tekstai.lt

Juozas Marcinkevičius. Trys novelės

 

alt
alt

 

Istorija, panaši į pasaką

(Apie karalių, kuris nekentė kurmių)

 

Gal norite – papasakosiu pasaką, tiksliau – istoriją apie meilę? Ak, jūs jau nebenorite istorijų apie meilę? Tuomet būtinai papasakosiu!

…Senų senovėje gyveno karalius. „Senų senovėje“ – šiuo atveju – maždaug prieš penkis šimtus metų. Valdė jis, tas karalius, kaip sugebėjo: kartais geriau, kartais blogiau. Žodžiu, visiems neįtiksi. Bet čia svarbu tai, kad tas karalius įsimylėjo. Na žinote, kaip pasakose būna: pamatė princas princesę, princesė – princą… Ir abu iš meilės proto neteko.

Taip ir tą kartą nutiko. Tik (dėlei teisybės) reikia paaiškinti: karalius jau septintą dešimtį baigė, o ta, kurią princese turėtume vadinti, ketvirtą dešimtį buvo pradėjusi, tris mirusius vyrus apraudojusi augino tris vaikus. Tad kokia čia princesė. Tačiau graži moteris buvo.

Ką ir kalbėt, ne vien jaunikliai meilės baciloms neatsparūs būna. Įsimylėjęs karalius troško kuo greičiau gražiąją našlę savo žmona padaryti. (Beje, tasai valdovas ir pats jau kelintą kartą našliu buvo tapęs.) Suprantama: įsimylėjėliai įvairiais būdais stengiasi susijungti. Ir nieko čia nepadarysi. O daryti reikėjo. Mat karalius anais laikais buvo vis dėlto karalius! Ne koks nors grafas, baronas, markizas. Karaliaus reikalai (net ir gamtiniai) neišvengiamai būdavo visos valstybės reikalai.

Tad ir anąsyk susirinko įtakingi valstybės vyrai (tarkim: senato nariai) ir pradėjo diskutuoti, ar gali jų mylimas karalius vesti nei šiokią, nei tokią „princesę“. Netgi išminčius, to krašto akademikus, į posėdį pakvietė.

Ir valstybės vyrai nutarė: ne, karalius negali vesti gražiosios našlės, nes taptų laimingas, o laimingi žmonės kvailėja (ar – „kvailsta“?). Sukvailėjęs karalius gali valstybei daug ir neatitaisomos žalos padaryti. Taip manė išminčiai.

(Aš nenoriu, negaliu sutikti su ano meto senatoriais ir išminčiais. Gyvenime sutikau daug protingų ir laimingų žmonių ir gausybę nelaimingų kvailių.)

Priešais valstybės vyrų bei išminčių akis stojo pats karalius. Jis pareiškė: „Aš daug metų jus ir visus šio krašto žmones dorai, išmintingai ir garbingai valdžiau. Aš laimėjau didžiausią ir svarbiausią mūšį [Žalgirio – Aut. past.]. Tai nejaugi aš nenusipelniau nors trupučio laimės ir meilės? Tiksliau – laimės, kurią suteikia meilė?“

Senatas suūžė: „Jūsų šviesybe! Mes visi kaip vienas jus mylime. Argi to neužtenka?“

Karalius atrėžė: „Aš pats noriu mylėti! Ir būti su mylimąja nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Aš, regis, nusipelniau ne tik mylimas būti, bet ir mylėti! Senatas ir Išminčių taryba (taip anais laikais vadinosi Mokslų akademija) tylėjo.

Sunku šiandien pasakyti, kodėl šie žmonės taip nemėgo karaliaus mylimosios. Galbūt todėl, kad ji kritikavo ponų savavaliavimą ir tų, kurie save vadino išminčiais, pasipūtimą.

Kad ir kaip ten būtų buvę, neradus gero, abi puses tenkinančio sprendimo, subtilus karaliaus vedybų reikalas buvo patikėtas dangui. Mokslo vyrai suskaičiavo reikiamas žvaigždes, patikrino jų išsidėstymą ir nustatė, jog karalius turi teisę į vienus laimingos meilės metus. Tai reiškė, kad karalius gali vesti mylimą moterį, tačiau… „Tačiau kas bus po metų?“ – pasiteiravo karalius. „Žvaigždės apie tai kol kas tyli“, – nuleidę akis atsakė išmintingieji. „Bet juk jos, žvaigždės, visą laiką tyli!“ – nusikvatojo karalius.

Ak, neaprašinėsiu aš karaliaus ir karalienės tų vienų gyvenimo metų. Tiesiog per sunku laimingą gyvenimą įdomiai aprašyti. Tai jums patvirtins bet kuris rašytojas ar pasakotojas. Apie kančias ir sielvartą – krūvos knygų sukurta! O apie laimingą gyvenimą – kiek? viena kita?

Greitai praėjo žvaigždžių nulemtieji laimės ir meilės metai. Bet – nieko neįvyko! Karalienė ne tik nesusirgo, tačiau dar pagražėjo, lyg atjaunėjo. Mat ji nieko nežinojo apie savo vyro, ponų, išminčių ir žvaigždžių sąmokslą.

Nekantriausieji vėl kreipėsi į dangų. Žvaigždės šį kartą ne tylėjo, bet tarpusavy riejosi. Vienos tikino, kad karališkoji pora gali ir toliau laimingai gyventi, kitos – kad reikia laikytis susitarimo ir, terminui pasibaigus, laimę nutraukti. Bent taip, tokią ištarmę išminčiai perdavė karaliui.

Vieni apsiprato su dvejopa padėtimi. Kiti – jų buvo dauguma – kantriai laukė, kas bus.

Sunku pasakyti, kas dėjosi paties karaliaus širdyje. Jis kiekvieną akimirką džiaugėsi savo laime ir meile. Ir kiekvieną akimirką bijojo jos netekti. Ryte pabudęs šalia mylimos žmonos, jis gėrėdavosi ja. Ir tuo pačiu metu valdovą prislėgdavo mintis, kad vakare jis gali gyvos jos ir nebepamatyti… Ir taip – kas dieną, kas rytą, kas vakarą… Laimė ir meilė tęsėsi – karaliaus baimė stiprėjo, darėsi nepakeliama.

(Dabar tas baimės kančias aprašinėdamas galėčiau visus prigąsdinti. Bet argi mes visi nesame pasmerkti mirčiai? Gerai, kad apie tai negalvojame… Karalius galvojo. Mirtis – vienintelė visada išsipildanti tikimybė.)

Praėjus pusmečiui po žvaigždžių išpranašautos laimės pabaigos, karalius tiek įsijaudrino, jog pradėjo nekęsti kiekvieno supurento, suarto, sukasto dirvos plotelio. Mat pajudinta žemė jam asocijuodavosi su būsimu mylimos žmonos kapu. Karalius buvo išmintingas – nedraudė savo vargšams pavaldiniams nei arti, nei akėti. Bet jo rūmų soduose buvo išnaikintos gėlės, dekoratyviniai krūmai. Liko tik žalia veja ir vaismedžiai.

(Niekas nesuprato tokio karaliaus elgesio. Netgi karalienė. Tačiau karaliaus įsakymai ne diskutuojami, bet vykdomi.)

Žmonės karaliaus įnorius vykdė, kurmiai – ne. Jie beveik kas rytą į gražiai žaliuojančią veją išstumdavo bent kelis supurentos žemės kauburėlius – kurmiarausius.

Buvo sukviesti geriausi karalystės kurmių gaudytojai, nuodytojai ir kitokie kovotojai su šiais karaliui neįtikusiais gyvūnais. Deja, šie beveik nekreipė dėmesio į žmonių pastangas ir karaliaus sielvartą – sode kasė kaip kasę vis naujus žemės kauburėlius.

Sodininkai anksti rytą, karaliui dar nepabudus, sutvarkydavo veją. Karalius veltui kumščiu grūmojo dangui, lėmusiam tokią nelaimingą jo meilės lemtį, – kurmiarausiai nuolat primindavo tai, kas jo laukia. Abi stichijos – ir žemė, ir dangus – buvo visiškai abejingos žmogaus likimui, nors tas žmogus buvo karalius!

Dvariškiai kantriai laukė dangiškos lemties išsipildymo. Tačiau ir didelė kantrybė turi ribas. Ir vieną tikrai gražų gegužės rytą karalienė staiga mirė. Žmonės, suprantama, nesijautė kalti: jie tik dangaus valią įvykdė.

Rūmininkai stebėjosi, jog karalius, budėdamas prie mylimosios karsto, vėliau – prie kapo, – neišliejo nė vienos ašaros, iš jo lūpų nė vienos dejonės neišgirdo. Audringa meilės, santuokinio gyvenimo istorija piršo mintį, kad viskas turėjo būti atvirkščiai. Tačiau karalius atrodė it sustingęs. Bet įsakymus skelbdavo griežtu balsu, neužsikirsdamas. Dvariškiai tokį karaliaus elgesį aiškino beširdiškumu, užgesusia meile ir panašiai.

Paaiškinimas buvo paprastas. Karalienės mirtį, jos laidotuves karalius buvo pergyvenęs jau daugiau nei tris šimtus kartų. Jo vedybos truko dvejus metus ir dvi dienas, o buvo leista kartu gyventi tik metus… Vėlesnį laiką karalius laukė mirties. Mylimiausio žmogaus mirties…

 

P. S. Paprastai pasakos baigiasi laimingai, gėris nugali blogį. Kadangi šį kartą blogis veikė mirties pavidalu, jo nugalėti buvo neįmanoma. Tad laimingos pabaigos nėra ir būti negalėjo.

Ir dar. Šią istoriją, panašią į pasaką, įkvėpė realūs įvykiai. Tai karaliaus Jogailos (1349–1434) meilės trečiajai žmonai Elžbietai Granovskai (1380– 1421) istorija. Ir laikas realus – nuo 1419 metų gegužės iki 1421 metų to paties žiedais aptekusio mėnesio.

 

P. P. S. Apie ką ši pasaka? Žmogus, laukdamas meilės, užmiršta, kad privalo laukti ir mirties. Meilės lūkestis dažnai palengvina žmogaus gyvenimą.

Aprašytajam karaliui įvyko atvirkščiai: baimė prarasti meilę tik apkartino gyvenimą.

Jeigu būčiau Dantė arba Petrarka, išdrįsčiau pasakyti:

 

Gyvenimas be meilės lygus mirčiai.

Gyvenimas be meilės reiškia nebuvimą.

 
 
 
 

Labai geranoriškas velnias

 

Kai kitą rytą atsibudau iš skausmo plyštančia galva, mano kambaryje sėdėjo velnias. Sėdėjo kukliai ant kėdės, nors šalia buvo fotelis, kuriame jis galėjo patogiai išsidrėbti. Ant kelių vyriškis (kad jis yra velnias, paaiškėjo tik vėliau) laikė nedidelį plokščią lagaminėlį. Pamaniau, kad vadinamąjį diplomatą. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo nešiojamasis kompiuteris.

Kiek leido skaudanti galva ir perštinčios akys – apsižvalgiau. Viskas atrodė lyg ir įprastai. Kambarys – mano, ir baldai, ir netvarkingai išmėtyti drabužiai – mano. (Vakar per draugo gimtadienį tikrai per daug išgėriau.) Žodžiu, viskas buvo sava, pažįstama.

Nepažįstamas buvo tik nežinia kaip ir iš kur atsiradęs vyriškis. Tad atsikrenkštęs kiek galėdamas rūstesniu balsu paklausiau:

– Kas jūs toks?

– Kas aš? – nuoširdžiai nustebo svečias. Ir mielai paaiškino: – Aš esu velnias.

– Iš kur, po perkūnais, jūs čia atsiradote?

– Atsakęs į tamstos pirmąjį klausimą, aš, garbės žodis, neužsitarnavau antrojo, – velnias – jeigu tai iš tiesų buvo jis – atrodė netgi šiek tiek įsižeidęs. Bet paaiškino: – Jeigu aš esu velnias, vadinasi, atvykau iš pragaro.

– Tai kokio velnio jums čia reikia? – piktai paklausiau.

– Jokio velnio man čia nereikia, nes aš pats esu velnias. O štai jums kai ko labai reikia.

– Ko?

– Jums būtina atsipagiriot. Et, buvo nebuvo. Nuo ko susirgai – tuo ir gydykis.

Vyriškis pakėlė lagaminėlio viršų. Kaip tik tada aš ir pamačiau, jog lagaminėlis – tai nešiojamasis kompiuteris.

Paspaudė kelis klavišus. Ir – o stebukle! – iš to plokščio (!) daikto jis ištraukė apvalų pūstašonį butelį ir krištolinę taurę. Nusuko butelio kamštelį ir, įpylęs geltono skysčio, padavė man taurę.

– Kas… kas tai?

– Negi nematote – aukščiausiosios rūšies „Starka“. Kaip tik tas vaistas nuo jus kankinančios negalios. „Velnio lašai“, kaip žmonės sako.

Išgėręs aš susidomėjau kompiuteriu, iš kurio taip stebuklingai buvo ištrauktas butelis ir taurė.

– Taigi šiais laikais daug kas užsakinėja prekes kompiuteriu, – nusistebėjo mano neišprusimu svečias.

– Bet jūs – iškart… Paspaudėt – ir yra.

– Mes pristatinėjame prekes 300 000 kilometrų per sekundę greičiu.

– Bet juk tai – šviesos greitis! – sušukau.

– Taip. Tačiau toks pat yra ir tamsos greitis. O mes – tamsos valdovai.

Išgėręs antrą „velnio lašų“ taurę aš visai atsigavau. Giliai įkvėpiau ir pareiškiau:

– Siera atsiduoda!

– Natūralu. Nejaugi jūs tikitės, kad pragaro pasiuntiniai kvepės kokiais nors „Chanel“ aromatais? – Patylėjo ir pridūrė: – Mes esame padorūs, ne kokios nors prostitutės…

Dabar aš pastebėjau, jog viena svečio koja apauta ortopediniu batu. Aišku – jame buvo paslėpta kanopa. Akys… Keistos buvo atvykėlio akys. Viena – ruda, tamsi, beveik juoda. Kita – šviesiai žalsva, beveik geltona. Be to, svečias žvairavo – tai viena akim, tai kita. Kartais ir abiem kartu žvairuodavo… Joks žmogus taip nesugebėtų. Tad abejonių neliko: priešais sėdėjo tikras velnias.

– Tai ko norėtumėt? Ko, atsiprašau, jums čia prireikė? – šį kartą mandagiau pasiteiravau.

– Taigi – sutarties, pats suprantate. Sutartį reikėtų pasirašyti, sutartėlę…

Pašnekovas, iki šiol buvęs tik kuklus ir mandagus, staiga pasidarė dar mandagesnis, tiesiog – lipšnumo, paslaugumo įsikūnijimas.

– Aišku. Sutartyje jūs pageidausite mano sielos?

– Tai jau taip – norėtume jūsų sielos, sielelės…

„Sieliūkštės“, – mintyse pridūriau. Bet kitką pasakiau:

– O ką už sielą pasiūlysite? Ką duosite? Nemirtingumą – kaip Faustui?

– Che che che! – pataikūniškai sukrizeno velnias. – Jūs blogai įsivaizduojate pragaro ir mūsų – velnių – prigimtį. Mes nieko negalime duoti. Mes galime tik atimti.

– Tik atimti?
– Taip.

– Ir už tai norite dar kokio nors atlygio? Pavyzdžiui, mano sielos…

– Jūs klystate. Žiauriai klystate…

– Nesuprantu…

– Pavyzdžiui: mes negalime padaryti jūsų drąsuoliu. Bet mes galime atimti baimę. Tuomet jūs būsite drąsus.

– Oho! – pritrenktas tokios logikos, teįstengiau ištarti.

– Būtent! – pritarė man velnias.

– Atimkite baimę! Noriu būti drąsus.

– Tai ne taip paprasta, – kažkaip neryžtingai numykė velnias.

– Bet – kodėl? – nustebau. – Juk pats ką tik sakėt, kad galite atimti, bet ką atimti.

– Taip. Bet, matote, būna įvairių baimių: aukštumos, uždarų patalpų baimė – klaustrofobija. Ir atvirkščiai – didelių erdvių baimė: agorofobija… Netgi vorų baimė – arachnofobija.

Pirmiausia aš atsisakiau aukščio baimės, nes ji man gerokai trukdė gyventi – mano butas buvo keturioliktame aukšte, ir aš niekaip negalėdavau išeiti į balkoną. Ir dar daug kitokių trūkumų man pavyko atsikratyti, tiksliau – pažadėjo, jog atsikratysiu.

Tiesa, kai padiktavau septynioliktąjį pageidavimą, geranoriškas velnias uždengė kompiuterio dangtį.

– Viskas. Daugiau jūsų pageidavimų išpildyti negaliu.

– Kodėl?

– Mat vienai sielai skirta tik septyniolika malonių. – Patylėjęs pridūrė: – Nebent jūs turėtumėte dvi sielas.

– Ką? Nejaugi būna dvisielių žmonių?

– Būna. Dažniausiai dvisieliai yra menininkai. Visokie dailininkai, kompozitoriai, rašytojai…

– Hm, keista…

– Nieko keisto. Pavyzdžiui, jūs tikriausiai girdėjote tokią rašytoją Agatą Kristi?

– Taip, skaičiau kelias jos knygas.

– Tai va. Ji buvo labai padori anglų moteris, dirbo gailestingąja sesele. Bet savo knygose nužudė daugiau žmonių negu, sakykime, Al Kaponė ir Džilindžeris kartu sudėjus. Tad jos žmogiškoji siela neturėjo nieko bendra su kūrybiškąja.

– Na, jeigu menininkas turi tik vieną – kūrybiškąją sielą? Kas tuomet?

– Tuomet jį gydo. Nes piliečiai įsitikinę, kad tik žmogiškoji siela turi teisę gyventi.

Pūstažandis butelis gerokai išseko. Tad mane, suprantama, patraukė į filosofinius dirvonus. Ir dar neartus dirvonus: juk ne kasdien tokį pašnekovą sutinki.

– Kur telpa gausybės mirusių žmonių sielos? – paklausiau.

– Jos įsikuria penktame daugiamatės erdvės išmatavime.

– Paaiškinkit smulkiau.

– Negaliu paaiškinti, nes tamsta vis vien nesuprasi. Jūs, žmonės, gyvenat keturmatėje erdvėje. Bet suvokiate tik tris išmatavimus – ilgį, plotį, aukštį… O patį svarbiausią – užmirštate, nes apie jį nė negalvojate. Tai – laikas, ketvirtasis žmogiškosios būties išmatavimas. Jūs gimstate maži, nuogi, pliki, paskui kažkodėl didėjate, jums pradeda augti plaukai… Beje, jie auga kai kuriose kūno vietose. Moterims, pavyzdžiui, nei barzda, nei ūsai neželia. Jūs protezuojate gražuolių biustus, bet nesusimąstote, kodėl jie atsirado. Juk „mis Visata“ gimė be jokio biusto! Jeigu žmonės nesuvokia ketvirto, labai realaus matavimo – daikto, tai kaip jiems išaiškinti penkių matavimų erdvę? Juo labiau – šešių matavimų erdvę, kuri juos apgaubs po Paskutinio teismo dienos. Jums ji atrodys panaši į chaosą, šėlusį iki pasaulio pradžios.

Nuo tokių mokslingų išvedžiojimų aš lyg ir užsnūdau. Kartais girdėjau, ką svečias kalba, kartais – ne. Kai pabudau, kambary tebetvyrojo antros sielos kvapas, neleisdamas suabejoti, jog mane buvo aplankęs velnias. Ant stalo baltavo popieriaus lakštas – mano ir velnio sutarties kopijos egzempliorius. Bet svarbiausia: ant stalo pūpsojo pūstašonis „velnio lašų“ butelis. Ir derama užkanda: rauginti agurkėliai, sprandinė su česnaku, jautienos liežuvis krienų padaže.

Tikrai geraširdis ir geranoris pragaro pasiuntinys mane aplankė!         

…Nuo to laiko gyvenu atsikratęs daugelio savo ydų ir nuodėmingų polinkių – beveik tobulas savo respublikos pilietis. Bet, patikėkit, – nelabai laimingai gyvenu. Veikiau – visai nelaimingai. Tarsi pusės savęs būčiau netekęs. Žodžiu, tikėjęsis tapti antžmogiu, tapau pusžmogiu.

Netgi baimių, visokių nuodėmių netektis nieko gera neatnešė. Padariau autoavariją, netekęs abejonių jausmo (būdamas ryžtingas… cha cha cha), pasirašiau kelis įtartinus kontraktus. Ir mano firma sužlugo. Paskui tapau politiku. Et, nesinori nė vardyti visų nesėkmių. „Timeo infernus et donna ferrentus.“ Bijokit pragaro išperų, net dovanų duodančių…

Labiausiai kamavo psichologinės kančios. Juolab kad ir ydos, išmainytos į sielą, kartais sapnuose neduodavo ramybės. Įvairiais košmarais atgimdavo. Sako, žmonėms kartais skauda, niežti nupjautos rankos ir kojos. Matyt, ir tie košmarai – panašus simptomas, tik – ne somatinis, o psichologinis. Taip ir norisi pasimelsti: „Viešpatie, grąžink mano ydas, trūkumus, nuodėmes!“ Bet – negaliu, nes sutartį sudariau ne su Dievu, bet su jo didžiausiu priešininku. Kaip melstis šėtonui, aš nežinau, nemoku…

Laimei, aukščio baimę pardaviau velniui.

Tad užkopsiu ant daugiaaukščio namo stogo – ir…

Man atrodys, kad aš tiesiog skrendu.

 
 
 
 

Infernologijos fragmentai

 

Neseniai nusižudė vienas jaunas politikas. Tai – ganėtinai keistas reiškinys. Nes Lietuvoje – savižudžių krašte – politikai žudosi retai, daug rečiau negu kitų profesijų žmonės.

Laidotuvės, kaip aš ir maniau, buvo neįprastos. Mat daug svarbių veikėjų kalbėjo: apie velionio nuveiktus didelius darbus ir dar didesnius ateities planus. Senovėje žmonės sakė: „Aut mortuis – aut bene, aut nihil“ („Apie mirusius: arba – gerai, arba – nieko“). Ką gero apie politikus galime pasakyti? Politikų laidotuvės turėtų būti nebylios, bežodės. Deja, yra atvirkščiai.

Bet grįžkime prie mūsiškio savižudžio.

Jis paliko atsisveikinimo raštelį. Įprastos, standartinės frazės: „Dėl mano mirties nieko nekaltinkit. Tiesiog – nenoriu ir negaliu daugiau taip gyventi. Atsiprašau visų, kuriuos įskaudinau.“ Data ir parašas, kažkodėl – notaro patvirtintas parašas. Matyt, savižudybei buvo iš anksto rengtasi. Tai buvo apgalvotas, o ne akimirkos impulso aktas.

Man įdomesni pasirodė keli popieriaus lapai, prirašyti skubria nelaimėlio ranka. Taigi skaitykite – ir patys spręskite, ko tie užrašai verti (neužmirškite, kad jų autorius buvo didelis keistuolis, įtrauktas ir į psichoneurologinio dispanserio įskaitą).

 

„Infernologija yra mokslas apie pragarą („infernus“ – pragaras, „logos“ – mokslas). Kadangi šis mokslas oficialiai nepripažintas, aš niekur ir niekaip negalėjau patikrinti čia išdėstytų teiginių. Kai kurie jų – gal tik mano fantazijos vaisius.

Kalbėsiu atvirai: daugiau nei prieš metus mane aplankė velnias. Nemažai ko pažadėjo, meiliai kalbėjo… Tad sutartį (patys suprantate kokią) aš vis dėlto pasirašiau.

Pokalbio pabaigą blogai prisimenu. Buvau pagiringas. Dar velnio atnešti „velnio lašai“ visai aptemdė mano ir taip nešviesią sąmonę. Aš lyg miegojau, lyg su svečiu kalbėjausi. Vėliau man pasirodė, jog pokalbio pabaigoj velnias išdėstė, ką galėtume pavadinti infernologijos pagrindais. Tad apie ką jis kalbėjo? Gaila, daug ką nerišliai prisimenu ir pats sunkiai suvokiu.

 

„…Mes, velniai, egzistuojame kartu su jumis. Bet – penkiamatėje erdvėje. Kaip sakiau, to paaiškinti tamstai negaliu, nes vis tiek nesuprasi. Tik pasakysiu, jog mūsų laiko koordinatė yra ta pati, kaip ir žmonių pasaulyje. Mes esame lyg ir kartu su žmonėmis, bet – greta jų. Tarsi gretutiniame pasaulyje.

…Kai norime atsidurti žmonių pasaulyje, mes privalome atsisakyti vienos koordinatės. Dažniausiai atsisakome laiko išmatavimo. Penktoji koordinatė virsta ketvirtąja. Velniui, pakliuvusiam į žmonių pasaulį, laikas tarytum sustoja.

…Tai gana žiauri bausmė. Nes mes, velniai, norime mirti, išnykti (noras priešingas žmonių savisaugos instinktui). Bet esame praktiškai nemirtingi. Jei nori išnykti, turi rašyti pareiškimą, kurį vėliau svarsto įvairios instancijos. Tai trunka šimtmečius ir dar ilgiau. Štai mano pažįstamas Mefistofelis iki šiol gyvas, nors garsusis Faustas jau seniai dulkėmis virto.

…Sustabdytas laikas, deja, į tarnybos laiką neįskaitomas. Žmonėse yra atvirkščiai: komandiruotės įskaičiuojamos į darbo stažą.

…Neverta velnių laikyti blogio įsikūnijimu. Didieji piktadariai, nusikaltėliai dažnai nieko bendra su mumis neturi. Jie tokie patys Aukščiausiojo kūriniai kaip ir šventieji.

…Peiliu galima atriekti duonos riekę alkstančiajam, bet galima ir papjauti, nužudyti žmogų.

…Ar mes nenorėtume būti angelais? Ne, jokiu būdu. Mums tos sterilios belytės būtybės kelia pasibjaurėjimą. Ne veltui pragare baisiausias keiksmažodis (tiksliau – palinkėjimas) yra toks: „O, kad tu angelu pavirstum!“ Arba: „Kad tave angelai nujotų!“

…Mes sugebame iš virtų kiaušinių išperėti gyvus viščiukus. Apsėję lauką miltais, galime gausaus derliaus sulaukti. Tiesa, mes to nedarome, nes nei kiaušinių, nei vištienos, nei duonos nevalgome.

…Mes net ir sumaitotą sielą galime padaryti normalią. Tad jeigu mes vieni valdytume žmonių pasaulį, jame nebūtų narkomanų, alkoholikų, nevispročių…

…Neriesk uodegos, jei snukis degutuotas.

…Absoliučios šviesos, šviesos be šešėlių pasaulis – negyvas pasaulis. Nes jei nori išnaikinti šešėlius, privalai sunaikinti daiktus, visus daiktus, kurie meta šešėlius. Gyvūnai (taigi ir žmogus) taip pat meta šešėlius.

…Nė mes, velniai, negalime sukurti absoliučiai šviesaus pasaulio. Galime atimti šešėlį tik iš tų, kurie turi sielą, tai yra iš žmonių. Iš akmens, iš uolos – negalime atimti šešėlio.

…Nustatėme, kad šešėlį įmanoma atimti ir iš medžių. Vadinasi, augalai taip pat turi kažkokią sielą. Sunku pastebėti, bet dingęs šešėlis reiškia, jog atsirado siela.

…Kada mes atsiradome? Pasaulio pradžioje, kai dar nieko nebuvo – tik chaosas. Ir nuo to laiko nenuilstamai tobuliname pasaulį.

…Kas bus po pasaulio pabaigos, po Paskutinio teismo dienos? Tas pats, kas buvo prieš pasaulio pradžią – chaosas. Dangus ir pragaras, tamsa ir šviesa, sausuma ir vanduo bus susimaišę.

…Po to kažkas vėl atskirs šviesą nuo tamsos (tai – svarbiausia), dangų – nuo pragaro, sausumą – nuo vandens…

…Ar tai bus toks pat kaip dabar pasaulis – žmonių pasaulis? Nežinau. Bet manau – ne toks. Sunku viską visiškai vienodai atkartoti. Gal bus daugiau šviesos, dangaus, sausumos… Gal – atvirkščiai. Tačiau tikriausiai tas kitas pasaulis bus kitoks.

…Ak, jūs jau miegate? Tai aš išeinu. Nors be reikalo miegate. Išsimiegot tikrai suspėsite. Jūsų laukia milijonai metų miego. Be sapnų…“

 

P. S. Nelaimėlio tekste buvo ir visai padrikų sakinių, kurių čia nepateikiau, nes neįžvelgiau jų prasmės: bokštą geriausiai statyti tamsoje… skambink varpais, kai aplinkui nėra žmonių… trimitai vertingesni nei moliūgai…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)