tekstai.lt

Rašymo meno optimistai. 2007-ųjų knygos. Valdemaras Kukulas

alt
alt
      „Metų“ redakcija pakvietė aptarti pernai išleistas knygas. Svarstymams pasiūlėme keletą klausimų:

1. Kokias praėjusių metų knygas išskirtumėte kaip labiausiai pavykusias, meniškai brandžias? Kokį likimą joms prognozuotumėt?

2. Koks pernykštės prozos, poezijos, dramos balansas? Kam ir kodėl atiduotumėt pirmenybę?

3. Kaip vertinate naujas literatūros pajėgas – poetus, prozininkus? Kurias jų knygas įsidėmėjote?

4. 2007-ųjų literatūros kritika – gyvybinga ar apmirusi? Ko reiktų jai atnaujinti?

5. Kaip vertinate literatūrinę spaudą? Ar ji padeda kurstyti literatūrinio gyvenimo ugnį?



Valdemaras Kukulas

 

 

1. Trečiame „Metų“ numeryje perskaičiau trumputį R. Sadausko eseistikos fragmentą, ir, regis, ten viskas pasakyta, daugiau man burnos aušinti nereikia. Štai tas fragmentas: „Vienas po kito iš šio pasaulio išeina rašytojai, kurie sudarė mūsų literatūros gyvuonį. Tiesiog jauste jauti, kaip tas gyvuonis silpsta, literatūra nepaliaujamai liegsta.“ Nevardysiu čia pavardžių, kurių šiandien literatūrinėje apyvartoje jau nėra, tepasakysiu tik tiek, kad iš 72 praėjusiais metais išleistų knygų bibliografijos lapų ant savojo teišsirašiau aštuoniolika pavardžių. Kadangi esu klausiamas ne kaip kritikas, bet kaip asmuo, galiu pasakyti, kad šis skurdus sąrašas dar dviem trečdaliais sumažėja. Ir negelbsti čia niekas. Daugiausia abejonių kelia perkamiausių knygų sąrašai knygynuose ir skaitomiausių knygų dešimtukai, kuriuos skelbia M. Mažvydo biblioteka ir LRT. Pažiūrėkime LATGA-A biuletenį ir įsitikinsime, ką šiandien labiausiai skaito lietuviai. Žurnalas „Knygų aidai“ visą šių metų pirmą numerį paskyrė nominuotoms, populiariausioms anų metų knygoms, ir ką gi – net dviejose nominacijose pelniusi „laurus“, R. Šerelytė susilaukia dviejų gana nuosaikių, jei ne atvirai kritiškų, recenzijų. Kritikų bei platintojų nuomonės skiriasi, ir įtariu – kuo toliau, tuo labiau viena nuo kitos tols. Taip yra visame pasaulyje, nes kapitalizmas, kad ir kaip žiūrėtume, labai apsukriai manipuliuoja žmogaus sąmone: kuo žmogus bukesnis, tuo lengviau jį valdyti. Reklama priklauso verslo industrijai, vadinasi, ji turi tarnauti verslui ir bukinti žmogų. Nemaniau, kad Lietuvą šitai taip greit pasieks. Įsivaizdavau, kad tam prireiks bent jau dvidešimties metų. Pasirodo, pinigai greitesni ir už skvarbiausią mintį. Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad pasirodė A. Jakučiūno „Tėvynė“, D. Jazukevičiūtės „Anarchistės išpažintis“, D. Kajoko „Kazašas“ (ypač), H. A. Čigriejaus apsakymai, G. Bleizgio, A. Mikutos, V. Rudžiansko (gal dėl to, kad ankstesniu rinkiniu buvau nusivylęs) eilėraščių rinkiniai. Bet apskritai liūdna: iš kelių šimtų bibliografinių pozicijų atmintyje išlieka vienetai. Ar tik nebus taip, kad metai, kuriuos dabar džiaugsmingai gyvename ir švenčiame, ilgainiui bus išbraukti iš kultūros, literatūros istorijos? Ne tik su visais grafomanais, kurių visada netrūko, bet ir su visais jos klasikais? Gyvename epochoje be idėjų ir idealų, tad kas gi kitas maitina kultūrą?

 

2. Kaip ir visais laikais, net ir visų prakeiktu sovietmečiu, poezija lieka stipriausia, autentiškiausia ir net sociologiškai iškalbingiausia. Priežastis netiesiogiai jau lyg ir nusakiau: šiandien nėra tikrovės (ne tik socialinės, bet ir dvasinės), kuri maitintų, stimuliuotų prozą, todėl proza taip lengvai virsta eseistika, o joje jau kaip poezijoje gali tvarkytis su savo didybės ir nevisavertiškumo kompleksais; beje, niekaip nesuprantu, kodėl tokią prozą skaitytojai „iškelia“ į dešimtukų viršūnes? Tačiau poezija, bent jau klasikinė (dėl postpostmodernizmo – kiek tai poezija, kiek ne – spręsime jau ne mes, o mūsų vaikaičiai), visada kuria antrinę tikrovę, ji yra savotiška religija, žmogui siūlanti pasaulį, kurio jis nepatirs nei buityje, bei kasdienėje būtyje. Ir todėl žmonės, turintys „antrąjį mąstymo matmenį“, kreipiasi būtent į poeziją, ir todėl poezijos skaitytojų niekada nebuvo ir nebus daug. Nes poezijos skaitymas – tai mąstymas mažiausiai trimis lygmenimis. Šiandieninė konjunktūra formuoja, per jėgą bruka vienaplanį, plokščią mąstymą, ir ar mes kalti, jei taip mąstydami žmonės jaučiasi laimingi. O visa kita... Viskas į temą. D. Jazukevičiūtės romano tikrovė yra poetinė ir tik – poetinė tikrovė (jau vien į intonaciją įsiklausykite). A. Jakučiūno romane vyrauja mąstymo ir savistabos tikrovė. Tikros tikrovės ten nė ženklo. Lygiai tas pats ir dramaturgijoje, bet čia reikia pasakyti „nuostabą į šalį“: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla vėl ėmėsi leisti pjeses, kurios nėra ir niekad nebus paklausios, todėl jų kratėsi net anuometinė „Vaga“. Jei reiktų rinktis iš G. Grajausko ir M. Valiuko pjesių knygų, rinkčiausi antrojo rinktinę. Fantasmagorija, psichodelika, bet įdomu. G. Grajauską papjauna bandymas būti rimtam (užtat tokia patraukli niekam neįpareigojanti pirmoji jo knygos pjesė).

 

3. Dar toli iki pirmosios knygos įsidėmėjau A. Kaziliūnaitės pavardę. Ir štai dabar turiu jos „Pirmąją lietuvišką knygą“. Iškart pasakau, kad ne tokios jos knygos tikėjausi, bet taip pat žinau, kad ji jau šiuo metu gali išleisti penkias skirtingas pirmąsias knygas (vėliau „Nemune“ perskaičiau, kad taip ir yra: tiek pirmųjų knygų ji išties turi). Tad šią knygą vertinčiau gal labiau kaip duoklę konjunktūrai, postmodernizmui ir laukčiau kitų jos amžinai pirmųjų knygų. Nenutolstant nuo temos: labai laukiu G. Kazlauskaitės eilėraščių rinkinio. Ten, mano galva, turėtų būti nepriekaištingai suderintas intelektas ir temperamento šėlas. O šiaip... Reikėtų, jei būtų laiko, rašyti didelį straipsnį apie tai, kaip kinta šiandien grafomanijos sąvoka, jos turinys, kaip sunku šiandien atpažinti tylų talentą tarp triukšmaujančių grafomanų, kurie savo estetines programas juk taip pat turi teisę skelbti... Bendras rašančiųjų lygis yra aukštas, bet nebėra poetų. Liūdnai parafrazuoju D. Kajoką, kuris už šią įžvalgą savo jau atsiėmė, tad gal tuo pačiu skuduru nebeteks man?

 

4. Literatūros kritikos atsinaujinimui reikėtų naujų kritikų, bet supraskime – kol žmogus jaunas ir jis tik mokosi tyrinėjimų metodologijų, jis tas metodologijas ir demonstruos. Literatūrinė spauda šiandien pilna aprašomųjų, analizuojančių, anotuojančių recenzijų, bet kol kritikas nepasijus lygiavertis literatūros proceso dalyvis, jis nedrįs remtis s a v o nuomone, jis ramstysis studijų metų autoritetais, liūdnai blaškysis tarp išmoktų metodologijų. Tad svarbiausia – pasitikėjimas savimi. O to suteikia tik patirtis. Kai einama be ramentų, savo kojomis. Dabar to neturime. Neturime V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus, dar turime V. Daujotytę, J. Sprindytę, bet ir jas jau revizuoja postmodernistai. Jei pastarieji šią kovą laimės, mes turėsime aprašomąją, interpretuojančią kritiką, kur į vieną gretą stos K. Morkūnas ir Maironis. Ir dar vienas dalykas – kritikui kaip ir kūrėjui reikalingas temperamentas. Nekalbu apie gyvenimą (skaitykite V. Kubiliaus „Dienoraščius“), kalbu apie stilių. Paimkite mažiausią V. Daujotytės, V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus teksto gabalėlį ir jo su niekuo nesumaišysite. Nes tai rašė asmenybės, turinčios savo mąstymą, kalbėjimą. O dabar suplakite šimtą jaunų merginų pastraipų ir pabandykite atspėti: kas tai? Kieno tai? Nors garantuoju, kad jos pačios atskirtų, kur ir ką rašė G. Bachelard’as, kur ir ką – M. Bachtinas ir t. t. Bet joms pačioms stiliaus – svarbiausiosios asmenybės žymės – nereikia. Na, nereikia, ir tegu...

 

5. Ne pirmą kartą sakau: literatūrinės periodikos šiandien pas mus per daug. Prieš kaimynus didžiuojamės, kad išlaikėme tokį savaitraščių skaičių, bet užmirštame, kad nebėra kas į juos rašo. Visą kultūrinę spaudą „prirašo“ tie patys žmonės, ir jei jie iš to galėtų išgyventi, bala nematė. Bet jie dar turi ir duoną užsidirbti. Būtent šitai – „Tyto alba“ ir „Respublika“ – į kapus nuvarė R. Gavelį. Įtariu, kad ir daugiau ką. Reikėtų peržiūrėti honorarų politiką (juk Paryžiuje žmonės iš kūrybos gyvena), bet tai, žinoma, ne kūrybinių sąjungų reikalas. Kol valstybei vadovaus šiandieninio mentaliteto asmenys (atrodo, kad kitą kadenciją bus dar smagiau), nieko gero laukti neverta. Kol kas džiaugiuosi tik tuo, kad kultūrinė spauda išsidiferencijavo. Vieni skirti vieniems. Kiti – kitiems. Tik iki šiol nesuprantu, kam skirtas „Literatūra ir menas“.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)