Šią žiemą tik kartą mačiau varną ant sniego – lyg atviruką iš sniegingų pokario Kalėdų.

Kažkaip nepastebimai greitai nubyrėjo eglutės spygliai. Surūdijo ir pasislėpė grindų plyšiuose, tarsi žinodami, kad Trys karaliai nepaliks sniege pėdų.

Pilki tonai. Palši, tarsi susiurbę visas spektro spalvas, gal net tas tris, brangiausias. O juk laužų šviesoje jos plazdėjo kaip iš Čepkelių raisto kylančios gervės, ir tas plazdėjimo garsas, atrodė, siekia žemės pakraščius.

Ir vis dėlto vilties ratai rieda – į kalną lėčiau, į nuokalnę paskubėdami. Stebim tą neoninių stipinų sukimąsi ir mums atrodo, kad judam į priekį. Tačiau skaistesnės širdys nuo to iliuzinio vyksmo ūmai pavargsta, klykteli ir pasitraukia į Antakalnio pušyną. O ten, kur švietė Vilniaus Rožė, regi tuštumą ir ant juodo užmaršties aksomo tarsi votus blėsuojančias kelias sidabro eilutes. Ir nebegirdi Balsų, kuriais daugelį metų žavėjais. Ir nejučia sušnabždi išverstus rusų poetės žodžius: „Visi brangiausieji aukštuos žvaigždynuos.“

Net siaurose senamiesčio gatvelėse retai išvysti artimą veidą. Tad klausi: kaip per tą aštuoniolikos metų mirksnį galėjo išeiti daugelis tų, kuriuos branginai ir mylėjai? Kodėl Baltoji Dama taip skuba? Kodėl ji tapo tokia nekantri? Ką nujaučia?

Tik ji viena galėtų atsakyti, tačiau tarsi šykštuolė taupo Vardus ir netaria jų be reikalo. Saugo juos, kad mes neįsuktume jų į bespalvę kasdienybės sumaištį. Neįmintume į nuodingas dulkes tų žiedlapių, kuriais anomis dienomis tylos poetės barstė Laisvės takus.

Kartais pamąstai, ar ta laisvė nebuvo abstraktus vaizdinys, kurį tarėm nutvėrę už aitvaro uodegos – rankose liko virvelė, o trispalviai sparnai ištirpo saulėlydžio žaroje? Pamąstymai, ant kurių suragėjusios keteros jau baigia išblukti aukų kraujo lašai.

Žinai, jog taip mąstyti nesąžininga ir tave graužia grasių nuojautų rūdys. Tačiau kodėl sidabrinį litą su Basanavičiaus atvaizdu laikai brangenybių dėžutėj šalia senelės rožinio, šalia kedro medžio kryželio su įrėžtu žodžiu SIBIRAS, šalia motinos žiedo su rubino akute, o šiuolaikinės monetos tau panašios į iš asilo pasturgalio byrantį netikrą auksą?

Kažkas išplaukę, sutrupėję, susitrejinę, lyg atspindžiai kreivų veidrodžių kambary. Ir nebežinai, kuo tikėti, jeigu trijų mažutėlių žudikas slepia akis ir kartoja: nieko neprisimenu. O nuskriaustieji ir pažemintieji žvelgia į žvakelių jūrą, be žodžių šnabžda maldas ir tyli. Ir tas tylėjimas toks skaudus, nepaguodžiamas, ir teisingumo dvelksmas išsisklaido kaip dūmas. Bet ką daryti, jeigu Temidė – tik akla bronzinė skulptūrėlė teismo rūmų lange, o svarstyklių lėkštelės – tuščios?

Juk nėra tokių aukštų kopėčių, kuriomis, jas atrėmus į debesį, būtų galima užkopti į dangų ir pasiklausti Saliamono, kam šiandien priklauso žmogaus širdis ir kas ją iškeitė į šuns kailyje slepiamą, dažnai netgi kruviną grobį? Septynis kartus teistas, išleistas ir vėl pasmaugęs vienišą vienkiemio varguolę ar išniekinęs dvylikametę – ką tai reiškia? Iš kokių pragaro gelmių toji sielos tamsybė? Prarastos sąžinės bedugnė? Akropoliai tvaska, o Pažaislio stebuklas gūra į peleną.

Ir tik Grigo Ratų iena, kas naktį įsiremianti į Stella Polaris, atrodo, – vienintelė, nepajudinama atspirtis. Ir tas žvaigždėto dangaus stabilumas, tarsi nematomas delnas, laikantis Kryžių kalną, poeto sapnuose pavirstantis į purpurinio aksomo širdies formos adatų pagalvėlę, kurią senelė atsisveikindama paprašė įdėti į karstą.

Sakau: būtų prisnigę, tai prie lesyklos po langu jazmino krūme kas rytą susirinktų žvirblių seimelis. Įsiklausęs suprastum, kad sparnuočiams taip pat rūpi žemės reforma – kam priklauso žirnių rėžis, kam grikių aras, o kam tuščias, dar neužsėtas, bet teikiantis vilčių, piktžolėmis apaugęs nederlingas priemiesčio plotelis.

Smagu pagalvojus, kad ir po Valdovų rūmų karnizais apsigyvens žvirbliai, tie sparnuoti elgetėlės. Guodžia ir viltis, kad Betanijos durys niekada nebus užrakintos. Vilies, kad Ūlos „Akis“ nepavirs pilstuko verdene ir į senąsias dreves vėl bus įstatytos durelės. Papuvusios liepto per Merkį lentos bus pakeistos naujomis, sakais kvepiančiomis. Ir gal miškuose pagaliau butelių bei jų šukių liks kiek mažiau nei lepeškų ir grybų.

Tokie esam, bet ar tokiais ir liksime?

P. S. Ūmai pagalvojau: ar ir šių metų Kovo 11-ąją bendrijos pirmininkas „užmirš“ prie namo iškelti vėliavą? Neįtikėtinas užmaršumas…

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)