tekstai.lt

Lidija Šimkutė. Anapus mūsų vardų. Poezija

 

alt
alt

 

Bet šiame pasaulyje, šiame laike,

galiu pasiekti tave tik žodžiais.

 
                             J. M. Coetzee
 
SKAIDRIOJE ERDVĖJE
sapnai
verpia
fantomus
 

su kiekvienu Rankos mostu

kažkas nusakoma
 
 

TĄ SAULĖS KUPINĄ RYTĄ

                  palikai
blizgesį mano odoje
 
tebejaučiu
tavo buvimo
auksinę šilumą
 
šį vakarą
ieškau tavęs
šios knygos
puslapiuose
 
 
POPIERIUS SUGERIA
akimirkos
liekanas
 
noriu išmainyti
šonkaulį
į žodį
 
 
BASA PRIEBLANDA
mindžioja
suraizgytas mintis
 
užtvindo mano
nagų mėnuliukus
 
 
BEEINANT PIEVA
pavirstu gėlėmis

tampu žalesnė už žolę

 
tavo balsas
mane apvyniojantis
kvepalai
 
 
ŠEŠĖLIS
praslinko langu
su knyga rankose
 
sukrutau
 
eukaliptai stebėjo
tave einant
pro permatomus
kaulų vartus
į švytinčią erdvę
 
beaudžiant žodžius
po visterijomis
 
saulės virpesys

perskėlė mūsų šešėlius

ATSIMUŠU
į tavo šypseną
 
apgaubi atodūsiu
atsiprašydamas
mano peties
 
apglėbi mane akimis
 

susimąstę išsiskiriam

apsikabinę mintyse
 
einame
širdies taktu
praleisdami taktą
 
 
ILGESYS

kuris tirpsta maldoje

įžiebia vilties kibirkštį

 
 
NAKTĮ
žvaigždės įsikibo
mano dvasios
 
sidabrinės pėdos
taškosi

užmirštuose upeliuose

 
mėnulio pilnatis

suvokia kad žodis gali

išsklaidyti tamsą
 
 
PAJUNTU ŽEMĘ
užkopusi dangų
 
tau esant čia
tau esant čia
 
 
SAULĖJE

eukalipto sidabrinės akys

švytėjo ant mūsų rankų

 
praregėjome
anapus mūsų vardų
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)