tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. „Pasaulis, kurį siūlo 2007-ųjų knygos“

 

Vasario 8 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius jau šeštą kartą surengė praėjusių metų knygų aptarimą ir sudarė kūrybiškiausiųjų dvyliktuką. Diskusijas moderavusios literatūrologės Loreta Mačianskaitė ir Dalia Satkauskytė paskelbė universalią knygų aptarimo koncepciją: ,,Pasaulis, kurį siūlo 2007 m. knygos“.

 

L. Mačianskaitė apibendrintai kalbėjo apie novelės sugrįžimą: mažesniųjų formų literatūros nebesikrato leidėjai, be to, ir rašytojams nebeatrodo, kad tik su romanu jie bus įvertinti ir pripažinti. Tą liudija Herkaus Kunčiaus, Renatos Šerelytės knygos. Kita tendencija – grįžimas prie sovietmečio temų. Nors posūkis prie novelės yra naujas, jose kuriamas pasaulis ir kalbėjimas išlieka ankstesnysis.

 

D. Satkauskytė išskyrė dvi stiprias knygas – Liūnės Sutemos ,,Tebūnie“ ir Dalios Staponkutės ,,Lietumi prieš saulę“. D. Staponkutės knyga nėra be trūkumų, galbūt ji turi erzinančių intonacijų, bet jos stiprybė literatūros kontekste yra tai, jog ji ir labai sociali, ir labai asmeniška vienu metu. Kita vertus, reikia ją pagirti dėl potemės, kalbos, struktūros bei analitiškumo prado, kurio D. Satkauskytė labai pasigenda lietuvių literatūroje. Literatūrologė akcentavo, jog knygose esama per daug nuorodų į socialinę realybę (nuo Zitos Čepaitės, R. Šerelytės iki Andriaus Jakučiūno kūrinių). Kaip lektūras, kuriose socialumas pranoksta dekoracijos statusą, D. Satkauskytė išskyrė Liudviko Jakimavičiaus ,,Elio“ ir Henriko Algio Čigriejaus ,,Varna braukia ašarą“, nors pastarajai priekaištavo dėl tam tikros lietuviškumo koncepcijos – susitaikymo su istorija. Tie priekaištai atslūgo pavarčius kitas knygas – euroromanus, jaunų autorių bandymus (du Vaidos Blažytės romano ,,Ieškojimai“ sakinius literatūrologė citavo kaip leidyboje neįmanomas klaidas). Po jų skaitymo Donaldo Kajoko ,,Kazašui“ ir Romualdo Granausko prozai (romanas ,,Rūkas virš slėnių“) D. Satkauskytė teigė ,,daug ką atleidusi“.

 

Loreta Jakonytė konstatavo, jog literatūroje nematyti naujų koncepcijų: tradiciškai pačios autorės kūrybos kontekste atrodo Z. Čepaitės apsakymų knyga ,,Mano rožė. Tavo rožė“, apgaudinėjanti skaitytoją klaidinančiomis anotacijomis (,,rūsti proza ir negailestinga Lietuvos tikrovė“). Posovietinis Z. Čepaitės vaizduojamas pasaulis pilkas, moteriškosios jos veikėjos, palyginti su Birutės Jonuškaitės ar R. Šerelytės veikėjomis, – didelės nuobodos. Rimanto Černiausko knyga ,,Koridorių vilkas“ (nors jaunesniam skaitytojui rašytojas rašo išmoningai) turi ir etninio, ir teminio, ir probleminio atgrasumo. Imamasi vaizduoti keistuoliškumą, bet tai atliekama prastai, niekuo nenustebinant. Interpretuojamoji problematika sekli, tai kam iš viso tokiu būdu apie tai kalbėti? Naujovių nepateikė ir H. Kunčiaus knyga – tas pats temų rinkinys (sovietmetis, seksas, brutalumas), bet, suspaustas į mažėlesnę formą, jis lengviau skaitomas. Visai įdomi pasirodė debiutantės Genovaitės Bončkutės knyga ,,Laukiniai prisiminimai“, Doloresos Kazragytės ,,Lengvi vienatvės atodūsiai“, kūrinėlius pati autorė įvardijo novelytėmis. Paprasti kasdienybės tekstai, be ypatingos pretenzijos, sklandžiai perskaitomi. L. Jakonytė apžvelgė ir knygas vaikams: sėkmingas Vlado Braziūno, Gintaro Beresnevičiaus, Gendručio Morkūno pastangas vaizduoti šviesų pasaulį. Kęstučio Kasparavičiaus ,,Dingęs paveikslas“ pasižymi originaliausiu siužetu. Pasaka, skirta jaunesniam skaitytojui, vaikų literatūroje išlieka dominuojančiu žanru.

 

Imelda Vedrickaitė, aptardama knygas, pasirinko beprotybės, svaigulio, sacrum et profanum sferų aspektą. Literatūrologė paminėjo Arūno Sverdiolo mintį, jog šiandieninėje kultūroje trūksta aukšto lygio ironijos, atsiranda per daug cinizmo. Kai kurie rašytojai lyg ir stengiasi kurti ,,dendžio“ įvaizdį (Juozas Erlickas, Kęstutis Navakas ir kiti). K. Navako eilėraščiai-blevyzgos (,,Iš gyvenimo garstyčių ir krienų“) tarsi dėlioja žodžių pasiansą, elegantiškai žongliruoja prasmėmis. H. Kunčiaus novelių knygoje ,,Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ taip pat žaidybiškai rikiuojamas sovietmečio chimerų paradas. Seksualumas koreliuoja su valdžia, proto ir kūno prievarta. Budeliui ir aukai keičiantis vaidmenimis, patiriamas mistinis svaigulys. A. Jakučiūno romanas ,,Tėvynė“ demaskuoja pasaulio blogybes, meilę iškeldamas kaip vienintelę viltį. Šviesos įvaizdis tampa sacrum ženklu. J. Erlicko ,,Bajorų“ šiame kontekste tampa tarsi A. Jakučiūno ,,Tėvynės“ parodija.  

 

Habil. dr. prof. Algis Kalėda atkreipė dėmesį į sakinio tikrumą 2007-ųjų prozoje; taip pat į žodinės raiškos bei turinio neatitikimą. Be abejo, atsakymas į klausimą, ar kūrinyje kas nors tinkamai vaizduojama, daug priklauso nuo skaitytojų kompetencijų – išmanymo, patirties. Tačiau egzistuoja ir tam tikri konstantų principai; visiems aišku, kad apie martirologiją ar genocidą mūsų kultūros terpėje linksmai, su džiugesiu nekalbama. Įdomiausios A. Kalėdai pasirodė abi Dalios Jazukevičiūtės knygos. ,,Anarchistės išpažintis“ – tipiškas kondensuotų ego telkinys, juokinantis jau vien savo anotacija. Panašiai parašytas ir romanas ,,Juodas kvadratas“. Nebeįmanoma priekaištauti romano menkavertiškumui, kai jis terpiasi į „muilo operų“ gretas. A. Jakučiūno romanas A. Kalėdai pasirodė irgi egocentriškas, bet ne intravertiškai, o ekstravertiškai. Jo introspekcijos galia skrodžia objektyvią realybę, reiškinius transformuoja į daugybės asociacijų kupiną diskursą. D. Kajoko romane ,,Kazašas“ taip pat sukuriama kelių lygmenų naracinė struktūra, tačiau tokia stilistika savotiškai decentralizuoja asmenybinį branduolį. A. Kalėda taip pat atkreipė literatūrologų dėmesį į nepastebėtą Romualdo Lankausko romaną ,,Bubu – superžvaigždė“.

 

Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė, habil. dr. Jūratė Sprindytė bandė statistiškai apskaičiuoti leidybinės realybės ir skaitymo atitikmenis. 130 knygų per metus buvo išleista vaikams, 450 – suaugusiems. 40 jų turėtume vadinti popliteratūra; darbščios moterys parašo keturias penkias knygas per metus. Deja, iš jų dažniausiai sklinda baisi nepagarba skaitytojui – kalbos lygiu ir pasaulio vaizdavimu. Jeigu Lietuvoje grožinę literatūrą skaito maždaug 5 proc. žmonių, o iš jų 4,5 proc. – tikrai ne ką kitą kaip Jonę Balčiūnaitę, Eleną de Strozzi bei Edmundą Malūką, – kas tuomet skaito rimtas knygas, kurių per metus išleidžiama apie 100? Literatūrologė bandė galvoti ir apie didaktines iniciatyvas – jeigu yra Skaitymo metai, reikia akcijų, kurios mokytų žmones skaityti sudėtingesnę literatūrą, pratintų prie skoningo teksto. Kitos knygos iš tų 450, J. Sprindytės teigimu, apskritai yra ties grafomanijos riba ir jos turbūt gausiai skaitomos, jei taip gausiai leidžiamos. Nors R. Granauskas absoliučiai tradicinis, bet jo romanas – geras, realistinis, psichologinis; nepaisant nuobodžios pasakojimo struktūros, tai būtų suprantama knyga tiems, kurie skaito popliteratūrą. Leidyklos „Versus aureus“ debiutantų serijos knygos – Aistės Vilkaitės ,,Nojus ir Ema“, Tomo Kavaliausko ,,Atsisveikinimas“ – J. Sprindytei pasirodė visiškai neblogos: jos turi atpažįstamų kodų ir pretenzijų į populiarumą, tačiau gana įdomios. D. Staponkutės knyga išsiskyrė intelektualia proza, kurioje sprendžiami tapatybės klausimai. T. Kavaliauskas, D. Staponkutė, A. Jakučiūnas – šie autoriai kvestionuoja ir naujai konceptualizuoja Tėvynę. Kiek problemiškesnis Vidmantės Jasukaitytės romanas ,,Kai mes buvome vilkai“, pasižymintis patetiškomis tonacijomis.

 

Doktorantė Giedrė Kazlauskaitė apžvelgė labiau asmenybiškas prozos ir eseistikos knygas. Aptartos Jurgos Ivanauskaitės, Vandos Juknaitės, V. Jasukaitytės knygos, kurių taip lengvai nepriskirsi kuriam nors prozos žanrui, žymi pereinamąsias žanrines zonas. V. Blažytės romanas įvertintas kaip pedagoginis jaunos beletristės ugdymo pavyzdys. D. Jazukevičiūtė, doktorantės nuomone, neturėtų būti ,,nurašyta“ autorė, su kuria kritikams dirbti nebūtų prasmės. Taip pat buvo aptartas kišeninis pornografinis Tomo Arūno Rudoko romanas ,,Pornomūza“, pozityviai pristatytos dvi vaikų literatūros knygos (G. Beresnevičiaus ,,Kaukučiai ir varinis šernas“ ir G. Morkūno ,,Grįžimo istorija“). Į dvyliktuką G. Kazlauskaitė norėjo pasiūlyti kelias, tradicine literatūrologų nuomone, gal ir neskoningas knygas, bet išsiskiriančias drąsiais užmojais ir aistringomis literatūros kūrimo pastangomis.

 

Virginijus Gasiliūnas atkreipė dėmesį į tai, kokius pragmatiškus terminus mes vartojame (pasiūla, paklausa...), ir siūlė pagalvoti, kokio pasaulio literatūroje laukiame. Poezijos tikrumą, esmingą kalbėjimą V. Gasiliūnui atspindi dvi knygos – Lūnės Sutemos ,,Tebūnie“ ir Vytauto P. Bložės ,,Tu palikai mane užmigusį“. Stipri Arno Ališausko, Almio Grybausko poezija, Antano A. Jonyno ir Mikalojaus Vilučio knyga ,,Paskutinės dienos Itakėje“. Dainiaus Gintalo poezijos knygą ,,Boa“ literatūrologas apibūdino kaip sąmoningą perversijos poetizavimą, drastišką nirimą į pasąmonę; jam pasirodė keista, jog visuomenė, kadaise taip prieštaringai reagavusi į J. Ivanauskaitės ,,Raganą ir lietų“, jau nebereaguoja į tokio pobūdžio literatūrą. Kaip puikaus kalbos pojūčio ženklas buvo paminėta vienintelė dramaturgijos lektūra – Gintaro Grajausko pjesių knyga ,,Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. H. Kunčiaus temos, nors ir neapeina brutalumo, jau nebešokiruoja literatūros vertintojų: keli apsakymai itin stiprūs.

 

Gintarė Bernotienė nagrinėjo praėjusių metų poezijos ypatumus, konstatavo, kad globaliõs erdvės, kitų kraštų realijų pastarojo meto poezijoje nedaug; poetai labiau susitelkę į vidinį pasaulį. Literatūrologė teigiamai įvertino Romo Daugirdo ,,Laisvą kritimą“, A. Ališausko, Gintaro Bleizgio, Gintauto Dabrišiaus eilėraščių rinkinius. Aptartų poetų pasaulėvaizdis labai skirtingas. Jų neįmanoma niekaip bendravardiklinti. Geležinės užkardos žymės gajos vyresnės kartos poetų sąmonėje ir kupiūruotuose žemėlapiuose. Jaunoji karta žvelgia į pasaulį drąsiai, jaučiasi jame jaukiai ir ypatingų sentimentų ar pietizmo nerodo. Ir tai, anot G. Bernotienės, gerai. Svarbu, kad kūrėjai neprarastų ir suvokimo, kas globalizacijos ir masinės kultūros laikais mumyse dar yra lietuviška. Pavojų galima įžvelgti ne atsivėrusiame pasaulyje, bet informaciniame triukšme, vis įžūlesniame egocentrizme, nuskurdusiame pasaulėvaizdyje, vertybinio karkaso atrofijoje.

 

Dr. Aušra Jurgutienė svarstė, jog diskusijoms siūlomas pasaulio konceptas turi ir kitą, realistišką, prasmę. Kad ir kur eitum, važiuotum, šis žodis mus persekioja sugestionuodamas gausą arba pasiūlos bei paklausos asociacijomis artėdamas prie prekybos centro modelio. Kalbant apie egzistencinę prasmę, reiktų kelti klausimą, ko tikimės iš gerų knygų? Kad jos mums teiktų atnaujintą arba sukeistintą pasaulio supratimą. Anot literatūrologės, lietuvių literatūroje kalbos, taip pat ir mąstymo lygmuo poezijoj yra aukštesnis. Sunkiau sekasi kurti kokybiškesnę, intelektualesnę prozą. Norėtųsi tokios prozos kultūros, kokią yra pasiekusi poezija.

 

Elena Baliutytė iš knygų gausos išskyrė Regimanto Tamošaičio ,,Vitaminų pardavėją“, D. Staponkutės ,,Lietumi prieš saulę“, R. Šerelytės ,,Balzamuotoją“. Debiutinę Aušros Kaziliūnaitės eilėraščių rinktinę ,,Pirmoji lietuviška knyga“ pavadino jauno, talentingo žmogaus knyga. Be abejo, pavadinimas išduoda pretenziją į avangardą. K. Navako ,,Iš gyvenimo garstyčių ir krienų“ pavyko kaip talentingas pokštas; autobiografinis naratyvas ryškėja puikioje L. Jakimavičiaus eilėraščių knygoje ,,Elio“. Literatūrologė padarė prielaidą, jog Antano A. Jonyno, Gintaro Patacko, V. Braziūno karta vis labiau krypsta į melancholiją.

 

Donata Mitaitė, pavadinusi save egzistencinės kritikos atstove, 2007-ųjų poeziją klasifikavo į dvi vertybines stovyklas: vadinamuosius maištininkus (A. Kaziliūnaitė, Mantas Gimžauskas) ir konservatyviuosius, ties esmėmis susitelkusius poetus (Liūnė Sutema, A. Grybauskas). Egzistuoja ir tarpinė – A. Ališausko, Viktoro Rudžiansko, Gasparo Aleksos – poezija. Literatūrologė citavo Benedikto Januševičiaus eilėraštį ,,Metas sugrįžti“ iš knygos ,,Raugintu krauju“ – kaip negalimybės sugrįžti metaforą.

 

Nerijus Brazauskas kalbėjo, jog studentams, beje, ir kitai, visiškai netikslinei sociologinei grupei, įspūdį daro M. Gimžausko tekstai, kuriuos jie vadina ateities poezija. Valdas Gedgaudas suabejojo Liūnės Sutemos poezijos rinktinės išskirtinumu, sakydamas, jog anotacija kuria tam tikrą mitą ir klaidina skaitytoją. Taip pat atkreipė dėmesį į faktą, jog impozantiška poligrafija M. Gimžausko tekstams suteikia žavesio; išleisti paprastesniu būdu, jie neatrodytų taip konceptualiai.

 

Po diskusijų buvo sudarytas LLTI premijai pasiūlytų 2007 m. de facto išėjusių knygų sąrašas:

Arnas Ališauskas, „Rentgeno nuotraukų albumas“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007;

Vytautas P. Bložė, „Tu palikai mane užmigusį“ (2002 m. eilėraščiai), Kaunas: Kitos knygos, 2007;

Mantas Gimžauskas, „ŠamanasTM“ (poetiniai ir vizualiniai tekstai), Kaunas: Kitos knygos, 2007;

Almis Grybauskas, „Žuvys“ (eilėraščiai), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007;

Liudvikas Jakimavičius, „Elio“ (eilėraščių apysaka), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007;

Andrius Jakučiūnas, „Tėvynė“ (romanas), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007;

Donaldas Kajokas, „Kazašas“ (romanas), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007;

Ramūnas Kasparavičius, „Visų gražiausia“ (romanas ir novelės), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006;

Gendrutis Morkūnas, „Grįžimo istorija“ (apysaka), Vilnius: Nieko rimto, 2007;

Dalia Staponkutė, „Lietumi prieš saulę“ (esė rinktinė), Vilnius: Apostrofa, 2007;

Liūnė Sutema, „Tebūnie“ (eilėraščiai), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006;

Regimantas Tamošaitis, „Vitaminų pardavėjas“ (esė), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

 

Vėliau laureatą iš dvylikos kandidatų slaptu balsavimu išrinko instituto literatūrologų vertinimo komisija, patvirtinta instituto tarybos. Atrankos kriterijus – kūrybiškumas. Laureatas – poetas Arnas Ališauskas – buvo paskelbtas Vilniaus knygų mugėje, premija jam už eilėraščių rinkinį ,,Rentgeno nuotraukų albumas“ įteikta 2008 m. kovo 7 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)