tekstai.lt

Aldona Elena Puišytė. Mistiški himnai amžinajai meilei

 

Novalis
Novalis
      Novalis (Friedrich von Hardenberg, 1772–1801) – vienas talentingiausių ankstyvojo romantizmo poetų. „Himnai Nakčiai“ – vienintelis kūrinys, paskelbtas Novaliui dar esant gyvam (žurnalas „Athenaeum“, 1800, Nr. 2). Pirminiame rankraštiniame variante himnai buvo išdalyti trumpomis eilutėmis. Tačiau pats Novalis pirmenybę teikė ištisinių eilučių prozinei formai, net pageidavo, kad būtų pakeistas pavadinimo žodis „himnai“, tuo norėdamas kūriniui suteikti daugiau intonacinio laisvumo. Kaip tik „Himnai Nakčiai“ atnešė jam ir pomirtinė šlovę. Tai vienas gražiausių filosofinės romantizmo lyrikos pavyzdžių su jai būdingais motyvais: nusivylimu esama tikrove, anapusybės ilgesiu, meilei susiliejant su tikėjimu, svajonei su realybe, gyvenimui su mirtimi.

 

Svarbus Novalio gyvenimui ir kūrybai faktas, minimas jo biografų, – susitikimas su trylikamete mergaite Sofija Kiun (Sophy von Kühn). Būdamas dvidešimt trejų metų pamilo ją įstabia meile ir susižadėjo. Niekuo ypatingu tarp savo amžininkių neišsiskirianti mergaitė jam tapo nežemiško moteriškumo, amžinojo grožio idealu, Išminties (graikiškoji Sophia vardo prasmė) simboliu. Kai Sofija po dvejų metų mirė, kurį laiką jis buvo nepaguodžiamas, nes pasijuto „toks vienišas, koks nėra buvęs joksai vienišasis“, ir vylėsi, kad per metus jis pats mirsiąs ilgėdamasis mylimosios ir susijungsiąs su ja amžinybėje „spindulingu ir neišardomu ryšiu“. Visatos misterijoje Novaliui gyvenimas vertas tiek, kiek jis atspindi amžinybę, kiek yra jame visa švelninančios meilės ir begalybės blyksnių. Jis buvo lyg tas jo himnų „prakilnus svetimšalis“, priklausęs kitam pasauliui, gyvenęs su didingų tolių nuojautom širdy. Jo fantazijose susipina realybė ir pasaka, mokslo žinios ir mitas, amžinybės ilgesys ir troškimas, išsilaisvinus iš žemiškumo grandinių, susilieti su amžinąja Meile, valdančia gyvenimą bei mirtį. Nesulaukęs nė dvidešimt devynerių, jis mirė, palikęs apie save kitų sukurtą legendą kaip apie nežemišką jaunuolį, neturėjusį jėgų pakelti mylimosios mirties. Praėjus vos metams po jo mirties, L. Tiko (Lugwik Tieck) ir F. Šlegelio (Friedrich von Schlegel) rūpesčiu išleistas dvitomis, kuriame buvo sutelkta kas vertingiausia, ir tai liudijo savitą jo kūrybos kelią.

 

Pirmasis „Himnus Nakčiai“ į lietuvių kalbą išvertė Balys Sruoga. Vertė iš rankraštinės formos varianto, išdalyto trumpomis eilutėmis. Atspausdinta 1924 m. žurnalo „Gairės“ antrame numeryje. Įdomu, kad tekstas, kurį vertė B. Sruoga, skiriasi nuo vėlesnio, skelbiamo prozos eilutėmis, ne tik forma, bet ir kai kurių vietų turinio prasmėmis. Tai lengvai pastebima lyginant abu vokiškus tekstus. 1987 m. jaunųjų kūrybos almanache „Veidai“ pasirodė Sigito Gedos versti „Himnai Nakčiai“, taip pat išdalyti trumpomis eilutėmis. Įžangoje jis rašo: „ padariau vieną „Himnų…“ vertimą prozos eilutėmis, ir – didžiai nusiminęs, kad neskamba, nesiskaito ir t. t., išdalijau jį, pasikliaudamas savo poetiniu „alsavimu“. Vertindamas B. Sruogos pakiliai išverstus „Himnus Nakčiai“, S. Geda klausia: „Ar būtinai naujas vertimas turi ginčytis su senu, paneigti jį, konfrontuoti?“ Iš tiesų. Nežadu ir aš su talentingų poetų vertimais konkuruoti, tik pateikiu Novalio „Himnų Nakčiai“ savąjį vertimo variantą ta forma, kuri skelbiama ir vokiškuose originalo leidiniuose. Be to, kiekvienas vertimas gali atverti kažką nauja ir netikėta. Man be galo įdomu skaityti F. Höolderlino elegijas „Duona ir vynas“, išverstas keturių vėjų – A. Gailiaus, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, A. Churgino – ir palyginti su savo (visi penki vertimų variantai publikuojami leidinyje: Hölderlin F. Eilėraščiai. Vilnius, Aidai, 1995). Juk poezija visad atvira nevienareikšmėms prasmėms ir jų interpretacijoms.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)