tekstai.lt

Richard Brautigan. Upėtakių žvejyba Amerikoje (2)


       Girgždenos upelis

       Esu girdėjęs, kad ten gerai kimba žuvys ir švarus vanduo, nors visus kitus didesnius upelius užteršė Marmuro kalnuose tirpstantis sniegas.
       Taip pat esu girdėjęs, kad aukštai kalnuose, bebrų užtvankose, veisiasi Rytų upėtakiai.
       Vienas vyrukas, mokyklinio autobuso vairuotojas, nubraižė Girgždenos upelio žemėlapį ir parodė vietą, kur gerai kimba žuvys. Jam braižant mudu stovėjome priešais Stylhedo užeigą.
Buvo baisiai karšta. Turbūt ne mažiau kaip šimtas laipsnių8.
       Kad nusigautum iki tos Girgždenos upelio vietos, kur gerai kimba, reikėjo automobilio, o aš jo neturėjau. Nors žemėlapis išėjo dailus. Buvo nubraižytas kietu buku pieštuku ant popierinio maišelio skiautės. Nedidelis kvadratėlis vaizdavo lentpjūvę.


       Baletas „Upėtakių gaudymui Amerikoje“

       Vabzdžius gaudančios kobrinės lelijos vaizdas – tai baletas „Upėtakių gaudymui Amerikoje“, baletas, kurį reikia atlikti Kalifornijos universitete Los Andžele.
       Šis augalas – greta manęs, čia, galinėje verandoje.
       Jis nuvyto po kelių dienų, kai nusipirkau jį „Vulvorte“. Tai nutiko prieš keletą mėnesių, per tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtųjų prezidento rinkimus.
       Užkasiau augalą tuščioje „Metrikalo“ skardinėje.
       Ant skardinės šono parašyta: „Metrikalo dietinis produktas. Padeda kontroliuoti svorį“, o apačioje skelbiama: „Sudėtis: nuriebintas sausas pienas, sojos milteliai, sausas nenugriebtas pienas, sacharozė, krakmolas, kukurūzų aliejus, kokosų aliejus, mielės, vanilės pakaitalas“; tačiau dabar ši skardinė – tik kapas kobrinės lelijos, sudžiūvusios, parudavusios, nusėtos juodais taškeliais.
       Tartum laidotuvių vainikas styro į skardinę įsmeigtas raudonos, baltos ir mėlynos spalvos ženklelis su įrašytais žodžiais: „Aš balsuoju už Niksoną“.
       Pagrindinė baleto energija kyla iš kobrinės lelijos aprašymo. Šį tekstą būtų galima panaudoti kaip pasveikinimą ant kilimėlio priešakinėje pragaro verandoje arba kaip partitūrą pakasynų orkestrui su ledo šaltumo pučiamaisiais; taip pat jis galėtų tapti atominiu paštininku tarp pušų, tarp pušų, kur niekada neįspįsta saulė.
       „Gamta apdovanojo kobrinę leliją gebėjimu pačiai susimedžioti maisto. Jos dvišaką liežuvį dengia medaus liaukos, viliojančios vabzdžius, kuriais ji minta. Patekusiam į gaubtuvėlį vabzdžiui išlipti lauk trukdo apačion nukreipti plaukeliai. Augalo stiebe aptinkama virškinimo sulčių.
       Manyti, kad kobrinę leliją reikia kasdien šerti mėsainiais ar vabzdžiais, klaidinga.“
       Tikiuosi, šokėjai gerai išmano savo darbą, mūsų vaizduotę prikaustė jų kojos, šokančios „Upėtakių žvejybai Amerikoje“ Los Andžele.


       Voldeno tvenkinys girtuokliams9

      
       Ruduo – tarsi mėsėdžių augalų amerikietiški kalneliai – nusinešė portveiną ir žmones, gėrusius šį tamsų saldų vyną, žmones, kurių seniai nebėra, visus, išskyrus mane.
       Baimindamiesi policijos gėrėme saugiausiam užkampy, kokį tik įstengėm rasti, – parke priešais bažnyčią.
       Vidur parko augo trys tuopos, greta stūksojo Bendžamino Franklino skulptūra. Ten įsitaisę ir gurkšnojome portveiną.
       Namie manęs laukė nėščia žmona.
       Po darbo paskambinau telefonu ir pasakiau:
       – Grįšiu kiek vėliau. Noriu su draugais išgerti.
       Mūsų trijulė šnekučiuodamasi kas kaip sukrito parke. Mano bičiuliai buvo nepripažinti menininkai iš Naujojo Orleano – ten Piratų alėjoje jie piešė turistų portretus.
       Dabar San Franciske, dvozgiant žvarbiam rudens vėjui, jie nusprendė, kad ateityje jiems teliko rinktis vieną iš dviejų dalykų: arba atidaryti blusų cirką, arba keliauti į beprotnamį.
       Apie tai jie ir kalbėjo siurbčiodami vyną.
       Jie svarstė, kaip papuošti blusas mažyčiais drabužėliais – priklijuoti joms ant nugaros spalvoto popieriaus skiauteles.
       Jie tvirtino, kad geriausia blusas dresuoti išmoningai jas šeriant. Kad jos paklustų, reikia jas maitinti savimi tik nustatytu metu.
       Jie ketino pagaminti blusoms mažyčius vienračius vežimėlius, biliardo staliukus ir dviratukus.
       Sakė pardavinėsią bilietus į blusų cirką po penkiasdešimt centų. Verslo neabejotinai laukianti didelė ateitis.
Galbūt neprastesnė už Edo Salivano šou10.
       Aišku, savo blusų jie dar neturėjo, bet jų nesunkiai bus galima pasirankioti pasigavus baltą katiną.
       Paskui jiedu nusprendė, kad blusos, gyvenančios Siamo katinų kailyje, turbūt būsiančios protingesnės nei paprastų gatvinių katinėkų blusos. Juk akivaizdu, kad gerdamos inteligentišką kraują ir pačios blusos įgyja inteligencijos.
       Štai tokios kalbos skambėjo, kol išseko; tada mes nuėjome penkto portveino butelio ir vėl grįžome prie medžių ir Bendžamino Franklino.
       Saulė jau krypo vakarop, ir žemė, deramai paklusdama amžinybės įstatymui, atvėso; iš Montgomerio gatvės lyg pingvinai pasipylė įstaigų merginos. Jos paskubomis dirsčiojo į mus ir mintyse fiksavo: girtuokliai.
       Vėliau tiedu menininkai prabilo apie tai, kad žiemą vertėtų praleisti beprotnamy. Jiedu šnekėjo, kaip ten, beprotnamy, šilta, televizoriai, švarios paklodės ant minkštų lovų, mėsainių padažas su bulvių koše, sykį per savaitę šokiai su virėjomis, švarūs drabužiai, saugūs skustuvai ir mielos jaunos slaugės praktikantės.
       Ak, taip, ateitis – beprotnamy. Dėl nė vienos ten praleistos žiemos netektų graužtis nagų.


       Tomo Martino upelis

       Kartą rytą žingsniavau iš Stylhedo palei Klamato upę – vandeningą, niūrią ir buką kaip dinozauras. Tomo Martino upelis – nedidelis šalto, švaraus vandens upokšnis – išteka iš kanjono ir per vamzdį po greitkeliu įteka į Klamatą.
       Aš užmečiau plūdę nedidelėj kūdroj, visai šalia tos vietos, kur upelis išalma iš vamzdžio, ir ištraukiau devyniacolį upėtakį. Graži žuvis, vos iškilusi virš vandens nutrūko.
       Upeliukas buvo visai mažutis, čiurleno per stačiašlaitį nuodingais krūmokšniais apaugusį kanjoną, bet aš vis vien nutariau patyrinėti jo srovę – man patiko šio upelio nuotaika ir tėkmė.
       Patiko ir vardas.
       Tomo Martino upelis.
       Šaunu vadinti upelius žmonių vardais, paskui gali eiti palei srovę ir žiūrėti, ką jis tau parodys, ką žino ir kuo tapo.
       Bet šis upokšnis pasirodė esąs tikras šunsnukis. Prasikeikiau skindamasis kelią: krūmai, nuodingi krūmokšniai, beveik nėra tinkamos vietos žvejoti; kartais kanjonas taip susiaurėdavo, kad upelis žliogdavo kaip vanduo iš čiaupo, kartais nė nebežinodavau, kur toliau dėti koją.
       Kad žvejotum šiame upely, turi būti santechniku.
       Paleidęs tą pirmą upėtakį, likau visai vienas. Bet apie tai sužinojau tik vėliau.


       Upėtakių gaudymas pašlaitėj

       Dvejos kapinės plytėjo vienos kitų pašonėj ant nedidukių kalvelių, o tarp jų almėjo Kapinių upelis – neskubriai lyg laidotuvių procesija karštą dieną, jame knibždėjo gražuolių upėtakių.
       Ir mirusieji nėmaž neprieštaravo, kad ten žvejočiau.
       Vienose kapinėse augo aukšti kėniai, o žolė, laistoma upelio vandeniu, ištisus metus buvo Piterio Peno jaunatvės; tose kapinėse stūksojo marmuriniai antkapiai, skulptūros ir mauzoliejai.
       Kitos kapinės buvo skirtos vargšams, jose neaugo medžiai, ir žolė vasarą paruduodavo kaip nuleista padanga ir stirksodavo tokia laukdama, kol vėlyvą rudenį it koks mechanikas užeis lietus.
       Vargšams mirusiesiems niekas nestatė prašmatnių paminklų. Jų antkapiai tebuvo nedidukės lentelės, panašios į supelijusios duonos kriaukšles.

Mylimam slunkiui tėvui

Mielai mirtinai nusidirbusiai mamai

      
       Ant kai kurių kapų stovėjo stiklainiai ir skardinės su nuvytusiomis gėlėmis:

Skirta
Atminti
Džoną Talbotą.
1936 m. lapkričio 1 d.,
Aštuoniolikos metų,
Užraukė subinę
Pigioj skylėj.

Šį majonezo stiklainį
Su nuvytusiomis gėlėmis
Prieš šešis mėnesius čia paliko
Jo sesuo.
Dabar ji
Beprotnamy.

     
       Ilgainiui lyg apsnūdęs stoties virėjas, daužantis kiaušinius virš keptuvės, jų mediniais vardais pasirūpins metų laikai. O turčių vardai ilgam liks įrašyti marmuriniuose saldėsiuose tarsi žirgai, šuoliuojantys įsivaizduojamais takais į padanges.
       Kapinių upely žvejodavau temstant, kai atsiverdavo šliuzo uždoris, ir sulaukdavau neblogų upėtakių. Tik mirusiųjų skurdas man nedavė ramybės.
       Sykį, jau beveik stojus nakčiai, susiruošiau namo ir valydamas upėtakį ėmiau vaizduotis, kad einu per neturtėlių kapines ir renku žolę, stiklainius, skardines, antkapius, nuvytusias gėles, vabalus, piktžoles bei grumstus, paskui grįžtu namo, plokščiareplėmis sulenkiu kabliuką, pakabinu ant jo sulipdyto iš šių dalykų jauką, išeinu laukan, užmetu jį aukštai dangun ir stebiu, kaip jis plaukia per debesis į vakarinę žvaigždę.


       Jūra, jūros keliauninkas

       Žmogus, kuriam priklausė knygynas, nebuvo apkerėtas. Nepanėšėjo į trikojį varną ant kiaulpienėm pražydusio kalno pašlaitės.
       Jis, be abejonės, buvo žydas, išėjęs į pensiją pirklys jūrininkas, kadaise torpeduotas Šiaurės Atlante, o dabar plaukiantis nuo dienos prie dienos, kol pasišauks mirtis. Jis užgyveno jauną žmoną, širdies smūgį, folksvageną ir namą Marino apskrity. Jam prie širdies buvo Džordžo Orvelo, Ričardo Oldingtono ir Edmundo Vilsono kūryba.
       Kas per daiktas tas gyvenimas, žydas sužinojo šešiolikos, pirmiausia iš Dostojevskio, paskui iš Naujojo Orleano prostitučių.
       Jo knygynas buvo tikra naudotų kapinių stovėjimo aikštelė. Surikiuotos eilėmis lyg naudoti automobiliai ten stovėjo tūkstančiai kapų. Daugumos knygų tiražai jau seniai buvo išparduoti ir niekam jos neberūpėjo, kadaise jas skaitę žmonės išmirė ar pamiršo, kas jose rašoma, ir, veikiamos organinio muzikos dėsnio, knygos atgavo nekaltybę. Tartum atgimusią mergystę jos saugojo praėjusių laikų autorinių teisių ženklus.
       Užsukdavau į šį knygyną vakarais, kai netekau darbo tais baisiais 1959-aisiais.
       Knygyno galukampy buvo įrengta virtuvėlė, joje šeimininkas variniame prikaistuvy virdavo tirštą turkišką kavą. Ten gurkšnodavau kavą, skaitydavau senas knygas ir laukiau metų pabaigos. Viršum virtuvėlės buvo nedidelis, kiniška širma atitvertas kambarėlis. Iš jo visas knygynas atsivėrė kaip ant delno. Kambary stovėjo sofa, stiklinė spinta su kiniškais niekučiais, stalas ir trys kėdės. O prie kambario lyg grandinėlė prie laikrodžio buvo prikabintas mažulytis tualetas.
       Sykį po pietų sėdėjau knygyne ant taburetės ir skaičiau knygą, forma primenančią taurę. Jos puslapiai buvo švarūs kaip džino lašas, pirmasis skelbė:

Vaikis
Bilis
11

gimė
1859 metų
lapkričio 23 dieną
Niujorke

      
       Priėjo knygyno šeimininkas, uždėjo man ant peties ranką ir paklausė:
       – Ar norėtum pasidulkinti?
       Jo balsas buvo labai švelnus.
       – Ne, – atsakiau.
       – Klysti, – tarė jis ir, netaręs daugiau nė žodžio, išėjo iš knygyno. Gatvėje sustabdė du visiškai nepažįstamus žmones, vyrą ir moterį. Kelias minutes su jais kalbėjosi. Negirdėjau, ką sakė. Paskui mostelėjo knygyno link ir parodė į mane. Moteris linktelėjo, vyras – taip pat.
       Jie įėjo į knygyną.
       Aš sutrikau. Negalėjau pabėgti iš knygyno, nes jie įžengė vidun pro vieninteles duris. Nutariau užlėkti laiptais aukštyn ir užsidaryti tualete. Pašokau, nuskuodžiau prie laiptų ir pakilau į tualetą – o jie man iš paskos.
       Girdėjau juos lipant laiptais. Ilgai tūnojau tualete, bet jie neką trumpiau laukė manęs gretimam kambary. Nieko nekalbėjo. Kai išėjau iš tualeto, moteris tysojo ant sofos nuoga, šalia jos ant kėdės sėdėjo vyriškis, pasidėjęs ant kelių skrybėlę.
       – Nekreipk į jį dėmesio, – tarė mergina. – Jam tokie dalykai nerūpi. Jis turtingas. Turi tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
       Mergina buvo dailutėlė, jos kūnas panėšėjo į tyrą kalnų upę iš odos ir raumenų, almančią per kaulų ir neregimų nervų akmenis.
       – Ateik, – pakvietė ji. – Įeik į mane, nes mes Vandeniai ir aš tave myliu.
       Pažvelgiau į sėdintį ant kėdės vyriškį. Jis nesišypsojo ir neatrodė susikrimtęs.
       Aš nusiaviau batus ir nusirengiau. Vyriškis netarė nė žodžio.
       Merginos kūnas vos pastebimai liūliavo iš kranto į krantą.
       Nieko nebeįstengiau padaryti: mano paties kūnas virto paukščiais, sutūpusiais ant telefono laidų, nutiestų viršum pasaulio ir švelniai sūpuojamų debesų.
       Aš išdulkinau merginą.
       Buvo taip – tarsi nesibaigianti penkiasdešimt devintoji sekundė pagaliau būtų pavirtusi minute ir dėl to mažumėlę susidrovėjusi.
       – Gerai, – tarė mergina ir pabučiavo man į veidą.
       Vyriškis sėdėjo nepraverdamas burnos, nejudėdamas, nesuvirpindamas kambario jokia emocija. Matyt, jis iš tiesų buvo turtingas ir turėjo tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
       Paskui mergina apsirengė ir išėjo su vyriškiu. Jiedviem lipant laiptais žemyn, jis pagaliau prabilo.
       – Gal pavakarieniaukim pas Ernį?
       – Nežinau, – atsakė mergina. – Kiek per anksti galvoti apie vakarienę.
       Tada išgirdau užveriamas duris – jie išėjo lauk. Aš apsirengiau ir nulipau žemyn. Mano kūnas buvo lengvas ir atsipalaidavęs lyg fone skambančios muzikos eksperimentas.
       Knygyno šeimininkas sėdėjo prie rašomojo stalo už prekystalio.
       – Aš tau pasakysiu, kas ten, viršuje, nutiko, – tarė jis maloniu, anaiptol ne trikojo varno ant kiaulpienėm pražydusio kalno pašlaitės balsu.
       – Kas? – paklausiau.
       – Tu kovojai Ispanijos pilietiniame kare. Buvai jaunas komunistas iš Klivlendo, Ohajo valstijos. O ji buvo dailininkė. Turistaujanti Niujorko žydė. Kai Ispanijos civilinis karas buvo panašus į Naujajame Orleane graikų skulptūrų švenčiamas Užgavėnes. Kai judu susitikot, ji piešė žuvusį anarchistą. Ji paprašė tavęs atsistoti už jo ir nuduoti, kad tai tu jį nužudei. Tu pliaukštelėjai jai per skruostą ir ištarei žodžius, kuriuos man dabar gėda pakartot. Jūs baisiai įsimylėjot vienas kitą.
Sykį, kol tu buvai fronte, ji perskaitė „Melancholijos anatomiją“12 ir tris šimtus keturiasdešimt devynis kartus nupiešė citriną. Judviejų meilė buvo veikiau dvasinė. Nei tu, nei ji lovoje nėsyk nepasijutot milijonieriais. Kritus Barselonai, judu pabėgot į Angliją, paskui laivu parplaukėt į Niujorką. Judviejų meilė liko Ispanijoje. Tai tebuvo karo meto romanas. Judu mylėjote tik save, mylinčius vienas kitą kariaujančioj Ispanijoj. Vidur Atlanto jūs ėmėt žiūrėti vienas į kitą kitaip ir sulig kiekviena diena vis labiau panėšėjot į pametusius vienas kitą žmones. Atlanto bangos priminė negyvas žuvėdras, tempiančias savo rastų artileriją nuo horizonto iki horizonto. Laivas įsirėžė į Ameriką, judu išsiskyrėt nepravėrę lūpų ir daugiau nebesusitikot. Paskutinįkart girdėjau, kad tebegyveni Filadelfijoje.
       – Štai kas, jūsų manymu, nutiko viršuje? – pasiteiravau.
       – Iš dalies, – atsakė jis. – Taip, tai – tik dalis istorijos.
       Šeimininkas paėmė pypkę, prikimšo ją tabako ir prisidegė.
       – Nori, papasakosiu, kas dar ten, viršuje, nutiko?
       – Pasakokite.
       – Tu perėjai sieną su Meksika, – kalbėjo jis. – Arkliu nujojai į mažą miestelį. Žmonės žinojo, kas esi, ir baiminosi tavęs. Jie žinojo, kad esi nužudęs ne vieną žmogų ginklu, kurį nešiojaisi pašonėj. Miestelis buvo toks mažas, kad neturėjo net savo kunigo. Valstiečiai, tave išvydę, paliko miestelį. Jie buvo ryžtingo būdo ir nepanoro turėti su tavim nieko bendra. Valstiečiai išvyko. Tu tapai galingiausiu miestelio žmogumi. Tave suviliojo trylikametė mergaitė, judu gyvenot nedegtų plytų trobelėj ir nedarėt beveik nieko kito, tik mylėjotės. Ji buvo liekna, turėjo ilgus tamsius plaukus. Judu mylėjotės stovėdami, sėdėdami, gulėdami ant purvinų grindų tarp kiaulių ir vištų. Sienos, grindys ir netgi trobelės stogas buvo aptaškyti tavo sperma ir jos sekretu. Naktį judu miegodavot ant grindų galvą padėję ant tavo spermos, užsikloję jos sekretu. Miestelio žmonės taip tavęs bijojo, kad nieko negalėjo padaryti. Neilgai trukus ji pradėjo vaikščioti po miestelį nuoga, ir gyventojai ėmė kalbėti, kad šitaip negerai. Paskui ir tu pasirodei miestely nuogas, o kai judu puolėt mylėtis ant arklio vidury miestelio aikštės, miestelėnai taip nusigando, kad apleido gyvenvietę. Nuo to laiko ten niekas negyvena. Žmonės nenori ten gyventi. Nė vienas iš judviejų nesulaukėt dvidešimt pirmojo gimtadienio. Nebuvo jokio reikalo. Matai, aš žinau, kas nutiko viršuj, – tarė knygininkas. Jis man maloniai nusišypsojo. Jo akys priminė klavesino raištelius. Aš galvojau apie tai, kas nutiko viršuj. – Juk žinai, kad kalbu tiesą, – tęsė jis. – Nes pats viską matei savo akimis ir patyrei savo kūnu. Baik skaityti knygą, kurią paėmei. Džiaugiuosi, kad pasidulkinai.
       Atversti knygos puslapiai ėmė verstis vis greičiau, kol sumirgėjo kaip ratilai jūroje.


        Metai, kai Heimano upely paskutinįsyk pasirodė upėtakis

       Jau nebėra senojo pirdžiaus. Heimano upelis buvo pavadintas Čarlzo Heimano vardu – jis buvo puskvaišis pirmeivis krašte, kuriame niekas nenorėjo gyventi: skurdžiame, šlykščiame, baisiame. Heimanas susirentė trobelę – tai buvo 1876-aisiais – prie nedidelio upelio, kuris tekėjo iš plikos kalvos. Vėliau tą upelį pavadino Heimano vardu.
       Ponas Heimanas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti ir manė, kad šitai – jo pranašumas. Ponas Heimanas daugelį daugelį daugelį metų dirbo atsitiktinius darbus.
       Sulūžo vežimėlis?
       Ponas Heimanas sutaisys.
       Dega tvora?
       Ponas Heimanas užgesins.
       Ponas Heimanas laikėsi dietos ir mito maltais kviečiais bei lapiniais kopūstais. Kviečius jis pirkdavo šimtasvariais maišais ir pats juos grūsdavo piestoj. Lapinius kopūstus Heimanas augino priešais savo trobelę ir rūpinosi jais, tartum šie būtų buvę kokios parodinės orchidėjos.
       Per visą laiką, kurį jam buvo skirta nugyventi, Heimanas taip ir nepatyrė, kas yra kava, tabako dūmas, alkoholis ar moterys, ir būtų laikęs save kvailiu, jei būtų nutikę kitaip.
       Žiemą į Heimano upelį užklysdavo keli upėtakiai, bet ankstyvą vasarą upelis beveik išdžiūdavo ir žuvies jame nebelikdavo.
       Ponas Heimanas susigaudavo vieną kitą upėtakį ir valgydavo laimikį žalią su maltais kviečiais bei lapiniais kopūstais; bet atėjo diena, kai jis taip suseno, kad pasijuto nebegalįs dirbti, ir atrodė taip sukriošęs, kad vaikai manė jį esant vienišium velniu ir bijojo artintis prie upelio greta jo trobos.
       Ponas Heimanas nesuko dėl to galvos. Užvis mažiausiai pasauly jį domino vaikai. Rašymas, skaitymas, vaikas – vienas ir tas pats, manė Heimanas ir malė kviečius, rūpinosi lapiniais kopūstais, pasigaudavo vieną kitą upėtakį, kai šie atplaukdavo upelin.
       Ištisus tris dešimtmečius jis atrodė kaip devyniasdešimtmetis, paskui tarė sau netrukus mirsiąs ir kaip tarė, taip padarė. Tais metais upėtakiai nepasirodė Heimano upely ir nebeatplaukė ten niekada. Mirus senajam vyrui, upėtakiai nusprendė likti ten, kur buvę.
       Piesta nukrito nuo lentynos ir suskilo.
       Trobelė supuvo.
       Lapiniuose kopūstuose prižėlė piktžolių.
       Praėjus dviem dešimtmečiams po pono Heimano mirties žmonės iš žuvininkystės ir medžioklės skyriaus nutarė aplinkiniuose vandens telkiniuose užveisti upėtakių.
       – Užveiskim ir čia, – pasakė vienas.
       – Žinoma, – pritarė kitas.
       Jie supylė upelin pilną kibirą upėtakių, ir šie, vos spėję prisiliesti prie vandens, išvertė į viršų baltus pilvus ir nuplaukė negyvi pasroviui.


       Upėtakio žūtis nuo portveino

       Tai – ne išvietėje galvon atėjęs pramanas.
       Tai – tikrovė.
       Vienuolikacolis vaivorykštinis upėtakis žuvo. Jo gyvybę amžiams iš žemės vandenų išplėšė portveino gurkšnis.
       Upėtakio žūtis nuo portveino gurkšnio nesuderinama su natūraliais mirties dėsniais. Nieko nuostabaus, jei žuvis žūva nuo žvejo rankos ir atsiduria bučiuje, arba jei pastimpa nuo grybelio, kuris apninka jos kūną tartum cukraspalvės skruzdės ir paverčia ją tikra mirties cukrine.
       Nieko nuostabaus, jei upėtakis įstringa vėlyvą vasarą išdžiūvusioj kūdroj arba papuola į paukščio ar žvėries nagus.
       Taip, suprantama netgi tai, jei upėtakis nugaišta nuo taršos, uždūsta upėje nuo žmogaus išmatų.
       Kartais upėtakiai miršta nuo senatvės ir jų pražilusios barzdos išplaukia į jūrą.
       Visi šie dalykai paklūsta natūraliems mirties dėsniams, tačiau visai kas kita, kai upėtakis žūva nuo gurkšnio portveino.
       Apie tai nė žodžiu neužsimenama „Traktate apie žvejonę meškere“ iš Šventojo Albanso Raštų, išleistų 1496 metais. Neužsimenama H. K. Katklifo Šalutiniuose žvejybos Kreidos upelyje būduose, pasirodžiusiuose 1910 metais. Neužsimenama Beatričės Kuk knygoje Tiesa toliau nei žuvis, išleistoje 1955 metais. Neužsimenama Ričardo Franko Šiaurės memuaruose, paskelbtuose 1694 metais. Neužsimenama V. K. Praimo knygoje Aš einu žvejoti, išleistoje 1873 metais. Neužsimenama Džimo Kviko leidinyje Upėtakių žūklė ir upėtakių masalai, pasirodžiusiame 1957 metais. Neužsimenama 1600 metų laidos Džono Tavernerio Kelete bandymų su žuvimis ir vaisiais. Neužsimenama Roderiko L. Heigo Brauno knygoje Upė niekada nemiega, išleistoje 1946 metais. Neužsimenama ir Beatričės Kuk Kol žuvis mus išskirs, paskelbtoje 1949-aisiais. Neužsimenama pulk. E. V. Hardingo Museliautojuje ir upėtakių požiūryje, išleistame 1931 metais. Neužsimenama Čarlzo Kingslio Kreidos upelio studijoje, pasirodžiusioje 1859 metais. Neužsimenama 1960-ųjų laidos Roberto Treiverio Upėtakių pasiutime.
       Apie tai neužsimenama Dž. V. Dano knygoje Saulėkaita ir sausas masalas, išleistoje 1924 metais. Neužsimenama Rėjaus Bergmano Tiesiog žūklėje, paskelbtoje 1932 metais. Neužsimenama Ernesto G. Šviberto jaunesniojo leidinyje Žuvivaisa, pasirodžiusiame 1955-aisiais. Neužsiminama 1863-iųjų H. K. Katklifo knygoje Upėtakių gaudymo menas sraunumose. Neužsimenama K. E. Volkerio 1898-ųjų Naujame apdare senam masalui. Neužsimenama Roderiko L. Heig-Brauno knygoje Meškeriotojo pavasaris, išleistoje 1951 metais. Neužsimenama Čarlzo Bredfordo leidiny Ryžtingas žvejys ir upokšnių upėtakiai, pasirodžiusiame 1916-aisiais. Neužsimenama Čaizės Ferington knygoje Ir moterys gali žvejoti, paskelbtoje 1951 metais. Neužsimenama Zeino Grėjaus Pasakojimuose apie žvejo Eldoradą – Naująją Zelandiją, išleistuose 1926-aisiais. Neužsimenama G. K. Beinbridžo Museliautojo vadove, pasirodžiusiame 1816 metais.

       Niekur nė žodžio apie tai, kad upėtakis būtų pražuvęs nuo gurkšnio portveino.

       Kalbant apie Vyriausiąjį Budelį: mes nubudome rytą, lauke dar buvo tamsu. Lyg ir šypsodamasis jis įėjo į virtuvę, ir mes sėdome pusryčiauti.
       Keptos bulvės, kiaušiniai ir kava.
       – Ei, senas šunkara, – tarė jis. – Paduok druskos.
       Žvejybos reikmenys jau buvo automobilyje, taigi mes sulipome į jį ir išvažiavome. Sulig pirmaisiais saulės spinduliais pasiekėme kelią kalnų pašlaitėj ir nuriedėjome tiesiai į aušrą.
       Atrodė, kad iš šviesos už medžių pamažu randasi kažkoks keistas prekybos centras.
       – Graži mergiotė pasitaikė vakar, – pasakė jis.
       – Aha, – sutikau. – Tau pasisekė.
       – Duoda – imk, – tarė jis.
       Pelėdos Uoslės upelis buvo nedidelis, vos kelių mylių ilgio, bet jame veisėsi neprastų upėtakių. Mes išlipome iš automobilio ir kalno pašlaite nusileidome ketvirtį mylios iki upokšnio. Aš susirinkau meškerę. Jis išsitraukė iš kišenės pintą portveino ir pasiūlė man:
       – Paragausi?
       – Ne, ačiū, – atsakiau.
       Jis sriaubtelėjo geroką gurkšnį, paskui papurtė galvą ir paklausė:
       – Ar žinai, ką man primena šitas upelis?
       – Ne, – atsakiau kabindamas ant meškerės pilką ir geltoną jauką.
       – Jis man primena Evandželinos13 vaginą, nuolatinę vaikystės svajonę ir jaunystės įkvėpėją.
       – Miela, – tariau.
       – Longfelou buvo mano vaikystės Henris Mileris, – prisipažino jis.
       – Šaunu, – atsakiau.
       Užmečiau meškerę į nedidelį užtakį, ties kurio pakraščiais sūkuriavo eglių spygliai. Jie suko ratą po rato. Nebuvo jokio reikalo prisiminti, kad spygliai nukrito nuo medžių. Atrodė, kad jiems ši vieta kuo tinkamiausia ir natūraliausia, tartum jie būtų išaugę ant vandeninių užtakio šakų.
       Trečią sykį užmetus meškerę, man užkibo nebloga žuvis, bet aš ją paleidau.
       – O varge, – atsiduso jis. – Aš paseksiu tavo žuvis. Pavogtą paveikslą rasi kaimynų name.
       Aš mėčiau meškerę prieš srovę, vis labiau artindamasis prie siaurų kanjono laiptų. Paskui atsistojau ant laiptelio, tartum įžengdamas į prekybos centrą. Radinių skyriuj pagavau tris upėtakius. O jis nė meškerės nebuvo pasiruošęs. Tiesiog pėdino man iš paskos gurkšnodamas portveiną ir mušdamas dinderį.
       – Gražus upelis, – tarė jis. – Primena man Evandželinos klausos aparatą.
       Mes atsidūrėme prie plataus užtakio, susidariusio ten, kur upelis kliokė per vaikiškų žaislų skyrių. Užtakio pakrašty vanduo priminė grietinėlę, paskui jis skaidrėjo ir jame išryškėjo didžiulio medžio šešėlis. Tuo metu saulė jau buvo patekėjusi. Ji kilo viršum kalnų.
       Užmečiau meškerę į grietinėlę ir paleidau jauką plaukti link ilgos medžio šakos, nutįsusios greta paukščio.
       Opa!
       Truktelėjau kabliuką, ir ore suspurdėjo upėtakis.
       – Žirafų lenktynės Kilimandžare! – suriko jis, šokčiodamas sulig upėtakiu. – Bičių lenktynės Evereste!
       Neturėjau pasiėmęs graibšto, taigi atvilkau upėtakį prie užtakio pakraščio ir timptelėjęs išplėšiau jį ant kranto.
       Per upėtakio šoną driekėsi plati raudona juosta.
       Puikus vaivorykštinis upėtakis.
       – Gražumėlis, – pagyrė jis. Pakėlė žuvį, ir ši suspurdėjo jo rankose.
       – Nusuk jai galvą, – paprašiau.
       – Sugalvojau kai ką geriau, – atsakė jis. – Bent palengvinkim jo kančias prieš mirtį. Šis upėtakis nori išgerti.
       Jis išsitraukė iš kišenės portveino butelį, atsuko kamštelį ir įpylė nemažą gurkšnį žuviai į žiomenis. Upėtakį apėmė traukuliai. Jo kūnas smarkiai suvirpėjo – lyg teleskopas per žemės drebėjimą. Žiomenys atvipo ir sukaleno dantukais – visai kaip žmogus.
       Jis paguldė upėtakį ant balto akmens žemyn galva ir iš žuvies žiomenų išlašėjo truputis vyno; ant akmens liko dėmė.
       Upėtakis gulėjo visiškai ramus.
       – Upėtakis mirė laimingas, – tarė jis.
       – Odė Anoniminiams Alkoholikams.
       – Ką ir kalbėti!


       Upėtakių žvejybos Amerikoje skrodimas

       Tai – Upėtakių žvejybos Amerikoje skrodimas, tartum Upėtakių žvejyba Amerikoje būtų Lordas Baironas, miręs Misolongyje, Graikijoje, ir niekada nebematęs Aidaho krantų, neberegėjęs Kerio upelio, karštosios Vorsviko versmės, Rojaus, Druskos upelių ir Ančių ežero.
       Upėtakių žvejybos Amerikoje skrodimas:
       „Kūnas buvo puikios būklės, atrodė, kad mirtis buvo staigi, o jos priežastis – asfiksija. Buvo atvertas kaukolės skliautas; pasirodė, kad kaukolės kaulai labai tvirti, be jokių siūlių, – tai įprasta aštuoniasdešimties metų sulaukusiems asmenims, – net susidarė įspūdis, kad kaukolę sudaro vienas kaulas. Smegenų dangalas buvo taip tvirtai prilipęs prie vidinių kaukolės sienelių, kad pjaunant vidinį kaulą ir stengiantis jį atskirti nuo kiečiausios dangalo dalies, nepakako dviejų vyrų jėgos... Didžiosios smegenys su smegenėlėmis svėrė apytiksliai šešis medicininius svarus. Inkstai buvo labai dideli, bet sveiki, šlapimo pūslė pasirodė esant palyginti maža“.
       1824 metų gegužės 2 dieną Upėtakių žvejybos Amerikoje kūnas buvo išplukdytas iš Misolongio laivu, kuris turėjo atvykti į Angliją tų pačių metų birželio 29-osios vakare.
       Upėtakių žvejybos Amerikoje kūnas buvo gabenamas šimto aštuoniasdešimties galonų talpos spirito talpykloje: o, kaip toli nuo Aidaho, kaip toli nuo Stenlio įlankos, Mažojo Raudžuvių ežero, Didžiojo Praradimo upės, Džozefo ežero ir Didžiojo miško upės.

 

       Versta iš:
       Brautigan R. Trout Fishing in America, The Pill versus the Springhill Mine Disaster, and In Watermelon Sugar.
       Houghton Mifflin, Boston


       _________________
 
       1 Adlai's Stevensonas (1900–1960) – JAV politikos veikėjas. Per 1956 m. rinkimus buvo iškeltas Demokratų partijos kandidatu į prezidentus. (Čia ir kitur – Vertėjo past.)

       2 Andrew Carnegie's (1835–1919) – amerikiečių verslininkas, filantropas.

       3 Bertrand'as Russellas (1872–1970) – garsus anglų filosofas, logikas, visuomenės veikėjas, anglų neorealizmo ir neopozityvizmo pradininkas.

       4 Maria Callas (1923–1977) – garsi graikų–amerikiečių kilmės operos solistė.

       5 Biralų matas (= 9,08 litro).

       6 Johnas Dillingeris (1902–1934) – garsus JAV nusikaltėlis, bankų plėšikas, ypač smarkiai šalyje siautėjęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.

       7 Deanna Durbin (g. 1923) – garsi JAV kino žvaigždė, dainininkė.

       8 Turimi omenyje Farenheito laipsniai (apie 35°C).

       9 Trobelėje ant Voldeno tvenkinio kranto 1845–1846 m. gyveno savitas JAV rašytojas ir mąstytojas Henry Davidas Thoreau (1817–1862). 1854 m. jis išleido garsią filosofinę knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške“.

       10 Tai 1948–1971 m. gyvavusi garsi JAV TV laida. Ją vedė talentingas žurnalistas Edas Sullivanas (1901–1974). Jo intuicija ir išmonė padėjo išgarsėti tokioms legendoms kaip „The Beatles“ ir Elvis Presley's.

       11 Vaikis Bilis – turimas omeny legendinis JAV plėšikas (Billy the Kid, tikr. Williams H. Bonney, 1859–1881).

       12 Anglų mokslininko, Oksfordo universiteto vikaro Roberto Burtono (1577–1640) medicininė studija apie melancholiją ir depresiją (1621), vėliau pripažinta kaip literatūros kūrinys.

       13 Aliuzija į garsios JAV literatūros klasiko H. W. Longfellow poemos Evangeline (1847) heroję.