tekstai.lt

Rimantas Kmita. Sigito Gedos lyrikos recepcija sovietmečiu (2)


       Ideologinė kritika

       Didžiausia įtampa kilo 1968–1972 m., kai estetines diskusijas, nesuprantamumo problemos svarstymą pakeitė ideologinė kritika. Galima numanyti, kad diskusijos dėl S. Gedos poezijos telkė bendraminčius ir drąsino juos vis dažniau viešai reikštis su savo kūrybinėmis programomis. Jaunieji nebestojo į komunistų partiją29 ir dėl to buvo dar mažiau pavaldūs ideologinei kontrolei.
      
1969 m. kovo 20 d. LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos uždarame susirinkime svarstant TSKP CK nutarimą „Apie spaudos, radijo, televizijos, kinematografijos, literatūros ir meno įstaigų vadovų atsakomybę už skelbiamos medžiagos ir repertuaro idėjinį-politinį lygį“ J. Bielinis30, „Kultūros barų“ redaktorius A. Baltrūnas31 reiškia susirūpinimą dėl vis aktyviau besireiškiančių ir redakcijas spaudžiančių „estetizuojančių elementų“, dėl jų visuomeninio indeferentiškumo, individualizmo, snobiškumo; pabrėžiama, kad panašios tendencijos buvo kritikuotos dailininkų partinėje organizacijoje. Akivaizdu, jaunoji karta slysta iš ideologinės kontrolės rankų, ji įgyja daugiau savarankiškumo. Dar daugiau – ideologinės priežiūros aparatas nebepajėgus intelektualiai atsakyti į jaunųjų iššūkius („Tačiau šiuo atveju ir redaktoriai susiduria su kai kuriais sunkumais, – jie ne visad jaučiasi pakankamai kvalifikuoti spręsti apie įvairių meno sričių vertinimo teisingumą“32). Ši problema buvo keliama ne viename susirinkime33, o „Literatūros ir meno“ vardu kalbėjęs V. Reimeris šią situaciją apibūdino itin raiškiai ir kone desperatiškai:

       Čia buvo kalbėta apie neseniai rašytojų spaudoje vykusias diskusijas. <...> Visa, kas vyksta pas mus, susiję su tuo, kas dedasi, su ideologijos kovos paaštrėjimu, ir priešų užmačios dabar yra klastingos, nuodingos, labai užmaskuotos. Jos skverbiasi į mūsų gyvenimą, o tai veikia mūsų literatūros jaunimą, jaunus kritikus. Mes turime jiems pasakyti, kad ne viskas, ką jie iš svetur pasiima, mums tinka. O jie skaito kitų šalių spaudą, naudojasi lenkų, čekų, prancūzų ir kt. informacija. O ir socialistinio pasaulio viduje daug sudėtingų reiškinių. Gerbkime jaunus draugus, bet aiškiai pasakykime, kas mums priešiška ir kaip tai vadinama. Redakcija stengiasi, kad diskusija būtų gera, bet mes turime atsižvelgti į tas jėgas, kurios mums rašo. O rašytojai komunistai tyli, vengia pasisakyti principinga[i], net nejaučia pareigos. Tik vienas Baltakis tai padarė. Taip išėjo „žaidimas į vienus vartus“. O tie, kas muša į mūsų vartus, gerai pasiruošę, organizuoti, gi mes to nedarome. Todėl atsitinka ir taip, kad „Literatūra ir menas“ atspausdino vieną kitą straipsnį tikrai be vietos atsakingiems pareiškimams. Redakcija dėjo pastangas pasitelkti kitų balsų, tačiau jie neskambėjo. Reikia parodyti, kokia tikroji šių šūkių prasmė. Jų mintys nėra vien estetika, bet ir politika. Reikia principingai apie tai pakalbėti. Daug estetizavimo yra ne vien straipsniuose apie literatūrą, bet taip pat ir apie dailę, muziką, tačiau apie tai niekas nekalba. Tai reikia rimtai, nelipdant etikečių, aptarti. Redakcijai sunku su kadrais, ypač su literatūros skyriumi, nes niekas nenori čia dirbti. Reikalingas autoritetingas ir principingas kritikas žurnalistas, bet tokie kadrai neruošiami. Jaunimas nueina į institutą, kritiką laiko antraeiliu dalyku. Tai reikia spręsti bendrom pajėgom34.

       Panašias mintis, tik jau viešai, 1972 m. formulavo A. Baltakis, atsakydamas į garsųjį V. Kubiliaus straipsnį „Talento mįslės“. Jis tarsi klausė savęs bei kitų, „kaip galėjo atsitikti, kad dalis gabaus literatūrinio jaunimo išslydo iš mūsų idėjinio poveikio lauko, kad jie buvo daugiau ar mažiau paveikti įvairių pseudoidėjų?35Beveik P. Bourdieu terminologija A. Baltakis konstatuoja, kad literatūros kritika dar labiau didina tokių revizionistų, „estetinio hermetizmo pranašų“, besivaikančių miesčioniškų intelektualinių madų, „moralinį kapitalą“36.
       Taigi 1968–1972 m. uždaruose susirinkimuose ir viešai nuogąstaujant tvirtinama, kad tuo metu kultūrinė iniciatyva, „moralinis kapitalas“ pereina į jaunųjų rankas, kurie ima veikti autonomiškai ir organizuotai, kad ideologinė kontrolė nebėra efektyvi, nepajėgi intelektualiai atsakyti į modernių kūrėjų iššūkius, vientisas ideologinis diskursas eižėja. Tad visai logiška, kad sistemai nebeliko kitos išeities, kaip imtis institucinių kontrolės priemonių. Šitas moralinio kapitalo praradimo pojūtis baigėsi 1972 m. ideologinės kritikos išpuoliais, kai kurių knygų uždraudimu (V. P. Bložės, J. Vaičiūnaitės ir kt.), kai kurių darbuotojų atleidimu iš leidyklų bei kultūrinių leidinių redakcijų ir apskritai visos kultūrinės atmosferos sąstingiu. Dėl jo prasidėjo kultūros žmonių emigracija, kai kada ir savižudybės.
       Tačiau nepaisant šių diskusijų, didelio ideologų dėmesio ir aštrių S. Gedos kalbų, jo dviejų poemų knyga „26 rudens ir vasaros giesmės“ 1972-aisiais vis dėlto buvo išleista. Tiesa, kritika, kaip jau buvo įprasta, prasidėjo gerokai prieš knygos pasirodymą.
       Anoniminė recenzija „Daigai be šaknų“, 1970 m. adresuota LTSR MT Spaudos komitetui, puolė poemas „Delčia rudenė deivė“,“Ledynas baltas kaukaspenis“ bei septynių eilėraščių ciklą „Jotvingių žemė“. Svarbiausi priekaištai – S. Gedos poetinis pasaulis nestabilus, chaotiškas, taigi – net ne pasaulis („Pasaulį (tame tarpe ir poetinį) mes suvokiam kaip kažką organizuoto, vieningo, kad ir reliatyviai – pastovaus.
S. Gedos pasaulis tebėra savo priešaušryje, chaotiškoje būsenoje (nerimą kelia tai, kad tas priešaušrio chaosas žymiai ryškesnis negu pirmose knygose), kurioje iš pirminių dulkių vos pradeda formuotis kažkokie aktyvūs centrai – vieningesni poetiniai išgyvenimai“37); recenzentas rinkinį vadina poetinių detalių, palyginimų, personifikacijų, metaforų, alegorijų bei simbolių katalogu; nesuvokdamas poetinio pasaulio logikos, jis daro išvadą, kad jos iš viso nėra. Dėl to neįžvelgiama ir noro kalbėtis su skaitytoju, be kurio apskritai neįmanoma poezija ir menas.
       Griežtas kritikos tonas ir abejonės tokios poezijos ir konkrečiai šitos knygos prasmingumu jau viešai kartojamas maždaug po metų. 1971 m. balandžio 20 d. įvyko LTSR visuotinis rašytojų susirinkimas, skirtas jaunųjų rašytojų auklėjimui aptarti. Prasidėjo kita ryški kritikos banga, nukreipta prieš jaunuosius, ir pirmiausia prieš S. Gedą, net jeigu tai ne visada tiesiogiai suformuluota.
Susirinkimo nutarime buvo konstatuota, kad kai kurių jaunųjų atitrūkimas nuo liaudies, jos gyvenimo nepažinimas, atitolina nuo tikrojo įkvėpimo šaltinio ir gimdo idėjiškai bei estetiškai nereikšmingus kūrinius, kad jaunajam menininkui turi būti svetima „vienišo genijaus“, keliančio save virš visuomenės, pozicija, taip pat beidėjiškumo, miesčioniško skonio ir formos tuštumos apraiškos38.
       Pagrindinė susirinkimo tema – jaunųjų rašytojų ideologinės problemos. Jaunieji, nepatyrę tiesioginių ideologinių, klasinių kovų ir ideologiškai neužsigrūdinę, kaltinami paviršutinišku gyvenimo pažinimu, kuris trukdo aktyviai bei pilietiškai kurti (A. Maldonis, J. Bielinis) ir sudaro prielaidas jų kūrybos beidėjiškumui, nepilietiškumui, neteisingam tikrovės vaizdavimui, manierizmui ir estetizmui. Tautosaka, liaudies kultūra, gręžimasis į praeitį, kurį laiką buvęs priedanga moderniems ieškojimams, paskelbiamas mados dalyku ir epigoniškumu (A. Maldonis, A. Drilinga), ėjimas į praeitį, į priešistorę – atitrūkimu nuo gyvenimo, dabarties ignoravimu. Todėl ideologiškumo reikalavimas buvo pagrindinis, jį pabrėžė kone visi jaunimo auklėtojai, kuriuos erzino jaunųjų avangardiniai ieškojimai, taip pat ir kritikos ideologinių aspektų ignoravimas, jau įvardytas kaip tendencija (A. Drilinga, A. Baltakis).
LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas J. Bielinis ideologijos nunykimą mene apibūdina pokaryje buvusiu vienu iš aštriausių žodžių – reakcija: „Mėginimas „apvalyti“ meną nuo politikos ir ideologijos yra žalingas ir reakcingas. Mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame įnirtingai ideologinei kovai panaudojamos visos galimos poveikio priemonės. Kiekvienas menininkas neišvengiamai privalo apsispręsti, į kurią ideologinės kovos barikados pusę jis stoja“39.
      
Anksčiau minėti priekaištai jauniesiems rašytojams, be abejo, koncentruojasi aptariant S. Gedos kūrybą (regis, jo pavardė nuo pat debiuto buvo tapusi avangardinių ieškojimų sinonimu40). Atrodo, daugelis kokius nors postus rašytojų sąjungoje ir kitose institucijose užimančių rašytojų ir biurokratų su S. Gedos rankraščiu jau buvo susipažinę (A. Maldonis ir A. Baltakis leidžia suprasti, kad tą rankraštį yra skaitę). A. Baltakis, dalyvavęs ir ankstesnėse diskusijose bei iš principo teigiamai atsiliepęs apie S. Gedos kūrybą41, šį kartą novatoriškumą pavadino vieninteliu ir snobišku tokios kūrybos bruožu, ir bene daugiausia dėmesio skyrė naujai S. Gedos knygai, kurioje prisipažįsta nieko nesupratęs. Jis įžvelgęs kraštutinį knygos hermetiškumą, kuris, kaip kūrybos principas, veda prie tarybinės literatūros principų revidavimo.
       1971 m. susirinkime kalbėjo ir pats S. Geda, kuris, anot J. Bielinio, pasakė lengvabūdišką kalbą. Jo mintys laikraštyje referuotos šitaip:

       Savo požiūrį į kūrybą išreiškė poetas S. Geda. Jo nuomone, poezija – kaip senovinio orfėjiškumo variacija, tūkstantmečių balsas, už kurį reikia mokėti savo gyvenimu ir krauju, balsas, dovanojamas tautai per geriausius jos žmones; kaip didžioji teisė gyventi žemėje, išsilaikyti kultūringų pasaulio tautų šeimoje; kaip žmonijos dvasinės egzistencijos pamatas. Reikia turėti drąsos ir vyriškumo pakilti aukščiau savęs, išeiti iš savęs. Ir visų pirma – į lietuvių poezijos foną. Reikia naujai suvokti tuos dalykus, kurie sukurti iki mūsų ir be mūsų. Būtina išsiugdyti šiuolaikišką tikėjimą, jog mūsų prozodija turi perspektyvą atgal – į kalbą, į mūsų gyvenimo būdą, ir pirmyn – į mus pačius ir pasaulio kultūrą, į jos begalinę įvairovę. Būtinas supratimas, kad geri ir reikalingi visi poetai, pradedant kaimo pokštininku, pasakorium ir baigiant savo krašto piliečiu, laiko reprezentantu ar iš pažiūros keistuoliu atsiskyrėliu. Visi jie yra vieno didelio kūno, turinčio vieną vardą – Žmonijos Kultūra – dalys, tegul ir iki nepažinumo pasikeitusios, kartais ir anachroniškai atrodančios42.

       Net šiame žurnalistiniame pristatyme S. Gedos žodžiai savo retorika, žodynu, žvilgsnio perspektyva radikaliai skiriasi nuo visų kitų kalbų. Tai visiškai eseistinis ars poetica, net nebandantis savęs (į)teisinti komunistiniame kultūros lauke, nesprendžiantis jo problemų, bet kalbantis apie poeziją, apie esminius jos rūpesčius.
       Tačiau atrodo, kad S. Geda tais metais (sunku tik pasakyti, ar tame pačiame susirinkime) pasakė kur kas daugiau.
1971 m. spalio 25 d. vykusiame LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos susirinkime J. Paleckis minėjo „S. Gedos savotišką deklaraciją rašytojų suvažiavime. <...> „Jūs mums trukdot, o mes rašysim“, – tada pasakė S. Geda. Dabar jau atsirado dar Aputis. Visi turim būti principingi ir kovoti už socializmą. „Nemunui“ nereikėjo dėti Gedos poemos ištraukos. Partinė organizacija turi tokius dalykus apsvarstyti. Liberalizmas nukrypėlių atžvilgiu yra negeras“43. Ne tik savo kūryba, bet ir tokiais viešais ir atvirais pareiškimais, beveik neįsivaizduojamais ano meto kontekste, grupė, įvardijama kaip „S. Geda, J. Aputis ir kt.“, stojo kone į atvirą kovą. A. Baltakis paliudija tų pačių rašytojų provokuojančias laikysenas, sakydamas, kad „atsirado tokių, kurie save laiko grynais, tikrais rašytojais, o kitus – konjunktūrininkais“44. O J. Bielinis, vartodamas J. Apučio pavardę kaip bendrinę, ragina kuo greičiau atsikirsti: „Jeigu Apučiai pasako, pasakykim ir mes. Nereikia taikstytis“45.
       Taigi šiame susirinkime jau aiškiai kalbama apie esamą intelektualų grupę, kurios branduolį sudaro S. Geda ir J. Aputis (ko gero, nesunkiai čia dar galima būtų įtraukti ir kritiką K. Nastopką), kuri yra netoleruotina ir prieš kurią reikia kovoti.
J. Požėra teigia, kad S. Geda ir J. Aputis neraginami ir be Rašytojų klubo žinios vyksta į literatūros vakarus, „flirtuoja su publika, dedasi vieninteliais lietuviškos dvasios gynėjais“46. A. Baltakis taip kalba apie suaktyvėjusią rašytojų grupę, kurios kūrybos „jokiu būdu negalime spausdinti. Tas pats drg. Aputis pateikė redakcijai niekingą apysaką. Taip pat ir S. Geda. Jis pateikė ydingą kūrinį – poemą. „Pergalė“ atsisakė spausdinti, o kitur buvo atspausdintos jos ištraukos. Mes už literatūros įvairovę. Sudaužius vulgarųjį sociologizmą, pakilo rašytojų kūrybos meninis lygis. Rašytojų Sąjungos vadovybė turėtų su tokiais draugais pasikalbėti, priminti jiems mūsų organizacijos įstatus ir tarybinio rašytojo uždavinius ir pareigas. Žinoma, nereikėtų tai daryti griežtai, neužkirsti kelio eksperimentavimui literatūroje“47. Tokią situaciją A. Baltakis konstatuoja jau ne pirmą kartą. Prieš metus (1970 m. spalio 29 d.) vykusiame LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime jis kalbėjo beveik tais pačias žodžiais: „Iki šiol mūsų rašytojų organizacijoje nebuvo, kad kas parašytų kūrinį, kurio nebūtų galima spausdinti. Bet tokia problema ateina. Vis daugiau atsiranda kūrinių, kurių negalima paskelbt. „Pergalės“ redakcija šiemet atmetė J. Mikelinsko apysaką, nemaža J. Apučio apsakymų, dvi S. Gedos poemas. Redkolegija svarstė I. Mero romaną, patarė autoriui toliau dirbti. Šiuose kūriniuose nėra kokių nors politinių klaidų, bet čia kūrybinis eksperimentavimas užgožia mintį, prasmę“48.
       Toks ideologų nusiteikimas reikšdavosi daugiau partinės organizacijos posėdžiuose, tačiau viešojoje spaudoje, kaip jau buvo minėta, jie akivaizdžiai nusileido jaunųjų intelektualiniam potencialui.
A. Jonynas nuogąstavo, kad „mūsuose jaučiamas vengimas atvirai savo nuomonę pareikšti. Kalbame apie Apučio ir Gedos klaidas ir čia pat dedame aukščiausio laipsnio vainiką už talentą“49. Nepasitenkinimas ir neigiamos kritikos energija apie naują knygą susitelkė, panašiai kaip ir apie „Pėdas“, dar prieš jos pasirodymą.


       „26 rudens ir vasaros giesmių“ recepcija

       Vis dėlto nuostabu, kad S. Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“ 1972 m. išleistos, nors ir be eilėraščių ciklo „Jotvingių žemė“ ir su kitomis korekcijomis (pvz., anoniminėje recenzijoje minima, kad „Delčia rudenė deivė“ – 12 psalmių poema, nors knygoje paantraštė – „rudens giesmių ciklas“). Ši knyga gerokai abstraktesnė ir painesnė negu „Strazdas“, čia nėra aiškaus istorinio pagrindo, kuriuo remiantis varijuojama kosmologinėmis abstrakcijomis ir kuris buvo šioks toks skydas nuo kritikos. Žibalo į kritikos ugnį įpylė dar ir prasidėję jaunimo judėjimai po R. Kalantos susideginimo. Tiesa, daug skaitytojų laiškų ar neigiamų recenzijų nepasirodė. Greičiausiai buvo vengiama per didelio viešo triukšmo, kurio antrąją, kritikuojamam autoriui palankią, pusę jau gerai suvokė partijos vadovai. Minėtame rašytojų susirinkime 1971 m. J. Bielinis, LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas, kalbėjo: „Pasigendame [iš literatūros kritikos – R. K.] ryškesnių idėjinių kriterijų ir akcentų. Padaryti rašytojui idėjinio pobūdžio priekaištą kai kas tiesiog laiko netaktu, vulgariu traktavimu. Iš kitos pusės, yra mėgėjų piktnaudžiauti tokio pobūdžio priekaištais, sukelti užkulisinį ažiotažą“50. Pasimokyta iš diskusijos apie „Pėdas“, kada dvi neigiamos reakcijos sukėlė diskusijų bangą, kurioje dominavo S. Gedos kūrybą ginantys požiūriai.
       Komentarai apie S. Gedos naują rinkinį buvo bendrose metų apžvalgose, tačiau atskiros recenzijos pasirodė tik trys – K. Nastopkos, J. Pastarnoko ir V. Areškos. Dvi pastarosios vėl buvo susijusios su valdžios kontrole.
Vienos jų autorius, anot S. Gedos, buvo slapyvardžiu pasirašęs saugumo darbuotojas51, kitos recenzijos tekstas be autoriaus žinios pakoreguotas redakcijoje52. (To paties autoriaus tekstai apie S. Gedos poeziją knygose „Tradicija ir ieškojimai“ ir „Tarybinė lietuvių lyrika“ gerokai nuosaikesni.) „26 rudens ir vasaros giesmių“ kritikoje jau akcentuojami ne vien skaitymo suvokimo, estetikos, bet ir ideologijos klausimai, kurie buvo iškelti 1971-aisiais. Ideologinę kritiką pakurstė ir prieš jaunimo kultūrą, susijusią su Vakarais, nukreipta kampanija.
       Aiškiai ideologinė yra J. Pastarnoko kritika. Jis, pradėdamas savo straipsnį mintimis apie brandų socializmą, nori matyti poezijoje kovingą herojų pagal klasikinį socrealizmo kanoną ir tokią kūrėjo laikyseną, kuri atitiktų „ideologinio fronto kovotojo“ prototipą.
       Konceptualiausiai S. Gedos poeziją kritikavo V. Areška recenzijoje „Chaoso poetizavimas“. Chaosas, jau ne kartą įvardytas diskusijose, čia yra iškeliamas į svarbiausią vietą. V. Areška pirmiausia gina racionalumą, o meninė S. Gedos programa grįsta iracionalumu arba, tiksliau tariant, modernistine meno logika.
Konfliktas kyla dėl alternatyvios, kitokios kūrybinės programos egzistavimo, dėl konfrontacijos su oficialia kultūrine programa. „S. Gedos kūryba konfrontuoja su intelektualinio pobūdžio lyrika, ypač su racionaliais jos pradais. Tikėdamas žmogaus suvokimo lankstumu, jis stengiasi išsivaduoti iš elementarios logikos ir sukurti poetinę formą, paremtą asociatyviniu mąstymu ir intuicija, kurią išreiškia „chaotišku“ stiliumi“53. S. Gedos kūryba ne tik autonomiška, savarankiška, visiškai netinkanti socrealistinei paradigmai, bet ir tiesiogiai jai oponuojanti, atsisakanti poetizuoti ideologiją. Ji įvardijama kaip ne mūsų epochos, o tai reiškia – ir ne mūsų ideologijos. Pradėdamas nuo klaidingos ideologijos V. Areška pereina prie netinkamos estetikos, nes „idėjiniai siekimai visada artimai siejasi su estetiniais“54.
       Tačiau nemažiau programiška, kartais net tiesiogiai į V. Areškos tekstą atsakanti, buvo ir K. Nastopkos recenzija „Poetinio pažinimo vingiai“ („Pergalė“, 1973, Nr. 1). Jei V. Areška kalba apie chaosą, tai K. Nastopka – apie S. Gedos poezijos logiką, tvirtą ciklų struktūrą, apie jo poetinio pasaulio koherentiškumą ir net tikroviškumą (
„Iš realybės įspūdžių jis kuria transformuotą poetinį pasaulį, turintį savas laiko ir erdvės dimensijas, savus tikroviškumo dėsnius“55). Bėgimą į gamtą, į pirmapradį chaosą V. Areška interpretuoja kaip civilizacijos kritiką, nepasitikėjimą jos progresu, bėgimą nuo realybės, o K. Nastopka, priešingai, paryškina tuos momentus, kuriuose matomas ėjimas iš pirmapradės būties į civilizaciją, kultūrą. V. Areškos tekste pagal socrealizmo logiką reikalaujama veiksmingumo, kitaip poeto išgyvenimai esą nevertingi ir neefektyvūs („Abstraktus gėrio, harmonijos ir grožio ilgesys nebus veiksmingas“56). K. Nastopka pabrėžia, kad „kelionė į tą pasakišką šalį – toli gražu ne tik prarastos harmonijos ilgėjimasis. Pažinimo ieškančiai minčiai nėra abstrakčios, absoliučios harmonijos“57. V. Areškos nuomone, autorius yra pametęs tradicijos kontekstą (nors ir lygina jo eksperimentavimą su futuristų, dadaistų, siurrealistų mėginimu šokiruoti ir erzinti skaitytoją). K. Nastopka randa nemažai sąsajų su tradicija (lyrizmas, vaizdų plastika, kai kurių motyvų traktavimas)58. Šios kovos dėl poezijos įteisinimo tradicijoje yra principinės.
       Kita S. Gedos knyga „Mėnulio žiedai“ (1977) jau nebebuvo radikali savo poetika ir sutikta su tam tikru palengvėjimu.
Štai V. Daujotytė, konstatavusi, kad ir sąlygiškai poezijai tikrovės atramos reikalingos, „Mėnulio žieduose“ randa realesnę psichologinę aplinką, aiškiau apibrėžtą lyrinį subjektą, poetinės tradicijos atramas, pastangas siekti tikroviškesnio eilėraščio piešinio59. Šią knygą galima perskaityti tarsi savo poetikos komentarą, „palengvintą“ jos variantą ir atsakymą į nesuprantamumo kritiką: „Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau...“ – šia leitmotyvine „Bilhanos“ eilute pradedama knyga. V. P. Bložė šioje knygoje matė krizės, sutrikimo ženklų: „Profesionalioji opinija šią knygą sutiko jau teigiamiau: už grįžimą arčiau žemės, nors, mūsų nuomone, šis „nutūpimas“ nebeprilygo nei „Strazdo“ ir „Giesmių“ skrydžiui, nei pirmųjų žingsnių „Pėdoms“ (turint galvoj pastarųjų drąsų „avansą“)“60.