tekstai.lt

Laiko dvasia šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Andrius Jakučiūnas, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis (2)

 

zeitgeist
zeitgeist
      Tęsinys. Skaityti pradžią

 

V. R. Yra ir kitokių nomadų, prisiminkime kad ir V. Krėvę ar J. Basanavičių. Mano aplinkoje nomadiškumas gyvavo ir žavėjo jau sovietmečiu, bet jis buvo suvokiamas modernistiškai, siejamas su romantine pasaulėjauta ir laisvės idėja, su rytietiškais kūrybos bei pasaulėvokos dalykais. Juk ir keliauti Sovietų sąjungoje buvo kur kas lengviau. Tik įsivaizduokime tas platybes – Kurilai, Pamyras, Altajus, Baikalas, Čiukotka, Uralas, Karpatai, Kolos pusiasalis. Modernistinio kūrėjo vaizdinys buvo stiprus ir jis leido rašytojui atsiriboti nuo sistemos, atsiverti pasauliui, gyventi sovietmečiu, tarsi būtum išvykęs.

 

J. S. Šiandien tai ne romantiko privilegija, bet kiekvieno žmogaus kasdienybė.

 

V. R. Bet ne kiekvienas nomadas yra kūrėjas. Todėl tų šiuolaikinių nomadų kūriniuose nėra jokių ypatingų patirčių. Ar tai būtų Italija, ar Anglija – dabartiniam nomadui jokio skirtumo.

 

R. T. Tokiam nomadui kultūrinės patirtys absoliučiai nesvarbios – jam svarbiausia jo paties savijauta. Ir tą savijautą jis aiškina kaip pabėgimą, kaip vietos pakeitimą. Narciziškas tipas literatūroje, – ką jaučiu, tą ir rašau. Apskritai nomadiškumas yra lėkšta pasaulio patirtis. Ir tokios nomadiškos kultūros šiandien realiai neegzistuoja, tai tik būsenos metafora. Visos šalys, visos valstybės kontroliuoja savo teritorijas. Niekas nepraleis nomadų su jų bandomis ir toms kultūroms būdinga karine jėga.

 

V. R. Taigi jiems vietos pakeitimas reiškia labai paprastus dalykus: vienur saulės daugiau, kitur – mažiau, vienur maistas skanesnis, kitur – ne toks.

 

D. M. Noriu paklausti A. Jakučiūno: dabar daug literatūros rašoma iš prisiminimų, iš praeities. Kad ir R. Granausko proza. Tokia iš atminties kylanti literatūra, matyt, negali atspindėti dabarties laiko dvasios. S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“ – prisiminimai apie sovietinę armiją. Tavo „Tėvynės“ herojus gyvena dabar. Guli sau, mąsto ir jam nei sovietinės armijos, nei praeities apskritai…

 

V. R. Ar jis – herojus?

 

R. T. Man – herojus. Mitinis, psichoanalitinis. Tai – introspekcinė, soteriologinė kelionė. Daug peno interpretacijoms. Žinoma, tiems, kas supranta, kas moka skaityti. Buvau labai nustebęs, kad daug rašto žmonių šios knygos visai nesuprato, net nepajuto. Tai mane sugrąžino prie I. Kanto veikalo „Sprendimo galios kritika“ problematikos. Yra žmonių, kurie turi šią estetinę galią, o kitiems ji tiesiog neduota. Bet tokie, neturintys estetinio sprendimo galios, yra pretenzingiausi, rašo išsijuosę apie viską, nors jų literatūrinis jausmas remiasi grynomis konvencijomis, kitaip tariant, yra išdresuotas. Jei neuostė kokio nors objekto anksčiau, tai ir neatpažins jo.

 

D. M. A. Jakučiūnas parašė knygą apie dabartį ir tarsi apie nieką. Jei tokius dalykus būtų aprašęs kitas autorius, gal imtum ir numestum knygą į šalį jau po kelių puslapių, bet jo knyga įtraukia. Tai ar nėra joje dabarties laiko dvasios?

 

R. T. Vakarykščiai žmonės jos nesupranta (nors kai kurie giria iš inercijos ar bičiulytės), vadinasi, – tai tikrai šiuolaikiška knyga. Bet aš galvoju ne apie laiko dvasią – tiesiog apie meniškumą. Taip pat ir apie nuoširdumą, atvirumą – kaip kūrybos jėgą. Šis autorius jaučia žodį, nors daugelio neva naujoviškų knygų tekstai man yra nepaskaitomi. Kam turiu kankintis su negyvais tekstais, su lavoniška kalba? Laiko dvasia šiuolaikinėje mūsų literatūroje – grafomanija. Tai irgi nomadiškumo, godaus vartotojiškumo ir savimeilės apraiška. Kitų svarstymų tema gal ir bus tokia: grafomanų aušra mūsų literatūroje.

 

D. M. Vis dėlto jei A. Jakučiūnas galėjo pradėti ir užbaigti tokį nemažos apimties kūrinį, tai jis turėjo užkabinti ir mūsų laiko dvasią.

 

A. J. Prisimenu neseną atsitikimą. Imdama iš manęs interviu, viena žurnalistė neapsikentusi paklausė: „Gerbiamasis autoriau, kas, po velnių, ta „tėvynė“? Nejaugi tik lova?“ Beje, šio klausimo labai nemėgau, prisipažinsiu, – ir neturėjau ką pasakyti. Bet tądien, didelei mano nuostabai, beveik neužsikirsdamas išsakiau štai tokią mintį: „Tėvynė – iš nevilties ir nuobodulio sąmoningai kuriama fiktyvi vidinė tikrovė, kurios konstrukcijoms naudojamos „tikros realybės“ detalės ir kurią būtina sukurti ne tam, kad realizuotum savo kaip kūrėjo talentą, o kad turėtum savyje darinį, kuriuo iš bėdos pavyktų tikėti. Trumpai tariant, ta vidinė realybė „statoma“ ne su kūrėjo įkarščiu, o su būsimo jos „gyventojo“ uolumu.“ Taigi dabar galiu atsakyti ir į Danieliaus klausimą, kaip pasirašė „Tėvynė“ – dokumentuojant tą fiktyviąją realybę, tapusią sąlygiškai saugia priebėga nuo vadinamojo epochos „nenormalumo“. Kuo čia dėta laiko dvasia? Sutinku, kad ta vidinė realybė savaime yra belaikė, susidedanti iš daugybės daugiaprasmių „ikonų“, tačiau kaip tik ji, kaip tavo troškimų ir vilčių visuma, yra labiausiai jautri esamam laikui. Ypač siaubingą diskomfortą kelia baisi praraja tarp „tikros“ ir „išgalvotos“ (vidinės) realybės, nors ji buvo kurta – šį apibūdinimą jau esu minėjęs „Metų“ anketoje – kaip „pažadėtoji žemė“, ir kaip tik šis siaubingas neatitikimas tarp dviejų realybių, mano galva, yra mūsų laiko žyma. Nesiimu spręsti, kiek man pavyko šias idėjas atskleisti „Tėvynėje“, galų gale tai nėra mūsų diskusijos užduotis. Pabandžiau tik apibrėžti šio laiko žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi – kaip aš jį įsivaizduoju. Šiaip ar taip, sunku būtų paneigti, kad mūsų amžiaus žmonių egzistencija labai neapibrėžta, „dviejų realybių“ fenomenas vargina beveik kiekvieną dabarties individą, taigi tas ieškomasis laiko dvasią išreiškiąs kūrinys turėtų būti kilęs iš to neapibrėžtumo ir jame negalėtų būti nieko, kas pretenduotų į objektyvumą. Bent minimalų objektyvumą išlaikyti šiais laikais įmanu tik būnant visiškai, kraštutinai subjektyviam. Taigi autorius tampa tiesiog pririštas prie savęs, pasmerktas egocentrizmui bei savigraužai ir – labai nemoderniam kūrybos proceso fetišizavimui. O kokybiškos literatūros likimas, mano nuomone, priklauso nuo to, kiek narsiai ir nuoširdžiai tarp Scilos ir Charibdės atsidūręs autorius išdrįs prisipažinti, kad jam gresia pavojus. Pavyzdžiui, „Tėvynės“ herojus tiesiog per silpnas gyventi „tikroje tikrovėje“. Tad, kaip jau minėjau, jis yra tiesiog priverstas gręžtis į save, nes tai yra absoliučiai vienintelis būdas sakyti tiesą. Gal tai – irgi mūsų laiko bruožas? Esu įsitikinęs, kad literatūra, kuri plaukia iš savaip transformuoto pasaulio atspindžio sieloje (t. y. absoliučiai subjektyvi literatūra), turi galimybių geriau atspindėti laiką, nei bandymas gilintis į tariamai objektyvią tikrovę.

 

R. T. Laiko dvasia – tai paties žmogaus dvasios fenomenas? Daiktai ir reiškiniai juk visą laiką yra tokie patys.

 

A. J. Man jau yra tekę bandyti viešai apibrėžti savo kartos požiūrį į kūrybą. Tvirtinau, kad mano amžiaus kūrėjai „visų pirma gilinasi į savo egzistencijos pamatus“. Dauguma tų asmenų, kuriuos įvardijau kaip savo kartos atstovus, pritarė šiam teiginiui, todėl tai nėra tik mano nuomonė. Kūrėjo dvasia tiksliausiai paliudija gyvenimo laiką, jo ypatybes.

 

D. M. Tada leiskit paminėti J. Erlicką, kuris leidžia knygą po knygos. Ką tik išėjo „Bajorų“. Jis – šiuolaikinės dvasios autorius, jo kūriniuose vyrauja dabarties aktualijos. Tai ar J. Erlickas yra giluminis laiko dvasios reiškėjas, ar „horizontalus“?

 

J. S. Retorinis.
 

D. M. Kai jis parašė savo pirmąją knygą „Kodėl?“, ji atitiko tai, ką čia kalbėjo Andrius. Tuomet J. Erlickas net pats nelabai suprato, ką padarė. Bet ta jo mažytė knygutė – mūsų lietuviškais masteliais – buvo tikriausia laiko dvasios apraiška. Dabar jis rašo storas knygas, bet kiek jose užkabinta laiko dvasios ir kiek jose yra kažko kitko? Visgi galvoju, kad laiko dvasią pagauna jaunas žmogus.

 

V. R. S. T. Kondrotas buvo dvidešimt aštuonerių, kai išleido „Žalčio žvilgsnį“. Tuo metu, kai knyga pasirodė, nelabai ir susigaudei, jog tai kažkas nepaprastai nauja ir ypatinga. Na, parašė tai parašė.

 

J. S. Man atrodo, kad J. Erlickas yra geras manipuliatorius, puikiai įvaldęs retoriką, bet tai žaidimai paviršiais. Kartojasi.

 

R. T. O aš manau, kad tie žaidimai nusileidžia į pačias kalbos ir mentaliteto gelmes: jo retorika dekonstruoja mąstymo schemas, demonstruoja žmogaus elgsenų konvencionalumo, subjekto pavaldumą kalbos mechanizmams. Kalbos valdomas žmogus – štai J. Erlicko subjektas. Jo personažai – įsikūniję frazeologizmai, groteskiškais kūnais tapę žodžiai. Nes tie žmonės išauga iš devalvuotų žodžių, iš pakrikusių vertybių sistemos. Kad sugebėtų visa tai parodyti, turi pats nepaprastai jausti kalbą ir literatūros tradiciją. Šiaip ar taip, J. Erlickas turi nepriekaištingą literatūros jausmą, puikus mūsų klasikos žinovas. Vis dėlto ir pats pakliuvo į kalbos malūnų pinkles, yra priverstas rašyti iš inercijos, manau, ne iš įkvėpimo, bet iš prievolės, dėl praktinių tikslų, dėl pragyvenimo. Tikriausiai daugiau nieko nemoka.

 

V. R. Norėčiau grįžti prie to perėjimo – nuo sovietmečio į kapitalizmą. Yra keletas rašytojų, kurie šį perėjimą išreiškė aiškiausiai. Jau minėjome B. Radzevičių, R. Gavelį, S. T. Kondrotą, J. Ivanauskaitę, reikėtų prisiminti R. Granausko „Gyvenimą po klevu“, V. Jasukaitytės knygas „Patvorių žolė“ ir ypač – „Po mūsų nebebus mūsų“. Su šiais rašytojais mūsų literatūroje kažkas užsibaigė, ir tai, kas prasidėjo po jų, yra naujų laikų pradžia. Naujus laikus atvėrė naujas žanras, kurį vadiname eseistika. Tai daugelio žmonių kūryba, kurie šiaip jau nėra kūrėjai, bet kadangi moka rašyti, tai ir rašo nepaliaudami, dar pavadindami savo rašinius reikšmingu ir giliamintišku esė terminu. Didžiulis saviraiškos literatūros srautas. Greitai buvo suvokta, kad nuo modernistinio kūrėjo, kuris knygą rašo savo dvasia, kuris „iškenčia“ knygą, pereinama prie knygos kaip prekės, prie kūrybos – kaip produkcijos. Parašai knygą, ją parduodi, rašai kitą, taip ir gyveni. O yra vienas rašytojas, kuris pradėjo rašyti taip, kaip nebuvo rašoma, – tai H. Kunčius. Jo knygas galima vertinti įvairiai, tačiau turime pripažinti, kad tokio rašymo būdo nebuvo. Dabar drįsiu dar kartą „atsigręžti“. Man nepaprastai svarbūs yra D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir A. Miškinio „Psalmės“ – juose labiausiai išreikšta pokario metų lietuvių savijauta, sykiu parodyta šėtoniška sovietinės sistemos esmė. Tų kūrinių spausdinimas žymėjo ne tik mūsų savivokos lūžio metą, bet ir perėjimą į kitokią visuomenę.

 

R. T. Bet laiko dvasia – universalesnė kategorija nei jo individualus stilius. Jo kūriniai manęs neaprėpia. Bet aš, aišku, joks argumentas.

 

V. R. Bet juk ir A. Platonovo rašymą gali vertinti stilistiniu požiūriu. Minėto nomadiškumo požymių gausu ir H. Kunčiaus kūryboje. Bet yra ir daugiau: tai visą mūsų sovietmečio istoriją persmelkianti ironija. Jis mąsto istorinėmis kategorijomis ir aprėpia ilgus laiko tarpsnius. Tai mūsų laiko rašymo ypatybės. O J. Erlickas?.. Mano supratimu, jis išliks amžiams, nes, be viso kito, jis yra pajutęs unikalią kalbos ir lietuviško mentaliteto sąsają. Tos sąsajos iki jo niekas taip tiksliai ir taip esmiškai nebuvo suvokęs. Jis rodo, kaip kalba žmogų valdo politikoje, viešumoje, šeimoje, nors žmogus net nejaučia, kad yra valdomas.

 

R. T. J. Erlickas – kalbos filosofas. Jo tekstai kreipia į L. Witgensteiną, taip pat į dzeno paradoksus.

 

V. R. Taip, kalbos filosofas. Tik anksčiau jo dozės buvo saikingesnės, todėl ir stipresnės. Dabar jau randasi tų tekstų perteklius. Yra ir kitas dalykas – skaitytojas: mūsų kartos publika J. Erlicką mokėjo gerai skaityti, iš kalbos niuansų pagauti esmę, gerai suvokė teksto subtilumus. Dabar jau ateina karta, kuri J. Erlicko perskaito tik paviršių, kaip anekdotus.

 

J. S. Apskritai ateina mažai raštingų generacija. Tikrovės interpretavimo būdas prozoje šmaikštus, bet momentiškas ir redukuotas. Tekstai rašomi pažodine, o ne figūratyvine kalba, todėl neturi gelmės (ir nepretenduoja turėti).

 

R. T. Bet rašo labai daug. Nes nebėra estetinio sprendimo galios, nėra savikritikos. Šiandien viskas galima, ypač literatūroje. Kultūros subjektai darosi įžūlūs, pasitikintys savim. Bet tai jau kitokia kultūra, kitokia laiko dvasia. Tiksliau – dvasios nebuvimas.

 

V. R. Taip, ateinančiųjų skaitymo įgūdžiai yra tokie, kad J. Erlickas jiems darosi nesuprantamas.

 

R. T. Apibendrindamas pasakyčiau, kad anksčiau mums laiko dvasia buvo tapati kultūros dvasiai. Ji susijusi su menininku, jo kuriamąja galia, pranašingais regėjimais, su aukštais idealais ir pan. Ir ta dvasia pirmiausia kyla iš žmogaus, o neateina iš pasaulio. Menininkas išreiškia save ir per jį pasireiškia tarsi pati lemtis, gyvenimo valia. Tai – idealistinė nuostata. Šiandien viskas lyg apsivertė – laiko dvasią, kaip ir tradicinį dvasingumą, tarsi išplovė išoriškas pasaulis. Kultūra patyrė naujųjų nomadų – prekių vartotojų invaziją. Dvasingumo nykimas ir yra mūsų laiko dvasia. Išorės invazija išplauna individualias subjekto ir tautos substancijas: nelieka kultūrinio savitumo, kūrėjo stiliaus, nes pasaulio tuštumoje pakibęs subjektas nebeturi jokių atramų, kultūrinių šaknų, nejaučia savęs kaip tradicijos tęsėjo. Tai lyg žmogus be atminties, ir literatūra be atminties. Mokame rašyti, bet tas mūsų rašymas yra be vidinio preteksto, tik pasaulio sužadinta reakcija: kaip dalyvavimo būdas, kaip komunikacijos forma. O literatūroje matome absorbavimo efektą: lietuviški tekstai mechaniškai sugeria visas pasaulio patirtis, ne kokias nors tradicijas, bet kultūros dėmes, paviršiaus teršalus, informacinį triukšmą. Kadangi į mūsų literatūrą patenka tiek išoriškų reiškinių, visa tai paskatina kultūrinę difuziją – įvairiausių vertybinių bei simbolinių sistemų susiliejimą. Mūsų literatūrinis kosmosas netenka struktūros, lėtai virsta chaosu. Bet iš chaoso gali gimti kažkas nauja – gal toks ir yra perėjimas nuo konservatyvios tradicijos prie naujos gyvenimo realybės. Šiaip ar taip, atsiranda ir tikrai geros literatūros. Taigi anksčiau laiko dvasia turėjo savo kultūrinį subjektą bei autorių ir buvo mobilizuojantis veiksnys, kreipiantis visuomenę į kažkokius vertybinius horizontus, o dabar laiko dvasią atpažįstame kaip tos pačios dvasios difuziją. Tekstai nebeturi lietuviškos substancijos, autoriai – anonimiški, kūrybos procesas persikelia į virtualią erdvę (daug kas rašo tiesiog internete ir internetui), kurios psichologija yra beasmenė, amorfiška. Silpsta kalbos jausmas, rašantysis nebejaučia žodžio spalvų, prasmės niuansų. Taigi be šių žodžio juslinių, estetinių efektų nebelieka meno – tik gryna informacija. Grįžtame prie to paties – prie gelmių ir prie paviršiaus dvasios skyrimo.

 

D. M. Būdavo, seniau rengiamos tokios diskusijos: „Amžininkas literatūroje“. Ar dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas būtų pajėgus sudaryti tokią knygą ir ar būtų apie ką kalbėti? Koks dabar būtų tas amžininkas?

 

J. S. Būtų ką pasakyti. Pribrendo būtinybė kalbėti apie populiariąją literatūrą, nes jos mastai ir srautai yra stulbinantys. Štai įspūdis iš vienos apskrities bibliotekos, kur skaičiau paskaitą apie, mano nuomone, svarbiausias nūdienos tendencijas, vardijau svarbius posovietinio lūžio autorius: S. Parulskį, J. Kunčiną, G. Beresnevičių, L. Gutauską, G. Radvilavičiūtę, M. Ivaškevičių. Su auditorija – mokytojais ir bibliotekininkais – užsimezgė pokalbis, ir buvau šokiruota, nes jiems šitos pavardės nieko nesakė. Užtat mane užvertė klausimais apie I. Buivydaitę, E. de Strozzi, D. Vaitkevičiūtę, E. Malūką. Buvo beveik gėda prisipažinti, kad jų neskaitau.

 

V. R. Tai tada supratai, kokia yra tikroji mūsų literatūros dvasia?

 

J. S. „Skaitymėliai liaudžiai“ egzistavo visais lakais. Ėmiausi analizuoti dabartinės grožinės produkcijos Lietuvoje bibliografinius sąrašus. Tai – horizontalioji, bet daug sakanti literatūrinio gyvenimo plotmė. Juk įdomu, kokiame kontekste atsiduria, tarkim, Andriaus ir Regimanto naujos geros knygos, kiek jos turi potencialių skaitytojų. Štai 2007-ųjų duomenys: per metus išleista daugiau nei tūkstantis grožinės literatūros knygų. Maždaug pusė jų yra įvairaus lygio verstinė beletristika. Šimtas trisdešimt lietuvių parašytų knygų skirtos vaikams. Kitos – keturi šimtai penkiasdešimt – grožinė literatūra suaugusiems. Suskaičiavau dvidešimt keturias knygas, kurios yra mūsų klasika, nuo J. Baltrušaičio ir J. Baltušio iki R. Gavelio ir J. Ivanauskaitės. Apie dešimt priklauso prisiminimų žanrui (R. Ozolo dienoraščiai, R. Šaltenio „Aš – mokytojas“, V. Areškos „Kumelė vardu Emilija“ ir pan.). Apie devyniasdešimt knygų (iš tų keturių šimtų penkiasdešimties) yra šiaip žinomų autorių, dažniausiai Rašytojų sąjungos narių knygos, „normali“ proza ir poezija. Visa kita – banalybės ir grafomanija.

 

R. T. Sakau – būtinai reikia susirinkti ir pakalbėti apie grafomaniją. Pribrendo toks pokalbis. Pasikviestume vieną kitą grafomaną – ką jis galvoja apie mūsų literatūrą? Kur pats taikosi?

 

J. S. Apie penkiasdešimt knygų – populiarioji literatūra: fantastika, detektyvai ir dar visos tos pavardės, kurių knygas skaito minėti bibliotekininkai. Vidutinis bet kurio „normalaus“ prozos autoriaus kūrinio tiražas yra apie tūkstantis egzempliorių. Tik J. Erlicko, S. Parulskio ir J. Ivanauskaitės trijulė maždaug atitinka populiariosios literatūros tiražus, kurie siekia nuo trijų iki šešių tūkstančių. E. Malūko ir E. de Strozzi kai kurie romanai pakartoti po šešis kartus!

 

R. T. Juk kažkada atrodė paprasta, kukli moterytė, mokytoja. Rodos, Plungėje klausėsi mano paskaitų apie lietuvių literatūros klasikos interpretacijas. Ir pavardė buvo kitokia. Pasakojo kažkokią dramatiškai romantišką istoriją apie tos pavardės aplinkybes. Prisimenu, turėjo nuoskaudų dėl sovietų valdžios.

 

J. S. Perskaičiau E. De Strozzi romaną „Švelni klaida“ ir J. Balčiūnaitės „Viešbutį“. Sunkiai paskaitoma literatūra. Tokius tekstus specialistui neką lengviau įveikti nei „Kalvio Ignoto teisybę“, o jiems tyrinėti reikės neįprastų metodologinių prieigų. Vietoj socrealizmo – poprealizmas. Bet skaitomumo rodikliai yra pribloškiantys. Turbūt skaitytojų dalis iš viso nebesusiduria su meniniais tekstais. Ką daryti, kad žmonės sužinotų apie normalią literatūrą?

 

R. T. Tikrai keistas dalykas: literatūrologams tokios knygos yra sunkiai skaitomos, tačiau meninio jausmo neturintys žmonės skaito jas lyg niekur nieko. Ir prašo tokių dar daugiau, laukia tęsinių. Kartais net kai kurie rimtesni autoriai tampa tokios literatūros įkaitais – jie priversti nuolat maitinti skaitovų minią vienkartinio vartojimo skaitalais, – tokią situaciją tragikomiškai pavaizdavo S. Kingas „Mizerėje“. Vartotojų visuomenei ir literatūros reikia vienkartinės, suvartojamos kartu su kitais prekybos centruose perkamais produktais.

 

V. R. Tai jau sisteminis dalykas – švietimo, mokyklų reikalas. Pažiūrėkite, kaip sugriauta švietimo sistema. Kaip universitetai smukdomi.

 

R. T. Mokyklose literatūros pamokos intensyviai slopinamos, normalų egzaminą keičia kažkokios teksto suvokimo užduotys, vertinimo mechanizmai primena nykiausią biurokratinę sistemą. Svarbiausia – visiškai neugdomas kūrybiškumas. Nebėra kūrėjų, juos keičia informacijos kaupėjai. Net literatūros vadovėliuose mokiniai verčiami žinių ieškoti internete – mano požiūriu, tai nesąmonė ir literatūros mokymo profanacija. Ir į universitetą ateina daugiausia vidutiniškų ambicijų žmonės.

 

J. S. Lieka konstatuoti bendrą kultūros nuosmukį. Populiarioji literatūra rašoma kaip adaptuotas tekstas: trumpi sakiniai, elementarus pasakojimas, viskas lėkšta. Primityvus skaitytojas mano, kad tai ir yra tikra literatūra. Bendras vaizdas gana grėsmingas. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad Lietuvoje yra didelė geros literatūros auditorija. Tikri rašytojai gyvena palyginti hermetiškoje aplinkoje.

 

R. T. Gal visada taip ir buvo? Negi masėms reikia kažkokių gelmių? Ir neteisinga paprastam, neišlavintam vartotojui piršti vertingą knygą. Ji juk nesuderinama su vartotojiško gyvenimo kodeksu. Skaityti geras knygas yra nerentabilu. Tipiškas pilietis iš viso žiūri televizorių ir tenkinasi paskaitinėjimu. Žmonės nėra lygūs, ir tai yra teisinga. Bet neteisinga tai, kad jauniems žmonėms neleidžiama tapti asmenybėmis, kad jie iš mokyklos išeina mažaraščiai. Jie neturi net galimybių rinktis, nes nesuvokia vertybių.

 

J. S. Pažiūrėkime, kaip kuriamas D. Jazukevičiūtės fenomenas. Abu jos romanai iš karto pasirodė trijų tūkstančių tiražu, o reklamai pajungtas visas žiniasklaidos fabrikas. „Versus aureus“ debiutų serijoje leidžiami visai simpatiški romaniukai po 700 egz. T. Kavaliausko ir A. Vilkaitės tekstai nenuvylė.

 

A. J. Visiškai respektabilios knygos.

 

J. S. Iš D. Jazukevičiūtės daroma literatūros žvaigždė, tai – rinkodaros produktas. Supratau, kaip tai dramatiška, perskaičiusi F. Sagan biografiją.

 

D. M. D. Jazukevičiūtė, matyt, irgi bandė perteikti laiko dvasią, bet nušliaužė empiriniu paviršiumi.

 

V. R. Bandė, bet jos knygose prozos nėra. Kaip ir A. Urbonaitės knygoje.

 

J. S. Tas reiškinys jau įvardytas – žurnalistinis romanas. Nieko ypatinga, bet sukuriamas didžiulis piaras.

 

V. R. Aš dažnai knygą vertinu intuityviai: tekstas yra, o prozos nėra.

 

J. S. Užtenka kelis puslapius perskaityti ir matai.

 

R. T. Nemažai paskutiniais metais mano perskaitytų knygų ir yra tokios – pirmieji dešimt puslapių. Po to knygą galima ramiai padėti į šalį, konstatavus, jog literatūros – nerasta. Kvailas mitas, kad knygos prasmę ar jos meniškumą suvoki užvertęs paskutinį puslapį. Prasmė arba yra nuo pirmo puslapio, arba jos nebūna visai. Kodėl nebūna? Todėl, kad autorius yra tuščias, be prasmės.

 

V. R. Vėl prisiminsiu rusų literatūrą. V. Pelevinas: jo rašymas apie Rusijos istoriją, kasdienį įvairių socialinių sluoksnių gyvenimą ir rusų mentalitetą išreiškia to mentaliteto ir kintančių, ir pastovių elementų visumą.

 

D. M. Ar Lietuvoje yra koks nors tokio autoriaus atitikmuo?

 

V. R. Manau, kad ne. Nėra tokio intelekto, ir tiek vienoje sąmonėje sukauptos kultūros, gebėjimo virtuoziškai kaityti stilius.

 

D. M. Ar toks V. Pelevinas nėra šiuolaikinis rusų literatūros popsas? Gal yra kitų, tylių ir gilių autorių?

 

V. R. Žinoma, yra.
 

D. M. Reziumuojant peršasi išvada – štai po dvejų metų baigsis pirmasis šio amžiaus dešimtmetis, laiko dvasia rimtojoje literatūroje bus atspindėta labai silpnai arba visai nebus atspindėta; jos ieškoti bus galima nebent populiariojoje literatūroje, bet ten ji bus plokščia, paviršutiniška, empiriška, atspindinti faktinius visuomenės procesus: lietuvių iškrikimą, emigraciją, susvetimėjimą. Taigi konstatuotume lyg ir bendrą literatūros nuosmukį. Liko keletas vyresniųjų autorių su savo nekintančiais principais ir dar keletas jaunesniųjų, kurie ir turės išlaikyti visą tikros literatūros krūvį.

 

V. R. ir J. S. Bet taip ir yra, taip visada buvo ir bus: jei visuomenėje yra bent keli vertingi autoriai, tai visai normalu.

 

V. R. Prozininkų Lietuvoje yra labai daug, jų visiškai pakanka.

 

R. T. Skaitytojų vis mažiau...

 

V. R. Prancūzų filosofo G. Deleuze’o, kuris parašė puikų veikalą apie F. Kafkos kūrybą – „Mažumos literatūra“, idėja tokia: kūrinys kalba mums esminius dalykus ir įtraukia skaitytojus, jei rašomas pralaužiant visokias užtvaras ar išeinant už žmogaus gyvenamo pasaulio; jei parašomas tokia kalba, kurios iki tol nebuvo, kuri yra lyg mikčiojantis bandymas iškalbėti neįmanomus dalykus. Tokio kūrinio kalba iškrenta iš vyraujančios kalbos ir vyraujančio rašymo bei formų. F. Kafka rašė vokiškai, multikultūrinėje aplinkoje, nesidomėdamas, ar kas jį skaito, ar neskaito – jam labiau rūpėjo asmeniniai dalykai. Jis buvo kalbinės ir socialinės mažumos atstovas, o kaip kūrėjas – unikalus įvykis. Iš mažumų būsenos daug kas kitaip suvokiama ir galbūt lemtis pasitinkama kitaip. Net rašantis daugumos literatūrine kalba turi pereiti į tokią būseną, kad jo kūrinio kalba „iškristų“ iš bendrinės kalbos, imtų mikčioti tarsi atsirandantis naujas dialektas, kuriam tenka neįmanomas naujo pasaulio išsakymo uždavinys. Tai kitoks požiūris į pasauliui reikšmingus, prie bekalbių pasaulio pavidalų prasiveržusius kūrinius, nei grindžiamas mums įprastu vertinimu – „parašytas gera lietuvių kalba“. Šiuo atžvilgiu laiko dvasioje esama ir nelaikiškumo aspekto, kuris tarsi sujungia visus laikus. Kaip kasdienybėje glūdinti amžinybės sėkla ar jos nuovoka. Juk laiko dvasia išreikšta ir A. Baranausko „Anykščių šilely“, kuriame neabejotinai švyti amžinybės krislas – pralauža į visus mūsų laikus.

 

J. S. Baigiam. Laiko dvasia už lango tikrai yra, niekas to nepaneigs.

 

V. R. Tai – pinigai. Komercinis pasaulis.

 

R. T. Ir populiariosios literatūros triumfas. Masių sukilimas.

 

V. R. Šiuolaikino rašytojo laiko dvasia – kiek save sugebi parduoti, ir viskas. Arba pats rašytojas sąmoningai padaro save kaip paklausią prekę, arba jį tokį padaro rinka.

 

R. T. Pardavinėja ir parsidavinėja. Ir viena pelningiausių sričių – vaikų literatūra. Mažai kas rašo iš meilės vaikams.

 

D. M. Skaičiau laikraštyje žinutę: Jonavoje žmogus ėjo ir nuėjo į Neries vandenį su visais drabužiais, nusiskandino. Kitą žmogų, tai mačiusį, ištiko šokas. Tai irgi mūsų laiko dvasia.

 

A. J. Ko negaliu apkęsti literatūroje, tai socialinės problematikos. Tai – mirtis literatūrai. Socialinio angažuotumo nelaikau menu.

 

R. T. Aš irgi nelaikau. Taigi laiko dvasia visgi susijusi su nacionaline kultūra ir jos permainomis. Manau, kad iš tradicinės valstietiškos bendruomenės mūsų visuomenė pereina į kažkokį miestietišką gyvenimą. Nyksta bendrumo ir bendruomeniškumo jausmas, miesto sferoje randasi individualizmas ir anonimiškumas. Gyvename paskirai, kas sau, nematydami vienas kito ir neskaitydami bendrų, tautą konsoliduojančių tekstų. Dvasia yra holistinė sąvoka, tai bendruomenę jungiantis veiksnys. Modernėjimo procesai suardo holistines jungtis. Nebėra bendros vertybinės sistemos, bendros ideologijos, nebėra ir laiko dvasios matmens. Visuomenės diferenciacija, jos holistinio kūno suirimas primena mirties procesą. Bet taip pesimistiškai pranašauti galima tik iš senosios, bendruomeniškos dvasinės situacijos ar pozicijos. Kitaip pasakius, mąstant „kaimietiškai“. Kaip antai, J. Apučio apsakyme „Ratu apie ežerus“: „Esame suskilę kaip atomas“, „Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl nebegalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo“. Šiuo požiūriu nebelieka visuomenę vienijančio „tautos mito“, šventų kultūros relikvijų, tad modernus individualizmas vertinamas tiesiog kaip egoizmas ir etinis materializmas. Tačiau miesto kultūra teikia žmogui bei visuomenei naujų konsolidacijos formų, naujo sąmoningumo, įvairesnių ryšių galimybių. Tai jau ne mechaniška tautinė vienovė, bet laisva, rinktis leidžianti vertybių sistema. Problema, regis, yra ta, kad mes (mūsų kultūra ir literatūra) jau užbaigėme tradicinės bendruomeniškos sanklodos etapą, išėjome iš kaimo, bet į miestą kol kas neatėjome, nors esame pasklidę visame pasaulyje. Mūsų kultūra – difuziška, o savimonė – amorfiška. Laiko dvasios požymis – kultūrinė difuzija ir tapatybės išblukimas. Seniau tos tapatybės orientyras buvo bendra tautos istorija, šiandien tokia ideologija nebeveiksminga, esame priversti žiūrėti į ateitį, nors joje dar nematome, dar neįsivaizduojame savęs. Todėl mūsų būsena – neapibrėžtumas, kaip ir kvantų fizikoje. Į save galime žiūrėti visaip, vertinti įvairiai, ir kiekvienas požiūris gali būti teisingas. Toks reliatyvizmas gali būti laikomas pažangiu reiškiniu, bet psichologiškai jis nefunkcionalus. Neapibrėžtumas kelia baimę ir slopina kūrybines tautos galias (ne tik literatūros sferoje). Manau, kažkokiu būdu reikės atgaivinti tautiškumo idėjas, kad ir paverčiant jas komercine reikšme. Už priklausymą tautai gali tekti kažkaip mokėti ar bent atsiskaityti savo darbais. Kapitalizme nėra gyvenimo už dyką, ir patriotizmas čia yra ne šiaip idealizmas, bet ekonominio rentabilumo komponentas. Kažkokiu būdu tautinė savimonė įgis ekonominės galios reikšmių ir vėl bus vienijantis veiksnys. O literatūra?.. Gal tarnaus tokiam procesui, gal jam pasipriešins – kaip dvasinių vertybių profanacijai. Kas žino, menininkas šiandien yra visiškai laisvas. Toks laisvas, kad dažnai niekam nereikalingas. Ypač tas, kuris nieko neparduoda.

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)