tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Neprisitaikymo iššūkis ar prisitaikymo drama? (Vidmantė Jasukaitytė. Kai mes buvome vilkai, 2007)

 

alt
alt
      Vidmantė Jasukaitytė. KAI MES BUVOME VILKAI. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 615 p.

 

Nedažnai skaitome lietuvių romaną, kurio konceptualieji momentai žadintų mintį (tokių implikacijų esama Petro Dirgėlos „Karalystės“ epe, Mariaus Ivaškevičiaus, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus, Andriaus Jakučiūno kūryboje). Nauja V. Jasukaitytės knyga skatina mąstyti ir ginčytis, tad ir šios recenzijos pastabos bus kontekstinės bei poleminės.

 

„Kai mes buvome vilkai“ – labai nevienalytis romanas, kuriame brežnevizmo laikų pakili meilės istorija kontrastuoja su Atgimimo laikų politikos reportažais. Literatūros lauko žmonėms įdomiausia romano linija yra sovietmečio realijų atkūrimas, remiantis atpažįstamais prototipais ir autobiografijos inkliuzais. Politikoje dalyvavusius ar ja besidominčius patrauks savaip perteikiama anuomečių istorinių įvykių versija, išdėstyta antroje kūrinio pusėje. Intrigą skatina spėlionės, kaip autobiografiniai, memuariniai romano elementai koreliuoja su dokumentika, tikrove, tiesa. Iš grožinio teksto tarsi nereiktų laukti patikimo tikroviškumo, bet suklusti verčia autorės afišuojama intencija parašyti šį romaną: „O kas kitas, jei ne knygos, paliudys, kad mes iš viso gyvenome tuo prakeiktu metu?“ (p. 96).

 

Kiekvienas pasakojimo tipas ir žanras yra savotiška „sutartis“ su skaitytoju. Šiuo atveju pretenduojama į romaną – liudijimą. Pasakotoja Benedikta, rašytoja ir žurnalistė, veikli bei ekspansyvi asmenybė, kalba pirmuoju asmeniu ir sugeba gana valdingai įteigti adresatui (ypač mažiau informuotam) savo pasaulio sampratą, pažiūras, supratimus, nuomones, sprendimus ir įsivaizdavimus. Benediktos „nepaprastą įtaigą“ konstatuoja ir jos būsimasis vyras. Rašytojas paprastai ir siekia tokio tikslo – įtikinti savo sukurtu pasauliu, pademonstruoti kuo didesnę kompetenciją ir sugestiją, nors kūrinys būtų ir suvis fantastinis. Čiagi – pakankamai tikroviškas. „Dauguma dalykų, kurie aprašyti knygoje, tikrai yra įvykę, bet nebūtinai ten, tada ir su tais žmonėmis. Gyvenimišką medžiagą plaku lyg kokteilį ir darau ką noriu“, – populiarioje žiniasklaidoje prisipažįsta autorė („Respublikos“ priedas „Brigita“, 2008 m. vasario 2).

 

Skaitant šį romaną neapleidžia tam tikra „įtarumo būsena“ (sic! – tai ne šnipų leksika, tai modernių teoretikų terminas). Štai jaunų talentingų menininkų tragiškų mirčių seka, kurią išprovokavo kūrybos suvaržymai, saugumo tarnybų persekiojimas, beprotnamių grėsmė, piktavališka cenzūra, pokalbių telefonu pasiklausymai, nomenklatūrininkų viešpatavimas – visos žinomos sovietmečio anomalijos. Tezė aiški – žuvo, nes neprisitaikė. O gal žuvo, kad išgyveno baisią prisitaikymo dramą? Tikrai suklusau dėl romano priešlapyje įdėtos dedikacijos tiems, „kurie tada neprisitaikė“ (pavardės čia ne taip svarbu). Anksčiau santykiams su sovietmečio valdžia įvardyti vartojome dvinarę schemą: kolaboravimas – opozicija („tylioji opozicija“ figūravo kaip ypač simpatiškas sandas menininkams). Dabar istorikų, sociologų ir literatūrologų vis dažniau pasitelkiama trinarė struktūra buvusiems santykiams su valdžia įvardyti: kolaboravimas – prisitaikymas – opozicija. Prisitaikymo skalė itin plati, kaip ir didis „išsibaltinimo“ entuziazmas, ypač regimas nūnai užplūdusiuose prisiminimų žanro tekstuose. Deja, turime pripažinti, kad mes visi, kurie tuomet rašėme, dalyvavome viešojoje literatūros erdvėje ir renginiuose (ne vienas toks romane aprašytas), vienokiu ar kitokiu mastu buvome prisitaikę. Tai ne tik publikacijos spaudoje ir knygų leidimas, bet ir važinėjimas po Lietuvą su Poezijos pavasariu, jaunimo kūrybinės stovyklos, susitikimai su skaitytojais ir pan. Čia tiktų prieš gerą dešimtmetį išsakyta Alberto Zalatoriaus mintis: „Iš prisitaikymo fakto apmąstymo literatūrai gali atsiverti nuostabiausių dalykų, nes ir sovietmečio žaizdre, ir išeivijoje lietuvis išliko prisitaikydamas“ („Literatūra ir laisvė“, 1998, p. 102).

 

Aptariamame romane prisitaikymo dramos aklavietė išsamiausiai tyrinėjama per Benediktos fatališkos meilės – latvio Gunaro – gyvenimo vingius su tragišku finalu. Įtūžusi Benedikta mylimąjį kartą net pavadina „geriausiu iš geriausiųjų režimo tarnu“ (p. 245). Prisitaikymo dramos ženklų esama ir kitų herojų likimuose. Partizanas Vikis fragmentiškai atstovauja žūtbūtiniam opoziciškumui, o įsislaptinusio kolaboranto figūrai – Benediktos vyras Bernardas (beje, labiausiai pavykęs romano personažas). Rašytoja Benedikta reprezentuojasi kaip neprisitaikiusiųjų globėja ir gelbėtoja, drąsiai ryškinanti šią misiją. Gal ir ne taip svarbu, ar ji iš tiesų kepė karbonadus Sauliui Tomui, ar pranašiškai išsapnavo Broniaus savižudybę ir ar tikrai patikėjo saugoti Rubui slaptus dokumentus, užsiūtus drobiniuose maišeliuose. Svarbu pati romane kuriama ano meto atmosfera. Man ji atrodo sutirštinta, demonizuota (tarp KGB visuotinybės ir beprotnamio neišvengiamybės), tarsi netekusi tarpinių variantų. Perspausta ir baimė minėti užsienio rašytojų vardus – tikrai galėjome linksniuoti ir F. Kafką, ir M. Proustą, ir M. Heideggerį; kas jų tekstus gaudavo, tas skaitydavo ir su kitais dalydavosi, ir gana atvirai bičiulių rate diskutuodavo bei per paskaitas VU nagrinėdavo. V. Jasukaitytės aprašomu metu svarbu buvo nekvestionuoti vieno vienintelio, bet esminio dalyko – Lietuvos okupavimo fakto. Daug kas, įskaitant ir įvairiausios formos eksperimentus, buvo leidžiama, nors ir nelabai toleruojama, kartais pristabdoma pagrasinant. Mūsų vidinis cenzorius visa tai žinojo ir žaidė su tikrais cenzoriais: „Aš nieko nemelavau, tik, žinoma, – kai ką nutylėjau“ (p. 327). Ar tai nėra racionalaus prisitaikymo apraiška?

 

Nors pripažįstama, kad į sistemą buvome įmontuoti, „kaip akmenukai į cemento skiedinį“ (p. 148), bet romane visi demonstruoja aukštą savivokos laipsnį, ypač pasakotoja Benedikta. Dauguma veikėjų sąmoningi, istoriškai ir tautiškai susipratę, gerai orientuojasi kebliose situacijose ir atpažįsta priešus. Man veikėjai atrodytų įtikimesni, jei būtų labiau sutrikę ir ne tokie nuovokūs... Bet suprantama, kad, rašant jau iš distancijos, netyčia retrospektyviai primetame dabartinį suvokimą bei vertinimus ir praeitį pakoreguojame sau naudinga linkme. Keisčiausia, kad beveik antgamtinių galių turinti Benedikta metų metus ne(at)pažino savo vyro – spectarnybų agento, kol jį išryškino Atgimimo įvykiai (beje, ir tada tiesa iškilo aikštėn gan atsitiktinai). Neeilinę intuiciją turinti moteris nesusivokia ir esanti nėščia, apie tai jai pasako kirpėja.

 

Tikroji V. Jasukaitytės rašytojos stichija – pasakojimai apie didelę, stiprią, fatališką meilę, jį rašo juos įkvėptai ir sugestyviai. Meilę, kaip „auksinių siūlų galaktiką“, kaip beveik kosminį dydį. Vos paėmus į rankas knygą, galvon susibėgo įvairūs atitikmenys ir citatos, pirmiausia – Birutės Pūkelevičiūtės: „Aš esu vilkė, lūšis ir žalioji gyvatė.“ Tai ji lietuvių literatūroje poezijos rinkiniu „Metūgės“ 1952 m. pradėjo moters prigimties, erotiškumo bei išlaisvėjimo temą, kurią angažuotai visa savo kūryba plėtoja ir V. Jasukaitytė. Vilkų mitologema romane funkcionuoja tikslingai ir panaudota tikrai meistriškai. Mitologija – „ji visada laiko atvertus vartus“ (p. 318), – teigia autorė.

 

Lietuvoje populiaru tapatintis su vilkais. Kai buvau studentė, vienas kurso vaikinas laiškuose rašydavo: aš esu vienišas vilkas; dabar kitas pagyvenęs bičiulis irgi sako tą patį: esu vienišas vilkas. Prieš trejus metus lietuviškai pasirodė psichoanalitikės jungistės Clarissos Pinkolos Estés didelė studija „Bėgančios su vilkais: laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“, beje, pradėta rašyti beveik prieš trisdešimt penkerius metus. Identiška datų sutaptis – tada ir V. Jasukaitytė vienoje Vilniaus kirpykloje parašė pirmąjį apsakymą apie vilkus, tapusį romano „Kai mes buvome vilkai“ struktūriniu bei semantiniu pagrindu. Vilkų archetipinė linija turi paaiškinti moters prigimtį: „Tu esi gamta, tu esi arčiausiai gamtos, tavo totemas yra vilkas, o vilkė iš visų gyvūnų panašiausia į moterį“ (p. 127), – sako Benediktai mylimasis. Iš pradžių atrodo, kad vilkės archetipas ir tarnauja moteriškumo esmei atskleisti. Čia dar kartą suklūstu, nes esu įsidėmėjusi lyčių žinovo ir tyrėjo Artūro Tereškino nuomonę: „Netikiu nei moteriška, nei vyriška prigimtimi. Esu įsitikinęs, kad tai, ką laikome prigimtimi, paprasčiausiai sukurta socialinės aplinkos ir kultūros. Vyrus ir moteris konstruoja vyriškumo normos ir praktikos“ („Poezijos pavasaris“, 2007 m., p. 279). Tad skirtinga lyčių prigimtis esanti tik iliuzija, socialinis konstruktas, leidžiantis išmokti vyrų ir moterų vaidmenis. V. Jasukaitytė kategoriškai kvestionuoja tokį požiūrį, visur pabrėždama moters prigimties specifiką („Tai ėjo iš gelmės paties moteriškumo“, p. 18). Laimei, vėliau vilkų mitologema pasirodo kur kas sudėtingesnė ir ima veikti kaip natūralumo bei laisvės atitikmuo, nes visas romano veiksmas vystosi falšo ir sąmokslų atmosferoje (ir Atgimimo laikais „teoriškai beveik kiekvienas galėjo būti šnipas“, p. 522). Kodėl tapatinamasi su vilkais? Vilkai priklauso gamtos pasauliui (natūralūs, autentiški, o plėšrumas nulemtas tik būtinybės pramisti). Anot minėtosios C. Pinkolos Estés, vilkų gyvenimo taisyklės reikalauja „saugoti ištikimybę“, „mylėti vaikus“, „laikyti ausis pastačius“, „dūkti mėnesienoje“ ir „protarpiais bastytis“ – tai žmonių kalba atitiktų nesuvaržyto gyvenimo būdo ilgesį. Žvėrių topika romane pasitelkiama norint pabrėžti simbolines reikšmes, šiuo atveju, nepriklausomą garbingą laikyseną, tyrą autentišką prigimtį sumautoje socialinių normų, politinės cenzūros visuomenėjė. Paralelių su vilkų gyvenimu kūrinyje nemaža ir jos įtikina (vienas įspūdingiausių puslapių, kai moteris paleidžia nuo grandinės į laisvę prijaukintą vilkiukę albinosę; efektingas ir epilogo vilkiškasis puantas).

 

Laukiniškumo drąsos inspiruota, gamtos gaivalų apdovanota pagrindinė veikėja ilgo romano vyksme subręsta tikrai meilei ir dideliam tikslui – kovoti už ba´ltų laisvę, grumtis už tiesą. Čia prasideda jau sunkiai XXI a. pradžioje pakeliamas deklaracijų ir patetikos perviršis. Romane akivaizdūs romantiniai kraštutinumai: ekscentriški žmonių tipažai, įkvėpti monologai, žvėrys, aistros. Todėl visame tekste daug skambių žodžių (Didysis Vakuumas, tyla, protas, etika, kūrėjas, praamžis, vienis, absoliutas, ba´ltų genties išskirtinumas etc.), tačiau kulminacinis patoso proveržis heroję ištinka prakalboje nuo Gedimino pilies kalno (p. 388). Dėl forsuotos kalbėsenos kartais sunku atsikratyti įspūdžio, kad sovietmetis demaskuojamas su tikru sovietiniu įkarščiu, kad nuolatinė kalbančiosios ir „akiplėšos socrealizmo“ diskusija vyksta paviršiaus plotmėje.

 

Kai pasakotoja lemtingomis akimirkomis pajunta virš savęs atsiradusį Didįjį Vakuumą – ar tai jau magiškasis realizmas? Magiškojo realizmo, kaip nuoseklaus estetinės transformacijos fenomeno, išskyrus vilkų liniją, romane nelabai aptiktume, nors yra ir stebuklingų išgijimų, ir nuojautų išsipildymo, o magiškasis realizmas, kaip ribų tarp realybės bei fantazijos nusitrynimas, autorės afišuojamas kuo nuoširdžiausiai. Taip, magijos, ir ypač ezoterikos, netrūksta, bet magiškojo realizmo metodas yra metodas. Bent mano kadaise intensyviai skaityti magiškojo realizmo kūriniai suformavo tam tikrą asmeninę patirtį ir nuostatą, kad magiškasis realizmas yra gerokai kitoks, nei randu šiame romane. Kita vertus, reikia pripažinti, jog V. Jasukaitytė savo kūrybos tipą ir visų kūrinių emocingą pasakojimo būdą pagrįstai priešina socialistiniam realizmui. Šiuo požiūriu ji tikrai buvo neprisitaikiusi ir socrealizmo kūrinių niekada nerašė, įspūdingai sužibėjo jau pirmąja apysaka „Stebuklinga patvorių žolė“. Bet toks saviraiškos būdas ir rašymo stilistinis kodas, kurį iki šiol naudojo V. Jasukaitytė, man neatrodo nūdieniškas. Jis mena mažų mažiausiai aštuntojo devintojo XX a. dešimtmečio lietuvių moterų tekstus, kurie išsitenka romantinėje paradigmoje. Štai trys šio stiliaus kodo esminiai minusai:

 

1) kraštutiniai kontrastai,

2) pabrėžtas jausmingumas ir emocijų perteklius,

3) daugiažodžiavimas.

 

Kita vertus, be esamos emocinės įtampos taip įtaigiai nesukursi vilko staugsmo, nuo kurio šiurpuliukai per kūną eina.

 

Maždaug nuo 400-ojo storo folianto puslapio pereinama į perestrojkos lietuviškąjį variantą ir „meninės politologijos pamokas“, kur politikos jau žymiai daugiau nei beletristikos (kareivių problema, moterų judėjimas, ekonominės reformos, ideologinės batalijos). Kai Benedikta atsiduria politinių įvykių sūkuryje, romanas kaip meninis tekstas slenka žemyn. Lietuvių literatūra neturi analitinės prozos užnugario, ir čia, žinoma, ne V. Jasukaitytės kaltė. Visas šis stilistinis pakilumas, deja, irgi atėjęs iš buvusiojo laiko. Atgimimo peripetijos pasakojimui teikia daug publicistikos turinio ir retorikos fortissimo. Gal būtų buvę prasminga rašyti naują romaną arba bent kitą jo tomą? Politikoje ima veikti „galinga moteris“ (p. 421), „Visažinė“ (p. 422), protestuojanti prieš vaikų ėmimą į sovietų armiją ir sakanti tai pačiam Gorbačiovui į akis, ryžtinga kovotoja už visų ba´ltų laisvę, bet tendencingai šališka savo kolegoms. Ji manifestiškai teigia kovojanti už tiesą, meilę, tėvynę, gentį, idealus. Politinis, pilietinis, religinis angažuotumas yra šiandien retas ir savaip patrauklus kūrybos bruožas, bet šių dalykų raiška perdėm deklaratyvi. Bergždžia būtų ginčytis dėl atpažįstamų politinių veikėjų traktavimo ir istorinių virsmų interpretacijos. Kiekvieno rašytojo valia dėstyti savo simpatijas bei antipatijas, tik romane neargumentuotas lieka visažinės statusas ir visažinystės šaltiniai („Tu geriausiai suprasi, kas ten darosi“, p. 560). Iš kur? Kodėl? Nei ryšys su Didžiuoju Vakuumu, nei žurnalistės praktika – ne argumentai objektyvistinei įvykių versijai.

 

„Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“, – sako magiškojo realizmo tikrasis magas Gabrielis Garcķa Ma´rquezas savo paskutinės knygos antrašte ir pačia knyga. Regis, V. Jasukaitytė bus su kaupu šį priesaką išpildžiusi. Kiek tuo pasakojimu tikima ir pasitikima – kiekvieno skaitytojo pasirinkimo laisvė. Buvome vilkai, o dabar – avinėliai? Romualdas Ozolas knygos sutiktuvėse autorei palinkėjo parašyti naują romaną „Kai mes esame vilkai“.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)