tekstai.lt

Richard Brautigan. Upėtakių žvejyba Amerikoje (1)


       R i c h a r d a s  B r a u t i g a n a s  – septintojo dešimtmečio kontrkultūros legenda, unikalaus kūrybos stiliaus ir likimo menininkas, tiltas tarp Beat Generation ir Love Generation, keistuolis, alkoholikas, savižudis, devynių poezijos rinkinių ir vienuolikos romanų autorius, kritikų vadinamas paskutiniuoju Amerikos klasiku.
         R. Brautiganas gimė 1935 m. Takomoje (Vašingtono valstija). Kalbama, jog Richardas niekada nepažinojo savo tėvo. Kad jo pavardė Brautiganas, motina sūnui esą pasakiusi tik tada, kai jam buvo teikiamas brandos atestatas.
         Supamas skurdo jaunasis Brautiganas pasinėrė į vaizduotės pasaulį, daug laiko praleisdavo bibliotekose, paauglystėje pradėjo rašyti eilėraščius. Buvo gydomas elektros šoku nuo diagnozuotos šizofrenijos.
         Grįžęs iš ligoninės, R. Brautiganas persikėlė gyventi į Kaliforniją, San Franciską, ir pamažu įsiliejo į bitnikų judėjimą, nors ryšys su jais, matyt, nebuvo labai glaudus.
         1956–1972 m. R. Brautiganas dirbo atsitiktinius darbus, kurį laiką gyveno vienoje iš pirmųjų hipių komunų Big Sure, kūrė eilėraščius – šie buvo leidžiami mažučiais tiražais (kartais – 10 ar 15 egz.) pusiau mėgėjiškose leidyklėlėse, skaitė juos per psichodelinio roko koncertus, padėjo publikuoti įvairius undergroundo leidinius. Savo knygas poetas neretai tiesiog dalydavo gatvėse.
         1957 m. R. Brautiganas vedė Virginia Adler (deja, santuoka po kelerių metų iširo). 1960 m. jiems gimė duktė Ianthe. 1961 m. vasarą gyvendamas su šeima kempinge Aidaho valstijoje greta šaltinio, kuriame veisėsi upėtakiai, R. Brautiganas per keletą mėnesių parašė pasaulinę šlovę jam po šešerių metų atnešusį romaną „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ („Trout Fishing in America“). Knyga buvo išleista 1967 m. – pačiame sex, drugs, rock-and-roll svaigulio įkarštyje – ir sulaukė neįtikėtinos sėkmės: buvo parduota per du milijonus jos egzempliorių, šio kūrinio pavadinimą perėmė keletas JAV hipių bendruomenių. Metais vėliau pasirodė ne mažiau garsus bei keistas, 1964 m. sukurtas autoriaus romanas „Arbūzų cukruje“ – jį kai kurie kritikai vadina moderniąja rojaus alegorija.
         Kurdamas romanus R. Brautiganas parašė vienintelę apsakymų knygą „Vejos kerštas“ („The Revenge of the Lawn“, išleista 1971 m.).
         1973 m. R. Brautiganas nusipirko nedidelę rančą Montanos valstijoje, netoli Jeloustouno nacionalinio parko, ir, kaip kalbama, aštuonerius metus atsisakė skaityti paskaitas ir duoti interviu.
         1976 m. rašytojas vedė japonę ir vėliau ne kartą lankėsi Japonijoje, sukūrė porą japoniškos tematikos romanų. Netrukus jo žmona mirė nuo vėžio. R. Brautiganas ėmė vis daugiau gerti, neretai kraustėsi iš būsto į būstą, jį vis labiau traukė ginklai ir dažnai ištikdavo suicidiniai priepuoliai.
         1984 m. spalį R. Brautigano draugai, nujausdami nelaimę, įsilaužė į jo namus Kalifornijoje ir rado kelias savaites išgulėjusį jo kūną, šalia – viskio butelį ir 44 kalibro revolverį.
         2000 m. R. Brautigano duktė Ianthe Brautigan išleido atsiminimų apie tėvą knygą „Negali pagauti mirties“ („You Can't Catch Death“).


Iš anglų k. vertė Saulius Repečka



Skiriama Jackui Spiceriui ir Ronui Loewinsonui  


       Yra pagundų, kurių vieta – Smitsono institute greta „Sent Luji dvasios“.


       „Upėtakių žvejybos Amerikoje“ viršelis

       „Upėtakių žvejybos Amerikoje“ viršelyje – vėlyvą popietę nufotografuota nuotrauka, tai – Bendžamino Franklino skulptūros San Franciske Vašingtono aikštėje atvaizdas.
       Gimęs 1706 m., miręs 1790 m., Bendžaminas Franklinas stovi ant pjedestalo, kuris primena namą su akmeniniais baldais. Vienoje rankoje jis laiko kažkokius popierius, kitoje – skrybėlę.
       Skulptūra marmuriniu balsu sako:

H. D. COGSWELLO
DOVANA
MŪSŲ
BERNIUKAMS IR MERGAITĖMS,
KURIE NETRUKUS
MUS PAKEIS
IR TĘS MŪSŲ DARBUS

      
       Skulptūros pagrindą juosia keturi žodžiai, atsukti į skirtingas pasaulio puses: rytuose – SVEIKI, vakaruose – SVEIKI, šiaurėje – SVEIKI, pietuose – SVEIKI. Už skulptūros auga trys tuopos, beveik plikos, lapuotos tik viršutinės šakos. Skulptūra stūkso priešais vidurinį medį. Žolė aplink šlapia nuo ankstyvo vasario lietaus.
       Antrame plane stiebiasi aukštas kiparisas, tamsumo beveik kaip kambarys.
Po juo 1956 m. keturiasdešimties žmonių miniai kalbą sakė Edlis Stivensonas1.

       Anapus gatvės matyti didelė bažnyčia su kryžiais, bokštų smailėmis, varpais ir milžiniškomis durimis, panašiomis į didžiulį pelių urvą, – tartum iš animacinio filmuko apie Tomą ir Džerį, – o virš jų užrašas „Per L'Universo“.
       Kai manajame „Upėtakių žvejybos Amerikoje“ viršelyje išmuša maždaug penkta valanda popiet, parke priešais cerkvę susirenka žmonės – jie alkani.
       Tai sumuštinių vargšams metas.
       Tačiau jiems nevalia pereiti gatvės, kol neduotas signalas. Paskui visi puola per kelią prie bažnyčios ir gauna susuktus į laikraščius sumuštinius. Tuomet grįžta į parką, nuvynioja laikraščius ir žiūri, ką gavę.
       Vieną popietę mano bičiulis, išvyniojęs sumuštinį, rado tik špinato lapą. Ir daugiau nieko.
       Atrodo, Kafka bus sėmęsis žinių apie Ameriką iš Benjamino Franklino autobiografijos...
       Tas pats Kafka, kuris pasakė: „Man patinka amerikiečiai, mat jie sveiki ir optimistiškai nusiteikę“.


       Beldimas į medį
       (pirma dalis)

       Kada aš vaikystėje pirmą sykį išgirdau apie upėtakių žvejybą Amerikoje? Kas man papasakojo? Matyt, patėvis.
       1942-ųjų vasara.
       Tas senas girtuoklis man ir paporino apie upėtakių gaudymą. Kai įstengdavo kalbėti, upėtakiai jo lūpose virsdavo brangiu ir sumaningu metalu.
       „Sidabras“ – netinkamas žodis apibūdinti, ką jaučiau jam šnekant apie upėtakius.
       Noriu įvardyti tiksliai.
       Galbūt upėtakių plienas. Plienas, kurį lieja iš upėtakių. Tyra apsnigta upė – kaip karščiu tvoskianti liejykla.
       Įsivaizduokite Pitsburgą.
       Iš upėtakių išlietas plienas virsta pastatais, traukiniais, tuneliais.
      
Tikras upėtakių Endriu Karnegis!2
       Upėtakių žvejybos Amerikoje atsakas:
       Man taip smagu prisiminti auštant žvejojančius žmones trikampėmis kepurėmis.


        Beldimas į medį
        (antra dalis)

       Kartą pavasario popietę, vaikystėje, svetimame Portlendo mieste nužingsniavau į aną gatvės galą ir išvydau keletą senų namų, susispietusių lyg ruoniai ant uolos. Tolėliau nuo kalvos driekėsi ilgas laukas, apžėlęs žalia žole ir krūmais. Viršukalvėje augo aukštų, tamsių medžių giraitė. Tolumoje buvo matyti srūvantis nuo kalvos krioklys. Jis buvo ištįsęs, baltas, ir aš kone pajutau šaltus jo purslus.
       Ten, matyt, upelis, pamaniau, o jame turbūt esama upėtakių.
       Upėtakiai.
       Bus proga pažvejoti, pagauti savo pirmąjį upėtakį, atsiminti Pitsburgą.
       Jau temo. Nebūčiau spėjęs pasiekti upelio. Grįžau namo pro stiklinius namų ūsus, atspindinčius žemyn garmančius nakties krioklius.
       Rytoj pirmą sykį eisiu žvejoti upėtakių, anksti atsikelsiu, papusryčiausiu – ir į kelią. Buvau girdėjęs, kad geriausia upėtakius žvejoti ankstų rytą. Tuomet jie geresni. Rytą įgyja papildomų savybių. Grįžau namo ruoštis upėtakių žvejybai Amerikoje. Neturėjau jokių žūklės reikmenų, taigi teko griebtis senų banalių triukų.
       Kaip anekdotas.
       Kodėl viščiukas perėjo kelią?
       Sulenkiau smeigtuką ir pririšau jį prie balto siūlo.
       Ir atsiguliau miegoti.
       Kitą rytą anksti atsikėliau ir papusryčiavau. Paėmiau riekelę baltos duonos jaukui. Ketinau iš minkštimo nusilipdyti gumulėlių ir kabinti juos ant savo komiško kabliuko. Išėjau iš namų ir nužingsniavau į aną gatvės galą. Koks gražus dabar buvo laukas ir upelis, kriokliu almantis nuo kalvos.
       Tačiau artinantis prie upelio man dingtelėjo, kad kažkas ne taip. Jis nepanėšėjo į kitus upelius. Buvo kažin koks keistas. Tėkmė – nei šiokia, nei tokia. Pagaliau priėjau dar arčiau ir viską supratau.
       Krioklys tebuvo balti mediniai laiptai, vedantys į pasislėpusį tarp medžių namą.
       Ilgai ten stovėjau žvalgydamasis viršun ir apačion, negalėdamas patikėti savo akimis.
       Paskui pabeldžiau į upelį ir išgirdau atsiliepiant medį.
       Galiausiai pats sau tapęs upėtakiu, suvalgiau duonos riekelę.

       Upėtakių žvejybos Amerikoje atsakas:
       Nieko nepadarysi. Negalėjau laiptų paversti upeliu. Berniukas grįžo ten, iš kur atėjęs. Sykį panašus dalykas nutiko ir man. Pamenu, Vermonte seną moteriškę palaikiau upeliu su upėtakiais; paskui turėjau atsiprašyti.
       – Atleiskite, – tariau, – pamaniau, kad jūs upelis su upėtakiais.
       – Tai kad ne, – atsakė ji.


       Raudonas kraštas

       Po septyniolikos metų sėdėjau ant akmens. Aptikau jį po medžiu, greta senos apleistos trobelės – prie jos laukujų durų tartum laidotuvių vainikas buvo prikaltas šerifo perspėjimas:

ĮEITI DRAUDŽIAMA
4/17 HAIKU

      
       Daug upių nutekėjo per tuos septyniolika metų, tūkstančiai upėtakių nuplaukė, o dabar už greitkelio ir šerifo perspėjimo sruveno dar viena upė, Klamatas, ir man reikėjo pasroviui nusigauti trisdešimt penkias mylias į Stylhedą – ten tuo metu gyvenau.
       Viskas labai paprasta. Niekas nesustojo manęs pavežti, nors ir turėjau žūklės reikmenis. Paprastai žmonės noriai pavėžina žvejus. Laukiau jau tris valandas.
       Saulė buvo panaši į didžiulę penkiasdešimties centų monetą, kurią kažin kas apliejo žibalu, padegė ir tarė: „Še, palaikyk, kol nueisiu laikraščio“, paskui įbruko monetą man į ranką, išėjo ir nebegrįžo.
       Nužingsniavau daugelį mylių, kol priėjau akmenį ir atsisėdau. Kaskart, kai prošal pralėkdavo automobilis, maždaug kas dešimt minučių, aš atsistodavau, lyg bananų kekę pakeldavau į viršų nykštį ir vėl atsisėsdavau ant akmens.
       Trobelę dengė skardinis stogas, per ilgus metus paraudęs nuo rūdžių – visai kaip skrybėlė, dedama pasmerktiesiems giljotinuoti. Stogo kraštas buvo išklibintas ir, nuo upės pučiant karštam vėjui, žvangėjo.
       Prošal pravažiavo automobilis. Senyva pora. Jiedu nuo kelio vos nenudardėjo į upę. Matyt, čia nedažnai pasitaiko balsuotojų. Kol automobilis pradingo už posūkio, pora vis gręžiojosi į mane.
       Nesumodamas ką veikti, ėmiau graibštu gaudyti muses. Susigalvojau tokį žaidimą: aš negaliu jų vaikytis, turiu laukti, kol jos pačios atskris prie manęs. Bent turėjau kuo užimti galvą. Sugavau šešias muses.
       Netoli trobelės stovėjo išvietė plačiausiai atlapotomis durimis. Išvietės vidus buvo atviras kaip žmogaus veidas; ji, atrodė, sako: „Mane pastatęs vyrutis čia šiko devynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt penkis sykius. Jo jau nebėr, ir aš nebenoriu, kad prie manęs kas artintųsi. Jis buvo šaunus vyrukas. Surentė mane kuo rūpestingiausiai. Keliauk sau sveikas, dabar aš – tik paminklas šauniai užsiraukusiai subinei. Jei užsimanei nusišikt, nerk į krūmus kaip elnias“.
       – Eik velniop, – tariau išvietei, – aš tik laukiu, kad mane kas pavežtų.


       Limonado girtuoklis

       Vaikystėje turėjau draugą, kuris dėl išvaržos tapo limonado girtuokliu. Jis augo didelėje ir baisiai vargingoje vokiečių šeimoje. Kad šeima pramistų, vyresni vaikai vasarą gaudavo laukuose rinkti pupas po du su puse cento už svarą. Triūsė visi, išskyrus išvaržos kamuojamą mano draugą. Operacijai nebuvo pinigų. Jų nebuvo net išvaržos tvarsčiui įsigyti. Taigi mano draugas tupėjo namuose ir pavirto limonado girtuokliu.
       Kartą rugpjūčio rytą užsukau jo aplankyti. Jis tebegulėjo lovoje. Pažvelgė į mane iš po revoliucinių senų antklodžių draiskanų. Jis nėsyk gyvenime nebuvo miegojęs ant paklodės.
       – Ar atnešei, ką žadėjęs? – paklausė draugas.
       – Aha, – atsakiau. – Turiu kišenėj.
       Jis šoko iš lovos; buvo jau apsirengęs. Sykį man prisipažino, kad eidamas miegoti niekada nenusivelka drabužių.
       – Kam vargintis? – pasakė. – Juk vis tiek reikės keltis. Taip patogiau. Ką gi apmausi nusirengdamas prieš miegą?
       Draugas, apeidamas mažiausiuosius bamblius, kurių drėgni vystyklai buvo ištikti įvairių anarchijos formų, nužingsniavo į virtuvę. Jis pasiruošė pusryčius: naminės duonos riekelę su sirupu ir žemės riešutų sviestu.
       – Eime, – tarė draugas.
       Mums žengiant pro namų duris jis tebekramsnojo sumuštinį. Parduotuvė buvo už trijų kvartalų, anapus tankia gelsva žole apžėlusio lauko. Po lauką maklinėjo fazanai. Vasaros nupenėti, jie mums priėjus artyn tingiai vos paskrido į šalį.
       – Sveiki, – pasisveikino bakalėjininkas. Jis buvo plikas, ant galvos – raudonas apgamas tokios formos, kad atrodė, jog kažkas jam ant plikės pasistatė seną automobilį. Bakalėjininkas mechaniškai paėmė pakelį vynuoginio limonado miltelių ir padėjo ant prekystalio.
       – Penki centai.
       – Jis užmokės, – tarė mano draugas.
       Aš įkišau ranką į kišenę ir ištiesiau bakalėjininkui penkiacentį. Bakalėjininkas linktelėjo, raudonasis automobilis kelyje metėsi pirmyn, paskui atgal, tartum vairuotoją būtų ištikęs epilepsijos priepuolis.
       Mudu išėjome.
       Mano draugas pirmas nužirgliojo per lauką. Vienas fazanas net nesiteikė pakilti. Jis nulėkė per lauką priešais mus nelyginant kokia plunksnuota kiaulė.
       Mudviem grįžus į draugo namus, prasidėjo ceremonija. Jam limonado ruošimas buvo ir romantika, ir ceremonija. Ją derėjo atlikti oriai ir griežtai paisant taisyklių.
       Pirmiausia jis atsinešė galono talpos puodynę, ir mudu nužingsniavome prie tos namo pusės, kur iš purvynės tartum koks šventojo pirštas kyšojo vandens čiaupas. Draugas atplėšė limonado miltelių pakelį ir subėrė jo turinį į puodynę. Pakišęs ją po čiaupu, atsuko sklendę. Spjaudydamasis, taškydamasis, gurguliuodamas pasipylė vanduo.
       Draugas akylai žiūrėjo, kad puodynė nepersipildytų ir nė vienas brangus limonado lašas nenutikštų ant žemės. Pripildęs indą, jis – tartum koks garsus neurochirurgas, šalinantis pažeistą vaizduotės dalį, – staigiu, bet švelniu judesiu išjungė vandenį. Tada tvirtai uždarė puodynę dangčiu ir smagiai ją supurtė.
       Ceremonijos įžanga buvo baigta.
       Mano draugas, tarsi įkvėptas egzotinio kulto žynys, ją atliko nepriekaištingai.
       Iš už namo kampo pasirodė draugo motina ir smėlio bei ankščių prižertu balsu paklausė:
       – Kada suplausi indus?.. A?
       – Tuoj, – atsakė draugas.
       – Tai paskubėk, – tarė ji.
       Motina išėjo, ir atrodė, kad jos čia nė nebuvo. Antrą ceremonijos dalį draugas pradėjo kuo atsargiausiai nešdamas puodynę į apleistą vištidę galukiemy.
       – Indai palauks, – pasakė jis man.
      
Nė pats Bertranas Raselas3 nebūtų geriau pasakęs.
       Draugas atvėrė vištidės duris ir mes įžengėme vidun. Ant žemės mėtėsi apipuvę komiksai. Lyg vaisiai po medžiu. Kampe tysojo nušiuręs čiužinys, o šalia pūpsojo keturios kvortinės puodynės. Jis nunešė prie jų galoninę puodynę ir apdairiai, nė lašelio nenupildamas žemėn, jas pripildė. Paskui uždėjo ant jų dangčius – dienos puotai buvo pasiruošta.
       Iš vieno pakelio miltelių galima pagaminti tik dvi kvortas limonado, bet mano draugas visuomet darydavo galoną, taigi jo gėrimas tebuvo blankus tikrojo skonio šešėlis. Be to, į kiekvieną kvortą reikia įberti pusę puodelio cukraus, bet jis to niekada nedarė, mat neturėjo ko berti.
       Jis susikūrė savo limonadinę tikrovę ir įstengė gyventi jos nušviestas.


       Dar vienas būdas riešutų kečupui pagaminti

       Štai visai nedidukė valgių gaminimo knygutė „Upėtakių žvejybai Amerikoje“ – tartum „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ būtų turtingas gurmanas, draugautų su Marija Kalas4 ir jiedu drauge valgytų prie marmurinio stalo žibant nuostabioms žvakėms.

       Obuolių kompotas

       Paimkite tuziną auksinių pepinų, kruopščiai nulupkite žievę ir mažu peiliuku išimkite šerdį. Sudėkite obuolius į vandenį ir gerai juos nuplikykite, paskui truputį nupilkite šio vandens, ištirpinkite jame cukraus, įdėkite keletą obuolių – juos galima supjaustyti skiltelėmis – ir pavirinkite, kol pasidarys sirupas. Užpilkite juo likusius pepinus, pagardinkite džiovintomis vyšniomis ir smulkiai supjaustyta citrinos žieve. Pasirūpinkite, kad pepinai nesuskiltų.

       Jiedu valgytų obuolius, o Marija Kalas dainuotų „Upėtakių žvejybai Amerikoje“.

       Tvirta plutelė gardiems pyragams

       Paimkite peką5 miltų; šešis svarus sviesto užvirinkite galone vandens, nugriebkite tirštumą, stengdamiesi pasemti kuo mažiau vandens, ir užpilkite šia mase miltus, gerai viską išmaišykite; tešlą, kol ji neatšalo, supjaustykite gabalėliais. Tada suteikite jiems norimą formą.

 
       „Pilno šaukšto“ pudingas

       Pasemkite pilną šaukštą miltų, pilną šaukštą grietinėlės ar pieno, paimkite kiaušinį, nedidelį muskato riešutą, įberkite druskos. Viską sumaišykite ir pusvalandį virkite nedideliame mediniame dubenėly. Jei norite, įdėkite šiek tiek serbentų.

       Ir „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ tartų: „Teka mėnuo“, o Marija Kalas atsakytų: „Taip, teka“.

       Dar vienas būdas riešutų kečupui pagaminti

       Paimkite žalių graikinių riešutų su dar nesusiformavusiu kevalu ir sutrinkite obuolių trintuvu ar marmurine piesta. Išspauskite sultis per šiurkštų audinį, į kiekvieną sulčių galoną įdėkite po svarą ančiuvių, tiek pat jūros druskos, keturias uncijas Jamaikos pipirų, porą ilgųjų ir porą juodųjų pipirų, po unciją muskato miltelių, gvazdikėlių bei imbiero ir krieno šaknį. Viską virinkite, kol masės sumažės per pusę, paskui perpilkite į paruoštą indą. Atvėsinkite, išpilstykite į butelius ir uždarykite. Po trijų mėnesių kečupas bus tinkamas vartoti.

       Ir „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ su Marija Kalas ant mėsainių užsipiltų graikinių riešutų kečupo.


       Girgždenos upelio prologas

       Mursvilis, Indiana, – tai miestelis, iš kurio kilo Džonas Dilindžeris6; ten netgi yra Džono Dilindžerio muziejus. Galite užsukti į jį ir apsižvalgyti.
       Vieni miestai, tarkime, žinomi kaip Amerikos persikų sostinė, kiti – kaip vyšnių ar austrių sostinė; juose visada rengiami festivaliai ir kabo dailių merginų su maudymosi kostiumėliais nuotraukos.
       Mursvilis, Indiana, – tai Amerikos Džono Dilindžerio sostinė.
       Neseniai čia apsigyveno vienas vyriškis su žmona, nusileido į savo namo rūsį ir aptiko jame šimtus žiurkių. Šios buvo didžiulės, vangios, akys – kaip vaiko.
       Kai sykį vyriškio žmona kelioms dienoms išvažiavo aplankyti giminaičių, jis nusipirko trisdešimt aštunto kalibro revolverį bei krūvą šovinių. Tada nuėjo į pilną žiurkių rūsį ir pradėjo jas pyškinti. Žiurkių tai nėmaž neišgąsdino. Jos pasijuto tartum kine ir puolė ryti savo kritusias draugužes lyg spragintus kukurūzus.
       Vyriškis priėjo prie vienos įnikusios pusti savo draugę žiurkės ir pridėjo prie jos makaulės pistoletą. Žiurkė nė nesukrutėjo ir puto toliau. Spragtelėjus gaidukui, ji trumpam liovėsi ėdusi ir pažvairavo akies kampučiu. Iš pradžių į pistoletą, paskui – į žmogų.
Jos žvilgsnis buvo draugiškas, tartum ji būtų sakiusi: „Jaunystėje mano motina dainavo kaip Dina Derbin7“.
       Vyriškis nuspaudė gaiduką.
       Jis stokojo humoro jausmo.
       Tokie vienaveiksmiai, dviveiksmiai ir amžini vaidinimai nuolatos rodomi Didžiajame Mursvilio teatre – Amerikos Džono Dilindžerio sostinėje.