tekstai.lt

Adolfas Venckevičius. Buvo tiltas. Kiauras arklys. Novelės


avenckev.jpg
O. Pajedaitės nuotr.


       Buvo tiltas

       Bėgu žemyn prie upės. Čia tiltas, leidžiantis mums ir žiemą, ir vasarą, o ypač pavasarį, kai Aitra siautėte siautėja, atsidurti anapus upės, atsidurti basam ir apsiavusiam, pėsčiam ir važiuotam. Ne, čia nebuvo kokio nors kelio ar viešo kelelio tiltas – jis buvo tiesiog mūsų, nes mes gyvenome abipus upės: tiek pat žemės buvo vienoje ir tiek pat kitoje Aitros pusėje. Tiltas neleido pajusti, kad mūsų žemė yra kaip nors perskirta, o ir upė, atsidūrusi viduryje mūsų žemės, tapo įdomi ir visiškai sava. Ji visur buvo prieinama, visur išbraidyta, nors kiekvieną pavasarį Aitra kuriame nors krante ar dugne šį tą pakeisdavo. Ypač pavasariais ji ardydavosi prie tilto – čia didelį duburį buvo išmušusi. Mušė ir gilino tą duburį kasmet ir plovė vieną krantą. Patiltės išplauti negalėjo – tėvas ten buvo galybę akmenų privertęs... Tie akmenys – vienoje pusėje, kur krantas buvo nuolaidus ir tilto dalis, gerai sumūryta tilto dalis, buvo, aišku, tik sausumoje. Šiaip jau tiltas buvo kasdienybė, ir tiek, bet kai reikėjo per jį pradėti vaikščioti praradus regėjimą, ta kasdienybė smarkiai apsunko.
       Ir dabar prie tilto sustoju. Niekada nėra taip, kad vienu sykiu galėčiau eiti ir pereiti tiltą. Privalu pirma susivokti, kurioje vietoje esi: visai ties viduriu ar labiau į kurią nors pusę. Nesmagu nulėkti keletą metrų žemyn į upę, o vienoje pusėje gali dar ir ant akmenų pataikyti. Kai mačiau, tokio pavojaus nebuvo, rodos, ir jokio pavojaus nebuvo. Žengiu kelis žingsnius. Širdis daužosi, nors ir žinau, jog pereisiu. Ties viduriu atsitupiu ir pasičiupinėju, kur kraštas. Tada einu toliau. Mūsų tiltas jokių turėklų neturi ir niekad neturėjo – nereikalingas daiktas. Ir iš tiesų niekas niekada nuo to tilto nenukrito, nenusprūdo – nei žmogus, nei gyvulys, nei vaikas, nors prie jo užaugome net šeši.
       Man, kad jausčiausi laisvai, vienintelė kliūtis buvo tiltas. Reikėjo išmokti jį pereiti. Pirmą sykį jį perėjau rėplomis. O rėplomis saugu – rankomis užčiuopi grėdą ir žinai, kur rėplioti. Ranka gali ir pakraštį pasitikrinti – visaip saugu, bet nepatogu, neįprasta ir kažkodėl gėdinga. Pagaliau ėmiau eiti stačias – išdrįsau. Be to, ties viduriu apsigraibyti ne tokia jau didelė gėda.
       Perėjęs tiltą, patraukiau į Leono Kuzminskio gyvenimą. Kuzminskio ten jau nebebuvo. Jis tuoj po karo su visa šeimyna į Klaipėdos kraštą išsikėlė. Dabar jų garbarnėje, pastate, kur Leono sūnus Steponas kailius dirbo, buvo apsigyvenusi mano senelės sesuo. Kodėl ji apsigyveno ne troboje, nežinau. Iš teisybės, man ir nerūpėjo. Ta senelės sesuo buvo man tikras išganymas. Ji kiek galėdama manim rūpinosi: prašė prie darbų, tempė į svietą.
       Dabar aš pjausčiau ir skaldžiau tetai malkas. Iš kažkur ji buvo jų gavusi. Paprašė, kad sutvarkyčiau, ir darbavausi. Gal kokią savaitę užtrukau, bet tą dieną baigiau. Susirankiojau įnagius – pjūklą ir kirvį iš namų buvau atsinešęs – ir jau ruošiausi eiti namo. Iš trobos išėjo teta – mat darbavausi po pat langais – ir įteikė už darbą milo gabalą. Jokio užmokesčio nesitikėjau, darbavausi, kad paprašė. Buvau nustebęs ir labai pradžiugęs. Iš pradžių neišmaniau, ką aš su ta medžiaga darysiu, ką siūsiu. Ir pafantazavau kaip reikiant. Kol fantazavau, įvykiai klostėsi ir ritosi tolyn, ir mane traukė. Buvau parašęs ir išsiuntęs į Kauno aklųjų mokyklą pareiškimą ir laukiau nesulaukdamas atsakymo. Ir ruošiausi išvykti tarytum žinodamas, kad atsakymas bus teigiamas. Važiuoti į Kauną – kaip, iš kur pinigai? Važiuoti – su kuo? Viskas klostėsi palankiai. Vieną dieną susiruošėme su seserimi į Rietavą, į turgų. Nešiau parduoti milą. Medžiaga graži buvo. Kaip milas – plona. Nežinau, koks drabužis iš jos būtų išėjęs, – gal paltas, gal koks nors trumpesnis drabužis. Įsitikinti nebuvo kada, nes reikėjo pinigų važiuoti į Kauną. Mudviem su Terese pasisekė, net po turgų maklinėti ilgai neteko. Bematant pirkėjas atsirado. Pasiūlė tris šimtus rublių – už tiek ir pardavėme. Kažkoks stebuklas, kaip dabar manau. Mes to milo vertės nežinojome – turbūt ir už kokį šimtą būtume pardavę. Laikas buvo skurdus, ir suprasti negalėjai, kas tiek tada pinigų turėjo ir mums dribtelėjo. Neturėjęs nė kapeikos kišenėje, dabar buvau baisiai turtingas.
       Ir kitas reikalas taip pat stūmėsi pirmyn – mat žinojau, kad Žilinskų vaikai gyvena Kaune. Pradėjau pas Žilinskus lankytis. Tie Žilinskai buvo be galo geri žmonės. Jie gyveno puškelyje tarp mūsų ir Tverų. Palydovo man nereikėjo – kelias buvo žinomas, juk tiek pro šalį eita, aišku, kai dar mačiau, dabar reikalas varė – ir sėkmingai. Žilinskai visaip stengėsi man padėti: parašė sūnui į Kauną, o kad belaukdamas nenuobodžiaučiau, padovanojo kažkurio vaiko turėtą velkę čia, upėje, žvejoti. Nepasinaudojau tuo turtu – reikėjo mokėti, sugebėti, mat aš buvau pripratęs žvejoti rankomis ir krepšiu. Pavasariais žuvų būdavo gana daug, rudenį sumažėdavo – išgaudydavo, nors tų žvejų buvo ne kažin kiek. Mano laimikis buvo raudės ir vėgėlės. Retkarčiais ir ešerys pasitaikydavo. Ak, ta žvejyba! Įdomus užsiėmimas buvo, ir patiko. Vis dėlto tą vasarą labiau rūpėjo Kaunas.
       Vieną dieną, kai apsilankiau, Žilinskienė pasakė, jog sūnus Zenonas, jis buvo siuvėjas ir kažkur siuvėjavo, greit sugrįšiąs ir važiuosiąs į Kauną brolio ir sesers aplankyti. Nežinau, ar tas Zenonas iš tikrųjų norėjo į Kauną važiuoti, ar tėvų su manimi buvo siunčiamas.
       Aš visada maniau, kad dėl savęs viską pasidarau pats. Iš dalies taip, organizavau, dariau pats, bet labai daug gelbėjo ir kiti žmonės. Gelbėjo nepabrėždami, bet labai užjausdami. Visi žinojo, kad tėvų nebeturiu ir gyvenu pas pamotę, kur dar trys seserys, ir visos trys – mokyklinukės. Vyresnis brolis paliko namus ir tuoj po karo iškeliavo į Klaipėdą ir ten įsikūrė. Įsidarbino uoste, nes iš ten neėmė j kariuomenę. Jaunesnis taip pat iškeliavo į Klaipėdą ir įstojo mokytis į profesinę technikos mokyklą, kur gavo ir būstą, ir valgį. Bebuvau likęs netikėlis aš, nedaug teturėjęs galimybių kur išskristi. O likti, sėdėti pamotei ant sprando, drauge skursti ir savo buvimu skurdą didinti negalėjau. Buvau į didelę bėdą patekęs. Pamotė, aišku, nieko nesakė, nepriekaištavo, bet ir nieko nedarė, kad padėtų, gal ir negalėjo. Aš tada tokių dalykų nesvarsčiau. Buvo kažkoks bendras supratimas – tu ūsuotas, aš ūsuotas, gyvenkim kuris sau. Tarytum ir žiauru, bet žemaičiams, šiek tiek kitaip dalikatunius suprantantiems, pats tas – dalykas, atitinkantis realybę. Niekas dėl to neaikčiojo, neguodė, ramiai stengėsi padėti, todėl ir manau, kad Žilinskai sūnų ir pasiuntė į Kauną su manim. Ir 1948 metų rugsėjo 6 dieną mudu su Zenonu Žilinsku išvykome į Kauną. Išėjau iš namų su tais trimis šimtais rublių kišenėje. Kur ten kišenėje – kojinėje, ir užteko man jų trejiems metams, kol prasigyvenau naujų. Privalėjo užtekti, nes išvažiavau visai kaip ir broliai, išvažiavau gyventi, prasigyventi, svarbiausia ir pirmiausia – mokytis. Buvau tąsyk apsiavęs kažkokiais medžiaginiais brolio paliktais batais, nes savo neturėjau. Namie vaikščiojau su klumpėmis arba basas, kai orai leido. Nešiausi medinį brolio iš lentučių sukaltą lagaminą, kurio būtų ir nereikėję, jei pamotė nebūtų įdėjusi sūrio, lašinių ir duonos puskepalio. Išvažiavau iš tikrųjų į nežinią, nes atsakymo iš Kauno nebuvau gavęs, jokios žinutės, atvažiuok ar ne, priimtas būsiu dabar ar kada nors, nes nėra vietos, ar dar kas nors. Rizika? Bet kur dingsi – namie gyvenimas pasibaigė. Baisiausia, kad ant kulnų lipo kolūkis, į kurį pamotė visai neseniai buvo pasirašiusi. Nė nežinojau, ar pasakyti sudie, ar ne, ne tą paprastą, kai kur nors išeini, o sudie suvisam. Vis dėlto šitas pastarasis sudie labiausiai ir tiko, bet kas tada galėjo žinoti.
       Aš ir dabar džiaugiuosi savo ano meto savarankiškumu ir ryžtu. Kad dabar taip būtų! Tik tiltas kelia liūdesį ir kažkokį nerimą, nors koks čia nerimas gali būti. Aš, žinoma, to jausmo pavadinti nemoku, todėl žengiu per tiltą. Aš jį tebeturiu. Pasičiumpu kokį nors medgalį, pagalį, panašų į lazdą, ar kokį virbą, su kuriuo galėčiau pamosuoti, tilto kraštą paliesti, ir einu sau drąsiai. Tą įnagį pasilieku kitoje tilto pusėje, kad grįždamas vėl galėčiau pasinaudoti. Kodėl aš anuomet taip nedariau? Sumanumo trūko? Ne, nemanau. Iš tikrųjų aš tada tebuvau regintis žmogus ir neturėjau nė mažiausios kruopelės bejėgiškumo, todėl ir tokio nekalto daikto kaip lazda į rankas neėmiau. Sudie, mano tilte, štai aš ir dabar dar sykį tave perėjau. Turbūt daugiau nebereikės.


       Kiauras arklys

       Sėdėjau ant slenksčio tarpduryje į lauką, kelius ant prieangio akmens susistatęs. Saulė jau buvo į pavakarį atėjusi. Ne, daug toliau pakeliavusi, nes taikėsi už tvarto užlįsti. O plintantis tvarto šešėlis iš dešinės slinko prie manęs ir jau prie pat durų staktos buvo, nors didžioji kiemo dalis dar saulėje tebespindėjo.
       Man patiko šis dienos metas. Patiko vieta ant slenksčio pasėdėti, gražiu, maloniu metu pasidžiaugti. Mane čia žavėjo ne saulės šviesos ir šešėlių stumdymasis, o juntama dar kaitinanti šiluma ir pamažu atslenkanti vėsa, kuri tarytum į drobulę viską galų gale susupa.
       Ne, tąsyk kažkas buvo ne taip, kažkas trikdė. Niekaip negalėjau maloniems dalykams nusiteikti. Rodos, viskas buvo taip pat. Ne, arklys! Prie gluosnio stovėjo didelis raudas arklys. Jo niekad čia nebūdavo! Pusė arklio jau buvo pavėsyje, o kita – dar saulėje.
       Kaip čia yra – ar saulė mane visai apžilpino, ar išdegęs kiemas išdaigas krečia? Mūsų sodyba buvo įkurta ant aukštokos smėlio kalvos, ir vos tik savaitė kita karštų dienų pasipildavo – viskas kieme kaip per didžiausius karščius išdegdavo. Jau saulės išdegintas kiemas buvo ir dabar. Kad ir kaip ten buvę, aš niekaip negalėjau suprasti, iš kur tas kiauras arklys. Kodėl kiauras? Iš kur tokios kvailos mintys? Juk arklys tik raudas ir didelis! Jis piktas ir grėsmingas. Nežinojau, kaip pro jį ir praeiti reikėtų. Vietos nėra. Nebent pro kitą gluosnio pusę?
       Tas gluosnis buvo senas, didelis ir kieme ne vietoje išaugęs. Už jo į šoną buvo dar vienas toks pat gluosnis, toliau – klevas ir dar kažkoks medis, plačialapis ir baisiai greit augantis. Pro tuos medžius maniau arklį apeiti bus galint. Žvilgtelėjau ten. Matyt, jau tokia diena buvo – įdomybių netrūko. Iš tos gluosnio pusės, kur maniau praeiti galint būsią, į medį pečiu atsirėmęs stovėjo Juozas Karlikauskas, toks dar blankus, tarytum nuo šešėlio nespėjęs atsiskirti. Tas svarbu nebuvo. Aš tikrai pamačiau Juozą. Ant kairės rankos jis buvo sulankuotą virvę užsimovęs – lyg kokias vadeles.
       – Sveikas, Juozai! Kaip tu čia atsidūrei? Žiūrėk, koks arklys iš kitos pusės ir jau snukį pro gluosnį į tavo pusę kiša!..
       Juozas pasigręžė, nusimovė sulankuotą virvę nuo rankos ir drožė arkliui per sprandą. Arklys smarkiai kilstelėjo galvą aukštyn, lyg smūgio per akis ar per snukį norėdamas išvengti, bet prieš nepuolė, nesikėsino dantim grybštelti. O Juozas pradėjęs plakė arklį per prusnas, per šoną. Arklys traukėsi už gluosnio, traukėsi ir ten kažkur išnyko. Negalėjau suprasti, kur tas arklys dingo. Kas atsitiko? Pagaliau suvokiau, jog čia Žalų kumelė. Vadinasi, dabar į savo žemes nurisnojo.
       Be reikalo aš pasakiau, kad čia Žalų kumelė buvo. Ji ne vien Žalų, Onutės ir Vytauto, bet ir kitų kaimynų – Gobių, Reginos ir Napaleono. Jie susidėję kumelę pirko ir nemažą pinigą suplojo. Pinigas kaip pinigas – susidėjai ir nusipirkai, bet kaip paskui arkliu dalytis? Arklį reikia šerti ir prižiūrėti – kam ir kiek? Arklys reikalingas ūkyje pasidarbuoti – vėl: kam ir kiek? Sukau galvą negalėdamas suprasti, kaip čia nesusipykti. Žalai ir Gobiai nesipyko. Matyt, žmonės, kokie nori, tokie ir gali būti. Kumelė turbūt pas Žalus buvo. Dažniausiai ji ten būna. Matyt, į Žalų valdas ir nuėjo. Paeiti ir pasižiūrėti, kur ji ten, tingėjau. Be to, svečias buvo – Juozas Karlikauskas. Dėl tokio menkniekio jo prarasti nenorėjau. Dabar Juozas, arklį pavaręs, ant sausos gluosnio šakos sulankuotą virvę pakabino ir nugara į rauplėtą ir kerpėtą medžio kamieną atsirėmęs stovėjo. Rodės, kažko laukė. Gal mano žodžio reikėjo.
       Iš naujo pradėti šneką buvo sunku. Nes jokios dingsties – nei čia, nei kur nors. Dar baisu, kad kokiu žodeliu neįžeistum – juk čia pats sau galą pasidaręs žmogus, visai nesvarbu, jog geras pažįstamas, bemaž prietelius. Man tas galo pasidarymas nė po kam – kas kaip nori, tegu taip ir elgiasi, nors kažin ar čia to noro bent kiek yra. Vieną dieną kažkas išeina, apleidžia tą vadinamąjį žmogų ir apleisdamas išsineša prasmę gyventi, tą mažytį, nematomą, neapsakomą varikliuką. Tada nei noro, nei nenoro nebelieka. Žmogaus kūnui, tam pelų maišui, nieko nebelieka, todėl ir pasikabina, nusigramzdina ar kitaip susinaikina. Jau keleri metai, kai Juozas šito pelų maišo nebeturi, o aš jį tebevalkioju. Ir prasmės gyventi grūdas tebėra, ir dar kažkas, leidžiantis su tokiais kaip Juozas – šiek tiek su kitokiais – susitikti. Todėl šį tą galvoje sumetu ir sakau:
       – Nepradink, Juozai, jei jau atsiradai! Iš kur paskui aš tave beprisišauksiu? Ateik, sėsk čia ant akmens, pavėsyje, jei saulės nenori. Aš turiu gero naminio vyno, tikra madera. Einu – atnešiu. Tampei tą pelų maišą, todėl žinai, kokių keistų dalykų prisireikia jį turint, kad susišnekėtum.
       Atsistojau ir nuėjau į vidų vyno atsinešti. Nežinojau, ar Juozas girdėjo mane, ar suprato, bet kitaip elgtis nesugalvojau. Iš tikrųjų išėjo taip – kaip moku, taip šoku.
       Vyno aš turėjau daug. Tas daug – visai lietuviškas, nes dvidešimties litrų butelis – jau ežeras. Marias vyno galėjau pasidaryti todėl, kad dvejus metus pagret obuolių derlius nemažas buvo. Žalai obuolius, kai jų yra, gyvuliams šeria, o mūsų tas vienas gyvulys, šuo, obuoliais nesidomėjo. Vežėme obuolius į Molėtų sulčių spaudyklą ir pylėme sultis į kokius tik pakliuvo indus – vis žiemai, vis žiemai. Tekėjo jos ir į vyno butelius. Pagaliau ir indų pritrūko, o sulčių vis buvo. Tada prisiminiau Kaziuko mugėje pirktą ąžuolinę statinę. Pirkau ją agurkams raugti. Kopūstams ąžuolinė netinka, agurkams – pats tas. Pripylėm ir šitą pilną. Gal šeši ar septyni kibirai tilpo. Sugalvojau kaip ir užtaisiau – ir taip išbuvo iki pavasario. Tada gal gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje atidariau. Radau puikiausią vyną, o dar kad ir ąžuolinėje statinėje buvo rūgęs, pavadinau jį madera.
       Pasisėmiau du pilnus puodelius – iš tokios statinės kitaip ir nebuvo įmanoma – ir išėjau į lauką. Prie gluosnio Juozo nebebuvo. Mat kaip! Nesulaikiau! Nepavyko! Bet ne! Ant sausos gluosnio šakos karojo Juozo atsineštoji ir ten pakabintoji virvė, o pats Juozas sėdėjo čia pat – ant akmens prie pamato. Tas akmuo buvo pavėsyje iš dešinės, nė nežinau, kam ten padėtas. Atsisėdau vėl ant slenksčio, arčiau Juozo, vis dar saulėje, ir padėjau vieną puodelį ant prieangio akmens krašto. Man nerūpėjo, kaip Juozas pasiims, kaip gers, ar gers. Jis buvo svečias, ir pavaišinti man derėjo, nors nežinojau, ar jam tai berūpi. Elgiausi pagal tokių pelų maišų kaip aš tvarką. Stuktelėjau puoduko dugnu į padėtojo kraštą ir pasakiau:
       – Būk sveikas!..
       Toks pasveikinimas ir pačiam nelabajam tinka.
       Išgėriau savąjį puodelį iki dugno, truputį palaukiau, kol vynas apie bambą apsisuks, tuo metu apsvarsčiau visokias galimybes ir pradėjau:
       – Ar tu atsimeni, Juozai, kai pas mane bulvių buvai atėjęs? Tai dar bendrabutyje įvyko. Aš tada gerokai įkaušęs viduryje kambario ant pilvo gulėjau, ne todėl, kad nepaeičiau ar kur kitur atsigulti nepajėgčiau – tiesiog girtumu mėgavausi. Kai tu bulvių paprašei, aš atsistojau ant keturių ir pasakiau: „Dabar apsuk mane ir aš tau surasiu bulvių“. Tu nuėjai į virtuvėlę ir ten po kriaukle pats bulvių susiradai. Nežinau, kodėl tu tada nepanorėjai manęs apsukti, bet, progai pasitaikius, iš to nuotykio visada pasijuokdavai.
       Vos spėjau priminti Juozui tą atsitikimą, kai per tvarto stogą galingu šuoliu peršoko raudasis arklys. Jis pasilaigydamas ėmė lakstyti po kiemą, taikydamasis kam nors dantimis grybštelt ar kanopa trinktelt. Kiemas didelis, vietos daug, tačiau arklys kelintąsyk lėkė pro šalį vos nekliudydamas kanopomis prieangio akmens.
       – Aš, Juozai, šito arklio nesutramdysiu. Mano balsas tokiems dalykams netinka – per švelnus. Švelnumas gal čia ir niekuo dėtas, tačiau balse nėra valdingumo, tramdymo dvasios. Aš sykį tuo kaip reikiant įsitikinau. Turėjau tada tokį neklaužadą šunį. Kol galėdavom geruoju susikalbėti, vienas kitam nekliuvom. Bet kai prisireikdavo griežtumo ar drausmės, nieko neišeidavo. Šuo manęs tarytum negirdėdavo. Jo interesai ar sumanymai buvo svarbesni negu mano paliepimai ar įsakymai. Taip atsitiktų ir dabar. Kažin ar aš savo valią šitam arkliui galėčiau primesti. Tu čia man galėtum padėti. Tik pirma susitarkim, kaip susikalbėsim. Čia didelės bėdos nėra. Tu žinai mano minčių klodus? Gerai! Ten stumtelsi pirmyn reikalingą mintį, ir aš žinosiu, ką tu nori pasakyti. Minties nerasi – bus tyla. Susitarėm, ar ne?
       Juozas linktelėjo galvą. Kažin kodėl? Turbūt koks nors žodelis „gerai“ ar „taip“ nėra mintis. Nieko, dėl to susikalbėsim.
       – Kam tau šitą arklį tramdyti? Pasėdėk, palauk! Turi dar puodelį vyno, išgerk. Aš negersiu... Arklys nekviestas atsirado, nevaromas ir išsikraustys. Kantrybės...
       – Aš noriu tą arklį pasigauti, sutramdyti! Noriu jį pasižaboti. Man reikia sužinoti, kas jis toks! Gal dar ir pajodinėčiau. Nors ne – iš manęs menkas jojikas. Tik sykį joti tebandžiau, bet ir tą patį – arklys per galvą žemėn numetė. Turiu tvartą. Nusivešiu jį ten. Kai pamatysiu, kam tinkamas, tam ir panaudosiu. Arklys yra arklys, tegu jis ir baisaus pasiutimo pilnas.
       – Atsargiai su ugnimi paprūdžiais. Ne viską, ką panorėjęs, gali apturėti. Ypač pavojinga ten, kur paslaptis.
       – Paslaptis labiausiai mane ir vilioja. Nujaučiu, kad kaip tik jos čia ir esama. Nenoriu progos praleisti. Paskui nagus graušiu, galvą bergždžiai suksiu negalėdamas atspėti, kas čia iš tikrųjų buvo. Kam tie perspėjimai ar atkalbinėjimai!
       – Tad ko pageidauji? Juk aš belaisvis. Kaip galėsiu, taip pasitarnausiu.
       – Belaisvis! Čia dabar kas?
       – Tu žinai, kaip yra. Visada žmonės, ko geidžia, tą ir turi, ko tikisi, ko laukia, to ir sulaukia. Senovės graikams reikėjo visokiausių dievų, didvyrių, pabaisų, jie ir turėjo jų. Viduramžiais reikėjo žmonėms velnių, raganų, vaiduoklių ir visokių klaidžiojančių dvasių – jų ir turėjo per akis. Dabar prisireikė ufonautų – ir tų yra. Manęs keliolikai žmonių reikėjo, todėl ir esu. Dabar esu čia.
       Baisiai nustebau tokį samprotavimą išgirdęs. Mintys, aišku, mano, bet galvosena – kieno? Tas pat ir su samprotavimais apie arklį. Klausti neverta – vis vien nieko nesužinočiau. Jei tokių minčių man nekyla, tai nieko ir neišgirsiu. Čia jau taip!
       – Aš tavęs, Juozai, nekamuosiu. Paskolink man savo balsą – pakalbėk per mane savo balsu. Minčių susirasi. Visa kita jau mano reikalas.
       Atsistojau ir ryžtingai nužingsniavau prie gluosnio. Ten nusikabinau nuo sakos Juozo pakabintąją virvę. Be abejonės, padariau kvailystę. Reikėjo kamanas pasiimti. Jos prieangyje kabojo, senojo šeimininko paliktos. Nė nežinojau, ar jos kam tikusios, – nė sykio jų kaip reikiant neapžiūrėjau. Kabojo jos sau, ir man buvo gražu. Aš nuo šakos nusikabinau virvę. Nusikabinau ir ėmiau dairytis, kur arklys. Kiemas buvo tuščias, arklys kaip niekur nieko stovėjo prie gluosnio iš kitos pusės. Aš stovėjau Juozo vietoje, kai jis šita pačia virve mušdamas arklį pavarė. Galėjau ir aš taip pasielgti, bet mane nei iš šio, nei iš to pagavo baimė. Iš kur ta baimė, ko išsigandau – suprasti negalėjau. Niekur nieko baisaus nebuvo. Net arklys, iškėlęs galvą, ramiai lūpomis čiupinėjo gluosnio lapus, tarytum norėdamas ir nesiryždamas jų paragauti.
       Besižvalgant, besistengiant suvokti, kas atsitiko, iš atminties išplaukė vienas sapnas. Aš jį dažnai prisimindavau ir, tarytum Karlo Gustavo Jungo palieptas, visaip tą sapną varčiau, sukinėjau stengdamasis suprasti, ką jis sako. Bet sapnas nepasidavė, prasmės neatskleidė. Kaip buvo sapnas, sapnas ir liko.
       Tame sapne aš buvau namie. Sėdėjau svetainėje ant sofos. Priešais mažajame kambaryje kažkas buvo, kažkas svetima, nejauku, gąsdinamo. Staiga tas kažkas žmogystos pavidalu išbėgo per svetainę į balkoną. Aš įsigeidžiu tą žmogystą nutverti. Iš kažkur atsiranda žinojimas, jog tai mirtis ir draudimas neiti. Aš nieko nepaisau – atsistoju ir einu. Baisiai bijau ir vis tiek einu. Atsidarau balkoną ir čiumpu. Nežinau, kas atsitiko. Liko kažkokia spraga, nors sapnas ir tęsėsi. Klūpojau sėdom svetainėje ant kilimo. Čia pat gulėjo jauna graži mergina. Aš ją nurenginėjau, bet ir nurenginėti nebuvo ko. Ji tebuvo viena suknele. Glosčiau jos šlaunis, pilvą ir intymiausią vietą. Mergina man sakė: „Nebijok, aš niekuo nesergu“. Čia iš užpakalio stipriai už pečių, gal dar už apykaklės, mane kažkas sučiupo ir didele jėga atbulą nutraukė.
       Sapnas išniro visas vienu sykiu, vieną akimirką, bet svarstyti, kodėl jis čia, nebuvo kada. Pamačiau iš daržo pakalnėje į kiemą bekopiančią Liudą su krepšiu agurkų ir pomidorų. Ji gluosnio nuo įkalnės nematė. Nieko nelaukdamas surikau:
       – Liuda! Neik čia! Eik per anas duris – čia arklys!..
       Liuda nustebo, išsigando ir sustojo kaip įkasta, aš tuo metu griuvau į žolę už gluosnio, susiėmiau veidą abiem rankom ir ėmiau melstis. Melstis reikėjo, nes buvau išjudinęs dideles galybes, kurių suvaldyti nemokėjau ir negalėjau. Vienas žingsnis ne ten – ir baigta. Rodės, tuoj tuoj gyvenimo prasmę prarasiu, tą gležną želmenėlį. Praradimo pasekmė savo įnagius turėjo čia pat – buvo ir Juozo Karlikausko virvė, ir sausa gluosnio šaka. Čia pat už gluosnio stovėjo raudas arklys, kuris grybštelėjęs šoną galėjo išrauti gyvybės želmenį su visu grūdu. Tada daug greičiau amen viskam, nors kelmas žino, kas geriau, o kas blogiau.
       Švelniai glosčiau veidą. Maldos niekur neskraidinau. Meldžiausi sau, nors ne visai. Aš meldžiausi kitam „aš“, kuris buvo galingesnis už mane, buvo manyje, šalia ir dar kažin kur. Šito „aš“ rankose buvo mano gyvenimo prasmė, žmogiškumo idėja ir jos progresas. Kartais atrodydavo, kad tas antrasis „aš“ yra mane smarkiai apsėdęs, bet pykti negalėjau, o juo labiau – maištauti. Žinojau, kad jis yra ne tik mano, bet ir mano gyvybės antroji pusė. Ten buvo paslaptis, ir aš, tas paprastasis aš, kartais prie jos prisiliesdavau. Nuo to prisilietimo paslaptis tik dar didesnė pasidarydavo. Bemaž visada turėjau skubiai gelbėtis, kaip ir dabar.
       Prašiau per daug netempti manęs į savo pusę, nes aš esu nepasiruošęs. Be to, su šituo balastu, kuris aš ir esu, niekur nenupulsi. Tyliai meldžiau sakydamas:
       – Žinau, kad su saule negyvensiu, kad mirti turėsiu, todėl nespausk prie žemės, kol kojos nešioja, neapkrauk vargais ir bėdomis, neleisk jų skausmingai justi. Ne savo noru atėjau į pasaulį, ne savo noru gyvenu, ne savo užduotį gyvendamas vykdau, leisk nors truputį pasidžiaugti gyvenimu, truputį pasimėgauti, kad gyvenu. Aš daug nenoriu! Noriu sutarti su žmonėmis, su tokiomis pat vargo bitėmis, noriu per tave su jais susisiekti, noriu padėti ir sau, ir kitiems. Tu man pagelbėsi. Tu man daug jau pagelbėjai, Ačiū už šią dieną, ačiū, kad padėjai, kad sulaikei! Labai, labai ačiū.
       Dabar vieną ranką pakišau po galva, antrą padėjau ant kaktos ir akimirkai sulaikiau mintis, visas mintis, kad ir kur jos eitų. Tada giliai įkvėpiau ir atsistojau. Nei arklio, nei Juozo Karlikausko nebebuvo. Paglosčiau gluosnį ir nuėjau namo. Liuda sukosi virtuvėje, bet dar kaip reikiant neatsipeikėjusi.
       – Kur buvai? Ar girdėjai? Aš į namus ėjau ir išgirdau Juozą Karlikauską šaukiant. Kas čia atsitiko, koks arklys?
       Supratau, jog Juozo Karlikausko balsas liko man. Bėda nedidelė, tik turėsiu būti atsargus. Nieko neįvyko, nieko neatsitiko, aš toks, koks buvęs. Žiūriu pro virtuvės langą ir sakau:
       – Žiūrėk, Ona su Vytautu ateina. Svečių turėsime.
       – Mesk iš galvos! Kažkokie niekai. Turbūt perkaitai.