tekstai.lt

John Fante. Paklausk dulkių. Antras ir trečias skyrius

paklausk dulkiu
paklausk dulkiu

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Antras skyrius

 

Tada man buvo dvidešimt. Velniai griebtų, sakydavau, džiaukis gyvenimu, Bandini. Turi dešimt metų knygai parašyti, taigi nesuk galvos, eik į gatves, vaikščiok, ragauk gyvenimo. Tavo bėda – gyvenimo nepažinimas. Dieve šventas, ar tu supranti, kad dar nesi pažinęs moters? O taip, esu, o taip, ir ne vieną. O ne, nesi. Tau reikia moters, tau reikia nusimaudyti, reikia gero staigaus spyrio, tau reikia pinigų. Sako, tai kainuoja dolerį, prašmatniose vietose, sako, du doleriai, bet Plazoje – doleris, puiku, bet tu juk neturi dolerio, ir dar vienas dalykas, baily, net ir turėdamas dolerį ten neitum, mat sykį Denveryje išpuolė galimybė, bet ja nepasinaudojai. Ne, baily, tu išsigandai ir dabar tebebijai, ir džiaugiesi, kad neturi dolerio.

Bijo moters! Cha, ir tai – didis rašytojas! Kaipgi jis gali rašyti apie moteris, jei niekada nepažino moters? Ak, tu šlykštus apsimetėli, apgavike, nieko nuostabaus, kad negali rašyti! Net ir „Šunelio juoke“ nerasi moters. Nenuostabu, kad tai – ne meilės istorija, kvaily, bjaurus mokinuk.

Parašyti meilės istoriją, paragauti gyvenimo.

Pinigai atėjo paštu. Ne, ne čekis iš galingojo Hekmuto, ne vekselis iš „The Atlantic Monthly“ ar „The Saturday Evening Post“. Tik dešimt dolerių, tik laimės pažadas/pinigai. Juos atsiuntė mano motina: kažkokie pigūs pasidarė draudimo polisai, Arturai, išmainiau juos į grynuosius, tai tavo dalis. Bet štai dešimt dolerių – vienas ar kitas rankraštis, bent kas nors parduota.

Dėkis juos į kišenę, Arturai. Nusiprausk veidą, susišukuok plaukus, kuo nors pasikvėpink, kol spoksai į veidrodį ieškodamas žilų plaukų. Nes tave slegia rūpesčiai, Arturai, tave slegia rūpesčiai, dėl to ir plaukai žyla. Tačiau neatsirado nė vieno žilo, nė plaukelio. Taip, bet kas tai kairei akiai? Ji atrodo bespalvė. Atsargiai, Arturai Bandini, nežiūrėk įsitempęs, atmink, kas nutiko Tarkingtonui, atmink, kas nutiko Džeimsui Džonsui.

Neblogai, stoviu vidury kambario, šnekuosi su Hekmuto nuotrauka, neblogai, Hekmutai, iš to išeis nebloga istorija. Kaip aš atrodau, Hekmutai? Ar tau retsykiais neparūpsta, Herr Hekmut, kaip aš atrodau? Ar retsykiais tari sau: įdomu, ar jis gražus, tas vaikis Bandinis, nuostabiojo „Šunelio juoko“ autorius?

Sykį Denveryje buvo panaši naktis kaip ši, tik aš Denveryje dar nebuvau joks autorius, stovėjau štai taip kambaryje ir kūriau planus, ir tai buvo pragaištinga, nes visą laiką galvojau apie Švenčiausiąją Mergelę ir kartojau negeisk svetimo moters – sunkiai dirbanti mergina liūdnai papurtė galvą ir man teko savo užmačias pamiršti, tačiau tai buvo seniai ir šiąnakt viskas pasikeis.

Išlipau pro langą ir šlaitu pakilau ant Banker Hilo rajono kalvos viršūnės. Kokia naktis mano nosiai, kokia šventė mano nosiai, uodžiau žvaigždes, uodžiau gėles, uodžiau dykumą ir dulkes, snaudžiančias ant Banker Hilo kalvos viršūnės. Miestas plytėjo išsiskleidęs kaip Kalėdų eglė, žiburiavo raudonomis, žaliomis ir mėlynomis šviesomis. Sveiki, seni namai, dailučiai hamburgeriai, dainuojantys pigiose kavinėse, ten dainuoja ir Bingas Krosbis. Ji bus man švelni. Ne tokia, kaip mano vaikystės mergaitės, mano jaunystės merginos, mano studijų universitete merginos. Jos mane gąsdino, jos buvo drovios, atstumdavo mane, bet manoji princesė neatstums – ji supras. Ji taip pat patyrė panieką.

Štai žingsniuoja Bandinis, neaukštas, bet solidus, jis didžiuojasi savo raumenimis, mėgaudamasis suspaudžia kumštį, jusdamas, kaip maloniai įsitempia bicepsai, absurdiškai bebaimis Bandinis, nebijantis nieko, išskyrus nežinomybę paslaptingo stebuklo pasauly. Ar mirusieji atgyja? Knygos sako „ne“, naktis šaukia „taip“. Man dvidešimt, aš pasiekiau proto amžių, tuojau leisiuosi į gatves ir ieškosiu moterų. Ar mano siela jau suteršta, ar aš turėčiau nusisukti, ar angelas saugo mane, ar motinos maldos apmalšina mano baimę, ar motinos maldos mane erzina?

Dešimt dolerių, jų pakaks sumokėti nuomą už dvi su puse savaitės, pakaks nusipirkti trejas poras batų, dvejas kelnes arba tūkstantį pašto ženklų, kad galėčiau redaktoriams siųsti savo kūrybą. Iš tikrųjų! Bet tu neturi ką siųsti, tavo talentas abejotinas, tavo talentas apgailėtinas, tu visai neturi talento ir liaukis melavęs sau diena po dienos, juk žinai, kad iš „Šunelio juoko“ nieko gero ir niekada nieko gero nebus.

Taigi žingsniuoji Banker Hilo kalva ir grūmoji kumščiu dangui, aš žinau, ką tu galvoji, Bandini. Štai tavo tėvo mintys, botagas per nugarą, karšta liepsna kaukolėj; kad tu nekaltas – tai tavo mintis: gimei skurdžius, vargšų valstiečių sūnus, sukies kaip vijurkas, nes esi skurdžius, pabėgai iš savojo Kolorado miestelio, nes esi skurdžius, klaidžioji po Los Andželo kloakas, nes esi skurdžius, tikiesi parašyti knygą ir praturtėti, mat tie, kurie tavęs nekentė ten, Kolorade, nebejaus tau neapykantos, jei parašysi knygą. Tu bailys, Bandini, savo sielos išdavikas, silpnavalis melagis priešais raudantį Kristų. Štai kodėl tu rašai, štai kodėl būtų geriau, jei tu mirtum.

Taip, tai tiesa, bet aš Bel Ere regėjau namų su dailiomis vejomis ir žaliais baseinais. Aš norėjau moterų, kurių batai buvo verti daugiau nei visas mano turtas. Aš mačiau vitrinoje Šeštojoje gatvėje golfo lazdas ir varvinau seilę trokšdamas jas pagriebti. Aš sielojausi dėl kaklaraiščio kaip šventas žmogus dėl indulgencijų. Aš žavėjausi skrybėlėmis prabangioje parduotuvėje kaip kritikai aikčioja prie Mikelandželo paveikslų.

Nusileidau „Angel’s Flight“ funikulieriaus kalno laiptais žemyn į Hilo gatvę, šimtas keturiasdešimt laiptelių, sugniaužęs kumščius, neišsigandęs jokio žmogaus, bet bijodamas Trečiosios gatvės tunelio, man eiti per jį trukdo klaustrofobija. Taip pat bijodamas aukščio, kraujo, žemės drebėjimų, bet šiaip beveik bebaimis, na, bijau nebent mirties, nebent to, kad suriksiu minioje, nebent apendicito, širdies smūgio – sėdi savo kambaryje laikydamas rankoje laikrodį, prispaudęs pirštus prie kaklo ir skaičiuoji širdies dūžius, įsiklausai į keistą burzgesį ir dūzgesį pilve. Bet šiaip – beveik bebaimis.

Štai kokia idėja dėl pinigų – tie laiptai, miestas apačioje, žvaigždės arti, atrodo, ranka paliesi, idėja „vaikinas sutinka merginą“, geras sumanymas, didelių pinigų verta idėja. Mergina gyvena aname pilkame name, vaikinas – klajūnas. Vaikinas – tai aš. Mergina alkana. Turtinga mergina iš Pasadenos nekenčia pinigų. Sąmoningai Pasadenoje paliko milijonus iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo pinigais. Graži mergina, žavinga. Puiki istorija, patologinis konfliktas. Pinigų fobijos kamuojama mergina. Froidiškas sumanymas. Ją myli kitas vaikinas, turtingas vaikinas. Aš – skurdžius. Aš sutinku varžovą. Mirtinai jį užtvatinu kandžiu sąmoju ir apkuliu kumščiais. Mergina sužavėta, ji – mano. Siūlo man milijonus. Vedu ją su sąlyga, kad ji liks vargšė. Ji sutinka. Laiminga pabaiga: mergina mane apgauna, mūsų vestuvių dieną mano vardu įkuria didžiulį patikėtosios nuosavybės fondą. Aš pasipiktinęs, bet jai atleidžiu, mat myliu ją. Gera idėja, tik kažko dar trūksta. „Collier’s“4 verta istorija.

Mieloji mama, ačiū už dešimties dolerių sąskaitą. Mano agentas skelbiasi pardavęs dar vieną mano apsakymą, šįkart – dideliam žurnalui Londone, bet, pasirodo, kol kūrinys nepaskelbtas, pinigų jie nemoka, taigi tavo atsiųsti pinigėliai man pravers visokiems mažmožiams pirkti.

Nuėjau pažiūrėti burleskų. Gavau pačią geriausią vietą, už dolerį dešimt centų, tiesiai po keturiasdešimties nušiurusių užpakalių choru – kada nors visa tai bus mano. Aš turėsiu jachtą ir mes plauksime į kruizą po Pietų jūrą. Šiltomis popietėmis jos šoks man saulėtame denyje. Tačiau maniškės bus gražios moterys, atrinktos iš visuomenės grietinėlės, besivaržančios dėl malonumų mano kajutėje. Ką gi, man tai į naudą, ši patirtis, aš turiu tikslą, šios akimirkos nusidrieks per puslapius, išvirkščioji gyvenimo pusė.

Pasirodė Lola Lintons, lydima švilpesio ir kojų trepsėjimo, įsliuogė lyg atlasinė gyvatė geidulingoji Lola Lintons, mano kūno plėšikė, jai einant pro šalį aš sukandau dantis, šie net suskaudo, aš tiesiog nekenčiau aplink susirinkusių prastuolių kiaulių, išrėkiančių savo liguistą džiugesį, kuris priklausė man.

Jei mama išgrynino polisą, vadinasi, mano seniui nekaip sekasi, ir man nederėtų čia lankytis. Kai buvau berniūkštis, man vis pasitaikydavo pamatyti Lolos Lintons nuotraukas, ir aš nekantraudamas piktindavausi, kad laikas taip lėtai šliaužia ir vaikystė nesibaigia, ilgėdavausi šios akimirkos, ir štai aš čia, ir nėmaž nepasikeičiau, nepasikeitė ir Lola Lintons, tik aš vaizdavausi save turtingą, nors buvau skurdžius.

Centrinė gatvė po vaidinimo, vidurnaktis – neono vamzdžiai ir lengvas rūkas, pigios skylės ir visą naktį dirbantys kinai. Sendaikčių parduotuvės ir filipiniečių barai, penkiolikos centų kokteilis, nenutrūkstamos linksmybės, bet aš visa tai jau mačiau, daugybę sykių, išleidau ten šitiek pinigų, gautų iš Kolorado. Aš pasijutau lyg vienišas ištroškęs žmogus, spaudžiantis taurę rankoje, ir nužingsniavau Meksikiečių kvartalo link, man buvo šleikštu, nors skausmo nejutau. Čia stovėjo Dievo Motinos bažnyčia, labai sena, jos nedegtas plytas nujuodino amžiai. Dėl sukilusių jausmų aš užeisiu į vidų. Tik dėl sukilusių jausmų. Aš nesu skaitęs Lenino, bet girdėjau jį cituojamą: religija – tai opiumas liaudžiai. Tariau sau ant bažnyčios laiptų: taaaip, opiumas liaudžiai. Aš pats esu ateistas. Esu skaitęs „Antikristą“ ir laikau jį kapitaliniu veikalu. Aš tikiu vertybių perkainojimu, pone. Bažnyčia privalo pasitraukti, tai bukų buržua, mulkių, chamų ir turgaus šarlatanų prieglobstis.

Atvėriau masyvias duris, pasigirdo tylus lyg rauda girgždesys. Virš altoriaus spragsėjo kraujo raudonumo amžinoji šviesa, nušviesdama bemaž dviejų tūkstančių metų ramybę tamsraudoniam šešėly. Tai panėšėjo į mirtį, bet aš prisiminiau ir verkiančius krikštijamus vaikus. Priklaupiau. Toks mano įprotis, tas priklaupimas. Atsisėdau. Geriau priklaupti, aštriai geliantys keliai atitraukia dėmesį nuo baisios tylos. Malda. Žinoma, viena malda – dėl sukilusių jausmų. Visagalis Dieve, dabar aš ateistas, bet ar Tu esi skaitęs Nyčę? Ak, kokia knyga! Visagalis Dieve, aš būsiu sąžiningas. Siūlau susitarti. Padaryk iš manęs garsų rašytoją ir aš atsigręšiu į Bažnyčią. Ir prašau, mielasis Dieve, dar vienos paslaugos – noriu, kad mano motina būtų laiminga. Man nerūpi mano senis, jo vynas ir sveikata, bet mano motinai – šitiek rūpesčių. Amen.

Užvėriau raudančias duris ir ant laiptų stabtelėjau, miestą lyg didžiulis baltas gyvūnas nugulė rūkas, Plaza, užpustyta baltos tylos, panėšėjo į teismo rūmus mano gimtinėje. Tačiau garsai per šią sunkenybę sklido greitai ir ryžtingai, ir aš išgirdau aukštakulnių kaukšėjimą. Pasirodė mergina. Ji vilkėjo seną žalią apsiaustą, veidą buvo įbrukusi į parištą po smakru žalią šaliką. O ant laiptų stovėjo Bandinis.

– Labas, branguti, – ji šypsodamasi pasisveikino, tartum Bandinis būtų buvęs jos vyras ar meilužis. Paskui mergina priėjo prie pirmo laiptelio ir pažvelgė į jį. – Ką apie tai manai, branguti? Ar nori su manim pasismaginti?

Drąsusis meilužis, drąsusis begėdis Bandinis.

– Nea, – atsakė jis. – Ne, ačiū. Ne šįvakar.

Ir jis nuskubėjo šalin, o ji liko spoksoti jam įkandin tardama žodžius, kurių jis bėgdamas neišgirdo. Bandinis nuėjo pusę kvartalo. Jautėsi pamalonintas. Ji bent užkalbino jį. Bent pripažino esant vyru. Jis švilpiniavo melodiją grynai iš malonumo. Vyras mieste įgyja visapusiškos patirties. Pagarsėjęs rašytojas pasakoja apie naktį, praleistą su gatvine moterim. Arturas Bandinis, garsus rašytojas, atskleidžia nuotykį su Los Andželo prostitute. Kritikų teigimu, knyga kuo puikiausia.

Bandinis (duodamas interviu prieš kelionę į Švediją): „Mano patarimas jauniems rašytojams paprastas. Siūlyčiau jiems niekada nevengti naujos patirties. Raginčiau juos nebijoti gyvenimo, drąsiai kibti jam į atlapus, pulti jį plikais kumščiais.“

Reporteris: „Pone Bandini, kaip atsirado ši knyga, už kurią buvote apdovanotas Nobelio premija?“

Bandinis: „Knygoje pasakoju apie tikrą įvykį, kurį patyriau vieną naktį Los Andžele. Kiekvienas tos knygos žodis – tiesa. Aš išgyvenau šią knygą, aš patyriau ją.“

Pakaks. Visa tai jau girdėta. Aš apsisukau ir leidausi eiti bažnyčios link. Rūkas buvo nepermatomas. Merginos neberadau. Nužingsniavau toliau – gal pasivysiu. Prie kampo ją vėl išvydau. Ji šnekėjosi su aukštu meksikiečiu. Jiedu perėjo gatvę ir įžengė į Plazą. Nusekiau paskui juos. Dieve, meksikietis! Tokios moterys neturėtų susidėti su spalvotaisiais. Nekenčiau jo – kukurūzpalaikis, sombrergalvis. Jie ėjo per Plazą po bananais, jų žingsniai aidėjo rūke. Išgirdau meksikietį juokiantis. Paskui nusijuokė mergina. Jie vėl perėjo gatvę ir nužingsniavo alėja į kinų kvartalą. Nuo rytietiškų neoninių ženklų rūkas buvo rausvas. Šalia kinų restorano jiedu pasuko prie nuomojamų kambarių ir pakilo laiptais į viršų. Name anapus gatvės viršuje vyko šokiai. Abipus mažos gatvelės išsirikiavę stovėjo taksi. Atsirėmiau į priekinį vieno automobilio sparną priešais nuomojamus kambarius ir ėmiau laukti. Prisidegiau cigaretę. Lauksiu, kol pragaras užšals. Lauksiu, kol mane nutrenks Dievas.

Praėjo pusvalandis. Ant laiptų pasigirdo žingsniai. Atsivėrė durys. Pasirodė meksikietis. Jis stabtelėjo rūke, prisidegė cigaretę ir nusižiovavo. Paskui nerūpestingai nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir nirdamas į rūką patraukė tolyn. Nagi dar nusišypsok. Pradvisęs kukurūzpalaiki, ko gi čia šypsais? Kilai iš prasilakusios prasigėrusios padermės ir tik todėl, kad nuėjai į kambarį su mūsų baltaode mergina, dabar šypsaisi? Ar manai, kad tau būtų pavykę, jei nebūčiau jai atsakęs ant bažnyčios laiptų?

Po valandėlės ant laiptų sukaukšėjo jos kulniukai ir mergina pro duris žengė į rūką. Ta pati mergina, tas pats žalias apsiaustas, tas pats šalikas. Ji pamatė mane ir nusišypsojo.

– Labas, branguti. Ar nori su manim pasismaginti?

Dabar ramiai, Bandini.

– O, – pasakiau. – Galbūt. O gal ir ne. Ką siūlai?

– Lipkim į viršų ir pamatysi, branguti.

Liaukis prunkštavęs, Arturai. Būk mandagus.

– Gal ir lipsiu, – tariau. – O gal ir ne.

– Na, branguti, lipam.

Smulkūs jos veido kauliukai, rūgštaus vyno kvapas iš burnos, baisi jos meilumo veidmainystė, akyse – pinigų alkis.

Bandinis:

– O kiek dabar kainuoja?

Ji paėmė mane už rankos ir stumtelėjo durų link, bet – švelniai.

– Lipk aukštyn, branguti. Pašnekėsim apie tai viršuj.

– Nepasakyčiau, kad aš labai degčiau noru, – pasakė Bandinis. – Aš... aš ką tik iš pašėlusio vakarėlio.

Sveika Marija, malonės pilnoji, lipu laiptais aukštyn, aš to nepakelsiu. Reikia nešdintis iš čia. Koridoriai, pradvisę tarakonai, geltona šviesa palubėj, tu pernelyg asketiškas šiam reikalui, mergina laiko mano ranką, kažkas tau negerai, Arturai Bandini, tu mizantropas, visas tavo gyvenimas pasmerktas viengungystei, tau derėtų eiti į kunigus. Aną popietę mums apie tai pasakojo tėvas O’Lyris, kalbėjo apie atsisakymo džiaugsmą, be to, ir tie pinigai – mano motinos. O Marija, pradėta be nuodėmės, melskis už mus, nusidėjėlius, – tuo metu užlipome laiptais į viršų ir dulkėtu tamsiu koridoriumi nuėjome iki galinio kambario, ten ji uždegė šviesą, ir štai mes viduje.

Kambarys buvo mažesnis už manąjį, nei kilimo, nei paveikslų, tik lova, stalas ir prausyklė. Ji nusirengė apsiaustą. Po juo vilkėjo mėlyną kartūninę suknelę. Buvo plikakojė. Nusiėmė šaliką. Nebuvo šviesiaplaukė iš prigimties. Ties šaknimis plaukai juodavo. Turėjo mažumėlę lenktą nosį. Bandinis, sėdėdamas ant lovos, nutaisė nerūpestingą veidą, lyg žmogus, žinantis, kaip reikia sėdėti ant lovos.

Bandinis:

– Gražiai čia įsikūrei.

Dieve, reikia dingti iš čia, kaip baisu.

Mergina atsisėdo šalia manęs, apsikabino rankomis, įrėmė krūtis, pabučiavo mane, bakstelėjo šaltu liežuviu į mano dantis. Pašokau ant kojų. Och, greitai ką nors sugalvok, mano prote, mano brangus prote, prašau, išvesk mane iš čia, ir daugiau taip nebeatsitiks. Nuo šiol grįšiu prie Bažnyčios. Nuo šios dienos mano gyvenimas čiurlens kaip saldus upeliukas.

Mergina atsigulė, rankas pakišo po kaklu, kojas ištiesė ant lovos. Prieš numirdamas aš dar pauostysiu alyvas Konektikute, be abejonės, ir pamatysiu švarias baltas tylias savo jaunystės bažnytėles, ganyklos aptvaro kartis, kurias pralaužiau, kad pabėgčiau.

– Žinai, – tariau, – noriu su tavimi pasikalbėti.

Ji sukryžiavo kojas.

– Aš rašytojas, – pasakiau. – Renku medžiagą knygai.

– Žinojau, kad tu rašytojas, – tarė ji. – Arba verslo žmogus, ar panašiai. Atrodai dvasingas, branguti.

– Matai, aš rašytojas. Tu man patinki, ir šiaip. Tu visai nieko. Patinki man. Bet pirmiausia noriu su tavim pakalbėti.

Ji atsisėdo.

– Ar neturi pinigų, branguti?

Pinigų – cha. Ir aš juos išsitraukiau, nediduką storą dolerių ritinėlį. Aš turiu pinigų, daug pinigų, šitie – tik lašas jūroje, nėr ką kalbėti apie pinigus, pinigai man nieko nereiškia.

– Kiek imi?

– Du dolerius, branguti.

Tai duok jai tris, atsainiai ištrauk, tarsi jie būtų nieko verti, nusišypsok ir jai paduok, nes nėr čia ką kalbėt apie pinigus, atsiras jų ir daugiau, šiuo metu mama sėdi prie lango, kalba rožinį laukdama grįžtant mano senio, bet vis tie pinigai, visada tie pinigai.

Mergina paėmė pinigus ir pakišo po pagalve. Ji pasijuto dėkinga ir jau kitaip šypsojosi. Rašytojas nori pasikalbėti. Kokios šiais laikais sąlygos? Ką ji mano apie tokį gyvenimo būdą? Ak, branguti, nekalbėkime, eikime prie reikalo. Ne, aš noriu pasikalbėti, tai svarbu, nauja knyga, medžiaga. Dažnai taip darau. Kaip tu pradėjai palaidą gyvenimą? Ak, branguti, dėl Dievo, ketini klausinėti manęs ir tokių dalykų? Bet pinigai man nieko nereiškia, sakau tau. Bet mano laikas brangiai kainuoja, branguti. Tuomet štai tau dar du doleriai. Išeina penki, Dieve, penki doleriai, o aš iš čia dar neišsinešdinau, kaip aš tavęs nekenčiu, gašlūne. Tu švaresnė už mane, nes nė nemanai nieko parduoti, tik tą varganą kūną.

Ji buvo priblokšta, ji viską leisianti. Aš galiu daryti jai ką noriu, ji net pamėgino prisitraukti mane artyn, bet ne, truputį palūkėkim. Sakau tau, kad noriu pasikalbėti. Sakau tau, pinigai man nieko nereiškia, štai dar trys, išeina aštuoni doleriai, bet tai nesvarbu. Turėk tuos aštuonis dolerius ir nusipirk ką nors gražaus. Ir tada aš spragtelėjau pirštais kaip kažką prisiminęs žmogus, kažką svarbaus, pavyzdžiui, sutartą susitikimą.

– Klausyk! – riktelėjau. – Prisiminiau. Kiek dabar valandų?

Ji smakru švelniai lietė mano kaklą.

– Nesirūpink dėl valandų, branguti. Gali pasilikti pernakt.

Svarbus žmogus, ak, taip, dabar atsiminiau, mano leidėjas, jis atskrenda šįvakar lėktuvu. Iš Berbanko, tiesiai iš Berbanko. Turiu griebti taksi ir lėkti iš čia. Iki, iki, pasilik tuos aštuonis dolerius, nusipirk ką nors gražaus, iki, iki, bėgu laiptais žemyn, bėgu šalin, mielas rūkas tarpdury apačioje, pasilik tuos aštuonis dolerius, och, gerasis rūke, regiu tave ir ateinu, o grynas ore, nuostabus pasauli, ateinu pas tave, iki, rėkiu atsisukęs į laiptus, dar pasimatysim, pasilik tuos aštuonis dolerius ir nusipirk ką nors gražaus. Aštuoni doleriai pradingsta man iš akių, o Jėzau, nutrenk mane ir pargabenk mano kūną namo, nutrenk mane ir tegu aš mirsiu kaip mulkis pagonis, be nuodėmes atleidžiančio kunigo, be Paskutinio patepimo, aštuoni doleriai, aštuoni doleriai...

 
 
Trečias skyrius
 

Skurdžios dienos, mėlynos padangės be menkiausio debesėlio, kasdien mėlyna dienos jūra, ja plaukia saulė. Gausybės, gausybės rūpesčių dienos, gausybė apelsinų. Valgyk juos lovoje, valgyk pietums, pasilaikyk vakarienei. Apelsinai, penki centai už tuziną. Danguje spindi saulė, jos sultys mano pilve. Japonų turguje jis, apskritaveidis, besišypsantis japonas, pamatydavo mane ateinant ir pastverdavo popierinį maišelį. Kilnus žmogus, jis duodavo man penkiolika, kartais dvidešimt apelsinų už penkiacentį.

„Ar mėgsti bananus?“ Aišku, ir jis man įbruko porą bananų. Maloni naujovė – apelsinų sultys ir bananai. „Ar mėgsti obuolius?“ Aišku, ir jis man davė obuolių. Vis šis tas naujo – apelsinai ir obuoliai. „Ar mėgsti persikus?“ Žinoma, ir aš parsinešiau rudą maišelį į savo kambarį. Įdomi naujovė – persikai ir apelsinai. Mano dantys prakando žievę, skrandyje ėmė kandžiotis ir inkšti sultys. Ten, mano pilve, buvo taip liūdna. Sklido gailios raudos ir nedideli niūrūs dujų debesėliai užgulė man širdį.

Mano pažadai nuginė mane prie spausdinimo mašinėlės. Atsisėdau priešais ją, apimtas sielvarto dėl Arturo Bandinio. Retkarčiais per kambarį nekaltai nuplaukdavo kokia nors idėja. Panaši į mažą baltą paukštytę. Ji nenorėdavo nieko pikta. Trokšdavo tik padėti man, mielas paukštelis. Bet aš ją čiuopdavau, pliekdavau klaviatūra ir ji nuo mano rankų žūdavo.

Kodėl aš toks buvau? Vaikystėje meldžiausi Šventajai Teresei prašydamas naujo parkerio. Mano malda buvo išklausyta. Aš iš tiesų gavau naują parkerį. Dabar vėl ėmiau melstis Šventajai Teresei. Meldžiu, mieloji geroji šventoji, pametėk man idėją. Tačiau ji mane apleido, visi dievai mane apleido, aš likau vienas kaip Hiuismansas5, sugniaužęs kumščius, ašarotomis akimis. Jei kas nors mane kada nors mylėjo, nors ir vabalas, nors ir pelė, tai taip pat liko praeityje. Net Pedras apleido mane už tai, kad tegalėjau jam pasiūlyti apelsino žievelių.

Galvojau apie namus, apie spagečius, plaukiojančius tirštame pomidorų padaže po parmezano kalnu, apie mamos citrininius pyragus, avienos kepsnius ir karštą duoną, ir pasijutau toks nelamingas, kad suleidau nagus sau į ranką. Pasirodė kraujas, ir man labai palengvėjo. Aš buvau menkiausias Dievo padaras, priverstas net pats save kankinti. Be abejonės, šiame pasaulyje nebuvo didesnio sielvarto nei manasis.

Apie tai turi išgirsti Hekmutas, galingasis Hekmutas, kuris savo žurnalo puslapiuose ugdo genijus. Gerbiamasis pone Hekmutai, parašiau, kai pasakojau apie garbingą praeitį, gerbiamasis Hekmutai, puslapis po puslapio, ugninis saulės kamuolys vakaruose iš lėto duso tirštose ūkanose, kylančiose nuo pakrantės.

Kažkas pabeldė į mano duris, bet aš neatsišaukiau, mat galbūt toji moteris vėl atėjo savo bjaurios nuomos. Tačiau durys atsivėrė ir pasimatė plika, kaulėta, barzdota galva. Užėjo ponas Helfrikas, mano kaimynas. Ponas Helfrikas buvo ateistas, anksčiau tarnavo kariuomenėje, bet dabar gyveno iš menkos pensijos, kurios jam vos vos pakakdavo susimokėti už gėrimus, nors jis ir pirkdavo tik pigiausią džiną. Jis amžinai vilkėdavo pilką chalatą be diržo ir sagų, ir nors dėjosi esąs drovus, iš tikrųjų jam tai buvo nė motais, todėl jo chalatas visada būdavo praskleistas, po juo styrojo vešlūs plaukai ir buvo matyti kaulai. Pono Helfriko akys buvo paraudusios, nes kiekvieną popietę, kai saulė apšviesdavo vakarinę viešbučio dalį, jis miegodavo iškišęs galvą pro langą. Kūnas likdavo viduje. Nuo pat pirmos mano gyvenimo viešbutyje dienos jis man buvo skolingas penkiolika centų, bet, daug sykių beviltiškai pamėginęs skolą atgauti, netekau vilties kada nors vėl išvysti savo pinigus. Dėl to mes liovėmės bendravę, taigi išvydęs jo galvą tarpdury – nustebau.

Jis paslaptingai pašnairavo, prispaudė prie lūpų pirštą ir papraššššššššė tylos, nors aš nepratariau nė žodžio. Norėjau, kad jis matytų mano priešiškumą ir atmintų, jog aš negerbiu pažadų nesilaikančių žmonių. Ponas Helfrikas tyliai uždarė duris ir ant kaulėtų pirštų galiukų nutipeno per kambarį, chalatas buvo plačiai praskleistas.

– Ar mėgsti pieną? – sušnabždėjo jis.

Pieną išties mėgau, taip jam ir pasakiau. Tuomet jis man atskleidė savo planą. Žmogus, kuris Banker Hilo rajone išvežiodavo pieną, buvo jo bičiulis. Kas rytą ketvirtą valandą šis žmogus sustabdydavo savo sunkvežimį prie viešbučio ir laiptais pakildavo į Helfriko kambarį išgerti džino.

– Taigi, – tarė kaimynas, – jei tau patinka pienas, tau tereikia jo įsipilti.

Papurčiau galvą.

– Tai niekinga, Helfrikai, – mane nustebino Helfriko ir pienininko draugystė. – Jei jis tavo draugas, kam tau vogti pieną? Jis geria tavo džiną. Tai kodėl jo nepaprašai pieno?

– Kad aš negeriu pieno, – atsakė Helfrikas. – Aš stengiuosi dėl tavęs.

Tai panėšėjo į mėginimą nusimesti skolos naštą. Papurčiau galvą.

– Ne, ačiū, Helfrikai. Norėčiau laikyti save doru žmogumi.

Jis gūžtelėjo pečiais ir susisiautė chalatą.

– Gerai, vaiki. Aš tik norėjau padaryti tau paslaugą.

Vėl palinkau rašyti laiško Hekmutui, tačiau beveik tą pačią akimirką pajutau pieno skonį. Po valandėlės nebegalėjau tverti savo kailyje. Prieblandoje atsiguliau ant lovos ir leidausi gundomas. Netrukus pasidaviau ir pasibeldžiau į Helfriko duris. Jo kambaryje ant grindų mėtėsi bulvariniai žurnalai, paklodės ant lovos draikėsi pajuodusios, drabužiai buvo išmėtyti po visas pakampes, o plikos pakabos ant sienų badė akis, lyg išlaužyti dantys kaukolėje. Ant kėdžių kūpsojo indai, ant palangės voliojosi sumaigytos cigarečių nuorūkos. Helfriko kambarys nesiskyrė nuo maniškio, tik čia kampe stovėjo nedidelė dujinė viryklė ir kabojo lentynos puodams bei keptuvėms. Šeimininkė jam taikė specialų nuomos tarifą, mat jis pats tvarkė ir klojo lovą, nors iš tiesų nei šio, nei ano nedarė. Helfrikas su chalatu sėdėjo ant supamosios kėdės, apie kojas pasistatęs džino butelių. Rankoje laikė dar vieną butelį ir iš jo gurkšnojo. Jis gerdavo nuolatos, dieną ir naktį, bet niekada nepasigerdavo.

– Persigalvojau, – jam pasakiau.

Ponas Helfrikas prisisėmė pilną burną džino, paskalavo gėrimą tarp žandų ir didžiai pasimėgaudamas nurijo.

– Tai juokų darbas, – pasakė jis, atsistojo ir nupėdino per kambarį prie savo padrėbtų kelnių. Akimirką pamaniau, kad ponas Helfrikas ketina skolą man grąžinti, bet jis tik paslaptingai pasirausė po kišenes ir tuščiomis rankomis grįžo prie kėdės. Šalia jos aš stovėjau.

– Prisiminiau, – tariau. – Gal galėtum man atiduoti pinigus, kuriuos paskolinau?

– Neturiu, – atsakė jis.

– Ar gali grąžinti nors dalį, tarkime, dešimt centų? – Jis papurtė galvą. – Penkiacentį?

– Aš skurdžius, vaiki.

Siurbtelėjo dar vieną gurkšnį. Iš naujo butelio, artipilnio.

– Negaliu tau duoti grynų, vaiki. Bet pasirūpinsiu, kad gautum pieno tiek, kiek nori.

Ir tada jis man viską paaiškino. Pienininkas atvyks maždaug ketvirtą. Aš turiu nemiegoti ir klausytis, kol jis pabels. Helfrikas užims pienininką mažiausiai dvidešimt minučių. Tai buvo kyšis, siekis išvengti skolos, tačiau mane kamavo alkis.

– Bet skolas reikia grąžinti, Helfrikai. Tau būtų nekas, jei imčiau reikalauti palūkanų.

– Aš atiduosiu tau skolą, vaiki, – pasakė jis. – Atiduosiu viską iki paskutinio grašio, kai tik galėsiu.

Piktai trenkęs Helfriko duris grįžau į savo kambarį. Nenorėjau būti beširdis, tačiau skolos reikalas pažengė per toli. Žinojau, kad pinta džino, kurį jis geria, kainuoja mažiausiai trisdešimt centų. Jis be vargo galėjo mažiau išgerti, kad galėtų sumokėti skolą.

Nenoriai artinosi naktis. Sėdėjau prie lango ir sukausi cigaretes iš tualetinio popieriaus skiaučių ir rupaus tabako. Šis tabakas buvo mano užgaida iš geresnių laikų. Nusipirkau jo skardinę ir gavau dovanų pypkę, pritvirtintą prie skardinės gumine juosta. Deja, pypkę pamečiau. Tabakas buvo toks rupus, kad jį vargiai galėjai rūkyti susukęs į paprastą cigarečių popierių, bet įsuktas į dvigubą tualetinio popieriaus sluoksnį, jis, stiprus ir kompaktiškas, kartais suliepsnodavo kaip cigaretė.

Naktis artinosi iš lėto, iš pradžių dvelktelėjo šaltukas, paskui stojo sutemos. Už mano lango nusidriekė didelis miestas – lyg ryškios naktinės gėlės pražydo gatvių žibintai, raudoni, mėlyni bei žali neoniniai žiburiai. Alkio nejutau, po lova turėjau daug apelsinų, ir paslaptingo krizenimo mano skrandyje priežastis buvo ne kas kita, o dideli tabako dūmų kamuoliai, ten įkalinti ir karštligiškai ieškantys, pro kur ištrūkti lauk.

Na pagaliau tai atsitiks – aš netrukus tapsiu vagimi, apgailėtinu pieno vagišiumi. Štai tau vienadienis genijus, štai tau vienos istorijos autorius – vagišius. Susiėmiau rankomis už galvos ir ėmiau linguoti pirmyn atgal. Dievo Motina. Antraštės laikraščiuose – daug žadantį rašytoją sučiupo vagiantį pieną, garsus Dž. K. Hekmuto protežė stojo prieš teismą už smulkią vagystę; aplink knibžda reporteriai, blykčioja blykstės, papasakokite mums, Bandini, kaip tai atsitiko? Ką gi, vyručiai, buvo taip: matote, iš tikrųjų aš turiu krūvą pinigų, žinote, mano rankraščius tiesiog graibsto ir taip toliau, bet aš nusprendžiau parašyti istoriją apie vaikiną, kuris pavagia kvortą pieno, ir norėjau, kad ta istorija rastųsi iš patirties, todėl taip ir atsitiko, vyručiai. Ieškokite mano parašytos istorijos laikraštyje „The Post“, aš ją pavadinau „Pieno vagis“. Palikite man adresus ir aš jums visiems atsiųsiu nemokamus egzempliorius.

Tačiau šitaip nebus, mat niekas nepažįsta Arturo Bandinio; tau skirs šešis mėnesius, tave įgrūs į miesto kalėjimą ir tu tapsi nusikaltėliu, o ką pasakys motina? Ką pasakys tėvas? Ar girdi tuos vaikinus, susibūrusius Boulderyje, Kolorade, prie degalinės, ar girdi, kaip jie žvengia iš didžiojo rašytojo, kurį sučiupo vagiant kvortą pieno? Nedaryk to, Arturai! Jei turi nors kruopelę padorumo, nedaryk to!

Pakilau nuo kėdės ir pradėjau žingsniuoti pirmyn atgal. Visagalis Dieve, suteik man jėgų! Nuslopink nusikaltėlišką potraukį. Ir staiga visas planas man pasirodė pigus bei kvailas, nes tą akimirką man šovė į galvą mintis dar kai ką parašyti laiške didžiajam Hekmutui, ir aš dvi valandas rašiau, kol suskaudo galvą. Kai pro langą pažvelgiau į didelį laikrodį ant Šventojo Pauliaus viešbučio, buvo jau beveik vienuolika. Laiškas Hekmutui išėjo labai ilgas – prirašiau dvidešimt puslapių. Perskaičiau laišką. Jis man pasirodė kvailas. Pajutau, kaip iš gėdos nukaista veidas. Dėl tokios vaikiškos nesąmonės Hekmutas mane palaikys idiotu. Surinkau lapus ir išmečiau juos į šiukšlių dėžę. Išauš rytojus ir galbūt man gims idėja, kaip parašyti apsakymą. O dabar suvalgysiu porą apelsinų ir eisiu miegoti.

Vargani buvo tie apelsinai. Sėdėdamas ant lovos suleidau nagus į jų ploną žievę. Mano kūnas įsitempė, burnoje prisikaupė seilių ir aš susigūžiau nuo minties apie šiuos vaisius. Kąsdamas geltoną minkštimą krūptelėjau it perlietas šaltu vandeniu. Ak, Bandini, tariau savo atspindžiui bufeto veidrodyje, kaip tu aukojiesi dėl meno! Juk galėtum būti pramonės kapitonas, pirklių princas, aukščiausiosios lygos beisbolo žaidėjas, pagrindinis Amerikos lygos puolėjas, vidutiniškai surenkantis 415 taškų, bet ne! Tu štai toks, šliaužioji per dienas, badaujantis genijus, ištikimas savo šventam pašaukimui. Kiek daug turi drąsos!

Gulėjau lovoje nesudėdamas bluosto. Tamsoje. Galingasis Hekmutas, ką jis apie tai pasakytų? Jis plotų rankomis, jo smarki plunksna pašlovintų mane skambiomis frazėmis. Pagaliau juk laiškas Hekmutui ne toks jau blogas. Atsikėliau, ištraukiau jį iš šiukšlių dėžės ir iš naujo perskaičiau. Puikus laiškas, atsargus ir nuotaikingas. Hekmutą jis labai pradžiugins. Jam įspūdį padarys faktas, kad aš – tas pats autorius, kuris parašė „Šunelio juoką“. Štai jums istorija! Ir aš atidariau stalčių, prikrautą žurnalo numerių su mano kūriniu. Tysodamas ant lovos darsyk laišką perskaičiau, vis nusijuokdamas iš pasakojimo sąmojingumo, su nuostaba murmėdamas, kad tai aš jį parašiau. Paskui ėmiau kūrinį skaityti garsiai, gestikuliuodamas prieš veidrodį. Kai baigiau, mano akyse žibėjo džiaugsmo ašaros, aš stovėjau priešais Hekmuto nuotrauką ir dėkojau jam už tai, kad pripažino mano talentą.

Atsisėdau prie spausdinimo mašinėlės ir tęsiau laišką. Naktis gilėjo, lapų šūsnis didėjo. Ak, kad visa kūryba eitųsi taip lengvai kaip laiškas Hekmutui! Lapų krūva augo, dvidešimt penki, trisdešimt lapų, paskui pažvelgiau į savo bambą ir išvydau riebalų ringę. Kokia ironija! Aš priaugau svorio – storėjau nuo apelsinų! Išsyk pašokau ant kojų ir kelis kartus pritūpiau. Kraipiausi, rangiausi ir raičiausi. Mane išpylė prakaitas, pasidarė sunku kvėpuoti. Ištroškęs ir išvargęs griuvau ant lovos. Dabar mielai būčiau išgėręs stiklinę šalto pieno.

Tą akimirką pasigirdo beldimas į Helfriko duris. Išgirdau jį niurnant ir kažką įsileidžiant vidun. Svečias galėjo būti tik pienininkas. Pažvelgiau į laikrodį, buvo beveik keturios. Greitai apsirengiau: kelnės, batai, kojinių ir megztinio nereikia. Koridorius buvo tuščias, atrodė grėsmingai raudonoj senos lemputės šviesoj. Žingsniavau nesislapstydamas, kaip žmogus, einantis į tualetą koridoriaus gale. Dvi inkščiančių, irzlių laiptų aikštelės ir aš atsidūriau pirmame aukšte. Raudonai ir baltai nudažytas pienvežis stovėjo mėnesienos permerktoje alėjoje šalia viešbučio sienos. Įkišau ranką į sunkvežimį ir tvirtai už kaklelių pastvėriau du pilnus kvortos talpos butelius. Spausdamas tuos kaklelius pajutau vėsą bei gardumą. Tuojau grįžau į savo kambarį ir pastačiau pieno butelius ant tualetinio staliuko. Atrodė, jie užima visą kambarį. Panėšėjo į žmones. Buvo tokie gražūs, tokie pilvoti ir sveikatingi.

Arturai, tariau, tau pasisekė! Galbūt tau padėjo motinos maldos, gal Dievas tave tebemyli, nepaisydamas to, kad susidėjai su ateistais, bet, kad ir kaip būtų, tau pasisekė.

Na, kaip senais laikais, pamaniau, ir kaip senais laikais priklaupiau, sukalbėjau maldelę – taip, kaip darydavom pradinėje mokykloje, taip, kaip namuose mane mokė mama: „Palaimink, Dieve, mus ir šias dovanas savo buvimu tarp mūsų, amen.“ Paskui sukalbėjau dar vieną maldą. Pienininkas buvo jau seniai išėjęs iš Helfriko kambario, o aš klūpėjau ir meldžiausi, kol pradėjo perštėti keliai ir į mentikaulius įsimetė maudulys, kol nebegalėjau tverti nepaskanavęs pieno.

Atsistojęs iš silpnumo susvyravau, bet man už tai, pamaniau, tuoj bus atlyginta. Išėmiau iš stiklinės dantų šepetėlį, atidariau vieną butelį ir prisipyliau sklidiną stiklinę pieno. Atsisukau ir pažvelgiau į Dž. K. Hekmuto nuotrauką ant sienos.

– Į sveikatą, Hekmutai! Valio tau!

Ir ėmiau godžiai gerti, bet staiga užspringau, man sutraukė gerklę – koks pasibaisėtinas skonis! Tokios rūšies pieno negalėjau pakęsti. Tai buvo pasukos. Išspjoviau jas, praskalavau burną vandeniu ir skubiai patikrinau kitą butelį. Jame taip pat buvo pasukos. 

 
 

1 Funikulierius Los Andželo centre. Pastatytas 1901 m.

2 Henry Louisas Menckenas (1880–1956) – garsus JAV žurnalistas, prozininkas, kritikas, satyrikas; laisvamanis.

3 Angl. Palm sunday – Palmių sekmadienis.

4 Turimas omeny 1888–1957 JAV leistas populiarus žurnalas „Collier’s Weekly“, skelbęs „prozą, faktus, sensacijas, išmonę, humorą, naujienas“.

5 Kalbama apie prancūzų rašytoją Morisą Karlą Huysmansą (1848–1907).

 

Versta iš: John Fante. Ask the Dust. Black Sparrow Press, Santa Rosa, 1999

 

Iš anglų k. vertė Saulius Repečka

 

John Fante. Paklausk dulkių: romanas. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. K.: Kitos knygos, 2008.