tekstai.lt

Jaroslavas Melnikas. Kodėl aš nepavargstu gyventi. Apysaka

Jaroslavas Melnikas
Jaroslavas Melnikas
      1

 

Korpai miegojo – lovose, kaip žmonės, personalo pamaitinti ir apiprausti, švarutėliai ir kvepiantys. Ėjau palei ilgą (kokio šimto metrų) lovų eilę įsižiūrėdamas į palaimingus gyvūnų veidus. Iš tiesų tai buvo nei žmonės, nei gyvūnai, tiesiog korpai – būtybės, kaip du vandens lašai panašios į žmones. Su smegenimis, neturinčiomis proto.

Jie gulėjo visaip, bet dauguma ant nugarų, nuogi, ant sniego baltumo paklodžių, įvairaus amžiaus ir skirtingų lyčių, visi balti, kaip nuostabūs dievo plyksniai stirksojo jaunos patelių krūtys. Korpų amžius svyravo nuo dešimties iki dvidešimties metų, ir jie visi turėjo mano kraujo grupę ir mano rezus faktorių. Šioje salėje.

Aš visuomet jaudindamasis laukdavau apsilankymų Valstybiniame Antrojo Gimimo Centre – taip vadinosi medicinos įstaiga, kurioje buvo atliekamos smegenų persodinimo operacijos. Įstaiga galėjo vadintis ir Naujojo Gimimo Centru, nes Žemėje jau gyveno žmonių, pakeitusių dešimt ar daugiau kūnų. Aš pats, atrodo, pakeičiau septynis, artėjau prie Adomo amžiaus. Tačiau anais tolimais laikais, prieš tris tūkstančius metų, kai medicina (dar nežinodama, kuo, kokiomis psichologinėmis ir socialinėmis pasekmėmis tai baigsis) padarė staigų šuolį, panašų į tą, koks įvyko elektronikos srityje, ir ėmė praktikuoti pirmuosius atsargius smegenų persodinimus – niekas ir pagalvot negalėjo, kad bus galima žengti dar toliau: nuo antrojo prie trečiojo, ketvirtojo gimimo... Visiems atrodė, jog Antrojo Gimimo Centras – pakankamai aiški, savaime neįtikėtina sąvoka, kelianti siaubą amžiams.

Kas galėjo pagalvoti, kad kažkokiõs Smegenų Transplantacijos Instituto mokslininkų grupelės (ji darė bandymus su beždžionėmis) sėkmė peržengs gydomosios medicinos ribas, netrukus pakeis civilizacijos pagrindus, sukurs visiškai naują, neįmanomą pasaulį, žmogui dar nežinomus jausmus ir santykius?

Kai šiandien galvoju apie tuos mūsų protėvius, irgi žmones, gyvenusius iki Didžiojo Šuolio (kaip šiandien jį vadina civilizacijos istorikai) ir mirdavusius 70–80 metų, mano širdį suspaudžia nepaaiškinamas ilgesys. Taip, jie buvo žmonės, bet beveik niekuo į mus nepanašūs, nebent tuo, kad buvo tokios pat išvaizdos ir taip pat turėjo protą.   

 

– Štai čia labai geri pavyzdžiai, jų stipri pečių muskulatūra.

Chirurgo gidas-asistentas vedė mane ilgu koridoriumi, padėdamas pasirinkti.

– Ačiū, palikite, jei galite, mane vieną.

– Jei manęs prireiks – pakvieskite.

Jis man padavė nedidelį žiedą, kurį tereikėjo lengvai spustelėti, kad pakviestum gidą.

Kai jis išėjo, prisiartinau prie nurodyto korpo ir pačiupinėjau jo pečius: jie iš tiesų buvo aptempti išsipūtusiais raumenimis. Bicepsai, net būdami atsipalaidavę, gražiai pūpsojo nuo peties iki alkūnės. Atletišką kūno sudėjimą jau turėjau, atrodo, nuo trečiojo gimimo. Bet tada turėjau stiprius kojų ir pilvo raumenis. Tuomet buvo madinga stipri apatinė kūno dalis. 

Pasilenkiau ir įsižiūrėjau į vyrišką korpo prigimtį. Ant gulinčio įspūdingo lyties organo tamsėjo du dideli apgamai. Ar norėčiau turėti apgamų tokioje vietoje?

Pamenu, pirmąkart lankydamasis Centre, dėl nepatyrimo į tokias smulkmenas neatkreipiau dėmesio. O paskui – po nejautros periodo – pabudęs naujame kūne nemaloniai nustebau: buvau mažesnio nei anksčiau ūgio, ant krūtinės žėlė per daug plaukų, nagai buvo trumpi ir negražūs... Net vos pastebimas randas ant kairės rankos (paaiškėjo, korpas buvo susižeidęs vaikystėje) mane daug metų erzino...

Vis ėjau palei lovas, žiūrėjau į kūnus, jeigu kuriuo susidomėdavau, jį paliesdavau ir apčiupinėdavau.

         
2
 

Pirmieji Dilenremo (šis žmogus kadaise pirmąkart sėkmingai persodino smegenis) Smegenų Transplantacijos Instituto pacientai buvo nepagydomi, beviltiški ligoniai. Dilenremas buvo Gergoico mokinys, kuris pirmasis aiškiai suformulavo uždavinį: žmogus yra ne inkstai, ne kepenys, ne akys, ne širdis, bet – smegenys. Visi organai, išskyrus smegenis, yra instrumentai, kuriuos galima pakeisti. Porą tūkstantmečių juos ir keisdavo, pratęsdavo žmogui gyvenimą dvidešimčia, penkiasdešimčia metų. Istorikai tvirtina, jog vienas žmogus, kuriam triskart persodino širdį, penkis kartus – inkstus, keturis kartus – akis (ir dar trys svarbūs jo kaulai buvo pakeisti dirbtiniais), išgyveno tris šimtus metų. Bet tai buvo išimtis, paskutinė riba. Paprastai gyvenimas nebuvo pratęsiamas ilgiau negu du kartus, tai yra iki 150 metų.

Gergoicas, kuris priklausė vadinamajai encefaloginės baigties mokyklai, ėjo visai kitu keliu: sunešiotą kūną reikia ne remontuoti, paverčiant žmogaus gyvenimą nesibaigiančių operacijų serija, o išmesti į šiukšlyną! Visą. Gergoicą laikė bepročiu, bet jau jo mokinys Dilenremas tuo beprotišku metodu išgelbėjo pirmąjį žmogų, kuriam gyvybę palaikė dirbtinė širdis, plaučiai ir inkstai. Tiesa, pacientas naujame kūne išgyveno tik kelis mėnesius. Bet penktas pacientas išgyveno jau metus. Pasaulis, priėmęs Dilenremo bandymus kaip grynai klinikinius eksperimentus, dar nebuvo įsisąmoninęs, kas vyksta.

Praėjo šimtas metų, ir pirmieji drąsuoliai, kurių smegenys buvo sveikutėlės, bet kūnas nukaršęs, savo noru lipo ant operacinio stalo, anaiptol ne kaip beviltiški ligoniai. Tuomet žmogus su persodintomis smegenimis galėjo išgyventi jau keletą dešimtmečių, egzistavo teorinė galimybė tas smegenis persodinti dar kartą...

Tačiau tik tada, kai dar po šimto metų žmonės masiškai ėmė plūsti į Dilenremo Institutą, kai jis pradėjo atidarinėti filialus visame pasaulyje – tik tada pasaulis, nujausdamas savo galą, sudrebėjo. Prasidėjo arši kampanija dėl tokių operacijų uždraudimo, jos, anot laikraščių, griovė „pačias žmogaus ir žmogaus gyvenimo sąvokas“.

Iš tiesų žmonės susidūrė su nematytomis psichologinėmis ir kitokiomis problemomis. Bandysiu jas paaiškinti savo paties pavyzdžiu. Buvau liguistas ir jautrus berniukas, augau pasiturinčioje mokytojų šeimoje. Ypač buvau prisirišęs prie motinos, tylios ir geraširdės moters, kuri neįkyriai rūpinosi manimi visą savo gyvenimą. Kai medikai, nuodugniai ištyrę jos organizmą (du infarktai, kepenų cirozė), jai rekomendavo padaryti smegenų persodinimą, mano motina ilgai negalvojo. Tais laikais šokas, lydėjęs pirmuosius smegenų persodinimus, jau buvo praėjęs. Žmogui tokia operacija, žinoma, tebebuvo pribloškiantis įvykis, bet jau natūraliai įsiterpiantis į jo vaizdinius.

Kaip šiandien pamenu savo senučiukę geraširdę mamą (jai buvo apie aštuoniasdešimt), einančią Centro koridoriais. Atsisveikinu su ja chirurgijos priimamajame (rengiant pacientą operacijai, jį lankyti buvo draudžiama).

– Viskas bus gerai, mano berniuk.

Ji kaip vaikystėje pabučiavo mane į kaktą – sulinkusi, pasirėmusi lazdele.

         

Po dviejų savaičių man pranešė, jog operacija pavyko ir aš galiu pasiimti ir palaidoti kūną. Protu suvokiau, kad motina nemirė, kad ji gyvena ir dar ilgai gyvens, ją sutiksiu, kai tik ji sustiprės. Bet aš labai jaudinausi, kai užėjau į apytamsį, baltomis plytelėmis išklotą rūsį, kur ant geležinių stalų, uždengtų kažkokiais plastikais, gulėjo nebylūs kūnai. Tarnautojas dar kartą paklausė mano (ir motinos) pavardės.

– Čia, – pasakė jis, rodydamas į užrašą, pritvirtintą prie stalo.

Aš priėjau arčiau, tarnautojas nutraukė nuo kūno antklodę.

– Ji?
– Taip.

Mano motina – mažytė, liesutė, visa susiraukšlėjusi – gulėjo kažkodėl su skausmo grimasa veide. Jos kakta buvo perrišta dailia juostele – tiesiai per siūlę. Vėl mačiau motiną, kurią pažinojau daug metų. Tik be smegenų.

Pabučiavau ją į šaltas lūpas, paskutinį kartą, ir nusistebėjau ašaromis, pabirusiomis iš mano akių. Mano ašaromis verkė protėvių kartos, kurioms šis bučinys iš tiesų buvo paskutinis.

– Ar jūsų šeima turi mauzoliejų?

– Taip. Aš jau daviau nurodymus. Tuojau jos atvažiuos.

– Gerai, – atsakė tarnautojas ir nuėjo.

Aš likau vienas. Man atrodė, kad išprotėjau.

– Mama, – šnabždėjau. – Mama, pabusk. Mama.

Aš kentėjau kaip nevisprotis, nors žinojau, kad motina gyva. Kentėjau, tarsi ji iš tikrųjų būtų mirusi.

 

Po mėnesio su ja susitikau – su lieknute gundančia mergaite, dukart už mane jaunesne (man buvo apie penkiasdešimt). Ar mano psichika galėjo tai pakelti? Pirmieji žmonės tokiose situacijose išsikraustydavo iš proto. Vėliau sukūrė psichologinės pagalbos tarnybas, jos pasirūpindavo išankstine „psichologinės nuostatos pertvarka“. Ir vis tiek žmones ištikdavo didžiulis stresas.

Mergina – visiškai man nepažįstama (nors psichocentre iš anksto išstudijavau jos išvaizdą nuotraukoje ir vaizdo įraše) – sėdėjo priešais prie staliuko netoli klinikos esančioje kavinėje, ir aš susijaudinęs žiūrėjau į jos veidą, spinduliuojantį jaunyste ir gyvastingumu.

– Mama, – mano balsas suvirpėjo.

– Taip, sūneli, – mergina ištiesė per stalą ranką, palietė mano delną.

– Tai tu?
– Taip, tai aš.

Valandėlę sėdėjome, nežinodami ką sakyti. Netrukus padavėja atnešė kavos ir konjako.

– Išgersime už tave, – pasakiau. – Kad tau būtų gera šiame kūne.

– Ačiū, – atsakė mergina: atrodė, ji truputį manęs gėdijosi.

– Tavo kūnas gražus, – pasakiau.

– Tau iš tiesų patinka?

– Labai.

– Rinkausi pagal akis.

Pažiūrėjau jai į akis: jos buvo žydros kaip vasaros dangus. Mano mamos akys buvo rudos.

 

Aš taip ir nepajėgiau priprasti prie naujos motinos išvaizdos. Mes kartais susitikdavome, kalbėdavome apie šį bei tą. Bet abu kažko netekome. Nebetekome amžiams. Aš nebejaučiau – kaip anksčiau – jos meilės, jos domėjimosi viskuo, kas buvo su manimi susiję. Ji per daug mylėjo gyvenimą, į akis krito mano motinai nebūdingas linksmumas, net pasakyčiau – juslingumas (tai mane vis labiau trikdė). Suprantama, jaunas, visiškai sveikas kūnas gimdė ir kitokį gyvenimo pojūtį. Liko tik motinos sąmonė, tik protas, kuris sakė, kad aš – jos sūnus. Aš taip pat tik protu suvokiau, kad ji – mano motina.

Tiesą sakant, motina nuo šiol buvo tik sąlyginė: kūno, kuris mane pagimdė ir su kuriuo buvau susijęs kraujo ryšiais, nebebuvo. Jis puvo kažkur šeimos mauzoliejaus gilumoje. Ir aš negalėjau išsivaduoti nuo jausmo, kad mano motina tikrai mirė, kartu su tuo kūnu. Aš net kartkartėm aplankydavau jos kapą (dažniausiai – po susitikimų su motina-mergaite) ir tik ten, užmerkęs akis, atgamindavau paveikslą tos tylios sulinkusios senutės, su kuria atsisveikinau chirurgų priimamajame.

Netrukus motina ištekėjo už jos amžiaus vaikino, pagimdė dvynukus. Jai, dvidešimtmetei, iš tiesų prasidėjo naujas gyvenimas. Ir kai susitikdavome kavinėje, aš negalėdavau nepastebėti jausmų kovos motinos veide. Aš buvau jai nereikalingas, nors ji bijojo tai pripažinti. Norėdama vėl visavertiškai gyventi, ji turėjo pamiršti praėjusį gyvenimą – paversti jį sapnu, kažkuo mažai realiu. O aš tam trukdžiau.

Pasikeitus kūnui, ankstesni ryšiai silpo, iro – ir nieko negalima buvo padaryti: visuomenė už sąlyginį nemirtingumą mokėjo brangia kaina. Išleidau iš akių savo motiną, kai man stuktelėjo gal septyniasdešimt, – ir net lioviausi apie ją, kaip apie gyvą, galvoti. Ji buvo graži jauna moteris, gyveno audringą gyvenimą, aš gi dariausi vis labiau paliegęs ir tik laukiau Didžiojo Konsiliumo, kuris anksčiau ar vėliau turėjo įvertinti mano organizmą kaip nusidėvėjusį rekomendacijos smegenų persodinimo operacijai. Anais laikais smegenų persodinimo technika tebebuvo sudėtinga, brangiai kainavo, ir teko laukti dar dvidešimt metų (per tą laiką man persodino širdį ir vieną inkstą), kol mane – jau „avarinės būklės“ – paguldė į Transplantacijos Centrą. Tuo metu manoji žmona, mano trijų vaikų motina, jau seniai buvo pakeitusi kūną, nes dar keturiasdešimtmetė pateko po sunkia mašina ir iš jos kūno liko mėsos ir kaulų krūva. Žmonos smegenis per stebuklą išgelbėjo, ir ji dabar buvo mano motinos amžininkė.

Keista, bet, nepaisant amžiaus skirtumo, mes su žmona ir toliau gyvenome viename bute. Galbūt tai tik įrodo, kad ji buvo pakeičiama? Vargu, ar aš ją mylėjau ta vienintele meile, kuri leidžia žmoguje mylėti tik tai, kas individualu. Kai ji sugrįžo iš Centro ir tarp durų sustojo, aš paklausiau: „Jūs – pas ką?“ Ji pasakė savo vardą. „Tai tu! – sušukau. – Nepažinau tavęs. Užeik.“ Pamenu, ji iškart nuėjo į virtuvę, tvarkėsi, plovė indus, gamino maistą. Aš girdėjau pažįstamus garsus, jutau pažįstamus kvapus, sklindančius iš virtuvės, ir žinojau, kad tai ji, mano žmona, ta pati. Pasikeitė tik laiko kiekis, kurį ji sugaišdavo ką nors darydama (ji buvo greita ir vikri), taip pat jos elgsena lovoje. Sename kūne savo lyties ji niekada taip aštriai nejausdavo – daugiau primindavo bejausmę karšto kūno jūrą, į kurią aš nugrimzdavau, o ne kažką asmenišką ir atskirą, stojantį su manimi į kovą. Išsirėkusi (anksčiau ji to nedarydavo), iškart mane pamiršdavo ir saldžiai nuilsusi užmigdavo.

Rytą vėl būdavo ta, kurią pažinojau. Gan greitai pripratau prie jos naujos išvaizdos ir beveik neprisimindavau, kad jos smegenys perkelti į kitą kūną.

Netekau jos, kai antrąsyk gimiau. Grįžau namo dvidešimtmetis vaikinas, jai jau buvo apie šešiasdešimt: jos kūnas autoavarijoje žuvo jaunas, ir ji pirmąkart buvo pagyvenusi – sunki eigastis (pastaraisiais metais jai vystėsi artrozė) ir didelis, nukaręs bjauria raukšle, pilvas (iš antrų įsčių ji man dar pagimdė tris vaikus). Mane žavėjo jaunystė, buvau kupinas vilties ir šviesos – prieš mano akis atsivėrė dar vienas ilgas, įdomus gyvenimas. O žmona prarado aistringumą, vis daugiau dejuodavo, skųsdavosi sąnarių skausmais. Ir svarbiausia: ji niekada taip ir nepriprato prie mano naujo įvaizdžio. Nuo pirmosios dienos žiūrėjo į mane kažkaip baikščiai, tarsi į svetimą, neaišku, iš kur jos namuose atsiradusį jauną patrauklų vyrą.

– Betgi aš tau nesvetimas, Lora. Girdi? Kas tau?

Kai bandydavau ją, šešiasdešimtmetę, bučiuoti, ji gėdydavosi kaip mergaitė – ir lovoje kitaip elgdavosi: kone kažkokios baimės apimta gulėdavo.

– Žinau, kad tai tu.

Bet tai būdavo tik proto balsas. Jausmai užplūsdavo kiti, mus išskiriantys.

         

Kai jai suėjo aštuoniasdešimt, o man – keturiasdešimt, mes išsiskyrėme: jai sakiau, kad viskas pasikeis, kai tik ji persikels į trečią kūną. Ji vėl bus jauna, ir geri mūsų santykiai atsinaujins. Bet ji, švepluodama bedante burna ir remdamasi į stalą, man atsakė: „Aš jau dabar nebepamenu tavo pirmojo kūno.“

Ji buvo teisi. Prakeikta žmogiška atmintis – ji nebuvo apskaičiuota tūkstančiui metų. Jos stiprybė seko. Kartą, artėdamas prie antrojo gyvenimo galo, gatvėje susitikau gundančią trisdešimtmetę moterį (mini sijonas, apnuoginta krūtinė) su vaiku ir vyru, visiškai man nepažįstamą, kuri, pasivedusi mane į šalį, pasakė:

– Juk tu Dio? Dio Kopereikas?

– Taip.
– Aš – tavo motina.
– A.

Stovėjau, tarsi kažkur nugrimzdęs, turbūt kvailiausia veido išraiška.

– Ar tu dar pameni mane?

– Taip.

– Kažkaip supratau, kad tai tu.

Kam ji prie manęs priėjo? Nieko sūniško nejaučiau tai jaunai moteriai, gundančiai mane nuoga krūtine (tokia tuo metu buvo madinga). Moteris taip pat kalbėjo visiškai bejausmiu balsu – savo išvaizda aš buvau jai visiškai svetimas žmogus. Bet kai nusprendėm atsisveikinti, jos balsas, atrodė, suvirpėjo:

– Sudie.
– Sudie.

„Ir tai buvo mano motina?“ – klausiau savęs stebėdamas, kaip vyras, jos bendraamžis, ją nusiveda apsikabinęs per liesus gražius pečius.

           

Atmintis ir jausmai vieną, du gyvenimus dar galėjo su laiku grumtis. Bet jau trečias, ketvirtas, penktas kūnas patirdavo tik neaiškius pojūčius ir painiavą: motina, žmona, duktė, antroji, trečioji žmona, dešimtoji duktė, kuri dabar triskart vyresnė už tave... Žmogaus psichika netiko Dilenremo atradimui.

Civilizacija palaipsniui užmiršo sąvokas, kuriomis pagrįsdavo savo gyvenseną: šeima, artumas... giminystė, mirtis, incesto draudimas... Šeima buvo, bet žmogui, žinančiam, kad kitame ar dar kitame gyvenime neišvengiamai šalia atsiras kitas (paskui dar kiti), ji jau neturėjo gilesnės prasmės. Kaip visgi gyvenimo trumpumas ir mirtis (tikroji mirtis) sutaurindavo ir sutvirtindavo mūsų tolimų protėvių gyvenimą. Padarydavo juos „vieninteliais“ vienas kitam. Kartais aš ilgiuosi tokio gyvenimo tragizmo, šis savaime išgaravo, kai tik kūno palaidojimas tapo simboliškas, mirties parodija. Tikrųjų ašarų ir tikrojo sielvarto parodija. Dabar žmonės vis dažniau atgyvenusį kūną numeta į šiukšlyną, tarsi sudėvėtą daiktą, kurį pakeis nauju.

Niekada nepamiršiu savo pirmojo natūralaus kūno – niekam jo neatidaviau, pats jį laidojau toje pačioje tamsioje, baltomis plytelėmis išklotoje, salėje, iš kur atsiėmiau motiną. Dabar ten gulėjau aš, ką tik išimtas iš šaldytuvo, su mėlynu kaspinu, juosiančiu kaktą. Tai buvo keistas jausmas: žiūrėti į savo paties lavoną. Tokie dalykai mūsų protėviams galėjo prisisapnuoti tik košmariškame sapne. Nejau tai buvau aš, mano kūnas? Devyniasdešimtmetis senis, sudžiūvęs kaip skiedrelė (oda vietomis persišvietė), gulėjo atstumiančiai nuogas ir, atrodė, siekė mane nutverti atmesta į mano pusę ranka. Aš, devyniolikmetis, stovėjau šalia. Paskutinį kartą žiūrėjau į geliamai pažįstamus apgamus, karpas ir operacijų randus. Senis.

Kiti mano kūnai jau nebesukeldavo gilių jausmų – galbūt dėl to, kad kūnai būdavo sąlygiškai mano: ne nuo gimimo, bet nuo mano smegenų persodinimo momento. Jie – jau septyni – gulėjo šalia vienas kito šeimos mauzoliejuje. Čia pat gulėjo, atrodo, devyni mano motinos kūnai, septyni – mano pirmosios žmonos, šeši – pirmosios dukters. Mes atitolome vieni nuo kitų laiko vandenyne, bet kartais pasitaikydavo susitikti mauzoliejuje kokią nors merginą, tyliai stovinčią priešais antkapį. Klausdavau: kas tu? Ji, pasakiusi vardą, pasirodydavo esanti tai mano pirma, tai dvidešimta (dvidešimtųjų aš jau nebeatpažindavau) duktė, tai mano pirma, antra (net ir dešimta) žmona, dar geriau – motina. Tada sakydavau – tyliai, kaip senai pažįstamai, kurią sutikti buvo savaime suprantamas dalykas: „A, tai tu. Sveika. Kuris tavo gyvenimas?“ – „Šeštas“, – atsakydavo mano motina arba kažin kelinta duktė.

         

Incesto sąvoka irgi išnyko iš kalbos ir sąmonės. Daug vyrų buvo vedę savo motinas, seseris ir dukras, kurias jie atsitiktinai, likimui panorėjus, susitikdavo po šimtų metų. Toli gražu ne visi laikui bėgant išsaugodavo savo vardus pavardes, skaičiuodavo savo kūnus... Per amžius vilkti paskui save praeitį nėr lengva. Kita vertus, kraujomaišos negali būti tarp kūnų, kurių neberiša kraujo ryšiai (juk mes visi turėjome svetimus kūnus)...

Kartą mauzoliejuje sutikau pagyvenusį vyriškį ir kai paklausiau, kas jis toks, pasisakė esąs mano duktė. Aš nenustebau, pats buvau moteris, ketvirtame gyvenime. Medicinai jau seniai buvo nesvarbu, į kokį – moters ar vyro – kūną persodinti smegenis. Pirmieji „etikos“ protestai liko toli istorijoje, jų prasmę dabar mažai kas suprato. Norėjau pabūti moterimi, pajusti, ką reiškia priimti vyrą, apsivaisinti, ką reiškia pilve nešioti kūdikį, gimdyti, maitinti jį savo pienu. Mano moteriškasis gyvenimas – kol kas vienintelis, kuris man įsiminė, nesusimaišė su kitais. Mano vyras buvo aukštas, stiprus vaikinas, kurį mylėjau kaip tik gali mylėti vyrišką kūną būtybė, apdovanota moteriška prigimtimi. Jis net nežinojo, kad ankstesniuose gyvenimuose buvau vyriškos lyties.

 Kitiems nutikdavo dar neįtikinamesnių dalykų. Neretai susieidavo, – po kelių kartų, – buvę sutuoktiniai, bet dabar kiekvienas kitos lyties. Pasitaikydavo, kad motinos, pakeitusios kūną į vyrišką, gyvendavo, pačios to neįtardamos, su savo sūnumis, tapusiais moterimis. Tėvai, įgiję moterišką kūną, dalydavosi guoliu su savo sūnumis, kurie liko ištikimi savo natūraliai lyčiai ir nežinojo (juk neretai praeidavo tūkstantis metų), su kuo jie gyvena, ką myli.

Mūsų „Dilenremo civilizacija“, kaip ją dažnai vadindavo, buvo beprotiška, neįsivaizduojama mūsų tolimiems protėviams. Bet argi tarp jų nebuvo bepročių – kariaujančių, žudančių vienas kitą kaip žvėrys ir kadaise vos nesunaikinusių pačios planetos termobranduolinėmis bombomis?

 
3
 

Apčiuopiau kišenėje žiedą, kurį man davė gidas-chirurgas, ir lengvai jį spustelėjau. Gidas pasirodė salės gale – aukštas, jaunas, baltu chalatu.

– Jau pasirinkote, sere? – paklausė prieidamas.

– Norėčiau pažiūrėti į juos gyvenime.

Gidas žvilgtelėjo į didelį laikrodį virš durų:

– Jie nubus po pusvalandžio. Turite laiko pasivaikščioti parke.

– Gerai.

Lėtai, pasiramstydamas lazda, nuėjau link laukujų durų.

Buvo vasara, ir aš pasirinkau suolelį, seno ąžuolo paunksnėje. Ant jo jau sėdėjau, labai seniai, prieš kokius penkis šimtus metų. Tik ąžuolas buvo kitas, anas, pirmasis, seniai nudžiūvo. Keista buvo gyventi ilgiau už medžius.

Žiūrėjau į mažus juokingus paukščiukus, dūkstančius krūmuose. Saulė, prasiskverbusi pro tankią lapiją, metė ant asfalto ir žolės ažūrines šviesias dėmes. Kuris dabar amžius? Kiek metų aš gyvenu? Žmogus gyvena, kol gyvas, ir mėgsta tiesiog šitaip sėdėti ir žiūrėti į paukštelius. Ir kai jis žiūri į juos, į tą žalumą, jis nepastebi laiko, kurį pragyveno.

Šildomas malonios pusiaudienio saulės laukiau, kol nubus korpai. Korpai buvo antrasis po Dilenremo esminis atradimas. Juk iš pradžių daugelio amžių smegenų transplantacija buvo vykdoma, kai atsirasdavo donoro kūnas, taigi – labai retai. Nes operacijai buvo reikalingas dar sveikas kūnas, kurio smegenys nebefunkcionavo, be to, dar daugelio medicininių parametrų sutapimas, leidžiantis suderinti transplantuojamas smegenis su nauju kūnu. DKI, Donoro Kūno Institutas, ėmė išvedinėti, auginti kūnus Transplantacijos Institutui. DKI steigėjas Ozarolas sukūrė savitą etiką, kuri prieštaravo etikai tų, kurie sukėlė neįsivaizduojamą triukšmą ir reikalavo Institutą uždaryti. Bėgant laikui žmonės suprato, kad sąlyginis (o gal ir absoliutus?) nemirtingumas vertas to nedidelio nusižengimo ne itin suprantamiems „humanistiniams principams“. Korpai, taip juos vadino, nebuvo žmonės – tai buvo žmogaus pavidalą (kūną) turintys gyvūnai. Juos laikė specialiose įstaigose, bet jei jie ir būtų pabėgę, visi iškart būtų atpažinę korpus dėl jų gyvuliško elgesio ir nesugebėjimo kalbėti.

Apsisprendęs daryti smegenų transplantaciją, dabar galėjai pasirinkti vieną iš šimtų įvairiausio sudėjimo korpų. Pasirinktasis buvo suderinamas pagal pagrindinius parametrus (A, B, C grupė ir t. t.) su jūsų smegenimis.

Aš jau mačiau juos miegančius ir dabar norėjau pamatyti judančius. Jei mano protėvis iš savo tolimos praeities būtų pažiūrėjęs į mane, sėdintį ant suolelio po šimtamečiu ąžuolu, ką jis būtų pamanęs? Aš jo akyse būčiau buvęs pabaisa visais požiūriais – visiškai į jį nepanašus.

Aš dar nepasakiau svarbiausio: mūsų civilizacija nuo senųjų skyrėsi protu. Mes – net patys kvailiausi – buvom Monblanai, palyginti su mirtingais protėviais. Per mirtingą gyvenimą buvo panaudojama tik labai maža smegenų ląstelių dalis: smegenys buvo numatytos tūkstančių, galbūt – dešimčių, šimtų tūkstančių metų gyvenimui, bet kūnas, kuris maitino šias smegenis, gyveno tik šimtą metų.

Aš įvairiu laiku jau buvau matematiku, astronautu, kompozitoriumi, okeonografu, chemiku. Mano smegenyse sukauptų žinių ir tiesų kiekis buvo siaubingai didelis, kiekvienas naujas gyvenimas jį papildė. Nes vienintelė tikra – matoma – vis tebesitęsiančio egzistavimo prasmė buvo naujų paslapčių pažinimas. Todėl pastarąjį tūkstantmetį, kuomet kai kurių mokslininkų tyrinėjimo stažas jau siekė daugiau kaip tūkstantį metų (ne visi kaip aš norėjo būti enciklopedistais) – įvyko toks neįtikėtinas perversmas moksle ir technikoje, kad užgožė net iki šiol žinomus neįtikėtinus šuolius. Mūsų mokslininkai jau valdo gravitaciją, Saulę, faktiškai jau beveik atvėrė mikropasaulio ir laiko paslaptį. Galbūt išnyks ir smegenų transplantacijos poreikis. Nors dabar ji jau taip ištobulinta, kad praktiškai nebeįmanoma žūti. Nebent kalbėtume apie kokią nors gamtos užkoduotą kelių tūkstančių metų amžiaus ribą (netrukus seniausiam žmogui planetoje sukaks du tūkstančiai). Bet ir šiam atvejui rengiama smegenų neuroninės struktūros atnaujinimo naujomis dalelytėmis programa. Tai perspektyvi, dabar atkakliai plėtojama kryptis. Asmeninė sąmonė teoriškai gali būti atnaujinta nustačius neuroninę konkrečių smegenų struktūrą...

           
– Ar užsnūdote?

Aš, nugrimzdęs į apmąstymus, atrodo, iš tiesų užsnūdau.

– Korpai – aptvare.

Nusekiau paskui gidą-chirurgą.

Korpai, nuogi, vaikštinėjo po didelę pievą, kai kurie sėdėjo ant šakų medžiuose prie namo, treti gulėjo žolėje.

– Norėčiau pažiūrėti Nr. 29.

– Bet šis korpas... moteriškos lyties, – gidas-chirurgas nustebęs pažvelgė į mane.

– Taip, aš noriu pabūti moterimi, – atsakiau. – Pavargau nuo veiklos. Noriu gimdyti.

– Tuomet – prašau į pasimatymų kambarį.

– Gerai, sere.
 

Išsirinkau ją eidamas palei lovas. Ji gulėjo – jauna, įdegusi, tamsiais speneliais ant mažų, stirksančių į šalis krūtų. Norėjau žinoti, kokios spalvos jos akys. Mano motinos buvo rudos.

Kol jos laukiau pasimatymų kambaryje, prisiminiau savo pasimatymą su pirmuoju korpu – jau beveik prieš tūkstantį metų. Mes sėdėjome vienas priešais kitą – aš, žilas senis, jis, jaunas plačiapetis jaunuolis, ir aš mintimis prašiau jo atleidimo. Už tai, kad greitai pasisavinsiu jo kūną: tas stiprias kojas, tą tamsiais plaukais apaugusią krūtinę, sveikus baltus dantis. Korpas, neturėdamas žmogiškos sąmonės, žinoma, nieko nesuprato. Tai buvo taip pat nelengva – susitikti su savo būsimu kūnu ir tarsi palydėti į kapą savo senąjį.

 

Ją, aprengtą vyšninės spalvos su smulkiomis baltomis gėlytėmis sarafanu, atvedė po penkių minučių. Kaulėtų pečių, ilgom įdegusiom rankom, didelėmis švariomis (ją ką tik išprausė dušinėje) plaštakomis. Iškirptė ant krūtinės atidengė pieno liaukas, kurios – ilgos ovalios kriaušės – iki pusės buvo matyti, kai ji pasilenkdavo.

– Jos vardas Ija.

– Ija... – pakartojau aš.

– Ji dresuota pagal trečią kategoriją.

Juos dresavo nuo vaikystės, kad jų kūnai gyventų nors šiek tiek žmonišką gyvenimą (tarkim, valgytų, atliktų savo reikalus ir santykiautų leistinose vietose) ir išmoktų bent elementariai bendrauti su būsimu šeimininku.

– Sėskis, Ija, – pasakiau.

Gidas-chirurgas nusilenkė ir išėjo. Mes likome dviese.

– Ija...

Ji atsiliepė į vardą – pažvelgė į mane. Akimirką man pasirodė, kad korpo akyse (jos buvo žalios) šmėstelėjo protas. Ne, tai buvo neįmanoma: korpai neturėjo žmogiškos sąmonės.

– Ija-a, – paėmiau jai už rankos ir dar kartą mąsliai nutęsiau jos vardą.

Ji įsitempė, pasirengė, bet nesuprato, kas aš, kam.

Aš apžiūrėjau jos dideles, ilgais plonais pirštais plaštakas, paskui abi pabučiavau. Tos plaštakos ir jos riešai – ir ji visa – mane jaudino. Po kelių dienų tai bus mano plaštakos, mano klubai, mano krūtinė.

Kilstelėjau ir įsikniaubiau veidu į karštas jos krūtis. Ji buvo apmokyta, patyrusi (šioje srityje gyvūnai niekuo nesiskyrė nuo žmonių) ir rankomis prispaudė mano galvą prie savęs.

– Ija, – pasakiau aš, – mano Ija...

Ji pati nusimetė sarafaną, po kuriuo nieko nebuvo, ranka siekė mano diržo sagties.

Dariau tai, ko prašė mano siela ir kūnas – ir ką rekomendavo tokiais atvejais psichiatrinė Transplantacijos Instituto tarnyba. Savo būsimo kūno užvaldymas supaprastino pooperacinę adaptaciją. Pirmieji žmonės po transplantacijos metų metus negalėdavo priprasti prie naujo apvalkalo. Vėliau, padedant išankstinei psichoterapijai, šokas būdavo ne toks stiprus – aš, tarkim, prie naujo kūno priprasdavau ir liaudavausi kreipti dėmesį į jo ypatumus (nebeprisimindavau, kad tai naujas kūnas) praėjus dviem ar trims mėnesiams po operacijos. Panašiai, kai priprantama prie naujų dantų burnoje.

Smegenų persodinimas į kitos prigimtinės lyties kūną sukeldavo rimtesnį psichikos persitvarkymą. Todėl psichiatrai primygtinai rekomenduodavo tai, ką rengiausi daryti aš. Meilės aktas buvo tas vienintelis dalykas, kuris leido iki operacijos pajusti svetimą kūną kaip savo.

Tačiau sunkumų kėlė amžius. Korpas visada būdavo tris keturis kartus jaunesnis už žmogų. Anuomet, kai buvau moteris ir atėjau į šį kambarį susitikti su jaunu korpu patinu, man buvo paprasčiau. Nejudėdama gulėjau, mėgavausi raumeningu lanksčiu kūnu, kurį pirmąkart pažinau ir pirmąkart – kaip savo (besiskverbiantį į mane) – mylėjau.

Dabar buvau senas, labai senas (drebėjo mano kairė ranka), o Ijai buvo tik dvidešimt.

Ija gulėjo ant specialiai paruoštos lovos – beprotiškai graži, traukianti kaip magnetas, – o aš... aš su bejėgiškai nukarusia lytimi buvau apgailėtinas, pats tai suvokiau, drebėjau lyg nuo šalčio, lyg nuo susijaudinimo.

Ija, kiek pakilusi, ranka paėmė man už lyties ir stipriai patraukė prie savęs: aš užvirtau ant jos, ant šilto pilvo ir stangrių krūtų.

– Ija...

Ji negalvojo nei apie mano amžių, nei apie išvaizdą – ji tiesiog darė tai, ko ją išmokė.

Bučiavau raudoniu užlietus Ijos skruostus, jos jaunas akis.

Buvau vėl – paskutinį kartą – vyriškis: išgirdau, kaip ji, padariusi mano lytį stangrią ir į save įsileidusi, džiaugsmingai sudejavo.

– Ija...

Viskas nutiko greitai, netikėtai, kaip kad būna seniams. Ija laikė mane už pečių lyg seną sulaužytą lėlę, kai mano lytis, mėšlungiškai spazmuodama, išmesdavo į gilumą gyvybinę drėgmę.

Gidas-chirurgas pasakė, kad Ijai šiandien gera diena – ji gali pastoti. Norėjau turėti vaiką nuo savęs paties. Norėjau tame kūne palikti dar ką nors, ne tik smegenis. Būti ir savimi, ir Ija, ir tuo vaiku. Pilnatvės: štai ko troško mano esybė.

 

Kai jau buvau beišeinąs – apsirengęs ir nusiraminęs, – Ija, dar nuoga, ištiesė į mane rankas ir kažką nesuprantamai pasakė.

– Ką, Ija? – atsisukau aš.

Ji vėl kažką pasakė ir aš įskaičiau jos akyse jausmą: ji pajautė mane, mano tegul ir seną kūną, ir ji nenorėjo, kad aš išeičiau jau truputį brangus.

Pasilenkiau prie jos, tiesiančios į mane rankas, suėmiau jos delnus, prisispaudžiau prie veido – šiltus, didelius, dvidešimtmečius.

– Atleisk man, girdi? – šnabždėjau kaip beprotis (ji juk nieko nepajėgė suprasti). – Atleisk už viską.

Atsisveikinau. Rytoj, kai po narkozės atsibusiu, aš būsiu jau vienas, tame jos-mano kūne.

Ar noriu gyventi amžinai? Po devynių mėnesių pagimdysiu kūdikį – patirsiu džiaugsmą ir skausmą, kurių taip laukiu. Ir maitinsiu krūtimi mažą kūnelį… Kiek kartų man tai reikia patirti? Šimtą? Tūkstantį? Kiek kartų galiu džiaugtis saule, pienu, sėkla, gyvenimu? Jau turiu šimtus vaikų, mano pradėtų ar pagimdytų (aš nieko apie juos nežinau, jie gyvena kituose kūnuose, pakrikę laike). Aš jų neskaičiuoju – man svarbi šita akimirka: kodėl aš nepavargstu gyventi?

– Jums – čia, – pasakė gidas-chirurgas, kai išėjau iš pasimatymų kambario.

Pažvelgiau į saulės apšviestą užrašą tolumoje virš durų. „Priešoperacinis sektorius.“

– Jos tuojau atvažiuos, – pridūrė jis.

Tyliai linktelėjęs galvą ir sunkiai remdamasis lazda, vargiai tipendamas nuėjau prie tarpdury manęs jau laukiančių chirurgų.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)