tekstai.lt

Zigmas Toliušis. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai (1)

 

Vincas Kreve
Vincas Kreve
      Apie žymų Nepriklausomos Lietuvos advokatą bei kultūros istoriką Zigmą Toliušį (1883– 1971) šių eilučių autorius yra jau rašęs „Metuose“ (2002, Nr. 10, p. 129–130). Visą gyvenimą jis kruopščiai kaupė biografinę medžiagą apie lietuvių rašytojus bei kultūros veikėjus. Z. Toliušio surinkti atsiminimai apie V. Krėvę papildo kai kuriais niuansais tai, ką mes apie rašytojo gyvenimą jau žinojome, nors iš tikrųjų atstovauja XX a. šeštojo dešimtmečio istoriografijai. V. Krėvė buvo ir liks lietuvių literatūros klasiku. Jeigu mes daugiau žinosime apie jo gyvenimą, rašytojo kūryba nė kiek nenukentės, atvirkščiai – atsivers erdvė naujoms jos interpretacijoms. Atsiminimų mašinraštis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 87–26).

 
JONAS ŠLEKYS 
 
 

XIV. Krėvės santykiai su rašytojais

 

Aleksandras Merkelis monografijoje apie Juozą Tumą-Vaižgantą aprašė, kaip Tumas buvo pakviestas dėstyti lietuvių literatūrą Humanitariniame fakultete ir kokį vaidmenį tame pakvietime atliko Krėvė.

„1922 metų rugsėjo 8 dieną, – rašo A. Merkelis, – kunigo J. Tumo gimimo dieną, aplankė jį prof. V. Krėvė-Mickevičius. Išsišnekėjęs su šeimininku apie lietuvių literatūros ir mokslo dalykus, prof. V. Krėvė-Mickevičius pasiūlė jam įteikti Humanitarinių mokslų fakulteto dekanui prof. M. Biržiškai pareiškimą, kad norįs studentams dėstyti lietuvių literatūrą.“

Buvo žinoma, kad dekanas M. Biržiška gana skeptiškai priėmęs Vaižganto kandidatūros iškėlimą į lietuvių literatūros dėstytojus. Be to, Vaižgantas nuogąstavęs, kaipgi jis be aukštojo mokslo galėsiąs dėstyti universitete. Krėvė drąsinęs Tumą, sakydamas, „juk ir Vakaruose rašytojo literato cenzo pakanka literatūrai dėstyti“.

Pagaliau Tumas pareiškimą ir curriculum vitae įteikęs Krėvei, kuris tą pareiškimą perdavęs dekanui. Rugsėjo 22 dieną (1922) Fakulteto taryba nutarė kviesti Tumą lietuvių literatūros lektorium.

Petro Vaičiūno žodžiais, Krėvė pakvietęs Humanitarinio fakulteto dėstytojus rašytojus B. Sruogą, S. Čiurlionienę ir A. Herbačiauską1. Krėvė norėjęs kviesti į fakultetą lektorium ir Liudą Girą, bet, paaiškėjus, kad jis buvo prieš tai padavęs prašymą priimti jį į Humanitarinio fakulteto studentus, Giros kandidatūra į lektorius atkritusi.

Leidinyje „Keturi vėjai“2 buvo paskelbta, kad O. Pleirytės-Puidienės beletristinis rašinys „Gyvenimo akordai“3 esąs nuplagijuotas iš vokiečių rašytojo Fleišleino. Kilo didelis skandalas. Krėvė pasakęs Čiurlionienei, kad reikią gelbėti Puidienę ir kad, atsižvelgiant į jos sveikatą, negalima leisti jos papjauti.

Krėvės pasiūlymu Puidienės kaltinimui ištirti buvusi sudaryta rašytojų komisija – iš Maironio, Krėvės ir Čiurlionienės. Komisija paskelbusi spaudoje atvirą laišką, kuriame visuomenei pranešta, kad komisija ištirsianti visą reikalą ir paskelbsianti savo išvadas. Čiurlionienė, kuriai buvo pavesta sulyginti Puidienės rašinį su Fleišleino tekstu ir apklausti pačią Puidienę, nustatė, kad pusė Puidienės rašinio buvo pažodžiui išversta iš Fleišleino. Puidienė aiškinosi, kad veikalėlis buvo parašytas seniau jos brolio, kuris tuo metu jau buvo miręs, ir prisiųstas jai, gi ji paskelbusi jį spaudoje savo vardu. Išklausęs Čiurlionienės pranešimą, Krėvė nusprendęs nieko neskelbti viešumon ir pasakęs: „Praeis laikas, ir viskas užsimirš.“ Taip ir įvykę. Viskas užsimiršo ir pasibaigė. Krėvės dėka Puidienė – Čiurlionienės teigimu – išvengė išmetimo iš Lietuvių rašytojų draugijos.

Čiurlionienė papasakojo dar tokį epizodą su B. Sruoga. Šis parašęs kokį tai darbą, rodos, iš rusų literatūros, bet kokį – Čiurlionienė neatsimenanti, ir atnešęs jį Krėvei, kaip vieno iš jo redaguojamų žurnalų redaktoriui, prašydamas tą darbą atspausdinti. Krėvė, susipažinęs su Sruogos veikalu, nustatęs, kad jo rašinys buvęs nuplagijuotas nuo nežinomo rusų autoriaus. Tačiau, užuot kėlęs reikalą į viešumą ir daręs skandalą, Krėvė pasikvietęs Sruogą, pasakęs jam visą tiesą, tėviškai pabaręs ir grąžinęs jo rašinį. Sruoga apsiverkęs, ir visas dalykas buvęs baigtas. Krėvė, kuris apie tai buvo papasakojęs Čiurlionienei, pridūręs: Sruoga esąs gabus rašytojas ir iš jo būsiąs žmogus.

Kai Čiurlionienė parašiusi „Didžiąją mugę“ ir dėl to prieš ją prasidėję puolimai, ji nuėjusi pas Krėvę, padėjusi ant stalo savo kūrinį ir pasakiusi: „Teisk mane.“ Bet Krėvė ne tik jos kūrinio nepasmerkęs, bet pagyręs autorę ir pasakęs, kad tik skaudžia satyra rašytojai galį taisyti visuomenės ydas.

Iš prof. Šilkarskio Čiurlionienė girdėjusi, kad į Humanitarinį fakultetą norėjęs patekti literatas vertėjas Churginas. Į tą pačią vietą kandidatavęs tūlas Dumčius. Šilkarskis apibūdinęs Churginą kaip intrigantą bei begėdį ir pasakęs, kad Krėvė nepraleisiąs to šunelio į fakultetą. Taip ir įvykę. Krėvė priėmęs į vakuojančią vietą Dumčių.

Anot Čiurlionienės, Krėvė vokiečių okupacijos metu rūpinęsis savo buvusiąja klausytoja rašytoja G. Korsakiene, kurios vyras pasitraukęs Tarybų Sąjungos gilumon, gi ji likusi viena su mažamete dukterimi Lietuvoje. Krėvė išsiuntęs ją provincijon, padėjęs surasti darbą ir globojęs. Krėvė pasakęs Čiurlionienei, kad Korsakienė esanti gabi moteris ir jai reikia padėti.

Čiurlionienės teigimu, Krėvė buvęs su rašytojais labai draugiškas, palankus jiems ir užjaučiantis. Jis niekam neatsakydavęs patarimo, atsidėjęs vertino pateiktus jam susipažinti veikalus ir raginęs rašyti. Krėvė niekam iš rašytojų nepavydėdavęs ir džiaugėsi kiekvienu rašytojo pasisekimu. Didelis Krėvės nuopelnas – įtraukimas į dėstomąjį darbą tokių rašytojų kaip Vaižgantas ir Putinas, apie ką jau rašiau. Čiurlionienės nuomone, Krėvės gyvenimo tikslas buvęs jungti žmones ir kelti Lietuvos kultūrą.

Poetas Adomas Lastas geru žodžiu prisimena Krėvę, šis pakvietęs jį bendradarbiauti „Skaitymuose“, kuomet jis mokytojavęs Marijampolės realinėje gimnazijoje, kuri dėl pažangios krypties turėjusi anais laikais blogą reputaciją.

Balio Žygelio teigimu, Krėvė padėjęs jaunam Petrui Cvirkai įstoti į universitetą, nors jis ir neturėjęs gimnazijos baigimo liudijimo.

Mykolaitis-Putinas pasakojo, kad Krėvė šelpdavęs Liudą Girą, remdavęs K. Binkį ir globojęs Salomėją Nėrį.

P. Vaičiūnas pasakojo, kad Liudas Gira, būdamas Valstybės teatro direktorium, 1920–1926 m. neatsiskaitęs už 25 000 litų. Jam grėsusi baudžiamoji byla ir kalėjimas. Giros prašomas Krėvė su Vaičiūnu lankęsi tuo reikalu pas švietimo ministrą, kurio žinioje buvo teatras. Krėvė įtikinėjęs švietimo ministrą nekelti Girai baudžiamosios bylos, nes, pasodinus Girą kalėjiman, iždas ne tik negausiąs pinigų, bet turėsiąs dar jį maitinti, – jei Gira liksiąs laisvas, jis atsiskaitysiąs su iždu, nes esą numatyta išleisti kažkokį leidinį, kuriame būsią įdėti Giros raštai, už kuriuos jis gausiąs honorarą ir galėsiąs ateity padengti padarytą pinigų išeikvojimą.

Krėvė ir Vaičiūnas, be švietimo ministro, lankęsi Giros reikalu ir pas kitus ministrus. Vaičiūnas atmenąs, kad vienu iš ministrų, kurio buvo prašoma neskandinti Giros, buvęs K. Šakenis. Reikalas buvęs išspręstas Giros naudai, tik Vaičiūnas nežinąs, ar Gira padengęs nors dalį valstybės išeikvotų pinigų.

Atvykusi į Kauną Salomėja Nėris buvo be tarnybos. Sužinojęs apie tai, Krėvė pasakęs Vaičiūnui, dirbusiam Tautosakos komisijoje: „Duosime jai pasakas – tegu sustilizuoja – išleisime.“ Nėris parengė pasakų apie velnius rinkinį, kurį, pavadinę „Mūsų pasakos“, 1934 metais išleido Humanitarinis fakultetas.

Kitą pasakų tomelį, kurį išleido Humanitarinis fakultetas, parengė P. Vaičiūnas („Aukštaičių Pasakos“, 1934, 191 p.).

Gavo laikiną darbą Tautosakos komisijoje ir pradedąs rašyti Kazys Boruta. Jam Krėvė pavedė perrašinėti pasakas, surinktas įvairių tautosakos rinkėjų ir dažnai netvarkingai užrašytas.

 
 
XX. Krėvė Vilniuje
(1940–1943)
 

1939 metų rudenį, Vilnių prijungus prie Lietuvos Respublikos, Vilniuje buvo įsteigtas lietuviškas universitetas, pradėjęs veikti nuo 1940 metų sausio 1 dienos. Iš pradžių Vilniaus universitete tebuvo du fakultetai – Humanitarinis ir Teisių, – perkelti iš Kauno universiteto. 1940–1941 mokslo metais, susikūrus Lietuvoje tarybinei santvarkai, Vilniaus universitete fakultetų padaugėjo iki keturių, – pradėjo veikti dar atskiras Ekonomikos (pirmiau sujungtas su Teisių fak.) ir Matematikos–gamtos fakultetai4.

Kai Krėvė neįėjo į Liaudies Komisarų Tarybą (1940. VIII. 26) ir baigėsi jo ministravimas, jis iš Kauno (Vydūno al. 21) persikėlė į Vilnių5. Nors, kaip jau rašiau, Humanitarinis fakultetas 1940 m. pradžioje buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių, bet Krėvė iš karto nesikėlė ir važinėdavo į paskaitas iš Kauno. Krėvė, 1940 metų rudenį persikėlęs į Vilnių, apsigyveno vadinamuosiuose profesorių namuose Tauro g. Nr. 10 (vėliau – Vasario 16-osios, dabar – Liepos 21-osios g.), pirmame aukšte. Tuose namuose dar gyveno profesoriai M. Biržiška, B. Sruoga, S. Žakevičius, architektas V. Landsbergis ir kt. Kai kurie Humanitarinio fakulteto profesoriai, pavyzdžiui, P. Galaunė, M. Banevičius gyveno Kaune ir važinėdavo Vilniun į paskaitas.

Banevičius, būdamas Vilniuje, dažnai pas Krėves apsistodavo. Jo žodžiais, Krėvė, persikėlęs į Vilnių, nesijautė esąs svetimame mieste, nes jaunystėje gyvenęs Vilniuje ir čia dvejus metus mokęsis Dvasinėje seminarijoje. Krėvė lanko Vilniaus knygynus bei antikvariatus ir papildo savo biblioteką lenkiškomis ir kitomis senesnėmis, retesnėmis knygomis.

Krėvės pažinčių ratas Vilniuje buvo žymiai siauresnis, nes dauguma jo gerų draugų liko Kaune.

Anot Banevičiaus, Krėvė Vilniuje buvo vienišas. Jis tenai bendravęs su profesoriais Karsavinu, Sruoga, Sezemanu ir su buvusiu bendradarbiu Tautosakos komisijoje rašytoju Petru Vaičiūnu.

Pagal Vaičiūno pasakojimą 1940 m. rudenį J. Žiugžda, tuomet buvęs aukštas tarybinis pareigūnas, pakvietęs Krėvę paskaityti viešą pranešimą apie Adomą Mickevičių. Krėvė atsisakinėjęs, sakęs, kad maža tėra laiko pasirengti paskaitai. Į tai Žiugžda pasakęs, kad pranešimas esąs jau parengtas ir jį reikėtų tik perskaityti. Tuomet Krėvė sutikęs padaryti pranešimą apie Mickevičių, tik ne pagal Žiugždos parengtą tekstą, bet savo. Anot Vaičiūno, dalyvavusio paskaitoje, tokio išsamaus, patriotinio, persunkto meile Mickevičiui pranešimo jis niekad nebuvo girdėjęs.

Ta proga tenka atpasakoti mokytojos O. Lastienės palyginimą M. Biržiškos ir V. Krėvės paskaitų apie A. Mickevičių, kurio ji klausiusi būdama Kauno universiteto studente. M. Biržiška duodavęs labai daug sausų faktų apie Mickevičių, kurį laikęs lietuviu ir lietuvių poetu, o Krėvė priskirdavęs jį prie lenkų poetų ir pabrėždavęs, kad lietuviams nereikią savintis iš lenkų Mickevičiaus, bet esą būtina gerai jį pažinti, nes Mickevičius su didele meile ir talentu apdainavęs tiek pagoniškąją, tiek vėlesnių laikų Lietuvą.

Krėvė pasakojęs Vaičiūnui, kad jis, sužinojęs apie savo sesers Veronikos deportaciją, 1941 m. vasarą nuvykęs, rodos, į Lentvario stotį, kur stovėję vagonai su deportuotinais asmenimis, ir norėjęs rasti savo seserį, pakalbėti su ja bei sušelpti, bet sargybinis neprileidęs jo prie vagonų, nors Krėvė ir rodęs savo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato pažymėjimą.

Ilgametis Vilniaus dominikonų bažnyčios klebonas kunigas Jonas Vaičiūnas – Petro Vaičiūno brolis – prisiminė, kad Krėvė, gyvendamas Vilniuje, keletą kartų su žmona valgęs pas jį Kūčias. Krėvės ateidavę į Dominikonų bažnyčią. Jie būdavę toje bažnyčioje per iškilmingas Velykų prisikėlimo pamaldas, o po jų pas kunigą Vaičiūną dalyvaudavę Velykų pusryčiuose.

Mokytoja Dabrilaitė, per vokiečių okupaciją mokytojavusi Vilniaus mergaičių gimnazijoje, kurios direktore buvusi Balio Sruogos žmona, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, o vėliau – vyrų Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir gyvenusi Domaševičiaus gatvėje netoli Krėvės buto, pasakojo, kad Krėvė retkarčiais ją lankęs. Jis pasakojęs apie kelionę į Maskvą pas Molotovą, apie savo buvimą valdžioje ir pasitraukimą iš jos ir kt. Kartą, Dabrilaitės paklaustas, Krėvė visą vakarą jai pasakojęs apie masoneriją ir Vilniaus masonus.

Krėvė Vilniuje išgyveno apie pustrečių metų, t. y. nuo 1940 m. rudens iki 1943 m. pavasario. Apie Krėvės išgyvenimus vokiečių okupacijos laikotarpiu ir jo išvykimą iš Vilniaus rašysiu toliau.

 

 

XXI. Krėvės žmona
 

R. Glinskienė suteikė duomenų apie Krėvės žmoną. Ji buvo gimusi Kaukaze, kilusi iš Armėnijos karaimų. Jos tėvo pavardė – Gorak, armėniškai reiškia „sviestas“, gi jos vardas buvęs Rebeka. Ji anksti netekusi tėvo, tad ją išaugino motina. Rebekos tėvai gyvenę neturtingai. Rebeka mokėsi Baku gimnazijoje, kurioje mokytojavęs Krėvė. Jam buvo apie trisdešimt metų, kai jis pažinęs Rebeką. Šioji buvusi dvylika metų jaunesnė už Krėvę. Jis įsimylėjęs Rebeką ir ieškojęs jos meilės. Tačiau Rebeka priešinusis tam. Krėvė buvęs labai karštas ir aistringas žmogus, tad visokiais būdais prikalbinėjęs Rebeką už jo tekėti. Kai įkalbinėjimai nedavę rezultatų, Krėvė kartą atėjęs pas Rebeką ir, ištraukęs iš kišenės revolverį, pasakęs: arba ji sutiksianti tekėti už jo, arba jis tuojau nusišausiąs. Tuomet Rebeka sutikusi tekėti už Krėvės. Prieš tekėdama Rebeka priėmusi katalikybę. Ji krikštijosi Vilniuje ir poeto Liudo Giros žmona buvusi jos krikšto motina. Kai tapo katalike, Krėvienė gavusi Marijos Onos vardą.

Krėvės biografijoje, išspausdintoje „Lietuvos albume“, pažymėta, kad jis buvo vedęs Vilniuje 1913 metais.

Glinskienės nuomone, Krėvienė buvusi graži moteris. Krėvė sugyvenęs su ja vieną dukterį. Toji aplinkybė, kad Krėvės, be dukters, neturėję daugiau vaikų, parėjusi nuo Krėvienės. Ji nenorėjusi vaikų, nes laikiusi savo padėtį Lietuvoje netikra. Kalbos ir net straipsniai laikraščiuose, kad karo lietuviai inteligentai, grįždami į Lietuvą po Pirmojo pasaulinio, parsivežę iš Rusijos svetimtautes žmonas ir kad lietuviams reikią kurti lietuviškas šeimas, veikė Krėvienę, todėl ji vengusi turėti daugiau vaikų. Apskritai ji buvusi vieniša, atsiskyrusi nuo žmonių, nepritapusi prie lietuviško gyvenimo. Krėvienė, Glinskienės teigimu, buvo apsišvietusi moteris ir dariusi įtaką savo vyrui bei jo kūrybai. Krėvienė silpnai kalbėjusi lietuviškai. Ji norėjusi išmokti, bet jai nesisekę, nes buvusi negabi svetimoms kalboms. Su vyru ji kalbėjusi rusiškai.

S. Čiurlionienė pasakojo, kad ją, lankantis pas Krėves, erzinę tai, kad jo namuose buvę kalbama rusiškai. Anot Dubienės (prof. Dubo našlės), Krėvienė buvusi taktiška ir korektiška moteris.

Be Glinskienės, Krėvienė draugavusi su Giriene, Banevičiene (žydė), Augustaitiene (rusė), Juodakiene (prof. Juodakio žmona, rusė). Krėvienė palaikiusi gerus santykius su prof. A. Voldemaro žmona (Jaščenkienė). Kai Voldemaras buvęs ištremtas iš Kauno, Krėvienė medžiagiškai rėmusi Voldemarienę.

Artimas Krėvės draugas iš Baku laikotarpio Mykolas Banevičius kiek kitaip negu Glinskienė nupasakojo apie Krėvės žmoną. Banevičiaus teigimu, Krėvės žmona buvo baigusi gimnaziją, bet gilesnio išsimokslinimo neturėjusi. Apie tai, kad Krėvė mokytojavęs toje gimnazijoje, kurioje mokėsi Rebeka, Banevičius nėra girdėjęs. Rebeka buvo kilusi iš neturtingos Odesos žydų šeimos. Banevičius pažinęs Krėvienės motiną. Tai buvusi paprasta moteris, mažo miestelio žydės tipas, isterikė, be jokios kultūros ir inteligencijos. Tad Krėvienė nei gero auklėjimo, nei gilesnio išmokslinimo šeimoje gauti negalėjusi. Tačiau Krėvė ją mylėjęs. Banevičiaus žodžiais, Krėvė dramą „Skirgaila“ parašęs Baku mieste rusų kalba, kad jo žmona galėtų su tuo jo veikalu rankraštyje susipažinti6.

Pirmąjį raštų tomą, išleistą 1921 metais Kaune, Krėvė paskyrė savo žmonai, užrašęs tokią dedikaciją: „Vargingojo gyvenimo draugužei, kuri savo meilės jausmais niūrias mano jaunystės dienas nušvietė, mano žmonai Marijai Onai Rebekai šį rinkinį skiriu.“

Apie „Skirgailą“ K. Gelvainis („Kultūra“, 1926, Nr. 11) duoda tokią to veikalo genezę: „Rusų rašytojo Gorkio pakviestas ką nors išversti iš lietuvių literatūros į rengiamą Lietuvių almanachą, užuot vertęs pats, parašė originalią istorinę dramą „Skirgaila“, kuri dar tik neseniai pasirodė spaudoje.“

Banevičius griežtai neigia, kad Krėvienė galėjusi įkvėpti savo vyrui bet kokių kūrybinių sumanymų arba turėti jam, kaip rašytojui, kokios nors įtakos. Pagal intelektualinį lygį Krėvienė nebuvusi adekvati savo vyrui.

Reikia manyti, kad Banevičiaus versija apie Krėvienės kilmę ir jos dvasinį lygį yra artimesnė tikrovei, nes Banevičius, pažinęs Krėvę ir jo žmoną Baku mieste, galėjo daugiau visko žinoti. Glinskienė girdėjo anksčiau pateiktas žinias iš Krėvienės lūpų, kuri turbūt kiek nudailino savo kilmę ir praeitį.

Glinskienės žiniomis, Krėvės gražiai sugyvenę. Bet trisdešimtųjų metų vidury Krėvienė pradėjusi skųstis Glinskienei savo vyru. Kartą pas Krėvę į butą atėjusi kažkokia studentė laikyti kvotinų. Krėvė egzaminuodavęs ateinančius pas jį studentus savo kabinete. Krėvienė iš pradžių girdėjusi vyro ir studentės pasikalbėjimą, bet paskui viskas nutilę. Krėvienė, panorėjusi sužinoti, ar studentė išėjo, atidarė vyro kabineto duris. Ten buvę tamsu, buvęs vakaras. Krėvienė pastebėjusi, kad vyras sėdėjęs ant kušetės visai prisiglaudęs prie studentės.

Vėliau Glinskienė sužinojusi apie Krėvės romaną su kažin kokia moterimi.

Kai gyveno Kaune, Krėvienė keletą kartų (nemažiau trijų) buvo išvykusi į Kaukazą aplankyti savo seserų ir kitų giminių. Banevičiaus supratimu, žmonos kelionės labai brangiai atsieidavusios Krėvei. Visuomet Krėvienė veždavusi savo seserims daug dovanų, gi grįždavusi į Kauną visai plika. Krėvė raukęsis dėl tų kelionių, bet duodavęs žmonai pinigų.

Po vyro mirties Amerikoje Krėvienė gauna pensiją.

 
 
XXII. Krėvės duktė
 

Krėvė, kaip jau rašiau, turėjo vienintelę dukterį Oną.

S. Čiurlionienės manymu, Krėvė pasiuntęs savo jauną dukterį į Vokietiją, kad ji išmoktų vokiečių kalbos, gi paskui atidavęs ją vokiečių gimnazijon Kaune.

Krėvaitė mokiusis vokiečių gimnazijoje. Besimokindama ji mažai tebendravusi su lietuviais mokiniais, nes jos gimnazijos draugai buvę vokietukai.

Baigusi gimnaziją, Krėvaitė išvykusi į Austrijos sostinę Vieną, kur studijavusi aukštojoje mokykloje. Pasak Glinskienės, ji studijavusi diplomatinius mokslus. Krėvaitė, be vokiečių, mokėjusi dar prancūzų ir anglų kalbas.

Baigusi aukštuosius mokslus ir grįžusi Kaunan, Krėvaitė ištekėjo už lakūno Kopakovo. Tasai Kopakovas sutrumpinęs savo pavardę ir pasivadinęs Kovu, o Krėvaitė tapusi ponia Koviene. Glinskienė pasakojo, kad Krėvė buvęs nusistatęs prieš dukters vedybas, nes nenorėjęs jos leisti už ruso. Kai duktė vis dėlto ištekėjusi, Krėvė verkdamas skundęsis Glinskiui dėl tų vedybų. Krėvė labai mylėjęs savo dukterį.

Tačiau Kovai nesugyvenę. Mat Kovas jau buvo prieš tai vedęs ir išsiskyręs su pirmąja žmona dėl jos neištikimybės. Tačiau jis mylėjęs pirmąją žmoną ir, metęs Krėvaitę, vėliau grįžo pas ją.

Kai po poros metų Krėvaitė išsiskyrė su savo pirmuoju vyru Kovu, ji ištekėjo už Kauno universiteto Technikos fakulteto profesoriaus V. Mošinskio sūnaus inžinieriaus Vytauto Mošinskio.

Anot V. Mykolaičio-Putino, Krėvaitė rusiškai kalbėjusi su tėvu. Kartą Putinas, būdamas pas Krėvę išgirdęs, kaip Krėvaitė kreipusis į tėvą: „Papa, gde spički?“

S. Čiurlionienės teigimu, Krėvaitė silpnai kalbėjusi lietuviškai, pavyzdžiui, sakydavusi „tas nosis“. Anksti rytietiškai pradėjusi bręsti, ji jaunystėje turėjusi kelis romanus, tarp jų – su lakūnu Kopakovu, kol ištekėjusi už inžinieriaus V. Mošinskio. Kai subrendo, ji persiorientavo, pasidarė susipratusi lietuvaitė, baisiai mylėjusi, tiesiog dievinusi savo tėvą, suvokusi jo reikšmę Lietuvos gyvenimui ir literatūrai.

Krėvaitė su Mošinskiu gražiai sugyveno. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Krėvaitė su vyru ir abiem tėvais išvyko į Vokietiją. Dabar ji su vyru ir motina gyvena Amerikoje, Filadelfijoje. Vaikų ji neturi. Kaip gerai mokanti Vakarų kalbas, Krėvaitė-Mošinskienė turi gerą vietą ir gerai uždirbanti. Glinskienės žiniomis, ji dirbanti Aukštųjų mokyklų mokymo krypties ir programų nustatymo įstaigoje.

Poetas Petras Vaičiūnas papasakojo tokį epizodą iš Krėvaitės gyvenimo. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiams užėmus Vilnių, Krėvė ir jo žmona buvę gestapininkų suimti. Tuomet Krėvaitė atbėgusi pas Vaičiūną ir verkdama prašiusi jį gelbėti tėvus. Vaičiūnas su Krėvaite vaikščioję po įstaigas ir prašę sutiktus Jagomastaitės vyrą iš Tilžės ir prof. V. Jurgutį, kaip mokėjusius kalbėti vokiškai ir užmezgusius ryšius su vokiečiais, kad jie užtartų Krėvę bei jo žmoną ir rūpintųsi jų paleidimu. Vėliau abu Krėvės buvę paleisti. Kai Vaičiūnas su Krėvaite ėję pro Vilniaus katedrą, Krėvaitė norėjusi atsiskirti nuo Vaičiūno ir užeiti į katedrą pasimelsti už tėvus. Tačiau katedra buvusi uždaryta. Tuomet Krėvaitė davusi kiek pinigų stovėjusiam prie katedros elgetai su smuiku ir prašiusi jį pasimelsti, kad jos tėvai būtų paleisti.

 
 

XXIII. Krėvės draugai ir bičiuliai

 

Tado Petkevičiaus teigimu, Krėvė artimai bendravęs su Kauno teatro aktorium K. Glinskiu. Jų bendravimą stiprinusi ta aplinkybė, kad abiejų žmonos buvo kaukazietės ir susidraugavo tarp savęs. Glinskis buvęs išsimokslinęs ir apsiskaitęs žmogus. Galimas daiktas, kad jis Krėvei teikęs kai kurių patarimų, pastarajam rašant savo dramatinius kūrinius.

Kauno turtuoliai Vailokaičiai buvo nupirkę Aleksote, prie Kauno, Linksmadvario dvarą ir parceliavo namų statybai nupirktą žemę. Vailokaičių įgaliotinis buvo Glinskis. Jis pasistatė vilą Linksmadvary ir kalbino Krėvę ten pat įsigyti sklypą. Krėvė nupirko sklypą Linksmadvary ir buvo sumanęs statytis ten namą; žmona jį atkalbėjo nuo to sumanymo, nes jai atrodė, kad tai toli nuo miesto. Vėliau, atkritus klausimui dėl namo statybos Linksmadvary, Krėvė pardavė tą sklypą.

Vieną vasarą Krėvės išvyko nuosava mašina į ekskursiją po Rytprūsius. Jis norėjo aplankyti Marienburgą. Krėvė ragino ir Glinskį važiuoti su savo mašina į tą ekskursiją, bet jis tuo metu buvo užimtas ir atsisakė. Glinskienė ligi šiol išlaikė Krėvės atviruką, rašytą Glinskiui iš Marienburgo. Atvirukas tokio turinio: „Linkėjimai iš užburtos pilies, kuri daro pasakiško įspūdžio. Vakar atvažiavome apie ketvirtą valandą ir nuėjome išoriniai pažvelgti. Tiesiog sužavėti. Šiandien eisime vidun. Važiavome laimingai, kol kas be nuotykių. Linkėjimas žmonai. Labai gaila, kad jūsų čia nėra. Jūsų V. Krėvė.“ Ir Krėvienės prierašas paišeliu: „Rinsima! Как жаль, что Вы не приехали. Идем осматривать замок. Привет от меня тоже. Целую Вас. М. Кр…“

Kokiais metais buvo parašytas atvirukas, neaišku. Išskaitomas tik Marienburgo pašto štampas ir data: 12. VII. Atviruke vaizduojama Marienburgo Aukštosios pilies šiaurinė dalis. Pagal Glinskienę tai galėję būti apie 1933 metus. Greičiausiai Krėvė norėjo pamatyti kryžiuočių pilį, kad gautų įspūdžių ir duomenų rašysimiems veikalams. Glinskiai ir daugiau turėję Krėvės laiškų, tik jie neišlikę.

Krėvė draugavęs su Glinskiu ligi pat pastarojo mirties (1938).

Spaudos fondo išleistoje apysakoje „Raganius“ (1939) Krėvė užrašė dedikaciją: „Draugo Konstantino Glinskio Valstybės Teatro artisto atminimui.“

Mykolaitis-Putinas prisiminė, kad, kai jis gyvenęs Kaune Vaižganto gatvėje Purickio namuose, o jo bute nuomavusi kambarį Salomėja Nėris, Krėvė su Skardžiumi dažnokai užeidavę pas Nėrį palošti kortomis, pakalbėti, pajuokauti.

S. Čiurlionienės teigimu, Lietuvos Respublikos atstovas Maskvoje Jurgis Baltrušaitis buvęs didelis Krėvės prietelius. Jei Baltrušaitis atvykdavęs iš Maskvos į Kauną trims dienoms, tai vieną dieną jis būtinai paskirdavęs Krėvei. Šis vis raginęs Baltrušaitį rašyti lietuviškai. Kai Baltrušaitis užeidavęs pas Krėvę, juodu užsidarydavę Krėvės kabinete ir ilgai ilgai kalbėdavęsi. Niekas iš Krėvės artimųjų tuose pokalbiuose nedalyvaudavęs.

Prof. P. Augustaičio, ilgamečio Humanitarinio fakulteto sekretoriaus, mirusio 1941 m., našlė, kuri dažnai lankydavo Krėves ir draugavo su Krėviene, pasakojo, kad pas juos užeidavę Banevičiai, Glinskiai, Girienė, B. Sruoga, Karsavinas, istorikas Lappo. Augustaitienė yra mačiusi pas Krėvę namuose kunigą Aleksandrą Dambrauską-Jakštą ir J. Baltrušaitį. Ji žinanti, kad Krėvė svečiuodavęsis Stasio Šilingo namuose, bet pastarojo pas Krėvę nėra mačiusi. Kitų asmenų tvirtinimu, Krėvė dar buvo artimas su profesoriais Sezemanu ir Šilkarskiu.

Čiurlionienė pasakojo skaičiusi „Šarūną“ dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Viltyje“. Tuomet ji susipažinusi su Krėve, atvykusiu iš Kaukazo, ir susižavėjusi juo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, ji 1918 metais susitikusi su Krėve Kaune. Vėliau ji matydavusi Krėvę buvusiuose Ministrų Tarybos rūmuose Donelaičio gatvėje. Krėvė tuomet redagavęs „Skaitymus“ ir „Švietimo darbą“. Dar vėliau Čiurlionienė bendravusi su Krėve kaip su profesorium ir dekanu.

Anot mokytojos Dabrilaitės, Krėvė nemėgęs Liudo Giros ir neigiamai apie jį atsiliepdavęs.

A. Miškinis pasakojo, jog Krėvė nemėgęs ir M. Biržiškos. Kartą Konrado kavinėje Krėvė pasakęs apie Biržišką, kad jis palaidojęs Marksą, kurį jaunystėje garbinęs ir išsižadėjęs senų dievų.

Pasak P. Galaunės, Krėvė vadinęs Voldemarą ciniku, nepraustaburniu ir akiplėša. Pagal Krėvę Voldemaras buvęs prof. E. Volterio auklėtinis. Kartą girtas Voldemaras atėjęs pas Volterį ir jo, ir žmonos akivaizdoje nusišlapinęs.

 
(Bus daugiau)
 

1 B. Sruoga pradėjo dėstyti universitete dar 1924 metais, S. Čiurlionienė – 1926 m., A. Herbačiauskas – 1925 m.

2 „Keturi vėjai” ėjo 1924–1927 m.

3 „Gyvenimo akordai. Škicai“, Tilžė, 1921, 163 p.

4 Žr.: „Vilniaus universitetas”, Vilnius, 1956.

5 Kaune Krėvė gyveno: Vilniaus g. 2 (dabar – 4; 1920–1922 m.); Laisvės al. 2 (1922–1925); Vydūno al. 21 (1926–1940).

6 Anot Petro Vaičiūno, drama „Skirgaila” rusų kalba buvo pirmą kartą išspausdinta Vilniuje tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, bet man tos knygos neteko matyti. (Iš tikrųjų šis veikalas pasirodė kiek vėliau: Креве Винцас, Скиргайло: Драма из жизни Литвы XIV века, Вильна: Aurora, 1922, 105 p. Saugoma prof. Jurgio Lebedžio kolekcijoje VUB. – J. Š.)

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)