tekstai.lt

Eugenijus Ignatavičius. Lūžta ąžuolai. In memoriam. Viktoras Alekna 1915.III.19–2008.I.30

 

Viktoras Alekna
Viktoras Alekna
      „Aleknos ąžuolą pravažiavę, pasuksim Sujeinių keliuku į Aliejų pusę – pas tetą“, – pirmąkart išgirdau iš tėvo lūpų.

 

A l e k n o s ąžuolas didelis ir storas, juosmuo septyni metrai – kelrodis, žymuo, nuo kurio tolsti arba artėji prie namų. Važiuojant tiesiai laukia giria, už kurios atsiveria kitas pasaulis – per Stonų plynes į begalybę nutįsęs vieškelis su toliuose dunksančiais Raseinių mūrais...

 

Ąžuolas atrodė amžinas ir pastovus kaip ir vaikystės pasaulis. To ąžuolo paunksnėje gimė ir augo Aleknų Viktoriukas, kurį Pirmojo pasaulinio karo metais vygėje supo ir mano mama.

 

Kaimuose atsirado razbaininkų. Kai mamutė pasiuntė pas tetą Mariją Aleknienę pasaugoti mažąjį Viktuką, man buvo septyneri. Tą naktį į trobą įsilaužė plėšikai. Jo tėtė Juozapas, iššokęs pro langą, nubėgo pas kaimynus pagalbos. Vienmarškinė palindau po stalu ir meldžiuosi, kad tik jie manęs nesurastų. Dievas išklausė – plėšikai pabūgę, kad jų neužkluptų sukelti kaimynai, išsinešdino...

 

Viktoras Alekna, rašydamas šeimos pasaką „Ąžuolas“ neatsitiktinai pradėjo B. Brazdžionio eilėmis:

 

Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton

                                              žemėn

Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus.

 

Išdidžiai ir oriai į gimtą žemę suleido šaknis ir Viktoras Alekna. Jis ilgą kelio tarpsnį nešė genties vėliavą, daugelį pralenkdamas ir palikdamas ėjo priekyje, nelyginant patriarchas, nustumdamas į šalį užgriuvusias negandas ir kliūtis, lyg ir atitolindamas pačią nebūtį. Nors giminėj buvo laikomas darbštumo, tikėjimo ir išminties sektinu pavyzdžiu – nė taurelės į burną, nė papiroso dūmo panosėj, – tačiau dėl šių nuostatų ir pasinėrimo į knygas ne visų buvo suprastas ir vertinamas, daug kas laikė užsispyrusiu keistuoliu, net pasipūtėliu. O vis dėlto pasaulis jaukesnis, kol priekinėse linijose kas nors tebeeina – keliaujančiam už jo nugaros gėda sustoti.

 

Deja, lūžta ir ąžuolai, kad ir kaip tvirtai jie būtų „šaknimis įaugę į šitą žemę“. Esame riboti ir priklausome Amžinybei. Žemiškasis gyvenimo ratas kiekvienam kruopščiai atmatuotas ir atseikėtas, suskaičiuoti širdies tvinksniai, apsisukimai apie saulę – tik trumpas pasimatymas su šiuo pasauliu. Niekada nežinai, kada toji bendro subuvimo akimirka paskutinė, lygiai kaip negali nujausti, jog su žmogumi atsisveikini suvisam.

 

Gyvenimas – sunkus uždavinys su daugybe lygčių, o mirtis – jo atsakymas. V. Aleknos numintas takas per devynių dešimtmečių erdvę, tarsi gyva kraujo gija jungia tautos patirtį į vienumą: jos pirmąją nepriklausomybę ir okupacijas, laisvės kovas, gulagus ir tremtį anapus speigračio. Tik gilus tikėjimas į Dievą ir meilė tėvynei buvo jo sielos pamatas begalinei ištvermei ir vilčiai; ne kiekvienam lemta giliose Vorkutos anglies šachtose, dvylika metų trukusioj nakty, regėti dieviškąjį laisvės žiburį, nujausti išaušiantį rytą. Tai vienas iš dešimčių tūkstančių lietuvių nueitas takas, kuriuo, niekam nesiskųsdamas ir nuolankiai priimdamas likimą, kantriai žingsniavo Viktoras Alekna, nešė savo kryželį į golgotą. Atrodė, kad šitaip kukliai ir protingai gyvenantis žmogus niekada negali sustoti, susirgti, išnykti iš gyvenimo.

 

Jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete, dirbo „Naujosios Romuvos“ redakcijoj, mokytojavo Lietuvos provincijos miesteliuose. Jau 1930 m. Viktoro Aleknos pavardė pasirodė spaudoje – pirmieji eilėraštukai ir straipsniai. Beveik du dešimtmečius mokytojavo Širvintų rajone, mokė lietuvių kalbos. Tik sulaukęs Atgimimo išsitiesė visu ūgiu, tvirčiau ėmėsi plunksnos. Aktyviai reiškėsi kaip žurnalistas ir visuomenininkas. Nors jo svajonė nuo vaikystės buvo grožinė kūryba, tačiau didžiausią duoklę atidavė rašydamas knygų recenzijas, straipsnius kalbos, moralės, pedagogikos, politikos, gyvenimo aktualijų temomis. Sąžiningam grynuoliui, tėvų ir anų laisvės laikų mokyklos išugdytam idealistui, nepakeliamai sunku buvo taikstytis su melu, apgaule, laisvės idealų iškraipymu, atbundančios tėvynės išgrobstymu, skriaudomis.

 

Atrodo, buvo neįmanoma po dvylikos metų kalėjimo ir tremties suspėti šitiek padaryti. Parašė beveik pusantro tūkstančio straipsnių, parengė Salomėjos Nėries tritomį „Raštai“, išleido biografinę dokumentinę apybraižą „Salomėja“, sudarė Salomėjos Nėries dažnumų žodyną, biografinę apybraižą „Nepriklausomybės Akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“, parašė autentišką išgyvenimų knygą apie savo dvylikos metų patirtį Vorkutos lageryje „Oi, ta Vorkuta“, šeimos pasaką „Ąžuolas“, knygą apie sovietų prievartą ir laisvės kovas Širvintų rajone „Ūžė žalia giria“, eilėraščių rinkinius „Pilkų dienų žingsneliai“ ir „Saulėlydis“, publicistikos knygą „Akimirkos“.

 

O kur dar visuomeninė veikla! Už ilgametį pedagoginį ir metodinį darbą V. Aleknai įteiktas padėkos raštas Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus proga, 1999 m. jis apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2000 m. suteiktas Širvintų rajono garbės piliečio vardas, 2003-iaisiais gavo S. Lozoraičio premiją, o 2006 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

 

V. Alekna retsykiais pasiskųsdavo, kad nevertinami jo darbai, apeinami kritikų, jautėsi vis labiau užmirštamas. Iš tikrųjų, pasiekus devyniasdešimtąją aukštumą, vienatvė pasidaro turbūt neišvengiama, nes amžininkai įstrigę pakelėj. Ne visada mūsų siekiai bei užmojai tampa šedevru, stebinančiu minias, o kartais atėję iš tolimo laiko su jais ir pavėluojame, sunkiai pritampame. Tačiau ar ne labiau sušildo mūsų sielas po šapelį suneštas skruzdėlynas negu sidabrinė Monblano viršukalnė. Šį ne visų pastebimą darbą ir kūrė nepailstanti darbo bitė – tautos metraštininkas, istorikas, žurnalistas, beletristas Viktoras Alekna. „Nesatis sklidina paslėptos esaties“, – sako airių kunigas Johnas O'Donohue. Ar jos nejaučiame jau šiandien – iš paliktų velionio raštų, asmeninių nuostatų ir gyvensenos pavyzdžio?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)