?32

Visas šitas kritiškas burbėjimas nereiškia, kad postmodernizmo apraiškų lietuvių literatūroje nėra, kad jos visos neautentiškos, iliustratyvios ir tik mėgdžiojančios vakarietiškus modelius. Tiesiog norisi atkreipti dėmesį į perdėm entuziastingą pačios postmodernizmo sąvokos vartojimą ten, kur labai praverstų kritinė distancija, analitinis žvilgsnis, pagaliau pačių reiškinių ir jų kultūrinės aplinkos analizė kaip atsvara šiuo metu vyraujančiai postmodernizmo „deimančiukų“ paieškai, remiantis iš anksto duotais jo „matmenimis“. Suprantama, kad, norėdami patekti į vakarietišką kontekstą, be pačios sąvokos neišsiversime, pagaliau nėra ir jokios būtinybės jos atsisakyti, bet straipsnio pradžioje minėtą liniuotės principą tikrai verta atnaujinti. 

Kita vertus, ar mūsų užsifiksavimas ties postmodernizmu kaip vieninteliu mūsų kultūrinio ir literatūrinio proceso vardikliu, labai nesuplokština ir nesuprimityvina to proceso vaizdo? Pats literatūros vyksmas yra perdėm heterogeniškas, su savo centrais ir periferijomis, kurie visada yra dinamiškos būklės ir linkę keistis vietomis. Reikšminga, man regis, yra literatūros kritikės Jūratės Sprindytės išvada: „Postmodernizmas tiesiog nebepakankamas, nes ši kategorija apglobia tik tai, kas naujausia, kas labiausiai atitrūksta nuo tradicijos33 arba ryžtingiausiai ją neigia“34. Tačiau tradicijos neišgaruoja ore ir staiga nepranyksta atsiradus ją radikaliai neigiančiam reiškiniui. Jos arba pasitraukia į periferiją ir ten lieka kaip kultūrinio muziejaus vertybė, arba reaguoja į laiko ir sociumo pokyčius, transformuojasi ir po kurio laiko grįžta į literatūrinio lauko centrą. Arba „nusėda“ tame neva radikaliai naujame reiškinyje iš pirmo žvilgsnio sunkiai pastebimomis (kartais ir gana lengvai matomomis) formomis. Tad ar tai, kas kol kas vyrauja ar atrodo, kad vyrauja, literatūros lauke iš tikro yra naujausia? Ar buvimas dėmesio centre nežada gana greito poslinkio į kultūrinę periferiją?

 
Kas toliau?
 

„Postmodernistinė literatūra padarė visa, kas įmanoma. Kaip ir pirmtakai, ji sukūrė savus šedevrus, tačiau netapo Literatūra tikrąja šio žodžio prasme. Postmodernizmas nepajėgė sukurti išliekamąją vertę turinčio kanono – tiesą sakant, kanoniškumas prieštarautų jo prigimčiai“35, – taip 1999 m. apie postmodernizmo situaciją jau ne tik Vakaruose, bet ir Centrinėje bei Rytų Europoje kalbėjo vengrų literatūrologas Péteris Krasztevas. Ar šitas apibūdinimas tinka ir dabartinei lietuvių literatūrai? Greičiausiai taip. Literatūros kritikai ir skaitytojai jau kiek laiko tarp savęs šnabždasi, o pastaruoju metu ir viešai prabyla apie kitokios literatūros ilgesį. Visi žino, kaip pavojinga pranašauti, kas bus toliau, kokia bus ta kitokia literatūra, tačiau kai kurios tendencijos jau ryškėja. Beje, atrodo, kad jos daugelyje postmodernizmą ištvėrusių literatūrų panašios. Išvargintos iki kraštutinumo privesto literatūriškumo, nevaržomo žodžių ir vaizdų srauto, kuris sukasi autoreferentiškame sūkuryje, poezija bei proza suka minimalizmo link. Johnas Barth’as, laikomas vienu postmodernistinės prozos pradininkų, minėtame 1991 m. Štutgarto seminare literatūros procesą apibūdino kaip švytuoklės svyravimą – tai dar viena metafora, kuria nusakomas kultūros dinamikos procesas. Jo nuomone, pasiekusi kraštutinę poziciją, švytuoklė grįžta atgal ir krypsta „link minimalistinio neorealizmo, panašaus į tą, kuris būdingas ankstyvajai Hemingway’aus prozai“36. Su pavyzdžiu galima ir nesutikti, pagaliau skirtingose literatūrose grįžtamosios tendencijos greičiausiai yra netapačios, tačiau bendroji kryptis įvardyta tiksliai: nuo kalbinių žaidimų atgal prie sąsajų su mūsų žmogiškąja egzistencija ir kasdieniu gyvenimu. P. Krasztevo teigimu, skaitytojui rūpi (ir visada rūpėjo, nepaisant destrukcinių postmodernizmo pastangų), kad literatūra atlieptų jo egzistencinius rūpesčius37. Kitaip tariant, skaitytojui literatūra rūpi ir visada rūpėjo arba kaip pramoga, arba kaip vieta, kur jam teikiamos likimo ir mirties pamokos. Pastarąsias Umberto Eco ir įvardija kaip bene pagrindinę literatūros funkciją38. Tad, anot P. Krasztevo, grįžta literatūra, kurią kol kas sunku apibūdinti, tačiau joje kiekvienas skaitytojas gali rasti savąjį skaitymo malonumo lygmenį39. Tai beveik identiška lietuvių literatūros tendencijoms, kurias išreiškia esė suklestėjimas ir iki tol neregėtas populiarumas, pasipylę pusiau romanai, pusiau dienoraščiai, vis mieliau skaitomi autentiškos patirties paliudijimai – laiškai, dienoraščiai, prisiminimai. Tas autentiškumo, tiesioginių sąsajų su rašančiojo patirtimi poreikis (konstrukcijos vieta šioje autentiškoje literatūroje – jau kita tema) ir drauge identifikacijos, patirties formų atpažinimo literatūroje troškimas yra akivaizdžiai oponuojantis estetinei postmodernizmo ideologijai (ar antiideologijai). Kita opozicijos kryptis – paprastumo, lakoniškų formų (tai nėra tas pats, kas žurnalistinės greitakalbės literatūra ir „trumpų sakinių terorizmas“), apie kurias ir kalba J. Barth’as, grįžimas į literatūrą. Lietuvoje pastarąją tendenciją turbūt bene geriausiai liudija Bitės Vilimaitės proza40. Susiklosčiusią situaciją J. Sprindytė apibūdina taip: „„Paprastų“ kūrinių pasisekimas liudija padidėjusią egzistencinių atramų būtinybę, suvokimą, kad vertingiausi dalykai slypi ne technologinės pažangos ir vartojimo rojuje, o fundamentalesniame būties lygmenyje41. Ar ne apie tokią būtinybę ir suvokimą byloja ir Sigito Parulskio, vieno ryškiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, beje, neretai priskiriamo postmodernizmui, minima „egzistencinė klausa“ bei „metafizinis švytėjimas“, kurių jis pasigenda perdėm, kritiko vertinimu, literatūriškame Johno Irvingo romane „Našlė vieneriems metams“42?

Suprantama, postmodernizmo patirtis turėjo nemažą poveikį. Ironijos, dažnai ciniškos, išlavinta akis sunkiai gali pakelti sentimentalumą, didaktizmą ar patosą. Likimo ir mirties pamokos priimamos tik pateiktos netiesioginiu būdu. Dėmesys kasdienybei, konkretybei, kitaip sakant, transcendencijos paieškos imanencijoje, kurią mums siūlo, pavyzdžiui, Nijolės Miliauskaitės poezija, ko gero, irgi postmodernizmo pamokos – nebeįmanoma nedvejojant pasitikėti abstrakčiomis idėjomis ir deklaracijomis, iš anksto duota ir nesvyruojančia subjekto tapatybe ar panašiais dalykais. Postmodernizmo numarintas subjektas atgijo su visa savo kūniška kasdienybe ir labiliais tapatumais.

Visos šios prognozės, be abejo, nereiškia, kad vadinamasis postmodernizmas išgaruoja beorėje erdvėje, besąlygiškai užleisdamas vietą tam, kas Vakaruose vadinama gremėzdišku postpostmodernizmo pavadinimu. Postmodernistinė literatūra ir toliau rašoma, turi savo gerbėjų, kaip jų turi ir įvairiausios hiperliteratūros formos. Tačiau literatūros lauke vyksta dar vienas poslinkis, tendencijų persigrupavimas, kiek nustumiantis postmodernistinį écriture į periferiją. Suprantama, šis poslinkis, jei literatūra tokia, kaip mes ją šiandien suvokiame, apskritai išliks po galimų globalių transformacijų, irgi nebus paskutinis.

 

___________________

 

1 Karikatūros tekstas yra toks „You‘re a terrorist? Thanks God. I understood Meg to say you were a theorist“ („Jūs teroristas? Ačiū Dievui. Man pasirodė, Meg sakė, kad jūs teoretikas“). Šiuo tekstu J. Culleris apibendrina skaitytojo baimingą susidūrimą su be galo ekspansyvia ir nuolat besidauginančia literatūros teorija. Tačiau ja galima būtų nesunkiai apibūdinti ir paties teoretiko ekspansyvumą, tai yra paviršutinišką žongliravimą antriniais šaltiniais pamirštant pačią literatūrą Žr.: Culler J. Literary Theory. – Oxford, New York: Oxford University Press, 1998. – P. 16. 

2 „...to leave yourself in a position where there are always important things you don‘t know. But this is a condition of life itself.“ Ten pat. – P. 16.

3 Mes čia sąmoningai pavartojome neigiamą konotaciją turinčius žodžius „konjunktūra“ ir „korupcija“, tam, kad metaforiškai pabrėžtume postmodernios literatūros (ir meno apskritai) koketavimą ir su vartotojiška visuomene, ir su patį reiškinį legitimuojančiomis literatūros bei kultūros teorijomis. Tačiau pačia bendriausia ir neutralia prasme šie aspektai, atsiradę viename ar kitame kultūros reiškinyje ar, kitais žodžiais, reikšmių sistemoje, rodo tik tai, kad semiotinė sistema yra pabrėžtinai dinaminės būsenos, kai dominuojantis reikšmių sistemos tipas praranda savo centrinę vietą ir ima užleisti vietą kitam tipui, iki tol buvusiam periferijoje. Ši mūsų interpretacija remiasi Jurijaus Lotmano kultūros semiotikos teorija. Žr.: Lotman J. Dinaminis semiotinės sistemos modelis // Lotman J. Kultūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 59–76.   

4 Hassan I. Apie postmodernizmo sampratą // Kultūros barai. – 1995. – Nr. 6. – P. 52.

5 Wilde A. From Modernism and the Aesthetic of Crisis // Postmodernism. A Reader. – Ed. by P. Waugh. – London: Edward Arnold, 1992. – P. 14–15.

6 Postmodernizmo kaip stiliaus samprata lietuvių literatūros kritikoje perdėm populiari. Ji, pavyzdžiui, dominuoja Giedriaus Viliūno straipsnyje „Modernizmas lietuvių literatūroje“, pretenduojančiame pateikti modernizmo ir postmodernizmo skirtį lietuvių literatūroje. Žr.: Metai. – 2002. – Nr. 8–9. – P. 114. 

7 Jameson F. Postmodernizmas ir vartotojų visuomenė // Jameson F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 33.  

8 Hutcheon L. From A Poetics of Postmodernism (Routledge, 1988) // Postmodernism. A Reader. – P. 206–218. Žinoma, korektiškiau būtų kalbėti apie visą perskaitytą veikalą, tačiau knygų trūkumas ir bibliotekų skurdas yra vienas iš „postmodernaus būvio“ postkomunistiniame krašte bruožų.

9 Jameson F. Ten pat. – P. 19.

10 Ališanka E. Dioniso sugrįžimas. Chtoniškumas. Postmodernizmas. Tyla. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – P. 159.

11 Steiner G. Tikrosios esatys. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 125.

12 Žr.: Lyotard J.-F. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius: Baltos lankos, 1993.   

13 Ten pat. – P. 53.

14 Ten pat. – P. 6.

15 Apibūdindama šią tendenciją Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengtame pokalbyje apie naujas knygas (2006), savo pranešimą pavadinau ją atitinkančiu kalambūru – „Trumpų sakinių terorizmas“. Turbūt ne tik dėl formos, bet ir dėl radikalumo šį sakinį netruko pasigriebti populiarioji Lietuvos žiniasklaida: vienas didžiausių Lietuvos dienraščių „Lietuvos rytas“ interviu su viena iš mano kritikuotų autorių pavadino „Literatūros premija – už erotinių sakinių terorą“.  

16 F. Jamesono teigimu, antinomijos terminas, kalbant apie postmodernizmą, tikslesnis nei prieštaros, nes „anot liaudies išminties, prieštara linkusi į sprendimus ar nutarim[u]s, o antinomija – ne“. Žr.: Jameson F. Postmodernybės antinomijos // Jameson F. Kultūros posūkis. – P. 69.

17 Eagleton T. From Capitalism, Modernism and Postmodernism // Postmodernism. A Reader. – P. 152.

18 Žr.: Introduction // Postmodernism. A Reader. – P. 3.

19 Apie pastarąjį teorijos supratimą lietuviškame kontekste žr.: Klimka K. Teorija, „teorija“ ir skaitymas. Literatūros studijų „sprogimas“ ir kas toliau // Literatūra. – 2001. – Nr. 43. – P. 102–117. 

20 Steiner G. Min. veik. – P. 126.

21 Ten pat. – P. 110.

22 Ten pat. – P. 128.

23 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 78–79.

24 Ten pat. – P. 182.

25 Simboliškas sutapimas, kad būtent 1991 m., kai mes tik pradėjom „lipti“ iš socrealizmo, Štutgarte įvyko seminaras skambiu pavadinimu „Postmodernizmo pabaiga“, kuriame dalyvavo ir tokie literatūros postmodernizmo praktikai bei teoretikai kaip Johnas Barth’as ir Ihabas Hassanas. Panašiu metu Vakaruose imta kalbėti ir apie subjekto sugrįžimą.

26 Sovietmečio oficialioje kultūroje, taip pat ir literatūroje, daug grynų simuliakrų pavyzdžių. Tačiau jie atsirado ir funkcionuoja visuomenėje visai kitaip nei Vakarų postmodernizme. 

27 Vienas iš šios knygos straipsnių „Korys, migla ir rėtis. Dabartinės lietuvių kultūros erdvėlaikio ypatybės“ spausdinamas Violetos Kelertienės sudarytoje knygoje „Baltic Postcolonialism“ (Amsterdam: Rodopi, 2006).

28 Sverdiolas A. Lėkštutėlė lėkštelė // Sverdiolas A. Apie pamėklinę būtį. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 164, 166. 

29 Ten pat. – P. 161–162.

30 Kelertienė V. Lengvai pučia keturi vėjai lietuvių literatūrologijoje // Lituanistika XXI amžiaus išvakarėse. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 73.

31 Ališanka E. Min. veik. – P. 145. 

32 Steiner G. Min. veik. – P. 123.

33 Dažniausiai mūsų literatūros refleksijoje tradicine vadinama moralinę potekstę turinti „kaimiškoji“ literatūra, reprezentuojanti tradicinę valstietišką bendruomenę arba jos transformacijas XX a. Žinoma, esama ir kitų tradicijų, bet pastaroji Lietuvoje iki šiol buvo pati gyvybingiausia.

34 Sprindytė J. Krizė ar atsinaujinimas? // Darbai ir dienos. – 2002. – Nr. 31. – P. 39.

35 Krasztev P. Pranešimo „The Death of the Theme“, skaityto Baltijos šalių trečiojoje literatūrologų konferencijoje (Talinas, 1999. XII. 16–17), rankraštis. – P. 11.  

36 Ten pat. – P. 10.

37 Ten pat. – P. 11.

38 Umberto E. Apie kai kurias literatūros funkcijas // Metai. – 2005. – Nr. 8–9. – P. 148.

39 Krasztev P. Min. veik.

40 Už apsakymų rinktinę „Papartynų saulė“ B. Vilimaitei paskirta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija (2003) už kūrybiškumą.

41 Sprindytė J. Min. veik. – P. 39.

42 Parulskis S. Dviejų knygų skaitymo variantas // Šiaurės Atėnai. – 2003. – Vasario 8. – P. 10.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)