Romas Sadauskas      Naujametė liūtis
 

Besniegės žiemos mūsų neturėtų stebinti, jų bent vieną kitą prisimena kiekvienas, ilgiau pagyvenęs šiame melancholiškame krašte. Bet kad taip lytų Naujųjų metų naktį – gal to niekada ir nebuvo. Tokios liūties net lietum neišeitų vadinti, tai buvo kažkokia pavietrė – vėjas, persunktas vandeniu, nuolat besikeičiančios krypties.

Kaip tik tuo laiku Vilniaus žmonės (ir mes) skubėjo į naujamečio vakaro koncertus – kas kur. Kol perbėgome senamiestį iki muziejaus Gedimino pilies papėdėje, sutrūkinėjo lietsargiai, likome bjauriai šlapi. Mano moteries kailinių žvėris – tarsi būtų Neryje paplaukiojęs, šalo kojos, išbraidžiusios senamiesčio gatvėmis kliokusius upelius.

Tokios liūtys, paprastai atsitinkančios vasarą, būna trumpos – staiga prapliumpa ir ūmai pasibaigia. Tad tikėjomės, kad po koncerto, trukusio gerą valandą, išeisime į nurimusį orą. Bet mus pasitiko ta pati liūtis. Nusistebėjom tik tuo, kad žmonės jos visiškai nepaisė, Katedros aikštėje šūkavo iki paskutinio siūlo permirkę seniai šalčiai, apie eglę sukosi jaunos su vaikais šeimos.

Liūtis nuščiuvo – tarsi kam įsakius – lygiai dvyliktą, ir tada… prasidėjo žmonių kerštas dangui už tą nelabą liūtį, už vandenį vietoj pusnynų, už viską, kas pernai buvo ne taip. Žodžiu, kokį pusvalandį padangė degė nuo fejerverkų, pyškėjo petardos ir kaukė autosignalizacijos, o visa tai susiliejo į vieną, kažkokį apokaliptinį vyksmą, kad rodėsi – tuojau sugrius šimtmečius išstovėję senamiesčio mūrai.

Tik tai truko trumpiau negu nelemtoji liūtis. Kerštautojai išsikvėpė, petardos išsišnypštė gatvių klanuose, ir stojo po Dievo stogu naujametė ramybė. Tuo, kad liūtis atšaldė tautos aistras, patenkinta liko policija, pirmąjį sausio rytą pranešusi, jog Naujųjų naktis buvo netikėtai rami. Taip ir atėjo Anno Domini 2007, gal ir toliau bus ramu bekriuksint zodiakinei kiaulei.

 

 

Pamestų daiktų žemėlapis

 

Žmogus, kuris man pardavė šį žemėlapį, neatrodė keistas. Visai šiuolaikinis, įprastas tipas. Nebent mažumėlę trenktas. Prisklindo jis mūsiškėje Raugyklos gatvėje, ir apsiėjimas jo beveik nesiskyrė nuo elgesio prekeivių, kurių čia, Halės turgaus rajone, gausu. Pinigų už tą savo žemėlapį jis užsiprašė visai nedaug, labai jau, matyt, norėjo tą daiktą iškišti. Kai jis pasiūlė žemėlapio veikimą išbandyti, aš nesvarstydamas sutikau – buvo šeštadienis, neturėjau ką veikti.

Mes pasisukiojome gretimoje Šventojo Stepono gatvelėje ir netrukus suradome nieko vertą daiktelį, kurį, įtariai pamaniau, bus bene pats prekeivis ant šaligatvio numetęs, būdamas tikras, jog niekas juo nesusivilios. Tai buvo plastikinės rožinės spalvos šukos, išmargintos čigonišku ornamentu. Aš iki šiol jas turiu tarp daugybės kitų mielų menkniekėlių, juoba kad tai buvo pirmas radinys, įsigytas pagal žemėlapį.

Suprantama, gaila, kad ši kolekcija nepilna, nes daug kas laikui bėgant pasimetė. Dar šį bei tą pavyksta parduoti.

Vaje, kiek jau laiko praslinko, kai aš gyvenu iš radinių, žodžiu, pamestų daiktų, atrastų pagal žemėlapį! Toks gyvenimas, aišku, nėra labai pasiturintis, užtat nesunkus ir nerūpestingas. Retkarčiais žemėlapis man parodo pamestą arba paliktą moteriškę, kuri paprastai susitaiko su mano kukliom galimybėm.

 
 
Prancūzai
 

Tikroji knyga – ne ta, kuri ką nors mums pasakoja, o ta, kuri gali mūsų pačių klausytis. Šią mintį radau vienos Kristiano Bobeno knygos pabaigoje.

Bet mano gyvenime tokių – tikrų – knygų pasitaikė nedaug. Bandau prisiminti. Oskaro Milašiaus poezija, Antuano de Sent-Egziuperi „Karo lakūnas“…

Kažkas čia ne taip – visi trys prancūzai. Negi gimtojoje literatūroje tokių knygų nebuvo? Bandau jų rasti: nebent Biliūnas? Arba Krėvė. Jų knygos turėtų mane justi, tačiau ar girdi – nežinau.

Kai pirmąkart nuvažiavau į Paryžių, atrodė, kad čia jau esu buvęs ne vieną sykį. Viskas pažįstama ir atpažįstama. Pavyzdžiui, iš Viktoro Hugo. Iš impresionistų. Iš Masnė ir garsiųjų šansonų.

Taip neatrodė Ispanijoje, Vokietijoje, nė vienoje kitoje šalyje. Gal tik Maskvoje, kuri man atsidavė kerziniais batais. Kai tėvas nusiavė kojas, grįžęs iš lagerio į namus.

 
 
Senieji medžiai
 

Niekas taip nebesaugo šio krašto atminties, kaip dieną naktį, žiemą vasarą ošiantys, šlamantys, šniokščiantys arba jau tyliai bestovintys – tarsi kažko belūkuriuojantys – medžiai, o ypač jų senoji, šimtmečius menanti karta. Jie aukšti, toli regi, jie tylūs, tad viską girdi. „Kaip ilgaamžis medis, taip ilgaamžė bus mano tauta“, – pranašavo Izaijas.

Metų metus tai aiškinau savo tėviškėnams, Druskininkų žmonėms, bet senųjų medžių tenai tolydžio retėjo, retėjo, retėjo, kol, galima tvirtinti, kaip ir visai natūroje neliko. (Turiu juos nufotografavęs, tuos iš parkų ir pagatvių pašalintus, nors dar galėjusius ilgai gyventi medžius.)

Tiesa, jų vietoje šen bei ten prismaigstyta naujų, tačiau kažkodėl dažnas jų neprigyja, dar dažnesnis – nulaužiamas, suvažinėjamas ar kitokiu būdu sunaikinamas. O kad ir išgyventų – ar jie galėtų pakeisti anuos, prieš šimtmečius pasodintus? Ar gali tos vokiškos šluotos pavidalo bepavėsės liepelės pakeisti sunaikintas Liepų gatvės senoles, po kuriomis Krėvė 1911 metų vasarą baigė rašyti „Sūrius vandenis“ – pirmą „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ variantą? Arba kaštonų rikiuotė – milžines tuopas Čiurlionio gatvėje, kurias, brolio liudijimu, „apsikabinęs bučiavo visai dar jaunas Konstantinas“? Dievuli, kiek tokių senmedžių pastaruoju metu negrįžtamai dingo iš kurorto peizažo… Ir iš žmonių atminties.

Šluojant nuo žemės paviršiaus senąjį parkų paveldą per kažkokį stebuklą arba naikintojų neapsižiūrėjimą liko gyvas bene brangiausias tėviškės medis – senolis ąžuolas Antokolskio gatvėje. Prie jo 1957 metų rudenį vienas kitą nufotografavome mudu su Vaidotu Spudu, jaunu poetu, kaip tik tada išgarsėjusiu K. Kaveckui parašius puikų romansą pagal jo žodžius. Pamenat? „Susitikt tave norėčiau vėlei prie galingo ąžuolo liemens…“ Tebesaugau tą nuotrauką brangiausių daiktų Skrynelėje.

O kai pasitaiko eiti pro šalį Antokolskio gatve, visad sustoju, paglostau grubų karšinčiaus kamieną, atlošęs galvą suskaičiuoju dar gyvas ir nudžiūvusias šakas. Dvasia atsigauna pabuvus po tokiu medžiu, ir, atrodo, kad ne man vienam.

Kai paskutinį kartą ėjau pro senolį ąžuolą, po juo stovėjo nepažįstamas mano amžiaus vyras. Atsirėmęs nugara į ąžuolo liemenį, jis žvelgė aukštyn, į medžio viršūnę. Pats save prajuokinau, sugavęs, kad nueidamas tam žmogui pavyduliavau, tarsi medis tik man priklausytų.

 
 
Pašalinis poveikis
 

Ir ateina laikas, ir išmuša valanda, kai save stropiai gerbiantis, mylintis etc. vyras pajunta turįs dvi širdis – cardio et uro.

Ir tada, visai galimas daiktas, eskulapas tau išrašys CARDORONE – vaistų kai kurių širdies ydų profilaktikai bei gydymui. Būtų viskas gerai, jeigu ne informacinis lapelis tų tablečių pakuotėje. Ten juodu ant balto išdėstyti „pašalinio poveikio“ padariniai, kuriuos gali sukelti CARDORONE tabletės. Perrašau žodis žodin, ką gali sukelti šis vaistas:

– Regos sutrikimą, neryškų matymą arba spalvotus žiedus apie daiktus, labai retai – miglą arba pablogėjusią regą;

– Odos reakciją, paveikus saulės spinduliams, labai retai – pilką odos spalvą;

– Skydliaukės ligą (svorio prieaugį ir nuovargį arba kūno svorio mažėjimą ir viduriavimą);

– Kvėpavimo sutrikimą (dusulį, karščiavimą, sausą kosulį), kuris gali būti sunkus;

– Labai retą širdies susitraukinėjimą;

– Virškinimo trakto sutrikimą, kepenų funkcijos sutrikimą, pasunkėjusį vaikščiojimą, plaukų slinkimą, drebulį, naktinius košmarus.

Gana?

Sutikite, reikia Šveiko drąsos ir atitinkamo filosofinio nusiteikimo, kad po tokio instruktažo imtum į burną šią pagyvenusių vyrų komuniją. Ir vis tiek šiais vaistais gydosi milijonai žmonių Amerikoje ir Europoje, gal net ne be naudos.

Aš irgi šiokią tokią naudą gavau perskaitęs informaciją apie galimą šalutinį poveikį. Staiga užplūdo trisdešimties metų senumo prisiminimai: tuometis „Pergalės“ vyriausiasis redaktorius J. M., perskaitęs spaudai pasiūlytą romaną „Ežerėnų papartis“, mane, autorių, auklėjo, kokį žalingą kūrinį esu parašęs. Balau ir raudau jo klausydamasis bei žiūrėdamas į paraštėse prirašytas pastabas – balau ir raudau neturėdamas kur dėtis iš gėdos, ir kilniaširdžiam redaktoriui manęs pagailo. Jis pažiūrėjo atidžiai į akis ir sudvejojo:

– Aš tikiu, kad esi doras tarybinis žmogus. Ir romanas ne toks jau blogas, parašytas gražiai. Bet tu negalvojai apie pašalinį savo kūrybos poveikį. Taip, pašalinį poveikį. Juo kūrinys meniškai stipresnis, juo ir tas pašalinis poveikis didesnis. Žurnalas negali tokio kūrinio spausdinti.

Iki šiol nepavyko išsiaiškinti, kas yra tas pašalinis poveikis, bet jis, matyt, egzistuoja, jeigu net vaistai jį sukelia. Žmogus gyveni ir mokaisi, nors, jaučia širdis, vis lėčiau ir silpniau plakanti: senka mano poveikis, nenumaldomai senka, ne tik šalutinis, bet ir visoks kitoks.

 
 
Ispanai
 

Ilgai ir nuobodžiai kabojome virš Europos, sklendėme virš Viduržemio jūros, paskui virš Atlanto, ir tai visiems ganėtinai nusibodo, todėl, kai lėktuvas palietė žemę Tenerifės oro uoste, 181 keleivis ėmė ploti.

181 buvau, sakykime, aš, ne kitaip, visų galvočiausias, nes liaudžiai plojant netyčia pamaniau: nebūtume nusileidę, tai niekas ir neplotų.

Argi ne genialu?

Visi, įskaitant 181-ąjį, netvėrė kailyje galų gale patirti Tenerifės rojų – tos išsvajotos, nepigiai kainavusios salos. Tik ta nepigi sala nepigiai leidosi patiriama.

Gerokai pamindžikavome, kol atgavome bagažą. Kita tiek ieškojome mūsų laukusio autobuso, kad po viešbučius išvežiotų. O kai visi į jį sulipome ir įsitaisėme, vairuotoją užkalbino kažkoks pro šalį ėjęs camarado.

Na ir prasidėjo… Atrodė, kad jie nuo Franko laikų nesimatė ir neturėjo galimybių žodžiu persimesti. Kalbai, atrodė, nebus pabaigos, kantrybės turėjo tik mūsų vadovė sinjora Rima:

– Nieko nepadarysi, tokie jau jie yra, ispanai. Fiesta, siesta ir pasišnekėjimai, o darbui – kas nuo to lieka.

– Tai gal jie turi ką svarbaus vieni kitiems pasakyti?

Sinjora Rima nesutiko:

– Plepa, ir tiek. Kad tik nedirbtų. – Ir vėl pridūrė: – Ispanai…

Ispanai, tai ispanai, sinjora Rima turėtų žinoti, ką sako. Ji myli Ispaniją, čia ne pirmus metus gyvena, išmano jos papročius ir kultūrą.

– Į jokią kitą šalį nebūčiau Lietuvos iškeitusi.

Vadinasi, ji sutinka, kad taip beplepėdami ispanai šį bei tą padarė. Įkūrė galingą jūrų imperiją; paskleidė savo papročius ir kalbą vos ne trečdalyje pasaulio; pagimdė savičiausius servantesus ir velaskezus. Kol mes tylėdami purenome šilų užuovėjoje savo minkštą žemelę, ispanai per pertraukas tarp fiestų ir siestų uolėtas priekalnes pavertė vaisių plantacijomis, nutiesė ten kelius ir pastatė savitos architektūros miestus. Ir Tenerifė, šita vulkaninių pelenų sala, nebūtų tokia stebuklingai žavi, jeigu ne ispanų fantazija ir skonis. Sakykime, rusai čia būtų gulagų prikūrę.

Patys ispanai sutinka, kad mėgsta pasikalbėti. Tai lyg ir nuo seno einantis potraukis sužinoti naujienas sugrįžus iš metų metus trukusių jūrinių kelionių.

Mes taip pat grįžome iš Tenerifės, Vilniaus oro uoste pasitiko keli artimieji. „Kas naujo Lietuvoje?“ – pasisveikinę paklausėme jų. „Tai kad nieko“, – atsakė. Ir stovėjom tylėdami, kol atvažiavo taksi.

 
 
Rožė ir spygliai
 

Priėjo kūdikis prie rožių krūmo ir paklausė: „Ar tu padovanosi man rožę?“ – „Nusiskink pats, – atsakė rožių krūmas. – Nors dvi arba tris, man negaila.“ Nudžiugo kūdikis ir ištiesė ranką į rožių krūmą. „Ajajai! – sušuko atsitraukdamas. – Tu aštrus, badaisi! Man nepavyks nusiskinti!“

„Ką tu, pavyks, – nuramino rožių krūmas, – tik reiks įsitikinti, kad šiame gyvenime rožių be spyglių nebūna.“

Berniukas prisiskynė glėbį įvairiausių gėlių ir sugrįžęs prie rožių krūmo pasakė: „Žiūrėk, ką turiu. Argi jos negražios?“ – „Bet jos – ne rožės“, – atsakė krūmas.

Tada berniukas priskynė dar daugiau gėlių. Diena iš dienos, savaitė po savaitės jis vaikščiojo po apylinkes ir skynė visokias gėles, kurios tik imdavo žydėti. Pagaliau jis vėl sugrįžo prie rožių krūmo, kad pasigirtų gausybe gėlių, nors ir ne rožių. Ir štai jis išvydo, jog krūmas liko be rožių. Žiedai paprasčiausiai nuvyto, žiedlapiai nubyrėjo. O visas krūmas atrodė dar labiau spygliuotas. „Tu juk be rožių“, – tarė krūmui berniukas. „Teisybė, – atsiliepė krūmas, – liko vieni spygliai.“

Berniukas išleido iš glėbio taip stropiai surinktas gėles ir pravirko.

 
 
Filosofija
 

Tais laikais, kai vaidinau esąs studentas, daug skaičiau filosofinių veikalų. Kas išliko man iš tų vakarų, taip neprotingai praleistų universiteto skaityklose? Tirštas rūkas makaulėje, o ir tas ilgainiui pamažu išsisklaidė. Kitas dalykas – saulėje (arba žibinto šviesoje) spindintys ankstyvo pavasario varvekliai, nutįsę nuo Sarbievijaus kiemo karnizų. Jie tebešvyti sieloje iki šiol; kai tik užsuku į tą kiemą, nejučiom pakeliu akis: taip, tebespindi. Žiemą vasarą, dieną naktį, visada. Ir kuprotasis beržas tebebudi prie fontano, o po juo ant suoliuko tebesėdi lazda pasirėmęs filologijos sargas Bronius Zaremba. Taip, tas pats, kuris 1944 metų pavasarį išgelbėjo šiuos amžinus rūmus, kai naciai į kiemą atritino statines benzino ir ketino padegti.

 
 
Pamatai
 

Ne kiekvienas save gerbiantis autorius tokiame rimtame žurnale turi personalinę rubriką! Mane taip spausdina garbieji „Metai“, o ir „Pergalė“, jų prigimtinė močia, panašią kepurę uždėdavo. Tiesa, ne dažnai ten (kaip ir kitur) mano vardas bei pavardė pasirodydavo, bet jeigu ką spausdindavo, tai tik „Kūrybos paraštėse“.

Kai pirmą sykį į tokią rubriką pakliuvau, tuolaik žurnalo redakcijoje dirbęs poetas Vladas Šimkus pajuokavo: „Geriau skambėtų „Kultūros patvoriuose“, tokiai rubrikai raštų niekada nepritrūktų…“

Ne iš karto susigaudžiau, kas turėta minty – ogi didieji socrealistiniai romanai, kuriuos „Pergalė“ vieną po kito ištisais pusmečiais varydavo. Tada net Algimantui Bučiui atrodė, kad jie „sudaro lietuvių literatūros pamatus“, kuriems subyrėjus sugriūtų visas rūmas.

Ilgainiui paaiškėjo, jog ta storatomė rašliava – pelai be grūdų, laiko vėjų išvėtyti į kūrybos patvorėlius. Ten atsidūrė bene visi valstybinėmis, komjaunimo, P. Ziberto ir kitomis premijomis apdalyti romanai, apysakos etc., o praėjusio laiko išbandymus išlaikė paraščių literatūra, sunkiai spausdinta ir dar sunkiau premijuota.

…J. Laucė, J. Aputis, R. Granauskas, B. Radzevičius, P. Dirgėla, E. Mikulėnaitė, B. Vilimaitė, D. Mušinskas, S. T. Kondrotas, I. Meras, J. Glinskis, R. Lankauskas, E. Ignatavičius… Kas ten daugiau?

O kas gi tu pats esi? – paklausiau savęs ir atsakiau: „Iš apyvartos išimtas pinigėlis, kuris jau seniai negalioja.“ Nebent numizmatams įdomus?

 
 
Atminties sopėjimas
 

Kol nežinojau Česlovo Milošo, taip skaitydavau nebent Šventąjį Raštą. Skaitai, skaitai ir nepajunti, kaip akys nustoja regėti, kas parašyta, o mintys nuklysta į tavo paties gyvenimą, kažin kada patirtus, atrodytų, užmirštus ar nereikšmingus dalykus…

„Pakaks apie tai. Juk mano atmintis, tokia ištikima ir gerbianti detalę, yra taip supjaustyta, jog, bijodama galinčio atsinaujinti skausmo, tuštuma paverčia ištisus metus ir periodus.“

Mažu todėl, kad paminėtas skausmas, ūmai nutrūkau nuo Milošo teksto ir atsidūriau 1944–1945 m. Lazdijų ligoninėje – „suskaudo atmintį“, ne kitaip. Tuomet tai buvo ne atmintis, bet, deja, šiurpi realybė, kurios dabar nė pats nepajėgiu įsivaizduoti. Tai ką kalbėti apie ketinimą papasakoti kitiems.

O ketinimų būta, ne vienąsyk baudžiausi parašyti apie tuos vienuolika mėnesių, kai, grįžęs iš klinikinės mirties, gulėjau didelėje palatoje su skeveldra dešiniame plautyje ir amputuota plaštaka, skeveldrų suvarpytu pusšeštų metų vyro kūneliu. Ant lovos galo kabojo Kažanių kaimo kriaučiaus Goberio pasiūti šarvojimo drabužėliai ir temperatūros skalė, į kurią, užmetęs akį, daktaras vis tą patį kartodavo:

– Tai ką, broliuk, keliausim į šarkų bažnyčią?

– Gerai, keliausim, – sutikdavau, nors nežinojau, kad šarkų bažnyčia – tai kapinės, nieko daugiau.

Nebuvo lemta ten nukeliauti, šarvojimo drabužėlius gyvas sunešiojau. Tačiau prieš tai dar buvo tie mėnesiai didelėje palatoje, kur tilpo keliolika vyrų, ir iš kur kone kas rytą išnešdavo mirusį…

Gaila, regiu, kad ir šį sykį man nė iš tolo nepasiseks žodžiu priartėti prie to, ką iš tikrųjų patyriau. Kaip ir atsikratyti atminties sopėjimo kažkur po kairiu mentikauliu.

 
 
Kobrinė lelija
 

Šį eilėraštį teko girdėti – ne kartą – iš autoriaus poeto A. J. lūpų. Išdilo iš atminties visas jo tekstas, prisimenu viso labi dvi pabaigos eilutes:

Tu balta kaip vandens lelija

Ir šalta kaip vandens lelija.

Poetui jį deklamuojant atrodė, kad bent jau lietuviškoje poezijoje nėra tobulesnio ir liūdnesnio eilėraščio apie meilę. Tarsi dabar regiu ir girdžiu, kaip balso stygos tempiasi, tempiasi, nelyginant smuiko stygos palengva jas raktu veržiant, o veidas sustingsta, neregio akys išsiplečia ir pabąla, atrodo, poetas tuojau užsprings kuriuo nors dar neištartu žodžiu. Bet taip neįvykdavo, autorius baigdavo skaityti tekstą, ir įsivyraudavo ilga tyla. Gaila, kad tais laikais nebuvo įpročio balsą įrašinėti į diktofoną.

Skaitydavo A. J. draugams tik išgėręs, priėjęs tam tikrą ribą, ir tai ne visada. Ne kitaip, poetą užplūsdavo prisiminimai apie kažką itin skaudžiai patirtą, apie leliją, kuri, bent jau neregio akimis, buvo balta. Ir šalta.

Tokia jau gėlė, nieko nepadarysi. Ji auga ir žydi vandenyje, kas nežino. Nuskink, ir tuojau nuvys tarp pirštų. Tokia vandens lelijos dalia, dėl kurios ji nekalta.

Paguodžia nebent žinojimas, kad būna ir kitokių lelijų, pavyzdžiui, kobrinė. Gamta ją apdovanojo gebėjimu pačiai susimedžioti auką. Jos dvišaką liežuvį dengia saldžios ir kvapios liaukos, viliojančios vabzdžius, kuriais ji minta. Patekusiam į gaubtuvėlį vabzdžiui išlipti iš jo nėra jokios vilties.

Mokslui kobrinė lelija yra daug įdomesnė negu vandens baltoji, tačiau poetai apie ją eilėraščių nerašo.

 
 
Diena
 

Šiuose užrašuose aš daugiausia kalbu apie praeitį. O ką padarysi, juk pats nevaldau žodžių, kurie kirba galvojant vienumoje. Be to, ir man skirto laiko – kur kas daugiau praeity negu ateityje.

Tiesa, egzistuoja trečioji laiko dimensija – dabartis. Bet kas tai yra, kada ji prasideda, kada baigiasi? Tai lyg ir kažkas nesugaunama, smėlis tarp pirštų, sutrešęs lieptelis per Vilnią Tymo kvartale. Nuo vieno kranto iki kito, be perstogės bėgant upeliui apačioje.

Ar dar priklauso dabarčiai, pavyzdžiui, šios – besibaigiančios – dienos atsitikimai. Kaip aš atsikėliau septintą, išbudintas pernakt išalkusio katinėlio Mikio. Kaip jį glosčiau. Kaip kankinau savo karštantį kūną mankšta, sugalvota kažkokio daktaro ar kankinimo specialisto. Kaip valgiau grikių košę, pagardintą riešutų aliejum. Kaip slampinėjau po senamiestį, paskui Halės turguje pirkau karamelių ir strimėlių.

Kaip… kaip… kaip… Kol pamažu užmigau, padėkojęs Aukščiausiajam už visą dieną, kad ryt prisikelčiau jau kitai dienai, tiems visiems „kaip“ jau pavirtus praeitimi.

Kaip galėjau pamiršt! Vakar dar buvau filharmonijoje, klausiausi Osvaldo Balakausko muzikos. „Kalnų sonata“, simfonija „Tetra“, Simfonija Nr. 4. Tai, kas patirta, nepriklauso vien vakardienai, nepriklauso nei praeičiai, nei dabarčiai, sonoriniai tokios muzikos prisiminimai lydės iki dienų galo.

Kaip galėjau pamiršti! Vakar prieš pietus dar buvau Bernardinų kapinėse; pastovėjau prie Antano Ramono kapo; jo paties nebuvo namie. Nueinant dingtelėjo į galvą, jog mirusieji tik apsimeta, kad jie mirę. Negalėtų būt, kad taip gali būti.

 
 
Paukščiai
 

Baltindamas obels kamieną klausausi sparnuočių klegesio, sklindančio iš artimesnės ir atokesnės aplinkos. Dar tik balandžio galas, o jų priskrido visa gausybė, matyt, pavasaris šiemet bus ir toliau šiltas.

Rytuose, kur Mikabalio pelkės, kartkartėm suklykia gervės, o dešinėje, Demeno beržynėliuose, skendinčiuose violetinėje migloje, nuo ankstyviausio ryto kūkčioja gegužė. Dangaus aukštybėje vienas per kitą tilindija vieversių varpeliai. Dzemydų pabalio krūmuose čirškauja smulkūs paukšteliukai, kuriuos iš balso ne tik atskirti, bet ir pažinti sunku. Tačiau viską stelbia varnėnų švilpynės iš keturių mūsų kiemo inkilų.

Tyli tik vienišas gandras, kuris šį rytą kur buvęs nebuvęs atskrido ir nusileido ant kluono stogo. Stovi ir priekaištingai žvelgia mano pusėn. Žadėjau rudenį, žadėjau, bet taip ir neiškėliau seno vežimo rato, kurį užtikau numestą užukluonės dilgėlyne.

Į senąjį klevą prie trobos galo, žiū, nutūpė – bene žalvarnė? Kiek pasiblaškė tarp šakų ir nukrito pernai čia įsikūrusiam Rūpintojėliui ant peties. Klykt paklykt! Dievulio nebijo ir nesisarmatija, o manęs?

Prisiminiau Oskarą Milošą, kai jam, senam mąstytojui ir poetui, darbuojantis sode paukščiai tūpdavo ant skrybėlės ir pečių. Nagi. Ištiesiau kiek galėdamas ranką ir aš. Ilgai nereikėjo laukti, ant delno nutūpė didelė mėlyna musė. Kas kam. Patyrinėjo melo liniją, suzvimbė ir nuskrido. Tiesa, dar kaimynė Ona įtartinai iš savo kiemo pažiūrėjo, nors ji, atrodo, prie mano keistumų spėjo priprasti.

Šiek tiek nusivylęs, toliau tepliojau baltus paveikslus ant ruplėtos obels žievės.

 

 
Kristianas Bobenas
Christian Bobin
 

Jis paklausė manęs – iš niekur nieko, – ar aš laukiu pavasario. O aš nežinojau, kaip tą klausimą suvokti. Buvo lapkričio 21-oji, pati metų tamsybė, be to, mano gimimo diena. Gal toks klausimas – man negirdėta prancūziška sveikinimo forma?

– Visai ne, – atsakė Kristianas – tai, ką aš vadinu pavasariu, nesusiję nei su oru, nei su metų laikais.

Jį, girdi, jaudina gegužinis gamtos prisikėlimas, jaunas oro gaivumas, nuo kurio ima plazdėti mergaičių širdys. Bet juk visada galima prisiminti ir kitam priminti, kad netrukus po šito gamtos pabudimo vėl stos niūrus lapkritis ir kaulus stingdanti žiema. Grūsdamiesi vienas ant kito, tarsi ledonešis plaukia metų laikai, iš gyvenimo lašinės varva be perstogės diena po dienos. Tai, ką aš vadinu pavasariu, sustabdo ledonešį ir sutrauko tą laiko grandinę kaip, beje, ir kitas grandines. Pavasaris gali nutikti net pačią niūriausią rudens dieną…

Jis kilstelėjo skrybėlę ir nuėjo kur ėjęs, tas mano niekada nematytas draugas ir bendražygis, vienišas atsiskyrėlis iš mažo Burgundijos kaimelio.

 
 

Šavelis ir vabzdžiai

Sukaktuvinis tostas

 

Šavelis susidomėjo vabzdžiais palyginti vėlai, bent jau ne ankstyvoje jaunystėje, tačiau vabzdžiai jį bemat pamilo. Tarsi pajutę artimą sielą, jie lindo jam už ančio, į barzdą, į ausis, galbūt tikėdamiesi, kad juos Šavelis – kaip tikras entomologas – galų gale pavers ant plunksnos ir įamžins.

Jeigu Šavelis netyčia užsukdavo į kavinę, tai vienintelis tarakonas būtinai atsidurdavo jo lėkštėje. Jeigu Vokiečių gatvėje slampinėdavo blusinas šuo ar šuva, jis rasdavo reikalą pasitrinti į Šavelio klešnę. Teko imtis profilaktinių priemonių – visai trumpai nusikirpti plaukus, tačiau ir apie basą Šavelio galvą toliau tebeskraido peteliškės.

Kartą, per vieną labai iškilmingą priėmimą, publikos žvilgsnius prikaustė labai įmantrus žiogas Šavelio smokingo atlape. Kai atėjo eilė Šaveliui paskelbti tostą, jis tik pakėlė taurę ir nieko nepasakė. Nė vieno žodžio! Žiogas staiga atsiplėšė nuo atlapo, ratu apskriejo iškilmių salę ir nusileido solenizantui ant nosies. Tačiau neilgam: akimirką kitą patupėjęs, stryktelėjo atgal pas Šavelį. Įsitaisė kuo patogiau senoje vietoje ir apsimetė esąs negyvas. Įspūdis buvo stulbinantis: karštos katutės ir žingsnelis aukštyn muitinės laiptais.

Kada ne kada entomologo pomėgiai Šavelį priversdavo kai kuriuos egzempliorius uždaryti stiklinėse sąmonės dėžutėse arba savo kūriniuose. Suprantama, anksčiau paminėtas žiogelis irgi nusipelnė tokios garbės.

Šavelis nekvaršino galvos, kokiai klasei kurį vabzdį priskirti, visi jie priklausė širdžiai mieliems. Esmė – ne herojaus kilmė ar pavardė, o jo žygiai, poelgiai ir t. t.

Šavelis ne kartą pasakojo svečiams, kaip tolimą skaistų rytą, kai buvo dar jaunas ir garbanotas, jis sėdėjo Sereikiškių parke ant suoliuko, skaitė Dirgėlos „Pagodalį“, ir staiga, iš niekur nieko, prie jo prikibo širšinė vapsva. Kelintą sykį tą širšinę vapsvą nuvijęs, jis prisimerkęs sekė, kur ji, nelaboji, nuskris. Pasirodė, kad netoli. Iki suolo kitoj alėjos pusėj, kur tuo metu sėdėjo dieviška būtybė, vardu Audra. Ji didelėmis kaštoninėmis akimis žiūrėjo į Šavelį. Abudu viską pasaulyje užmiršo ir ištiesė vienas į kitą rankas.

Per daug užsimiršo: akimirka buvo tinkama, kur buvus nebuvus širšinė vapsva nutūpė susižavėjusiam Šaveliui ant kairio skruosto ir smeigė savo geluonį. Tada dieviška būtybė – iš peties pliaukšt Šaveliui delnu per veidą!

Taip prasidėjo laimingas ir begalinis Šavelio kūrybinis gyvenimas. Iki pat šios dienos jis yra įsitikinęs, kad tik vabzdžiai atneša laimę, tad ir išgerkim už juos.

 
 
Muzika iš debesies
 

Prasidėjo ji aukštybėse, debesyje, kuris šviesią vasaros dieną staiga pasirodė virš miško; pakybojo ten jaučio pavidalu ir ėmė slinkti mūsų sodybos link. Vos tik sunkus jo šešėlis užtraukė sodą, saulėje skendėjusį kiemą, – sielą užvaldė kažkoks ne ausimi išgirstamas gaudesys, sakytum, dangaus vargonai būtų ėmę Bachą groti.

Tai truko palyginti neilgai, užteko pirmiesiems lašams sušnarinti senojo klevo lapus, ir vargonai pamažėle nutilo. Į sielą skverbėsi jau visiškai kitokie pasažai, lyg įžanga į kažką būsima ir nekantriai laukiama.

Debesis mūsų kiemą užkliudė tik vienu kraštu, nelyginant jautis palaižė juodu liežuviu. Dar lijo, o saulė jau įspindo į šlapią žolyną, kiemas nušvito ir padvelkė muzikos skaidrumu.

Prisiminiau gal kokioje knygoje rastą anekdotą: Dievo akivaizdoje angelai atlieka Bachą, likę vieni – Mocartą groja. O kas gi valdo tą debesį, kuris mums primeta šitokį repertuarą?

 
 
Švediška lopeta
 

Nusibodo rašyti šiaip sau, kaip sakoma, iš galvos, nuo pradžios iki galo fantazuojant; juoba laikui bėgant ir tos fantazijos ne daugėja. Gerai būtų, maniau, papasakoti skaitytojams kokią nepramanytą istoriją, kurią perskaitę jie būtų gudresni ir geresni.

O čia ir dingstis bei galimybė atsirado. Ją suteikė švediško plieno kastuvas, kitaip dar lopeta vadinamas, itin aštriais ašmenimis, jį už 40 litų nupirkau Gėlių gatvėje, kur veikia parduotuvė po tokia štai neįprasta iškaba – „IŠ KARO“.

Kastuvo ašmenys švyti ir skamba, prašyte prašosi išmėginami, tačiau mieste, net ir Gėlių gatvėje, su kastuvu visai nėra ką veikt. Neimsi juo grindinio akmenų arba asfalto skaldyti.

Pavasarį mudu su senele Irute, ilgai dūsavę ir žvalgęsi pro plastikinius langus, pagaliau pasiryžome ir, susikrovę būtinus daiktus, išvažiavom į savo vasaros sodybėlę nuošalaus Demeniškių kaimo pakraštyje. Kastuvo, aišku, neužmiršau.

Kaip sako vienas senas poetas, viskas įvyko pačiu laiku. Demeniškiuose mus pasitiko saulėtas dangus, iš kiemo beržų jau tryško sula, sode užsitojodami klykė varnėnai. Kaimynė Ona vaišino atvykėlius pienu, o katiną Mikį, taipgi vilniškį, – iš spąstų ištraukta pele.

Kita diena išaušo tokia pat puiki, po senamiesčio smogų ankstyvo rytmečio oras čionai tiesiog virino kraują ir skatino griebtis kokios nors naudingos veiklos. Aš iškart prisiminiau švedišką kastuvą. Pavaikščiojau nešinas juo po kiemą, apsižvalgiau sode. Patraukė dėmesį didelis juodas kurmiarausio kupstas sodo pakraštyje. Nenaudėlis, tuoj nė ženklo neliks!

Ir neliko. Vienu ypu pakėliau jį ant lopetos ir nusviedžiau po agrastų krūmu. O delnai tebeniežėjo toliau darbuotis. Ėmiau be jokio tikslo kasioti tą patį daiktą. Žemė lengvai pasidavė, kastuvo ašmenys smigo į juodžemį kaip į sviestą, duobė akyse gilėjo ir platėjo, aplinkui kaupėsi juodas pylimas, vis kebliau buvo lopeta pasiekti apkaso dugną, teko į jį pačiam nusileisti, platinti duobę, kad galėčiau joje apsisukti ir mėtyti žemę sau virš galvos.

Po juodžemio sluoksniu atsivėrė molio klodas, kitaip kvepiantis, bet nekietas ir nestoras. Netrukau jį prakasti, ir subolavo smėlis, kurį kastuvas ėmė dar lengviau. Tiesa, tarp šių dviejų klodų duobės pakraštyje pasitaikė riedulys, neaišku, kaip tokiame gylyje atsidūręs po kažkurio ledynmečio. Teko gerokai pavargti, kol tą raudoną daiktą iškėliau į viršų. Bus namo pamūrės plyšiui užlopyti.

Kasiau pats save užmiršęs, ne tik laiką, ir tik saulutė, ėmusi šildyti jau ir taip šlapią nugarą, sakė, jog rytas bus senokai pasibaigęs. Tai patvirtino ir senelės Irutės balsas nuo terasos:

– Kur tu užsikasei, kad negaliu prisišaukti?

– Pataikei, ieškok palei sodą, iš tiesų užsikasiau!

– Lyg iš po žemės šneka, nieko negirdžiu. Blynai atauš, valgysi šaltus.

Tik išgirdęs apie blynus nurijau seilę ir pajutau alkio maudulį. Blynai, senelės Irutės bulviniai blynai… Vien jų kvapas pro atdarą langą kitais kartais be jokio šaukimo mane pargindavo trobon iš kito kiemo galo. Net ir nelabai išalkusį. O dabar tą kvapą, beje, ir visa kita šiame nuostabiame pasaulyje, nustelbė sunkiai suvokiamas geismas mojuoti kastuvu ir mėtyti, mėtyti, mėtyti šviežią, gal niekad šviesos neregėjusią žemę sau virš galvos.

Nė nesvarbu, kiek tai tęsėsi, bet senelė Irutė, gal sunerimusi, gal tik šiaip pro šalį eidama, surado mane ir atsistojusi ant duobės krašto dirstelėjo žemyn; o aukštyn tuo metu lėkė eilinė lopeta žemės…

– Pašėlai visai! – ir po kiek laiko: – Kam ta duobė reikalinga? Ką tu joje darysi?

– Parduosiu, hhhe!

– Lipk laukan, nors pavalgyk… – senelės Irutės balsas man pažįstamas, kai kada jam negalima nepaklusti.

– Gerai jau, gerai, – atsiliepiau ir nusviedžiau kastuvą į viršų.

Bandžiau pats išsikabarioti, tačiau kaip nesisekė, taip nesisekė – nei rankomis, nei kojomis nebuvo už ko užsikabinti.

– Pats save palaidojo, – stebėdama mano bergždžias pastangas atsiduso senelė Irutė. – Palauk, kopėtėles atnešiu.

Kai išlipau į viršų, ten radau ne tik ją, bet ir šiek tiek atokiau be žado stovinčią kaimynę Oną. Ne kitaip, pasirodžiau jai mažumėlę įtartinas – moteriškė, nieko netarusi, dingo sodo gilumoje.

Kai jau susėdom už stalo ir tuos atvėsusius blynus sumečiau už ausies, negalėjau nepastebėti, jog senelė Irutė, kitapus palinkusi prie laptopo, irgi įtariamai mano šonan dirsčioja.

– Ko taip? – šluostydamas lūpas neiškenčiau.

– Tai kam ta duobė? – į klausimą klausdama atsakė.

– Parduosiu, – paleidau pirmą pasitaikiusį žodį.

– O kas ją pirks?

– Pažiūrėsim. Va internetas po nosim, paskelbk.

– Diktuok, – nelauktai sutiko senelė Irutė. – Tuojau suieškosiu portalą.

Taip vienas kitam padėdami, į populiarų portalą mes įdėjome tokį skelbimą:

Parduodu gražią duobę sodo gale, Demeniškių kaime. Galima įvairiai naudoti (…) taip pat ir pasislėpti (…)

– Ir spandą nusisukt, – baigusi spausdinti, pridūrė senelė Irutė.

Tokia jau laiminga, matyt, buvo ši diena, kad viskas ėjosi kaip iš pypkės. Vakarop skelbime nurodytu mobiliuoju telefonu paskambino verslininku prisistatęs vyriškis iš Alytaus ir smulkiai visko išsiteiravo. Buvo galima suprasti, kad jį ypač domino paskutinė aplinkybė – kad mano duobė tinka ir pasislėpti. Paprašiau 500 litų, bet sutarėm, kad parduosiu už 3; ir tai pinigai – už ne visos dienos darbą. Tiesa, dar pusė kitos dienos nuėjo duobę lyginant, dailinant, nustumiant išmestas žemes, kad pirkėjas galėtų lengviau privažiuoti. Tačiau jis pats neatvyko. Atsiuntė krovininę ir keturis apyblaivius darbininkus, kurie pasispjaudė delnus, apraizgė duobę virve ir po trumpų pastangų įritino į kėbulą, padavė 300 litų ir išdardėjo iš kiemo.

Likę be duobės pasijutom kas kaip. Senelė Irutė lengviau atsiduso ir vėl atsisėdo troboj prie kompiuterio. Kaimynė Ona apsidžiaugė, kad nei Valdukui, nei Albinukui, nei kitiems kaimynams negrės pavojus į tą būtą nebūtą duobę išgėrusiems įkristi. O aš jaučiausi nei šiaip, nei taip, lyg būčiau ką baisiai artimo, tik man vienam lemto už 300 litų pardavęs…

Vėliau – liudijant tardytojui – paaiškėjo, kad mūsų visų jausmai, tardytojo žodžiais tariant, buvo neadekvatūs. Ta krovininė su mano duobe netoli nuvažiavo. Kažkur ties Seirijais mašiną sumėtė, virvė nutrūko, ir duobė, iškritusi iš kėbulo, nuriedėjo į melioracijos griovį. Vyrai mėgino pirkinį iš griovio ištraukti, bet patys stačiom galvom į duobę nugarmėjo. Kas nusisuko sprandą, kas ir visai galą gavo.

Tad išties teisingai žmonių pasakyta: nekask kitam duobės! Tegu pats sau tas kitas duobę išsikasa.

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)