tekstai.lt

Tomas Rekys. Amerika (3)

 

alt
alt
      Tęsinys. Pradžia 2008 m., Nr. 2

 
Trys išeivijos bangos
 

Čikaga garsėja lietuvių gausa, nors kur jų nėra. Vis dėlto šiame mieste jų daugiausia – sovietiniais laikais girdėjau teigiant, kad Čikagoje daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste. Čikaga juokais net buvo vadinama Lietuvos sostine. Tai iš tiesų Lietuvos emigrantų centras Amerikoje. Kadangi Čikagoje sutelkta daug pramonės įmonių ir mokslo įstaigų, į ją patogu emigruoti tikintis gauti juodo darbo, o jaunimui – studijuoti.

Pokario imigrantai lietuviai vadinami dipukais. Terminas kilęs iš angliškų žodžių samplaikos: displaced persons – perkeltieji asmenys. Bet lietuviai JAV kūrėsi ir anksčiau. Ypač daug jų čia atvyko XIX a. pab.–XX a. pr. Tuomet į Ameriką daugiausia plūdo varguomenė, rasdavo joje prieglobstį ir įvairūs kriminalai. Tuos ankstesniuosius lietuvius dipukai praminė (gal ir jie patys save taip vadino) – grynuoliais. Na palyginti su pokario dģpais (amerikinė tendencija viską trumpinti), tie pirmieji emigrantai dabar iš tikrųjų yra kaip ir gryni amerikiečiai.

Tarpusavy šios dvi išeivijos bangos nesugyveno. Greičiausiai dėl skirtingų luomų. Išties, kas gali būti bendra tarp buvusio kaimo vargetos ir dvarininko, tarp paprasto darbininko ir Kauno inteligento. Nors yra ir bendrumo: visi yra tik buvę lietuviai, o dabar jau visi – tik amerikiečiai... Kaip reikalai klostysis toliau – kita kalba. Vienas svarbiausių išeivių sėkmės veiksnių, be abejo, buvo ir yra anglų kalbos mokėjimas. Tai žmogui teikia nepalyginamai daugiau galimybių.

Bet kartu tai ir svarbiausia išeivijos nutautėjimo priežastis. Čia net neverta kalbėti apie žmogaus pasirinkimą, apie jo tautinį sąmoningumą, laisvą valią. Dažniausiai perėjimas prie anglų kalbos yra tiesiog išgyvenimo klausimas. Tipiška situacija, kai abu tėvai dirba fabrikuose iki išnaktų, o vaikai leidžia laiką mokyklose, kur, suprantama, lietuviškai jų niekas nemoko. Grįžę namo, tėvai vaikus randa jau besirengiančius gulti – kada čia su jais bepasikalbėsi lietuviškai? Ir patys tėvai, suinteresuoti geresne vaikų ateitimi, skatina juos ir domisi, kaip mano atžalai sekasi kalbėti angliškai. Juk imlūs vaikai tėvelius džiugina savo žiniomis.

Todėl bent šiuo metu surasti tų grynuolių palikuonį, kalbantį lietuviškai, – didelė retenybė. Šiaip jie gerai ir taisyklingai ištaria savo tėvų pavardę, taip paliudydami savo tikrai lietuvišką kilmę, bet tuo jų lietuviškumas ir baigiasi. Daugiau protėvių kalba – nė žodžio. Mokyklos direktorius, kuriam pristačiau savo vaikų dokumentus, be protėvių pavardės, dar žinojo ir vieno miesto pavadinimą, tėvų gimtinę – Kaunas! Žinojo ir vieną keiksmažodį – rupūžė, tik buvo pamiršęs jo reikšmę. Susirūpinęs pasiteiravo, ar ne per riebus keiksmas?.. Ne, nuraminau, tai tokia varlė (kaip „rupūžė“ angliškai, nė pats nežinojau). Rupūžė yra kaip ir varlė, tik bjauresnė, šlykštesnė, nors naudinga daržams! – aiškinau jam kaip įmanydamas. Tuomet jis man pasakė, kaip rupūžė vadinasi angliškai – toad (taigi, ir mano anglų kalbos patirtis čia tvirtėja diena iš dienos). Iš tikrųjų labai neutralus, nepiktas keiksmažodis, – sutiko mokyklos direktorius. Dar jam paaiškinau, kad Lietuvoje jis nėra populiarus, nes nublanko prieš rusiškuosius kalbos „perlus“, bet direktorius šitą visuotinį reiškinį žinojo. Tik patikino mane, kad ir amerikietiški keiksmai už rusiškuosius ne menkesni.

Amerikiečių su senomis lietuviškomis šaknimis man teko sutikti daugybę kartų. Tokia buvo darbų specifika: daug važinėdavau po visą Čikagos rajoną, kas dieną vis nauji žmonės, laikinos pažintys. Žinoma, žmogaus kilmė čia nieko nereiškia, juk visi amerikiečiai iš kažkur atvykę. Kas iš Italijos, kas iš Prancūzijos, iš Airijos, Kinijos, Afrikos... Na, o Lietuva amerikiečiams, tegul ir tų grynuolių atžaloms, dažniausiai tėra tik terra incognita. Gal kaip mums kokia Nigerija. Ta Lietuva, reikia manyti, yra Europoje, bet koks skirtumas! Absoliuti amerikiečių dauguma geografiją teišmano labai apytikriai (mokyklose vietoj jos dominuoja JAV istorija). Bet visiems aišku, pavyzdžiui, kurioje pusėje yra Kalifornija. Tai privalo žinoti lėktuvų pilotai, ir to užtenka.

Kai kurie amerikiečiai giriasi turintys net kelių tautybių šaknis. Tėvas kilo iš vokiečio ir prancūzės, motina – iš airės ir italo... Arba dar egzotiškiau – negro, kino ir meksikiečio darinys... Tad kur čia visus supaisysi, kas iš kur kilęs ir kokia ten savo kalba kadaise kalbėjęs? Tam tiesiog nebelieka laiko, nei yra koks poreikis žinoti. Juk vyksta priešingas procesas – į visą pasaulį kartu su amerikietišku kapitalu eksportuojama ir jų kalba. Ir visas pasaulis žino – turi žinoti, kurioje pusėje ta Amerika. Bet jei susipainiojai paklaustas, tiesiog iškelk pirštą aukštyn! – ir nesuklysi iš principo.

Vienu metu lietuvybę palaikyti ėmėsi sąmoningesnio luomo dipukai. Ir mums susidaro įspūdis, kad lietuvybė čia tviskėte tviska. Kai pasakiau namiškiams Lietuvoje, kad štai vaikai jau eina į mokyklą, manęs su viltimi paklausė: į lietuvių?.. Kaip paaiškinti, kad kai kur pasitaikančios parapijinės lietuviškos klasės (kažkodėl vadinamos mokyklomis) tėra savaitgalio darželinukų arba vyresniems fakultatyviniu lygiu egzistuojantys užsiėmimai. Jokio išsilavinimo lietuvių kalba čia negaunama.

Tačiau ir tokios, fakultatyvinės, pastangos pagirtinos, tik kad labai jau minoriškai jos atrodo. Bandžiau tuo domėtis interneto išeivijos puslapiuose ir iš karto suvokiau esmę. Visur euforiškai rašoma apie tautišką veiklą, bet nėra jokios konkrečios informacijos, jokių skaičių. Nebent tie skaičiai išauga iki šimtų (tokie susidaro pateikiant daugelio metų veiklos ataskaitas), bet veikla niekada neįvertinama procentais. Nes nėra prasmės, kadangi Amerikos mastu tokie duomenys būtų nuliniai. Bet, žvelgiant iš Lietuvos, susidaro visiškai kitoks, neadekvatus vaizdas. Užtai ir susilaukiu iš savo gminaičių įdomių klausimų: apie išsilavinimą Amerikoje lietuvių kalba...

Šiuo atveju, deja, tinka sakyti: apie mirusius arba gerai, arba nieko. Juk tūkstančiams mūsų dipukų atžaloms tas lietuviškumas, kaip populiariai sakoma, dzin!.. Kone kiekvienas dipukas apsikabinėjęs savo namų sienas lietuviškais paveiksliukais bei suvenyrais, pasipuošęs tautinėmis vėliavėlėmis, greta visuomet ir amerikietiška vėliava, bet ar tai įstatymu reglamentuota – nepasidomėjau), tačiau jų vaikams visos tos relikvijos yra tik senolių kaprizas, į kurį jie, būdami kultūringi, žvelgia atlaidžiai ir supratingai.

Teko pabendrauti ir su tokiais jaunuoliais. Sveikinasi jau tik amerikietiškai, žaismingu Hello arba Hi (Lietuvos mokyklose išmoktos tirados How do you do? čia iš viso neteko girdėti – amerikiečiams ji atimtų per daug brangaus laiko). Sugėdinti senų tėvų, žiūrėk, bando ir lietuviškai išstenėti: liaa-ba dėna!.. Ar taip? – pasitikslina angliškai ir tuoj pat smagiai pasijuokia iš savo naujos patirties, kaip tai būdinga amerikiečiams. Aišku, pasitaiko ir antrosios kartos atstovų, dar mokančių lietuviškai, bet yra ir tokių, kurie nemoka nei to „liabas“. Na, ir apie juos mes tikrai – kaip apie mirusius. Jokios statistikos apie nutautėjusius dipukus neradau.

Dar atkreipiau dėmesį, kad iš dipukų atžalų, kad ir visai gražiai kalbančių lietuviškai, absoliuti dauguma nėra buvę Lietuvoje, nei galvoja ten kada lankytis. Juk gimę Amerikoje, čia visi artimieji, giminės ir draugai, – ką gi toje Lietuvoje pametė? Tik nesuprantama, kam jiems apskritai ta lietuvių kalba? Verčiau jau mokytųsi kokios nors čia populiarios lenkų ar ispanų kalbos (tai JAV ateitis, jei tikėtume neoficialiomis prognozėmis). Bet jeigu vis randasi dar ir tokių, kurie vaikaičius leidžia šeštadieniais mokytis lietuviškai, tai jie tikrai verti pagyrimo ar gal net Prezidento ordino.

Su dipukais daugiausia man teko susipažinti per bažnyčią. Ją lankydavau (nelabai čia kur kitur ir nuslinksi), kol pastoviau įsitaisiau gyventi ir dirbti. Tada ir bažnyčios lankymai baigėsi. Čia vyrauja nuomonė, kad emigrantams iš pradžių sunku rasti laiko bažnyčiai, bet vėliau, jiems prasigyvenus, prisitaikius prie amerikietiško gyvenimo, to laiko kažkaip turi atsirasti. Tačiau patyriau, jog visos bažnyčios čia turi tik vieną skundą – parapijiečių mažėja! Kodėl – žinau iš asmeninės patirties: žmonės vis labiau įsikinko į darbus... Kol buvau naujas atvykėlis, kol dar nedirbau, lankiau bažnyčią ir aš. Tai, aišku, dar priklauso ir nuo atstumo. Šiuo metu man artimiausia lietuviška bažnyčia – už 40 mylių. Tad ją matau tik Velykų ar kokia kita panašia proga, ir jei tą dieną dirbu, privalau boso prašyti, kad leistų šiek tiek į darbą pavėluoti. Visada maloniai leidžia. Jei neleistų, tai ir neičiau. Prieš vėją nepapūsi.

Dabartinė trečioji emigrantų banga įvardijama ekonominiais bėgliais arba „tarybukais“. Pačius pirmuosius išeiviai su viltimi traktavo kaip bėglius iš sovietinio pragaro – gal jie draugai ir bendraminčiai? Deja, pasirodė, kaip tik tarp jų buvo gausu kriminalinių padugnių, apgaudinėjusių tuos dipukus, išviliojusių pinigų ir pan. Tai buvo patys pirmieji, drąsiausieji, smarkiausieji. Po jų į JAV atvyko lėtesni, romesni, nuoširdūs ir dažniausiai labai darbštūs lietuvaičiai. Į juos dipukai žvelgė jau atsargiau, nors be reikalo.

Tiesa, dar vėliau paaiškėjo, kad tuos paskutinius bėglius galima vertinti ir kaip tautos išdavikus, nes, užuot kurdami naują Lietuvą (arba šerdami jos naują valdžią), jie rinkosi savanaudiškos egzistencijos kelią užsieniuose. Kad ir kaip ten būtų, jie išvyko dėl aiškaus ekonominio motyvo. Vis dėlto, kadangi pagal mūsų naują ideologiją turtas ir jo įsigijimas tapo žmogaus aukščiausia būties ir moralės vertybe, išdaviko sąvoka tapo nepriimtina ir buvo nutylima (juk žmogus palieka Tėvynę dėl pinigų, dėl kapitalo, tai jau šis tas!). Emigrantų niekam nesinori vadinti išdavikais, nes tai primintų sovietinę ideologiją. Kaip tik taip būdavo vadinami visi, pasprukę iš sovietinio rojaus.

 
 
Marketo parkas
 

Savotiškai simboliška ir gal net lemtinga buvo tai, kad mūsų pirmasis apsistojimas pasirodė esąs visai šalia įžymios Čikagos lietuviams vietos. Gyvenome netoli garsaus Marketo (Marquette) parko, buvusios svarbios pokario lietuvių teritorijos, nes ten sukosi reikšmingas parapijinis gyvenimas. Tad mums ir teko pirmiausia susipažinti su garbinga bei reikšminga Lietuvos dalelės praeitimi.

Dipukai su lietuviams būdingu darbštumu bei įsitikinimu, kad gyvens amžinai, savo aplinkoje statėsi tikrai įspūdingus mūrus: didelę bažnyčią ir ligoninę. Ir dar tame pat parke paminklą Dariaus ir Girėno skrydžiui atminti. Deja, dar esant gyvai pirmajai kartai, visa tai lietuviams teko ir palikti. Šiuo metu Marketo parko bažnyčią sekmadieniais aplanko tik uoliausiai prie jos prisirišę Čikagos lietuviai, atvykstantys net iš Lemonto, visa kita palikta naujiems gyventojams – gausiai įsikuriantiems negrams, kurie čia vadinami juodukais. Mat lietuviškas žodis „negras“ skamba taip pat kaip ir angliškas, jį atpažinę juodaodžiai labai įsižeidžia ir užpyksta. Šis žodis dėl Amerikos istorijos bei ilgamečių tradicijų yra tapęs „vergo“ sinonimu, o juodukai dabar yra laisvi žmonės. Tik ištark jų akivaizdoje žodį „negras“ ir gausi jei ne kulką į kaktą ar peilį į šoną, tai bent jau kumščiu į dantis – užtikrintai. Vis dėlto savo lietuviškame tekste renkuosi mums įprastą sąvoką. Nes mums žodis „negras“ pirmiausia turi rasinę juodaodžio afrikiečio, o ne socialinę vergo reikšmę.

Marketo parko negrai Lietuvos istorija ypač domėjosi prie Dariaus ir Girėno paminklo. Po kiek laiko tas paminklas taip aptriušo, kad lietuviams pasidarė nesmagu ir jie kreipėsi į miesto valdžią paramos. Laimei, jie buvo išklausyti. Valdžia parką sutvarkė, vietos gyventojams kažkokiu būdu išaiškino amerikietišką to paminklo reikšmę. Neva jame pavaizduoti amerikiečiai lietuviškais vardais, kurie savo skrydžiu išgarsino Ameriką. Ir galbūt kaip tik ši aplinkybė vertė naujuosius Marketo parko gyventojus laikytis tvarkos, saugoti aplinką. Kai mes jau įsikūrėme Čikagoje, tame parke, ypač savaitgaliais, matydavome daug sportuojančio jaunimo, vaikštinėjančių šeimų su vaikais. Girdėjau, kad vėliau tie naujieji Marketo parko gyventojai kažkur netoliese atsidarė ir savo bažnyčią.

O lietuviai vis dar išlaikė savo bažnyčią. Tiksliau – dvi. Viena buvo katalikų: didelė, įspūdinga, su aukštais bokštais ir labai ilgu Šv. Marijos pavadinimu, nes minimi visi jos titulai. Kita bažnyčia – liuteronų – visiškai nežymi, nežinodamas jos ir nerasi, net nepastebėsi. Tik pavadinimas protestantišku stiliumi konkretesnis, toks pasaulietiškas: „Tėviškės bažnyčia“.

Sekmadieniais po bažnytinių pamaldų Marketo parke dipukams būdavo labai patogu išsiskleisti pavėsines piknikui. Kalbos, dainos, nevengta ir išgėrimų. Nors ir aukšto luomo, bet susidūrė su tomis pačiomis problemomis kaip ir naujieji „tarybukai“. Amerikoje viešai gerti negalima. Namie sėdėk ir gerk, bet ne gamtoje. Be to, kai kurie ir padaugindavo. Tačiau po keleto skandalų su policija aprimo. Aprimti privertė ir amerikietiškas gyvenimo būdas: nė nemėgink kitą dieną pasirodyti darbe su kvapeliu ar pavargęs. Kita vertus, ir tarp savųjų reikia atrodyti solidžiai. Vienas senukas, pats iš savęs pasijuokdamas, man pasakojo, kaip jie sekmadieniais būtinai pasipuošdavo dar iš Europos atsivežtais kostiumais. Bet paklausti, kur dirba, arba pameluos, arba būtinai angliškai suraitys kokį įmantrų pavadinimą, kuris dažnai tereiškia sargo ar valytojo pareigas. Tai iš tiesų kartais skamba solidžiai. Pavyzdžiui, budėtojas ar tiesiog koks sargas čia vadinasi security officer. Pažodžiui: saugumo karininkas. Įspūdinga.

Daugiausia Amerikoje vargo meno ir kultūros žmonės. Norėdami save kaip nors išreikšti, jie rašė, kūrė. Todėl gyveno skurde, daugelis nykiai ir nusibaigė. Bet visa, ką jie sukūrė, buvo žinoma tik vietinių dipukų aplinkoje. Tai toli gražu ne Lietuva, ir ne taip jau įdomu čionykščiams, visiems laikams įsikūrusiems šioje dolerio kulto šalyje. O Lietuva per visus tuos okupacijos metus išaugo ir be išeivių kūrybos pažinimo, išskyrus, aišku, kultūrinį elitą. Taigi jei Dievas ir davė kažkam talentą, jis buvo bandomas realizuoti, tačiau, vaizdžiai pasakius, kūryba liko gulėti stalčiuose, arba Lietuvą pasiekė, kai jau buvo neaktuali. Ir šį būties tragizmą savimi patyrė beveik visi kūrybos dipukai, išskyrus vieną kitą legendą, kuri save susikūrė dar iki emigracijos į Vakarus. Dabar Lietuvoje jų kūryba prieinama, tik kam ji rūpi? Nebent literatūros ir istorijos studentams, nes visą jos reikšmę prarijo laikas.

Apie Marketo parko aplinkos istoriją man daug pasakojo viena senutė, iki paskutinio atodūsio išsilaikiusi tame rajone (dabar jau mirusi). Senutė turėjo kuklų namelį, įsispraudusį į kitų panašių namų virtinę. Kitame jos namo gale buvo šioks toks kiemelis, ir ji niekaip negalėjo atprasti nuo vietiniams nesuprantamo triūso: auginti sau kokią daržovę – pomidorą, svogūną, morką. Taip ji nešė savo kryžių iki galo, ir tai tikrai buvo kryžius, nes negrų vaikai naktį, sulipę per tvorą, nugrauždavo vos sužaliavusius jos sodinių daigelius.

Anot tos senutės, iš Marketo parko pirmieji ėmė trauktis garsiausiai apie lietuvišką vienybę šaukę vadukai, tuo nemažai suglumindami likusiuosius. Greitai ir visi kiti pajuto tikrąsias šio pasaulio vertybes – reikia gyventi saugiai, patogiai, turtingai! Ir ėmė dairytis finansiškai perspektyvesnės vietos. Namų kainos Marketo parke grėsmingai krito. Bendruomenės suirimas, dalies lietuvių išsikėlimas spartino ir negrų invaziją. Tad per gana trumpą laiką mažoji Marketo parko Lietuvėlė sunyko. Daugelis nusikėlė į Čikagos priemiestį Lemontą, kur tuo metu driekėsi vieni laukai, bet užtat buvo šventa ramybė ir didesnės garantijos prireikus namą parduoti brangiau. Ten ir dabar yra lietuvybės centras, nors tada daug lietuvių išsisklaidė ir po visą Čikagą ar jos priemiesčius.

Visgi Marketo parkas neliko visiškai apleistas. Jį gaivinti bando kaip tik naujieji „tarybukai“. Gal dėl strategiškai patogios vietos: kuo arčiau Dauntauno, tuo pigesnis pragyvenimas (to nepasakytume apie patį Dauntauną: ten jau kaip iš peklos į rojų įžengus – viskas iš karto kelis kartus brangiau, kaip ir turi būti centre). Taigi Marketo parke atsidarė porą naujų maisto parduotuvėlių, gana aktyviai lankoma bažnyčia, prie pat parko esantis vienas daugiabutis namas nuomojamas daugiausia naujiems lietuviams. Ir netgi yra viena kukli lietuviška kavinė. Tikrai Lietuva – didvyrius gimdanti žemė!

Bet darbo dienomis, ypač vakarais, tame Marketo parko rajone pavojinga. Kaip tik ten žuvo mano pažįstamo, taip pat naujojo emigranto, draugas. Jį negrai užmušė už tai, kad vaikštinėjo, kaip sakoma, netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku (vėlai naktį grįžo iš darbo). Ir tas atvejis ne vienintelis.

Kartą ir aš ten užtrukau iki vakaro, ir jau iš visų pašalių mačiau beišlendančius gengus (taip vadinamos gaujos), girdėjosi rėkavimai, šauksmai, grėsmingi švilpimai. Įsivaizduoju, kaip nejauku ten mūsų pasišventėliams – lietuviško maisto tiekėjams. Štai ne per seniausias įvykis iš jų gyvenimo: į parduotuvėlę įžengė negras, išsitraukė pistoletą ir pareikalavo pinigų. Tie ir paklojo, kiek turėjo. Po to atsitikimo virš parduotuvės lauko durų buvo įrengta videokamera, o durys – rakinamos. Klientui tenka iš lauko nuspausti skambutį – pardavėjas ekrane pasižiūri, kad tai ne negras, tada įleidžia į vidų...

Tačiau nemanau, kad su tuo skambučiu jie ilgai trauks. Geriausiu atveju iki pirmos kokio advokato ar policininko pastabos. Su diskriminacija čia nejuokaujama, ir bausmės už tai solidžios. Bet tai nėra padėtis be išeities. Samdyk prie prekystalio policininką ir mokėk jam algą. Jei neišgali, tai tokio biznio ir nepradėk. Čia daug priklauso nuo to, kokiame rajone gyveni ir dirbi. Marketo parko rajonas – vienas iš pačių pigiausių. Ten lengva įsikurti, bet sunkiau išsilaikyti. O priežastys visiems gerai žinomos...

 
 
Cicero rajonas
 

Panašiai išeivių gyvenimas klostėsi ir kitame lietuvių centre Cicero rajone (tariama – Sģsero). Jis ne toks žymus kaip Marketo parkas, bet ten iki šiol išliko lietuvių būrelis. Tik jie savo lietuvišką didelę tvirto mūro ir nuostabių vitražų bažnyčią jau turi užleisti meksikiečiams. Nes šių aplinkui gyvena tiek daug, kad per savo pamaldas jie tiesiog netelpa bažnyčioje, griūva laukan pro duris. Atitinkamai meksikiečiai daugino savo mišių skaičių sekmadieniais tiek, kad lietuviams valandų beveik nebeliko.

Pasitaikius progai, pasidomėjau meksikietiškomis mišiomis, kažkaip įsispraudžiau į vidų. Ir man labai patiko. Jiems svetima mūsų europietiškos klasikos kultūra, vietoj vargonų jie skambino gitaromis, tačiau melodija man pasirodė nemažiau dvasinga. Įspūdingai atrodė ir tas žmonių susikimšimas, – tarsi bažnyčios viduje vyktų kažin koks pasaulio stebuklas. Visi su šeimomis, su vaikais ant rankų, pečių, taip pat daug jaunimo.

O per lietuvių pamaldas bažnyčioje tvyro rimtis ir tyla. Tautiečių į pamaldas susirenka tik tiek, kad didelės bažnyčios viduje gali gėrėtis išties meniška tuštuma... Prieš pat mišias galima laisvai pasivaikščioti, pasidairyti į gražius vitražus. Greta bažnyčios dar stovi didelis mūrinis parapijos pastatas, kažkada skirtas ir lietuviškai mokyklai. Jis irgi tuščias, apleistas.

Lietuviška veikla šioje bažnyčioje pagyvėjo tik iškilus klausimui dėl mišių laiko. Vietos kunigams tiesiog pagailo meksikiečių, kad šie turi su mažais vaikais sekmadienį anksti keltis, o tiems, kuriems tenka ateiti vėliau, diena jau būna pernelyg įsibėgėjusi. Tuo metu lietuviai, kaip bažnyčios šeimininkai, naudojosi geriausiu ryto laiku. Tad ir buvo nuspręsta lietuviškas pamaldas kur nors pastumti: į ankstyvą rytmetį arba kone į popietę.

Tačiau juk lietuviai be kovos nepasiduoda. Ir per Čikagos televizijos lietuvišką kanalą (turi valandą eterio per savaitę) imtasi raginti siekti teisybės – susieikime, susirinkime visi lietuviai sekmadienį į Cicero bažnyčią, pasirodykime vyskupui ir komisijai, kiek mūsų daug!

Po šių raginimų lietuvių išties prisirinko daugokai, parapijos namų salėje gausiai liejosi kava ir aidėjo reikšmingi pokalbiai apie tautinę vienybę, apie tai, kaip apmaudu kažkokiems meksikonams (taip čia vadinami meksikiečiai) užleisti taip puoselėtus savo maldos namus. Vis dėlto būdami ne vien lietuviai, bet ir krikščionys, turėjome nusileisti. Bažnyčios lankymo valandas teko pakoreguoti. Taigi kol kas pakeistas tik mišių laikas, bet aiški ir ateities perspektyva. Katalikų turtas priklauso arkivyskupijai, o ji bažnyčios reikalų tautiniu aspektu nesprendžia. Kas jai tie lietuviai, ir kur jie pagaliau yra?

Pokario lietuviai nesuprato, neįvertino vieno svarbaus amerikietiško gyvenimo faktoriaus – žmonių migracijos. Šiandien čia vienos bendruomenės rajonas, rytoj jis gali staiga pasipildyti kokiais šimtais, tūkstančiais ir dar daugiau kokių nors negrų ar meksikiečių. Čia neįsikursi visam laikui. Gal todėl Amerikoje dominuoja lengvo stiliaus pastatai, greitomis padaromi iš pigių, dažnai tik medinių ar plastiko medžiagų. Niekas čia neplanuoja gyventi amžinai. Išskyrus, aišku, lietuvius. Jie tikėjosi atsirėžti gabalą Amerikos ir paversti ją Lietuva. Pradžioje lietuviai buvo įsitvirtinę kaip namie ir vedė stiprią agitaciją, kad reikia visiems laikytis, gyventi įsikibus vienas kito. Iš principo tokia politika galima, kai kurių tautybių žmonės iš tikrųjų sugeba vienoje vietoje išsilaikyti ilgiau, sėkmingai laikėsi ir pirmieji lietuviai. Tačiau jau jų vaikai gyvenimo vietą buvo priversti rinktis pagal specialybę, pagal gaunamus darbus. Atstumai Amerikoje toli gražu ne lietuviški. Vis dėlto dipukai, galima sakyti, savo atgyveno, ir gana sėkmingai. Bažnyčias, ligonines pastatė, pėdsaką paliko. Bet svarbiausia, vaikus į gyvenimą išleido. O gyvenimas – tai juk Amerika...

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)