Romas Sadauskas
 
Gyventi
 

Ar tik ne senatvė ir ligos bus dėtos, kad pastaruoju laiku vis sapnuoju ką nors iš savo liūdnos vaikystės dienų…

Tiesa, praėjusios nakties sapną bene bus sukėlęs pokalbis su senuku Vidūnu, buvusiu lazdijiškiu, tenykštės ligoninės daktarėliu. Pasirodo, tai jis prieš šešiasdešimt trejus metus man konstatavo klinikinę mirtį.

Pats to, suprantama, neatsimenu, bet – lyg šiandien tai būtų – jaučiu tą palaimą, kuri žmogų apima per stebuklą sugrįžus atgal; atsimerkus ir vėl išvydus šį gražų pasaulį. Gera, neapsakomai gera…

Palata buvo didelė, gal keliolika lovų, ir kiekvienoje vaitojo čia sugabenti Kalniškės mūšio dalyviai – sykiu suguldyti stribai, rusų kareiviai bei partizanai. Rytais vis išnešdavo mirusius, galiausiai gyvas liko tik vienas partizanas apmuturiuota galva ir peršauta krūtine. Jis nešaukė, nevaitojo, tik dantimis griežė ir retkarčiais kartojo tą patį žodį:

– Gy… ven… ti…

Skiemenavo tą žodį nelyginant priesaiką sau, o juk negalėjo žinoti, kas laukia, jeigu išgyvens. Deja, o gal ačiū Dievui, – jis vieną naktį galutinai nutilo.

Suaugęs žmogus, paguldytas į mirtininkų palatą, – net sveikas būdamas neišlaikytų. Arba išsikraustytų iš proto.

Vaikas šiuo požiūriu daug stipresnis už viską suvokiantį suaugėlį. Man buvo viso labo pusšeštų, o ten paguldytas buvau, anot daktaro Vidūno, „kaip potencialus miruolis“. Daugiau pasakyti nebūtų ko, liko tik tas gyvenimo šauksmas iš gargaliuojančios partizano gerklės. Vėliau gyvenime pasitaikydavo dienų, kai ir pats, nerasdamas kitokių vaistų, jį kartojau. Tik nesinorėtų, kad mano ištartas paskutinis žodis būtų toks, nes jis tą akimirką nieko nereikštų.

Manding, geriausias vaistas nuo baimės mirti – mintis, kad gyvenimas turi ne tik pabaigą, bet ir pradžią. juk mums nerūpi ir nebaisu, jog buvo laikas, kai mūsų nebuvo, – ar verta krimstis, kad išmuš valanda, kai ir vėl tavęs nebebus?

 
 
Žolės kvepėjimas
 

Vakar, ankstų anksčiausią rytą, kai rasa dar nenukritus, kieme suskambo sužvango kaimyno Valdo aštrinamas dalgis, paskui ėmė gulti apie namus suvešėjusios žolės pradalgiai. Šiemet žolynai pakilo greitai ir aukštai – užteko tam ir drėgmės, ir šilumos. Kaip reta anksti ir pražydo.

Iki pietų kaimynas savo žvangantį žygį baigė, jam įkandin darbo ėmėsi saulė. Žolynai tiesiog akyse suglebo, prarado prigimtinę spalvą, apvytę žiedai užsimerkė ir juos paliko gausybė nektaro ieškojusių vabzdžių.

O šiandien žolynai paskleidė paskutinį klestėjimo ir gyvybės ženklą – svaiginantį džiūstančio šieno kvapą. Jis buvo toks stiprus ir lakus, kad nustelbė viską aplinkui, o vėjeliui papūtus, net pro uždarus langus skverbėsi į vidų.

Taip dvelkia visi pradalgiai ir atskirai kiekviena žolelė, po mirties atidavusi orui savo mažytę kvepiančią sielelę. Ir apie žmogų taip sakoma – sielą atidavė…

 
 
Rusiška sėkla
 

Jei kitas tai sakytų, jokiais būdais nepatikėčiau, bet va – pats savo akimis skaitau didžiausio Rusijos rašytojų laikraščio 2007 m. gegužės 9 d. numeryje. Neįtikėtina, šis laikraštis vos prieš dešimtmetį buvo vadinamas rusų demokratijos šaukliu…

Tačiau dabar garsus rusų rašytojas ir publicistas lyg niekur nieko prisimena kitą garsų rusų rašytoją ir publicistą Ilją Erenburgą, kaip jis per radiją ir garsiakalbius agituodavo apkasuose sugulusius rusų bei vokiečių karius. Kai fronto linija priartėjo prie Rytprūsių, jis, Ilja Erenburgas, per tą patį garsiakalbį paskelbė, kad tai „iskonno russkaja zemlia“. Ne kitaip, įgarsino Stalino planą.

Be jokių komentarų ir skrupulų XXI a. laikraštis primena ir kitus per garsiakalbį išrėktus Stalino premijos laureato priesakus, net ir tolygų įsakymui patarimą: „Kiekvienoje gimdyti galinčioje vokietėje palik rusų kareivio sėklą.“

Apie masinius nugalėtos Vokietijos moterų prievartavimus ir kitus Raudonosios armijos žygdarbius nemažai prirašyta, pripasakota, liudyta teatre ir kine. Mažiau žinoma, kaip vokietės gynėsi nuo azijietiškos sėklos. Todėl labai įdomus vienas epizodėlis iš Vydūno gyvenimo tuometiniame Detmoldo miestelyje.

„Aš stovėjau prie įėjimo į kambarį, kur gulėjo jaunos moterys, – rašė Vydūnas. – Rusai buvo girti. Jie apšvietė mane kišeninėm lempelėm. Ilgai žiūrėjom vieni kitiems į akis. Vienas rusas nusilenkė ir persižegnojo… Visi pasitraukė.“

Du rašytojai pasauliniame kare. Vienas sėjo neapykantą ir išsigimimą, kitas – gėrį ir dvasios stiprybę. Viskuo, net povyza, žvilgsniu. Ar nevertėtų nors dabar, po šešiasdešimt dvejų metų, prisiminti antrąjį sėjėją? Deja, Rusija liko tokia pati, jai reikalinga Stalino, Erenburgo ir Putino sėkla. Per šešis dešimtmečius neišsipagiriojo.

 
 
Rugių žydėjimas
 

Apie tai parašyti ketinta ir norėta labai seniai. Ir ne vieną kartą. Kiekvieną sykį, kai tik kur nors išvysdavau plaukiančius rugius, sutavaruodavo akyse atminties žaltvykslės, ir gerklę sugniauždavo graudumas it akuotą prarijus. Tik sėsk prie popieriaus lapo ir užrašyk, ką primena plaukiantys rugiai.

Tie žydintys rugiai siūravo pamiškėje, per ją, gal per patį plaukiančio javo vidurį, bėgo iš šalių barkūnais apėjęs keliukas, vedantis į senelių sodybą.

Va kaip tik tokiu, tik ne šituo, keliuku motina ir aš grįžome iš Lazdijų ligoninės 1945-ųjų birželio 22 dieną. Motina važnyčiojo sėdėdama priekyje, o aš aukštielninkas gulėjau šviežiame šiene. Tai užmigdavau, tai vėl pabusdavau – ne juokai buvo pakeltam iš ligoninės lovos po vienuolikos mėnesių nelaisvės pusdienio kelionė namo.

Mus sutiko močiutė Antanina, kaimynė Vilkelienė, dar gal kas nors. Iki šiolei girdžiu močiutėlės balsą, kai mama savo turtą iškėlė iš vežėčių:

– Vajėzau, Vajėzau…

– Geriau be rankos, negu be kojos, – paguodė Vilkelienė.

Ne kitaip, pagalvojau, tikrai taip geriau. Pamiklinau kojas ir pasileidau į tą vilnijantį, žydintį rugių lauką. Tik netoli tenubėgau – netekęs jėgų, nugriuvau ir po kelionės kaipmat užmigau. Kvepėjo žemė, aukštai vieversiai čyreno, rugiai aplinkui siūravo, siūravo, siūravo…

Kol iškinkė arklius, kol pasišnekėjo, moterys nepasigedo manęs. O kai pasigedo ir neprisišaukė, puolė visur ieškoti. Išvaikščiojo kiemą, sodą, darželį, net šulinį kartimi išmaišė, bet vaiko – kaip nebūta. Ir tik tada, kai jau nežinojo ko imtis, išgirdo verksmą rugiuose. Pabudęs nežinojau, kur esu, ir išsigandau. Tai ir parnešė verkiantį ant rankų…

Klausiate, kodėl aš čia visa tai pasakoju? Ogi todėl, kad labai jau graži kartais būna mūsų vaikystė.

 
 
Čiurlionis ir šuo
 

Dievai žino, kas jį apsėdo – tautos didžiuosius nuvainikuoti, o tai, ką jie darė, – suniekinti arba su žemėmis sumaišyti. Donelaitis, Maironis, Marcinkevičius… Panašu, kad atėjo laikas Čiurlioniui.

„Keliolika sykių per savo šunišką gyvenimą mūsų Mikas [beveik Mikalojus – R. S.], šuo, yra girdėjęs M. K. Čiurlionio simf. poemą „Miškas“ [? – R. S.] ir visad nuo kažkurios vietos jis imdavo keistai muistytis, kelti galvą, galop… staugti.

Ar šioje muzikoje nesama paslėptos nerimasties? – klausia Geda, to šuns auklėtojas ir šeimininkas. – Čiurlionis gimė ir augo ten, kur vienos girios. Girių gūduma buvo, galima sakyti, jo kraujy.“

Kad nereikėtų ginčytis ar ką nors įrodinėti, prisiminkime profesorės Jadvygos Čiurlionytės apmąstymus ta pačia tema:

„Tą patį rudenį, kuris kėsinosi sugniuždyti jaunuolio sielą, paskandinti jį nusivylime ir neviltyje, buvo sukurta saulėtos vaikystės apoteozė – simfoninė poema „Miške“. Tai mįslė, kurią galima tik spėlioti.“

Iš tikrųjų Čiurlionio kūryba – ne šunims staugdinti; juolab šis – jo šviesiausias, žmogiškiausias kūrinys. Ar tik netinka čia rusų liaudies patarlė, užrašyta Dalio žodyne: „Každaja skotina pochoža na svoevo gospodina.“

 
 
Mirties banga
 

Vienas po kito išeina iš šio pasaulio rašytojai, kurie sudarė mūsų literatūros gyvuonį. Tiesiog jauste jauti, kaip tas gyvuonis silpsta, literatūra nepaliaujamai liegsta. Tai tęsiasi kone du dešimtmečius; siūbtelėjo virš kūrybos lauko tokia mirties banga, kokios mūsų gimtoji literatūra gal niekada nebuvo patyrusi.

Siūbt, siūbt, siūbt… ir nelieka ko nors. Nusineša talentingiausius, sąžiningiausius, laisviausius. Gyventi darosi stačiai nepadoru.

…A. Ramonas, L. Jacinevičius, J. Kunčinas, V. Šimkus, J. Vaičiūnaitė, V. Mačiuika, V. Brazauskas, R. Gavelis, B. Masionienė, V. Kubilius, E. Bukelienė… Šiandien laidojo Jurgą Ivanauskaitę.

Siūbt!

Atsisveikinti su Didžiąja Nusidėjėle į Bernardinų bažnyčią suplūdo minia, kokios neregėjo iš atviro karsto joks kitas poetas po Putino mirties.

Tiesa, panašiai palydėti monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir tėvas Stanislovas, bet jie nebuvo rašytojai. Jurga, atrodo, juos laikė savo dvasios vadovais, bent jau gyvenimo pabaigoje.

 
 
Kelmo senatvė
 

Ten, kur Gudo šalies Dainavos giria šiauriniu pakraščiu priartėja prie Nemuno upės, dunksojo savaiminis neliestas miškas – pušynas su eglėm pramaišiui. Medžiai čia patys save pasėdavo, patys genėdavosi, retindavosi ir ugdydavosi. Patys ir pasilaidodavo – nukaršę ir išpurtę griūdavo kur stovėję ir apsitraukdavo žalia samana. Kaip tarta Šventraštyje – iš žemės pakilę, grįždavo ten atgalios.

Ilgainiui stojo kiti laikai, girią išpjovė, kad ji nedunksotų neduodama žmonėms apčiuopiamos naudos. Plynėje liko vienas vienintelis medis – baisiai kreiva, kuprota, stavariuota pušis, ne kitaip, išliko tik todėl, kad netiko nei rąstui, nei lentai, o gal ir todėl, kad smalingo jos kūno neėmė anų laikų įnagiai: pjūklai bei kirviai. Greičiausiai taip ir atsitiko, kad šis medis čia išstovėjo ilgiau už kitus.

Tačiau, kintant miškakirčių įnagiams ir miškininkų sąmonei, pakilo žmogaus ranka ir prieš šią gyvybingą senolę. Liko tik aukštas man sulig krūtine kelmas, visas aptekęs sakais. Net ir jis išsiskyrė iš kitų kelmų, atrodė drūtas ir gyvas, sakytumei, tokiu pavidalu savo gyvenimą senolė, o sykiu ir išnaikinta sengirė tęstų. Tarsi tai patvirtindamas, pjūklu išbrozdintoje švarplėje įsitaisė ir kas pavasarį peri kažkoks paukštukas iš neįvardijamos genties.

Ne taip jau dažnai šiame Gudų girios šone aš būnu, tačiau įžymųjį kelmą visada aplankau. Apžiūriu, apeinu keliskart aplinkui, atsisėdu nugara atsirėmęs į samanotą kelmo žievę. Jaunas šilas ošia tą pačią giesmę, kurią ošė velionė, jau gal tik mano vieno atmintyje tebesanti pušis…

Išsiskiriu su tuo kelmu nelyginant paguostas, apimtas vilties: gal ir tu, senas strampe, dar gali pagyventi šiame puikiame pasaulyje?

 
 
Akmenų mazgojimas
 

Krūsnis. Tai akmenų krūva, kurią ūkininkas sukraudavo lauko gale, kad tie akmenys per ores nelaužytų padargų ir neužimtų javo ar kito naudingo augalo vietos.

Tas akmenų rinkimas ir tampymas į dirbamosios žemės pašalius – sunkus ir nesibaigiantis vargas, nes po kiekvienos žiemos pašalo į paviršių iškyla vis nauji rieduliai – juo giliau žemė įšąla, juo daugiau akmenėlių pavasarį pasirodo.

Iš akmenų sukrautos visos senųjų sodybų pamūrės, daug jų suskaldė bei ištampė kolchozinių laikų melioratoriai, o dabar, kai Lietuva iš naujo atsikuria, akmenys turi tiesiog negirdėtą paklausą ir kainą.

Ir man vis siūlo ir siūlo nupirkti sodybos galukiemio akmenis – dar viena krūsnis išnyktų. Kol kas mykiu ir nieko nesakau, nors man tie akmenys trukdo.

Gera, malonu į akmenų krūsnį žiūrėti. Ypač tada, kai juos mazgoja vasaros ar rudenio lietus, ir dar sykiu saulutei tvieskiant. Krūsnis suspindi, sužaižaruoja, nelyginant laužas liepsnotų. Bet net ir dangiškai suspindę akmenys nepraranda savo žemiškos esmės.

Tylioji vaivorykštė – taip pavadinome savo dvarelio krūsnį vieną vasarvidžio dieną saulėtai liūčiai prapliupus.

Tik dievulis atsimena, kiek metų šie akmenys panašiai mazgojami; nuo tų geologinių laikų, kai juos čia iš skandinavų šiaurės atrideno ledynai. Tiek laiko, kai šis tykus laužas užsiplieskia, parusena ir, nė dūmo nepalikęs, užgęsta. Akmuo išdžiūsta ir nustoja spindėti, lyg susilieja su žeme. Paprastam rieduliui nelemta brangakmeniu be perstogės žėrėti.

Prisiminkite, kaip jūs rankiojate pajūrio akmenėlius. Kolei drėgni, bangų skalaujami, jie spindėte spindi, tačiau tik pradžiūsta įsaulyje ar saujoje, ir to stebuklingo žėresio kaip nebūta. Jeigu jau jūra akmens esmės nepakeičia, tai ir skaidrieji vasaros lietūs to nepadarys. Kietas yra akmens akmenumas.

 
 
Žmogus ir varnėnai
 

Tupėjo vyšnioje varnėnai ir pusryčiavo. „Žmogus, kad jį kur, ateina!“ – šūktelėjo visų jauniausias. „Kiek tau sakyta, kad būtum mandagesnis!“ – subarė visų vyriausias, gal tėvas, nors kas jį žino. „Bet juk tai žmogus?“ – nustebo jaunėlis ir suleido snapelį į raudoną uogą. Vyresnysis atsakė: „Nesvarbu. Mums laikas paskraidyti.“

Penketas varnėnų pakilo nuo šakos. Žmogus sode pakėlė galvą ir tarė: „Velnio špokai, vyšnių vėl neturėsim!“ Jis sugrįžo į namą, sukalė kryžių, pakabino ant jo sunešiotą paltą, užmaukšlino palaikę skrybėlę.

„Paltas nei šioks, nei toks, – šnekėjosi sugrįžę varnėnai, – tačiau tupėti ant jo bus minkšta.“ Paukštukai sutūpė ant pečių, ant skrybėlės, ir vėjelis tiesiog prie snapų prisiūbuodavo šakeles su nunokusiom vyšniom. „Žmonės ne tokie jau blogi“, – tarė jaunasis varnėnas. Ir pasigirdo šūvis. Varnėnas nukrito. „Gal ir jie mėgsta vyšnias“, – pasakė varnėnė, ko gero, mama. „Man atrodo, jie mėgsta varnėnus“, – atsiliepė tėvas. Ir paleido baltą srovelę ant žmogaus, kuris lenkėsi paimti nukritusį varnėniuką.

Žmogus visą dieną šaudė varnėnus. „Kokia man iš to nauda, – supyko numesdamas šautuvą, – jų čia milijonai!“ Varnėnai kalbėjo: „Nuo to, kad jis šaudo, jokios naudos. Sodas toks mažas, o mūsų tiek daug. Jis linki mums gero, bet elgiasi kvailai.“

Kitą dieną medžiai buvo apkabinėti mažyčiais veidrodėliais, kuriuose atsispindėjo čia suskridę varnėnai. „Net ir tai nepagelbės! – niūriai tarė vyresnysis varnėnas. – Juk gyvenimas – ne amžinas malonumas, greit čia nebeliks nė vienos sveikos uogos, reikės suvarpytomis vaišintis.“

„Senais gerais laikais, – pasakė kitas varnėnas, – čia buvo daug sodų ir mažai varnėnų.“ Žmogus kalbėjo: „Šimtas žino, kodėl dabar priviso tiek varnėnų.“ Jis apkarstė vyšnią žvejybos tinklais. Varnėnai čiauškėjo: „Strazdams jie tiktų – nepralįstų pro tinklo akis. Bet kaip jis nesupranta, kad mūsų daug. Verčiau daugiau vyšnių užveistų.“ Žmogus pasodino daugybę naujų medžių. „Kad iš šito sodo turėčiau naudos, – mąstė žmogus, – vyšnynas turėtų būti dešimteriopai didesnis“. Jis nuo tų visų rūpesčių ir bėdų pražilo, veidą išvagojo raukšlės. Staiga užskrido varnėnų debesis ir nuo naujų medžių nulesė vičvisas uogas. Žmogus išėjo su šautuvu į sodą, apsidairė aplinkui ir nusišovė.

„Ką gi, – susižvalgė varnėnai, – išlesime jam akis.“

 
 
2007 12 31
 

Mūsų protėviai buvo išmintingesni. Metus jie pradėdavo nuo balandžio, jų simbolis buvo ne aitriai žaliuojanti eglė, bet pumpurus skleidžianti karklo šakelė, ne sniego pusnys, kurių, tarkim, pernai nebuvo nė kvapo, o saulės glamonėms ir naujai gyvybei atsivėrusi žemė.

Kaip yra, taip yra, vis geriau, negu nieko nebūtų. Kaip nebuvo minėtojo sniego kiaurus, ką tik pasibaigusius metus. Net žaižaruojanti naujametė eglė Katedros aikštėje stovėjo kažkokia permirkusi ir susigūžusi nuo nykių rudeninių vėjų.

Kas galėjo tikėtis, jog nors dabar, paskutinės metų dienos paskutinėmis valandomis, viršum Vilniaus prakiurs dangus ir miestas tiesiog akyse paskęs baltuose pataluose. Dar ir šaltelis paspaudė, kad tos akinamai baltos angelo sparnų plunksnos nesusiteptų grindinio purvynėje.

Mes kaip tik buvome pakeliui į Arsenalą, muziejų Gedimino kalno papėdėje, nusiteikę klausytis muzikos – kaip paprastai prieš Naujuosius metus. Taigi, kol perėjome senamiestį nuo Raugyklos gatvės, patyrėme visą to balto stebuklo pilnatvę. Net ir sėdėdami po gotikiniais muziejaus skliautais jautėme ką tik patirtą virsmą, tebesitęsiantį už senovinio mūro sienų.

Grįžtant jau nebesnigo, tik dar šalveno, po žibintais jau žėrėjo lediniai varvekliai. Katedros aikštės eglė po šviežut šviežutėlio sniego skraiste atrodė fantastiškai. Buvo šviesu ne nuo šventinių elektrinių girliandų, o nuo dangiškos baltumos. Žmonės vaikščiojo lyg apsvaigę ir neskubėjo į namus. Kažkoks amžinybės jausmas apėmė sielą; tikrumas, jog tai ne laikina, kad visa tai tęsis ilgai, bent jau tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)