tekstai.lt

Merab Mamardašvili. Mąstymo estetika. Antras pokalbis

 

merab mamardasvili
merab mamardasvili
      Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Ankstesniais samprotavimais mėginau nurodyti taškus, kuriuose atsiranda kažkas, ką vadiname mintimi arba mąstymu. Šiuos taškus supa įvairūs žodžiai: koincidencija, sutapimas, koordinacija, natūralu–nenatūralu, realizuota–nerealizuota, įvyko–neįvyko ir kt. Tai, kad vartoju šiuos žodžius, pirmiausia susiję su metafizinėmis kalbos neįmanomybėmis. Tačiau šios neįmanomybės egzistuoja ir tikrovėje, su jomis susidūręs filosofas dažnai priduria kitus keistus žodžius. Antai romėnai vartojo žodį per se – „kaip toks“. Šį atspalvį sunku suvokti. Tačiau, norėdami išsakyti kokią nors sunkiai suvokiamą mintį apie tikrovę, jie pridurdavo „kaip toks“. Kadangi šiandien mums teks apžvelgti kai kuriuos metafizinius žodžio keblumus, pirmiausia norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į „neįmanomybę pasakyti“ arba į „žodį, kaip tokį“.

 

Įsigilinus paaiškėtų, kad žmogaus gyvenimas, kaip toks, tam tikru požiūriu priklauso prie neįmanomų dalykų. Tai sakydamas anaiptol neteigiu, kad jo nėra. Jis yra, tačiau tai keista, nes jis neįmanomas; nesuprantama, kokiu būdu yra, nors neturėtų būti. Įsivaizduokite, kiek dalykų turi susieiti draugėn, kad būtume gyvi tomis mūsų sielos dalimis, kurios trokšta gyventi. Kokiai aibei mūsų sielos dalių turi pavykti atsitiktinai sutikti kaip tik tai, ko joms reikia kaip tik šią akimirką ir šioje vietoje! Juk tai neįmanoma. Kaip dažnai nužudome savo norus ir jausmus, kurie niekam nieko bloga nedaro, tik todėl, kad neturime jėgų, laiko ar vietos jiems įgyvendinti ir juos išgyventi, nužudome tik už tai, kad jie nederami. Nerealizuojame jų. Vadinasi, griežta žodžio prasme „gyvenimas, kaip toks“ – neįmanomas dalykas, ir jei jis įvyksta, tai – išties didis stebuklas.

 

Štai nuo čia ir prasideda mintis arba filosofija. Mintis gimsta iš nuostabos dėl daiktų, kaip tokių, ir tai vadinasi mintimi. Mintis – ne skaičiavimas: net jei parašiau „du“ ir „du“, o paskui pagalvojau: „du plius du – keturi“, tai dar nėra mintis. Minties negalima pamąstyti mechaniškai, ji gimsta iš sielos sukrėtimo.

 

Prie tokio pat pobūdžio neįmanomybių priklauso ir meilė. Nors man dabar sunku pateikti absoliučiai nesavanaudiškos meilės pavyzdį, vis dėlto ji pasitaiko. Net jei ši meilė žmogiška ir į ją visada įsipina kokie nors kiti motyvai. Tas pat ir su mintimi. Pvz., stebėtis neįmanomu gyvenimu, tuo, kad jis vis dėlto yra, ir galvoti apie tai – ir yra mintis. Tavęs joje nėra, tačiau ji yra tokia tavo būsena, kuria nešlovini, nepuoši savęs, nekompensuoji kokių nors savo trūkumų, neprisilipdai povo uodegos, nepatiri kokio kito jausmo, nebaudi ko nors pasitelkęs mintį, nesivaržai mintimi su kitu ir t. t. Pažvelkite, kiek istorijoje personažų, kuriems būdingos ne mintys, o būdai, kuriais šie žmonės tik išgyveno kokias nors savo pačių sielos būsenas, visiškai nepriklausomas nuo minties ir atsiradusias iki minties. Kai mintis tiesiog tapo kanalu kompleksams, pavydui, pykčiui, pretenzijoms pasauliui, troškimui teigti save, norui kažkuo save papildyti. Tada suprasite: jei mintis yra, ji tegali būti gryna mintis, o gryna mintis žmogaus rankose – neįmanomas dalykas. Galima pateikti dešimtis ir minties istorijos pavyzdžių, įrodančių, kad žmogus mąsto ne pagal minties turinį, bet pagal išorinį šio turinio turinį ar net jo mechanizmą.

 

Yra vienas puikus Platono laiškas iš garsių septynių jo laiškų, kurie dažnai skelbiami neautentiškais, klastotėmis, paskui vėl priskiriami jam. Galiausiai įsivyravo požiūris, kad daugumą šių laiškų iš tikrųjų parašė Platonas. Šiaip ar taip, tai įrodo septintas laiškas, adresuotas Sirakūzų tironui Dionisijui. Platonas tikėjosi Dionisijaus globos, vildamasis jo pagalbos kuriant idealią valstybę. Tirono ir Platono santykiai buvo gana sudėtingi, keitėsi nuo meilės iki neapykantos; vienu metu tironas net mėgino parduoti filosofą į vergiją. Laiškas parašytas tuo laikotarpiu, kai Platoną pasiekė gandai, kad Dionisijus išplatino kažkokį politinį traktatą, kuriame dėstė idėjas apie valstybę ir tvirtino, kad šios yra Platono idėjų apie valstybę plėtotė. Platono laiške yra sukrečiantys ir labai reikšmingi žodžiai. Juose įdomūs du metafizikos paradoksai.

 

Platonas staiga pareiškia: iš to, ką jūs rašote, yra aišku, kad rašo žmogus, kuris nori pasirodyti esąs mąstytojas (prisiminkite, ką sakiau anksčiau) ir įgyti šlovę, o ne prisiminti. Sukrečiantis žodžių junginys. Niekas iš jūsų ir, manau, nė vienas skaitytojas nesitikėtų, kad šioje eilutėje staiga iššoks šis paskutinis žodis. Aš jo dar nevartojau, kai vardijau įvairius mechanizmus, išorinius mąstymui, pakeičiančius mintį. Tačiau jau aptarėme, kad mintis gali būti papuošalas, jei žmogus naudojasi mintimi liaupsindamas save, taigi nemąsto. Ir štai Platonas šifruoja, ką reiškia „nemąstyti“. Nemąstyti reiškia neprisiminti, ir reikia mąstyti, kad prisimintum, t. y. atlikti kažkokį aktą, kad prisimintum. Čia susiduria netikėti terminai. Viena vertus, iššoka žodis „prisiminti“, kuris sukelia netikėtumą, sutirština kontekstą iki paradokso. Paskui seka antras reikšmingas paradoksas, susijęs su mūsų tema. Platonas sako: žmogus, kuris mąsto, kad pasipuoštų mintimi ir paliaupsintų save, o ne tam, kad prisimintų, negali remtis Platono raštais dėl paprastos priežasties: apie ką iš tikrųjų mąsto Platonas (jo mąstymo objektas yra ideali valstybė) negali būti nieko parašyta. Todėl remtis tuo, kas parašyta apie idealią valstybę, negalima, apie šį dalyką negali būti nieko parašyta. Kartoju, apie tikros minties objektą apskritai nieko negalima parašyti. Išreikšti mintį raštu neįmanoma, mintis neišreiškiama.

 

Taigi vėl susidūrėme su minties neįmanomybe. Ar verta tokiu atveju plūktis su šiomis metafizinėmis neįmanomybėmis, atlikti tokį keistą ir sunkų darbą? Taip, būtina plūktis bent jau todėl, kad einant neįmanomybės link pakeliui tik ir galima ką nors išspręsti. Jei prisimenate, Nietzsche aprašė antžmogio idealą, kuris irgi neįmanomas, utopiškas. Ir Nietzsche žinojo, kad antžmogiais netapsime, tačiau stengdamiesi tapti antžmogiais tapsime bent jau žmonėmis. Todėl prasminga suktis aplink neįmanomybę. Antai Dante irgi puikiai suvokė žmogiškos meilės neįmanomybę ir realizavo aukščiausią jos pakopą, pakeitęs damą Beatričę dama Filosofija. Taip pat pasielgė Petrarca. Kai vienas iš popiežių siūlėsi jam padėti vesti mylimąją, jis išmintingai atsisakė, mieliau pasirinkdamas eiles. Tačiau ne ta prasme, kad jas mėgo. Tai labai sunku nusakyti žodžiais, žmonių kalba mums nuolat kiša koją. Jau žinome, kad kiekvieną akimirką yra visi žodžiai ir tik tie žodžiai, kurie yra. Pvz., Kantas irgi yra minėjęs, kad Petrarca labiau už viską mėgo eiles. Tačiau jis turėjo omeny tam tikrą kontekstą, be kurio nesuprantama, ką tai reiškia. Paprastai manoma, kad mėgti eiles reiškia mėgti rašyti eiles. Čia ne apie tai kalba. Ar galima paaiškinti tą skaistumo atmainą, kai būgštaujama sunaikinti sąlyčiu su gyvenimo srauto atsitiktinumais tai, kas tegali egzistuoti poetine forma? Žinoma, tai visiškai neprimena žmogaus aistros užsidaryti kabinete, atsiriboti nuo gyvenimo ir rašyti. Petrarca nebuvo „raštininkas“, kuris, užuot gyvenęs, vedžioja raides popieriuje. Neabejotina, eilės jam buvo realus gyvenimas ir reali meilė. Antra vertus, pateiktas pavyzdys nukreipia mus prie evangelinių istorijų. Evangelijoje aprašomi atvejai, tradiciškai vadinami „pavojingomis būsenomis“ arba „pavojingomis mintimis“. Apie jas apaštalas Paulius yra kalbėjęs: ar nebijai, kad tavo mintis arba tu pats būsi pavojingas kaimynui?

 

Įsivaizduokite, kad būtina išreikšti tarpusavy nesuderinamų dalykų turinį. Štai, pvz., šiurkštokas ir baisus klausimas: ar galima, atleiskite už proziškumą, miegoti su ugnimi? Žinoma, negalima, ir ne todėl, kad ugnis – turiu omeny vis tą patį Petrarcą – skaistuolis. Ir jis gali tai žinoti, todėl vengti moterų.

 

Šios dienos pokalbį pradėjau nuo vienos neįmanomos minties charakteristikos, dabar pateikiau kitą jos charakteristiką, derančią su senovės išminčių ištarme: ši mintis – šis žmogus. T. y. vienas žmogus gali išlaikyti mintį, kitas – ne, vadinasi, „ši mintis“ gali būti jam pavojinga, jam jos perduoti nevalia. Visiškai neatsitiktinai minties simboliu kadaise tapo Prometėjas, ugnis, kurią dievai prikalė prie uolos. O ir patys žmonės, perimdami dievų misiją, jau seniai ir gana sėkmingai kala tokius minties įkūnytojus prie uolų ar kryžių. Šiuo požiūriu filosofas arba mąstytojas yra ribinė būtybė, atstovauja tam, ko negalima išreikšti.

 

Tačiau grįžkime prie Platono, kuris toliau įdomiai kalbėjo, kad kažką, šmėstelėjusį akimirksniu, galima išreikšti tik laisvo pokalbio atmosferoje. Kai šis kažkas gali trumpam plykstelėti ore tarsi kibirkštis tarp kalbančių žmonių, be išankstinio kalbančiojo ketinimo. Juk paprastai kalbą laikome tam tikru išankstiniu dariniu jau gatavai, egzistuojančiai minčiai. Tarsi apvelkam drabužiais egzistuojantį kūną. Tačiau vykstant pokalbiui kažkokia abipusė indukcija staiga pagimdo tokią būtiną ir, atrodytų, neįmanomą išraišką. Platonas manė, kad tam padėti gali tik pokalbis. Ir galbūt kaip tik tai paaiškina istorinį kazusą, ištikusį jo palikimą. Žinote, kad Platonas – nuostabios meninės formos dialogų autorius, o Aristotelis – sausų mokslinių kūrinių autorius. Platonas labiau vertino pokalbį, ne itin mėgo rašyti, o Aristotelis, regis, rašyti mėgo. Galiausiai neliko jokių Platono pokalbių užrašų, liko parašyti jo kūriniai, kurių jis pats veikiausiai nemėgo.

 

Šiais ilgais išvedžiojimais ir nukrypimais norėjau paaiškinti tai, ką turiu kalbėti apie neįmanomybę balsu, tikėdamasis, kad tai suvoksite klausa. Tačiau čia kol kas neįgyjame tų kompensacijų, regimų tarpinių laimėjimų, kurių prasmę aptarėme ankstesniame pokalbyje. Todėl juos priminsiu jums kitaip, pasitelkęs pavyzdį žmogaus, neturinčio jokių sugebėjimų. Tarkime, žmogus neturi nei muzikinės klausos, nei gebos atkurti šviesą, spalvas, nei sugebėjimo mėgdžioti, jis apskritai neturi jokių talentų, kurie kartais savaime trykšta iš kito žmogaus, užimdami jo jėgas ir laiką. Jei jau nesėkmė, tai tokia, kai nebėra kuo remtis. Kai atsiduri vienas prieš vieną su būtinybe mąstyti nemokėdamas nieko kito, kai esi pasmerktas daryti, kas neįmanoma, tik tada gali iki galo ką nors pamąstyti. Mintis neturi jokių tarpinių kompensacijų ar sėkmių.

 

Neprisimenu, bet ir nelabai svarbu, kuris iš jųdviejų, Russelas ar Wittgensteinas, 1918 m. Londone per trumpą jų bendradarbiavimo laikotarpį įpykęs išrėžė, kad logika – tai pragaras. Aš irgi galiu patvirtinti: filosofija arba mintis iš tiesų primena pragarą.

 

Kadaise Descartes‘as manė, kad mąstymu (ta prasme, kuria dabar kalbame) galima užsiimti keturias valandas per mėnesį, o likusį laiką reikia skirti kitiems dalykams. Beje, Platonas irgi tą patį žodžių junginį vartojo kiek kitokiu pavidalu. Kalbėdamas apie šmėstelėjusią kibirkštį jis pabrėžė, kad ši gali šmėstelėti paribyje to, kas įmanoma žmogui. Su tuo susijęs klaikus minties triūsas: tai, su kuo susiduriame, vyksta žmogiškos įmanomybės paribyje, mintis prieinama žmogui iki kraštutinumo įtempus visas jėgas.

 

Toliau norėčiau pakalbėti apie mintinį gyvenimą, apie mąstymą gyvenime, apie tai, kaip atrandame savo vietą pasaulyje ir gyvenime per mąstymą ir kokiu būdu įvyksta pats mąstymas kaip gyvenimiškas įvykis.

 

Kartoju, nuostaba yra filosofijos pagrindas. Kartais „nuostabumą“ lengva suprasti atliekant paprastą savistabos aktą. Veikiausiai kiekvienas iš jūsų patyrėte aplinkumos trapumo pojūtį. Šis pojūtis, dažnai aplankantis mus jaunystėje, susijęs su nepakenčiamu suvokimu, kad visa, kas gražu, kilnu, didu, yra nepaaiškinamai trapu ir tarsi absoliučiai pasmerkta žūčiai. Kodėl visa tai būtinai žūva, o visa, kas bjauru, gyvena ir klesti? Tiesiog pasmerkta klestėti, bet šitai minutę šmėstels ir išnyks, tarsi ir nebuvo. Goethe’s frazė „Sustok, akimirka žavinga!”, žinoma, anaiptol ne hedonistinė, ne sensualistinė tokio jausmo išraiška. Ne, anapus jos glūdi suvokimas, kad visa, kas didu ir gražu, kažkaip keistai ir nesuprantamai pasmerkta. Tarsi niekuo nesiremia, tiesiog neturi kuo remtis.

 

Tiktai būtybėms ir tik tokiame pasaulyje, kur visa, kas didu ir kilnu, neišvengiamai pasmerkta ir trapu, tėra įmanoma mintis, nes tokias būtybes galima pavadinti istorinėmis būtybėmis. Jos tokios, nes yra taške, kuris pats yra ant kažkokios beprotiškai vingiuojančios kreivės, supamos chaoso ir žūties. Ir mintis yra klausimas apie tai, kokiomis sąlygomis ir kaip toks taškas gali išsilaikyti ant šios kreivės ir kodėl tokia kreivė apskritai egzistuoja?

 

Kodėl ir kam apskritai – dabar apverčiu klausimą – reikia triūsti? Kodėl ne viskas yra tiesu? Atrodytų, keistas klausimas. Tačiau juk jūs irgi kada nors esate stebėjęsi, kodėl ne viskas tiesu? Pvz., aš esu geras, noriu gėrio. Bet kodėl, tiesą sakant, jo nėra? Aš jaučiu, patiriu, matau teisingumą. Tad kodėl jo nėra? Aš linkiu jums gėrio. Kodėl dar reikia patriūsti, kad jis įvyktų, ir kodėl tam reikia meno, meistriško triūso? Kodėl istorija liudija, kad geri ketinimai gimdo blogį? Kodėl ne viskas tiesu? Kodėl pasaulis sukurtas šitaip?

 

Nesuprantama ir keista! Paaiškėja, kad neužtenka empirinės nuostabių jausmų sudėties, nuostabios sielos, nepakanka net visus nuostabiasielius surinkti draugėn. Mat surinkus juos draugėn susidarys tokia skorpionų gauja, Dieve sergėk. Patirtis ir faktai liudija. Paaiškėja, kad atsirastų gėris, reikia triūso. Puikiai žinote, galima parašyti romaną turint geriausių ketinimų, pamokomą romaną, tačiau jis sės ydas, nes blogai parašytas. Keista ir paradoksalu, kad gerai ar blogai parašytas tekstas gali būti susijęs su gėriu ar blogiu. Ir, žinoma, visa tai – gerai arba blogai parašyta, triūsas, menas, meistriškumas – kažkaip rišasi su tuo, ką vadinu mintimi.

 

Šie samprotavimai aiškiai rodo, kad dalykai, kuriuos vadinu mintimi, anaiptol nėra iššifruoti, – jie kreipia į tai, ką lygiagrečiai šifruosiu kaip žmogaus prigimtį ir jo vietą visatoje. Žinoma, kartu reikia šifruoti ir žmogų, paslaptingą būtybę, kuri ir lieka paslaptinga. Tačiau, net ir neįminę šios mįslės, esu tikras, vis tiek šį tą sužinosime, suprasime ją paknebinėdami.

 

Apmąstykime neišreiškiamybės pojūtį, primenantį Prousto „nežinomos tėvynės“ temą, kai jaučiame kažkokį nostalgišką atotrūkį nuo to, kur gyvename, su kuo esame susiję, nuo mūsų šalies, geografijos, mūsų papročių. Neabejotina, kad šis nostalgiškas atotrūkis atspindi kažką kitką. Tai ir yra pirmasis minties atspindys. Kaip tik tokia forma randasi mintis, kol kas mums neturinti jokio turinio, jokių apybrėžų, jokio pavidalo, jokio objekto.

 

Šis pojūtis apskritai būdingas žmogui. Jį galima pamiršti, tačiau jo negali nebūti. Taip tvirtai jis įaugęs į žmogaus konstituciją. Jis būdingas žmogui dėl paprastos priežasties: žmonės veržiasi gyventi, žmogus nori gyventi. Nors, antra vertus, apie gyvenimą niekada negali pasakyti, kad jis „štai čia“, t. y. nurodyti jį tašku. Gyvenimo neįmanoma pažymėti, lokalizuoti. Apie jį neįmanoma pasakyti konkrečiai, apibrėžtai, nes gyvenimas – tai visada dar šis tas. Paties gyvenimo neįmanoma „nustverti“ dabar, šią akimirką, nes tai, kas „gyva“, savo esme visada yra kitą akimirką, jei iš tikrųjų gyva. Tarsi plečiasi. Ir anapus šios gyvenimo plėtros negalite jo nustverti.

 

Bemaž kiekvieną kitą reiškinį galima suvokti taškiniu būdu, o gyvenimo – negalima. Tarkime, matote gyvenimą taške A; kai nustatote jį šiame taške, nustatote taip, kad jis – jau kitame taške B, jei tai iš tikrųjų gyva. Tai ir reiškia, kad „žmogus nori gyventi“. Norėti gyventi – tai norėti užimti dar erdvės ir laiko taškų, t. y. atkurti ir papildyti save tuo, ko patys neturime. Sakykime, myliu Naną – būtybę, pasižyminčią tam tikromis savybėmis ir tuo sukėlusią man meilės troškimą. Nors iš tikrųjų šį mano troškimą pažadino auganti gyvenimo jėga. Kaip tik tai – viena iš erdvių, kur dera pradėti mąstyti, t. y. skirti, ką ir kodėl myli. Ar myli Naną, nes jos mėlynos akys, ar myli ją todėl, kad augi pats? Tavo likimo linijos, priklausomai nuo to, ką ir kaip suprasi, ganėtinai skirsis.

 

Kol kas iškovojome tokį tikrovės ir vaizdinio skyrimą. Naną myliu, nes jos mėlynos akys ir ji yra tobulybės viršūnė, – tai vaizdinys, o tikrovė (kaip tik ta, kuri tars žodį mano likimui ir uždės atspaudą mūsų santykių apybrėžoms) – kažkas kita.

 

Žodis „kita“ jau figūravo mūsų pokalbyje. Kalbėjau, kad mus apima nostalgija ir atitinkamai jaučiame atotrūkį nuo mus supančių žmonių, nuo šalies, jos papročių ir tradicijų, kaip tik tada kažkas nežinoma, kita, vilioja mus ir sukelia ilgesį. Dabar pasirodo, kad pirminė „kito“ forma yra štai šis „abstraktus kitas“. Ne tas, kurį atpažinome antru žingsniu, o pasireiškęs pirminiu jaunatvišku, dar miglotu ilgesiu. Šis ilgesys pasimirš, praeis, tačiau jį prisiminsime atpažinę. Antraip mums taip ir atrodys, kad Nanos savybės yra objektas, sukeliantis meilę.

 

Dar ilgai mes neskirsime vaizdinio nuo tikrovės ir labai vingiuota orbita vis grįšime prie pirminio jaunatviško ilgesio, kito pasaulio ilgesio. Iš tikrųjų kaip tik todėl Platonas nusako mąstymą žodžiu „prisiminti“. Pasirodo, tas „kitas“ jau buvo. Neatsitiktinai tokio pobūdžio dalykai įtvirtinti žmonijos legendose. Įtvirtinti kaip prisiminimai apie auksinį rojų, kurio galėjo ir nebūti. Kaip jaunuolis irgi realiai galėjo nepatirti pirminio „kito“ ilgesio. Todėl Proustas (kurio visa kelionė romane – kelionė į prarastą rojų) vienur sako: kiekvienas rojus – tai prarastas rojus, kurio niekada nebuvo. Tai keistas, paradoksalus derinys – ieškai rojaus, kurio niekada nebuvo.

 

To „kito“ irgi niekada nebuvo, tačiau tu jo ieškai. Kaip tik tai – reali prisiminimo jėga ir realus objektas. Prisiminimas būtinas, nes, be viso kito, jame glūdi tikrovės ir vaizdinio skyrimas, kitaip mums neprieinamas. Pats skyrimas negali mūsų pasiekti jokiu kitu keliu.

 

Jokia patirties aibė nepadės išvesti skirtumo tarp tikrovės ir jos vaizdinio. Kiekviena tikrovė mums duota vaizdiniais apie ją. Tačiau jis (šis skyrimas) iš kažkur mus pasiekia, ir platoniškasis „prisiminti“ – vienas iš kelių, kuriais tai įvyksta.

 

Tačiau yra ir kitų tokio netiesioginio žvilgsnio kelių, žvilgsnio, kuris gali padėti atskirti neatskiriamą. Štai Henri Poincaré pavyzdys, kurį dažnai pateikiu. Įsivaizduokime, sakė jis, plokštumą, kurioje gyvena plokščios būtybės. Jos gali judėti šia plokštuma ir pasižymi tuo, kad matas, kuriuo matuoja savo judėjimą iki kokio nors taško X, joms judant link jo, traukiasi pats. Kadangi matas traukiasi ir pačios būtybės traukiasi, jos niekada nepasieks šio taško. Pakeiskite žodį „taškas“ žodžiu „tikrovė“ – ar jos priartės prie šios tikrovės? Akivaizdu, ne. Juk tai – akivaizdi begalybė. Poincaré pamini, kad vienam protingam žmogui atėjusi į galvą mintis, jis pasakęs: atleiskite, tačiau čia – vienas matmuo, bet pažvelkime iš šalies, juk yra ir kiti matmenų, pažvelkime kitaip.

 

Tai dar viena galimybė skirti tikrovę ir vaizdinį. Žmogus, kuris sugebėtų taip pažvelgti, žinoma, būtų Kopernikas. Šis kitas žvilgsnis – iš šalies, kad pamatytum, jog tai plokštuma ir vienmatė linija, – neįmanomas, nes jam nėra iš kur rastis. Minėtoms būtybėms net negali kilti mintis, kad yra tam tikra tikrovė, kad ji baigtinė, ne begalinė. Ir vis dėlto kopernikų pasitaiko.

 

Kai pradedi mąstyti, kaip tik tokiu būdu iškyla filosofiniai vaizdiniai. Paskui jie sutraukiami, praleidžiant visus nebūtinus jų atsiradimo būdus, ir pradedama operuoti jau žodžiais: tikrovė, vaizdinys, baigtinumas, begalybė – ir atsiduriate priešais tekstą, kuriame tėra šie žodžiai, tad galiausiai jau nieko neįmanoma suprasti.

 
Versta iš:
Мамардашвили М. ЭСТЕТИКА МЫШЛЕНИЯ.
Москва: Московская школа политических исследований, 2000 
 

Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)