tekstai.lt

Arnoldas Piročkinas. Čekų profesoriaus meilė Pabaltijo literatūroms

 

alt
alt
      Radegast Parolek. Zlaty fond Baltskych literatur. – Praha: Univerzita Karlova v Praze – Filozoficka´ fakulta. Nakladatelstvķ Bohemika, 2006. – 176 p.

 

Kas atidžiau stebi, kaip apie lietuvių literatūrą atsiliepiama svečiose šalyse, tikriausiai bus įsidėmėjęs Radegasto Paroleko vardą. Žymiausias XX a. antrosios pusės trijų Pabaltijo tautų literatūrų tyrėjas ir propaguotojas Čekijoje ne kartą pristatytas mūsų spaudoje: pasidžiaugta jo gausiomis studijomis ir vertimų rinkiniais, vienas kitas profesoriaus straipsnis, išverstas lietuviškai, prieinamas lietuvių skaitytojams.

 

Šiek tiek nutuokiančiam apie nepavydėtiną garbiojo baltisto sveikatos būklę sunku buvo pastaruoju metu tikėtis jo naujų darbų. Ir štai žavi knyga – „Pabaltijo literatūrų aukso fondas“! Tarsi nebūtų vis labiau slegiančių metų (gimęs 1920. XII. 1) ir juos lydinčių skaudžių netekčių. Tik pernai prieš pat Kalėdas pasirodžiusioje knygoje įrašyti leidybiniai metai kiek ne kiek atidesniam skaitytojui leis pajusti, kad jos kelio nebūta lengvo.

 

Pavydėtinas profesoriaus valingumas, įveikiantis visokius sunkumus siekiant tikslo, geriausiai nusakomas latvių poeto Janio Rainio eilėraščio „Nulaužtos pušys“ eilutėmis – atsaku negailestingai, gniuždančiai ir kūną, ir dvasią jėgai:

 

Tu vari mūs šķelt, tu vari mūs lauzt –

Mēs sniegsim tāles, kur saule aust!

 

Gali mus daužyti, skelti ir laužti –

Pasieksime tolį, kur saulė aušta!

 
          (K. Korsako vertimas)
 

Profesoriui R. Parolekui tie siekiamieji toliai – tai trijų Pabaltijo tautų dvasinė kūryba ir jos atskleidimas čekų tautai.

 

Pristatomoji knyga gana savotiška, sunkiai apibūdinama žanriniu požiūriu. Į ją autorius sudėjo ir spausdintų, ir nepublikuotų straipsnių, atsiminimų, savo paties eilėraščių ir vertimų į čekų kalbą – visokių galų rinkinys. Tačiau nepasakysi, kad tai atsitiktinė jų sankaupa: visus dalykus jungia neslepiama karšta meilė latvių, lietuvių ir estų literatūroms, jų kūrėjams ir pačioms tautoms.

 

Rinkinys suskirstytas į šešias padalas. Pirmąją, pavadintą „Įvadu“, sudaro išsami apžvalginė studija „Mūsų literatūros mokslo ir vertimų baltistika (balansas ir perspektyvos)“, apimanti 29 puslapius.

 

Neišgalint aprėpti visų šio turiningo straipsnio teiginių, norėtųsi labiausiai atkreipti dėmesį į gana ilgą pastraipą, kurioje svarstoma, ką čekams dar vertėtų išsiversti iš lietuvių literatūros. Profesorius sakosi turįs būsimiesiems vertimams nemaža medžiagos. Pastraipoje išvardyti autoriai ir kūriniai rodo jo subtilų skonį. Tačiau į akis krinta, kad išverstųjų į čekų kalbą kūrinių sąraše ir tarp čia minimų autorių lyg ir trūksta Ievos Simonaitytės vardo. Kas be ko, ne vienas iš pačių lietuvių jos neįstengia perprasti. Bet čekų dvasiai, jų ilgaamžės kovos su germanizacija patirčiai, rodos, turėtų būti artimi mūsų klaipėdiškės romanai „Aukštujų Šimonių likimas“ ir „Vilius Karalius“. Ir meniniu atžvilgiu šie romanai geresni, negu pastraipoje minima kaip lietuvių literatūros reprezentantė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės apysaka „Šventmarė“. Atidžiau pasidairius rastųsi ir daugiau verstinų dalykų.

 

Tačiau apskritai ši studija apie Pabaltijo literatūrų čekiškus vertimus yra tokia svarbi ir vertinga lituanistikai, jog kyla mintis, ar nederėtų ją mums išsiversti ir išspausdinti kokiame mūsų leidinyje. O gal, nepaisant tam tikro jaunųjų Lietuvos intelektualų abejingumo ar net atsainumo pirmtakų tyrimams, atsirastų kas išleidžiąs čekų baltisto lituanistinių darbų rinktinę? Joje tada įsiterptų ir ši apybraiža.

 

Pagal numeraciją pirmas skyrius vadinasi „Bendroji baltų dalis“. Čia išspausdinti trys straipsniai: „Pagarba Pavelui Trostui“, „Voitechas Gaja ir mūsų baltistika“ (lietuviškas vertimas paskelbtas „Mokslo Lietuvoje“, 2005, Nr. 4) ir anksčiau nepublikuotas rašinys „Audringieji 1905 metai Pabaltijo literatūrose“. Prieš kiekvieną straipsnį eina po poetinį kūrinį: „Mano vidinis pasaulis (Mano metatekstas)“, „Rauda dėl baltų prūsų (dėl kryžiuočių pakarto jų vado Herkaus Manto)“ ir „Rauda dėl lybių (perskaičius rinkinį Lybių liaudies dainos)“.

 

Visai suprantama, kad didžiausias, apimantis 46 puslapius, yra antras skyrius („Latviškoji dalis“). Čia randame aštuonis straipsnius, dešimt vertimų iš latvių poezijos ir penkis paties profesoriaus eilėraščius. Vienas jų, „Čekų–latvių klubo himnas“, išspausdintas su šalia latvišku vertimu (vertėjas Knutas Skujeniekas).

 

Palikę šio skyriaus išsamesnę apžvalgą patiems latviams (neabejotinai jie tai padarys), keliais sakiniais susipažinkime su straipsnio „Atsiminimai apie ponią Aną Baugą ir kitus latvių bičiulius“ epizodu, kur pasakojama, kaip būsimasis baltistas, 1947–1951 metais būdamas Leningrado universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, sumanė mokytis lietuvių ir latvių kalbų. Ši ketinimą įgyvendinant kiek ne kiek padėjo jam profesorius Borisas Larinas. Tinkamų vadovėlių tam reikalui neturėjo. Matyt, jau grįžęs iš Leningrado, toliau mokėsi iš 1955 m. išleistos profesoriaus Michailo Petersono „Lietuvių kalbos apybraižos“. O latvių kalbai mokytis galėjo naudotis Janio Endzelyno vokiška „Latvių kalbos gramatika“ (1922). Tad nesunku įsivaizduoti, kokio būta kelio į šias kalbas. Tačiau ko nepadaro valingas žmogus!

 

Kol kas praleidę trečią skyrių – „Lietuviškąją dalį“ (prie jos dar grįšime), skaitytoją supažindiname su ketvirtu skyriumi („Estiškoji dalis“). Čia įdėti du profesoriaus eilėraščiai ir „Atsiminimai apie Vladimirą Macurą ir kitus estų literatūros bičiulius“. Atsiminimuose kalbama apie čekų literatus, visų pirma Vladimirą Macurą, vertusius ir populiarinusius savo šalyje estų ir kitų dviejų Pabaltijo tautų literatūrą. Jų pastangos buvo tokios vaisingos, jog kaip tik estų literatūra buvo labiausiai verčiama Čekijoje po Antrojo pasaulinio karo. Šie atsiminimai papildo minėtą įvadinį straipsnį.

 

Penktas skyrius pavadintas vardu „Priedai“. Kaip ir visi priedai, čia nėra ko ieškoti vieningumo. Be paties profesoriaus straipsnio „Vertimas ir vidinis meninio kūrinio pasaulis“ ir eilėraščio „Man pataria mūza (Mano minipoetika)“, dar įdėti Prahos baltistų vadovo sukaktuvėms skirti Jiržio Honzyko ir Pavelo Štolo straipsniai, taip pat pastarojo „Radegasto biografija ir bibliografija“. Knyga baigiama „Leidėjų pastabomis“.

 

Mums, lietuviams, įdomiausias ir aktualiausias, žinoma, minėtas trečias skyrius, kuriame rasime penkis R. Paroleko straipsnius, du jo paties eilėraščius ir po vieną Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio ir Marcelijaus Martinaičio eilėraštį, verstą taip pat profesoriaus.

 

Straipsnyje „Dėl tautinio atgimimo Vidurio ir Rytų Europoje literatūrų tipologijos“, išanalizavus šių šalių tautinių sąjūdžių įvairovę ir tam tikras bendrybes, taip pat sąsajas su literatūriniais pokyčiais, labai aukštai iškeliamas Kristijonas Donelaitis: „Kaip lietuvių poezijos grindėjas Donelaitis pradėjo iš esmės genialiai. Tuo metu, kai reikėjo tiktai kurti prielaidas lietuvių bendrinei kalbai norminti, – o šitos pastangos truko beveik iki XIX amžiaus pabaigos, – ir dėti pamatus gimtosios literatūros tradicijai, griežta klasikinės formos drausmė buvo toji laimingoji ir bene vienintelė išeitis tolesnei raidai. Kad iš tikrųjų taip būta, patvirtina faktas, jog iš esmės tokiu pat keliu žengė pusšimčiu metų vėliau taip pat kitų mažųjų Pabaltijo ir slavų tautų atgimimo poetai – Estijoje Frydrichas Kroicvaldas, Latvijoje Jūris Alunanas…“ – teigia literatūrologas. Į vieną kitą jo teiginį kai kieno bus pažiūrėta su tam tikra atsarga, bet jo idėja įjungti K. Donelaitį į platų Europos kontekstą verta didelio dėmesio.

 

Neilgi, bet turiningi straipsniai „Ironiškoji Sruogos tragedija“ ir „Dosnus talentas“, kuriuose nagrinėjama Balio Sruogos ir Eduardo Mieželaičio kūryba.

 

Su didžiausia simpatija profesorius straipsnyje „Poetinės prozos meistras“ kalba apie Kazio Borutos kūrybą. Glaustai, bet vaizdžiai nubrėžęs šio mūsų rašytojo audringo gyvenimo kelią ir išryškinęs jo savitos asmenybės bruožus, jis dalijasi savo įdomiais požiūriais. Bene ryškiausias K. Borutos kūrybos, tiek poetinės, tiek prozinės, bruožas esąs ryšys su avangardizmu: „Avangardizmo įtaka labiausiai pasireiškė jo netradicinėmis metaforomis ir taip pat funkciniu prozaizmų vartojimu. Kartu su avangardizmu jam ben~dra didelis tikėjimas kūrybine žodžio galia. Nors jis pripažino, kad pažanga dvidešimtame amžiuje eina pirmiausia iš miesto ir todėl simpatizavo socializmui, Boruta didžiąja savo dvasinės būties dalimi visada lieka įaugęs Lietuvos kaimo „žaliajame sode“. Iš čia srūva ir jo romantiškasis nerimas bei nuolatiniai ieškojimai“ (p. 123). Tų pilnų nerimo ieškojimų viršūne profesorius laiko K. Borutos poetinius romanus – „Medinius stebuklus“ ir „Baltaragio malūną“. K. Borutos poezijos ir prozos santykis straipsnyje nusakomas taip: „Kazio Borutos proziniai veikalai gerokai užtemdė jo poetinę kūrybą. Bet šis teiginys, taip dažnai kartojamas kritikos, teisingas tik iš dalies, nes kaip tik Borutos poetinėje prozoje, ypač jo folkloriniuose fantastiniuose romanuose, rašytojo poetinis talentas išryškėjo pačiu brandžiausiu pavidalu. Joje randame senovinės legendinės praeities koreliaciją su moderniąja dabartimi ir išradingą liaudies žodinės kūrybos senovinių žodžių bei junginių vartoseną, kurią, nuostabu, gražiai papildo liaudies kūrybos šiurkštūs buitinės kalbos elementai“ (p. 124).

 

Šiltas bendravimas su profesore Elena Červinskiene ir kitais lietuviais atsispindi „Atsiminimuose apie Eleną Červinskienę ir kitus lietuvių bičiulius“. Savo jausmus Lietuvai mokslininkas ir poetas išreiškia dviejuose eilėraščiuose.

 

Nesistengdami primygtinai aiškinti skaitytojui akivaizdžias tiesas ir daryti savaime suprantamas išvadas, knygos apžvalgą norėtume kaip tik baigti vieno eilėraščio, „Mylimajai Lietuvai“, paskutinėmis dviem eilutėmis:

 

Sestro mé zemeµ, srdci mému blķzka´,

jsi milenkou, po které se mi sty´ska´.

 

Tu Čekijos sesute mylimoji,

apie tave širdis mana svajoja.

 

(Vertė A. Piročkinas)

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)