alt

      „Metų“ redakcija pakvietė aptarti pernai išleistas knygas. Svarstymams pasiūlėme keletą klausimų:

1. Kokias praėjusių metų knygas išskirtumėte kaip labiausiai pavykusias, meniškai brandžias? Kokį likimą joms prognozuotumėt?

2. Koks pernykštės prozos, poezijos, dramos balansas? Kam ir kodėl atiduotumėt pirmenybę?

3. Kaip vertinate naujas literatūros pajėgas – poetus, prozininkus? Kurias jų knygas įsidėmėjote?

4. 2007-ųjų literatūros kritika – gyvybinga ar apmirusi? Ko reiktų jai atnaujinti?

5. Kaip vertinate literatūrinę spaudą? Ar ji padeda kurstyti literatūrinio gyvenimo ugnį?

 

 

Donata Mitaitė
 

Viena smagiausiai praėjusiais metais perskaitytų knygų – Renatos Šerelytės „Krakatukų pievelė“. Ją, „Rubinaičio“ redaktoriaus priversta, atsiverčiau, kai viskas aplinkui atrodė labai nyku, o visi – be galo nesimpatiški. Knyga pasirodė besanti puikus antidepresantas. Paskui draugų ilgai klausinėjau, nuo ko prasideda geros manieros. Teisingai („Reikia sveikintis ir teirautis apie orą. Ir būtinai paklausti, kokia yra egzistencijos prasmė“) niekas neatsakė. Poezijoje, aišku, nebūtina, dažnai net žalinga laikytis gerų manierų, tuo labiau vis klausinėti apie orą, nors kai Julius Keleras savo poezijos rinkinį pavadina „Sniegas, benamis, krentantis“, tikroji poezija prasideda jau nuo knygos viršelio. Humoro jausmas irgi specialiai nedemonstruotinas: į akis krinta tik prigimtinis jo trūkumas.

 

Praėjusiais metais išėjusių poezijos knygų apžvalgą pradėsiu nuo tų, kuriems geros manieros rūpi mažiausiai, tai yra nuo maištininkų, arba, Castoro ir Polluxo akimis vertinant, žvaigždžių. Kai išgirdau, kad jauna poetė išleido eilėraščių rinkinį, pavadintą „Pirmoji lietuviška knyga“, pamaniau, kad jai penkiolika šešiolika metų. Dvidešimt su trupučiu tokiam pavadinimui jau šiek tiek per daug. Bet vertinu akivaizdų autorės žvilgsnio šviežumą, kalbos bei joje slypinčių galimybių jausmą ar nuojautą, drąsą, pagaliau humoro jausmą. Būtent kaip humoro jausmo išraišką suvokiu paskutinį Aušros Kaziliūnaitės knygos skyrių „Priedas Maloniajam skaitytojui – telefonų knyga“, kuriame skaičių virtinės, surašytos strofomis, kartais rimuotomis (sprendžiu pagal paskutinius skaičiukus eilutėse, bet prisipažįstu esanti neatidi), kartais ne. Sąmojingi tų „skaičiukinių“ eilėraščių pavadinimai: „Viskas apie meilę“ arba „Pasakojimas apie burundukus“ ir pan.

      

Sąlygiškai provokatorių, nors kiek kitokių nei A. Kaziliūnaitė, grupei priskirčiau ir Dainių Gintalą, praėjusiais metais išleidusį rinkinį „Boa“, neįtikėtinai juodą, o iš „Literatūroje ir mene“ išspausdinto interviu sužinojau, kad kaip tik juodoji žmogaus pusė D. Gintalą labiausiai ir domina. Ten pat pasakojama, kad poetas planuoja ir nuotraukų ciklą, kur bus užfiksuotos išvietės. Pagalvojau, kad jei bus fotografuojamas ne išviečių turinys, bet, tarkim, kaimų būdelės, ciklas galėtų išeiti visoks: ironiškas, komiškas, lyriškas (sakykim, rūkas ir jame kokia pakrypus būdelė su širdele), natūralistinis ir pan. Nesakyčiau, kad mane labai žavi idėja, bet kodėl gi ne?.. A. Kaziliūnaitės eilėraščiuose daugiau žaismės, D. Gintalo – juodos pasąmonės. Prie šių dviejų knygų šlietųsi Jono Jackevičiaus „Vabalas smegeninėje“, kurį gerai charakterizuoja pats rinkinio pavadinimas, Manto Gimžausko „Šamanas“. Ne vienas šių knygų vaizdas vertė prisiminti seną Irinos Podgajeckajos straipsnį apie prancūzų siurrealistus, kur ji teigė (perpasakoju iš atminties), kad poetas pasakoja istorijas, tarsi sakydamas: taip gyvenime nebūna, su realybe tai neturi nieko bendra, bet aš tai sugalvojau ir galiu jums papasakoti. M. Gimžauską pažymėjo mirtis, galbūt todėl perėjimui prie kitokių poetų pasirenku ne vitališkąją/erotiškąją jo „Antigravitacinę Vorutą“, bet paskutinį knygos eilėraštį „Erare humanum ėst“, kuriame lotyniškas „est“ virsta lietuvišku „ėst“: „vienas kitą ėst“, „big maką ėst“, „teliką ėst“ ir t. t., o paskui – „dvėst“. Turbūt pats A. Gimžausko likimas, ne tik šis ar dar kuris kitas jo tekstas, mane verčia gręžtis ir jo poeziją gręžti į tų poetų pusę, kuriems rūpi ne tik sąmojingas žaidimas, bet esmingesni klausimai. Kartą Josifas Brodskis elegantiškai ir retoriškai pasakė: „Gyvenimas apskritai nelinksmas dalykas. Jūs pastebėjot, kuo jis baigiasi?“

 

Taigi dabar apie tuos, kurie akivaizdžiausiai pamatė ir poezijoje pasakė, kuo baigiasi gyvenimas, pasakė taip, kaip poetui dera – eilėraščiais. Net keturi iš mano skaitytų poezijos rinkinių atsirado iš netekčių; aišku, ne tik iš jų, bet, ko gero, pirmiausia iš jų: Vytauto P. Bložės „Tu palikai mane užmigusį“, Almio Grybausko „Žuvys“, Inezos J. Janonės „Sau pradingstu iš akių“, Liūnės Sutemos „Tebūnie“. Didžiausią įspūdį paliko Liūnės Sutemos rinkinys – savotiškas atsisveikinimo ciklas, kuriame pasaulio kūrimo žodžiu „tebūnie“ susitaikoma su pasauliu, kuris mirtingas, todėl atima visus, kuriuos mylėjai, ir verčia tave pačią atvirom akim žiūrėti į nebūtį.

 

Skambioji vienatvė – soledad sonora – kaip ypatinga aura gaubia A. Grybausko eilėraščių rinkinį. „Ir sakau: netiesa ir sakau: nemirtis ir veju šalin atmintį / Atsiliepkit! – šaukiu nežinios pakrašty apsistojęs / Ir atrieda banga ir nebyliai išsklysta prie kojų / ir išplaukia puta ir po to visgi reikia gyventi“, – toks A. Grybausko maištas, pasibaigiantis stoiška rezignacija. Tiek Liūnė Sutema, tiek A. Grybauskas dažnai bando kalbėti su mirusiaisiais, prisimindami jų balsus (kartais, ypač A. Grybauskas, kalba į per šimtmečius nutolusią kultūros audinio gilumą), jie nenori stebinti skaitytojų ir patys narciziškai stebėtis tuo, kokie jie sąmojingi ir išradingi, eilėraštis išlaiko praeities/dabarties dimensijas, vaizdo keliabalsiškumą ir apsistoja prie esmių, prie kurių, nori nenori, pažaidęs sugrįžti.

 

Viename literatūros vakare V. Sventickas jaunai kritikei uždavė klausimą, kokių penkių poetų jai būtinai reikėtų, rašant straipsnį apie šiuolaikinę lietuvių poeziją. Tą jo klausimą prisitaikau sau: kokių penkių poetų man būtinai reikėtų, jei rašyčiau straipsnį apie 2007 metų lietuvių poeziją? Kraštutiniai poliai aiškūs: A. Kaziliūnaitė ir Liūnė Sutema, kitaip sakant, avangardinė provokacija (ji būna visokia: linksma, žaisminga, vulgari) ir sąlygiškai tradiciškesnė egzistencinė poezija. Viduriuko autorius vardyčiau turbūt labiau priklausydama nuo tos akimirkos nuotaikos. Tarkim: A. Ališausko „Rentgeno nuotraukų albumas“, L. Jakimavičiaus „Elio“, Gasparo Aleksos „Giedantis rupūžys“. Šiuo atveju mano mintis judėtų nuo „neosentimentalizmo“, kaip A. Ališauską, save ir, rodos, Rimvydą Stankevičių apibūdina Aidas Marčėnas, link rupaus proziško G. Aleksos. Tiesą sakant, siužeto, pasakojimo apie kokio nors personažo likimą esama ir keletoje A. Ališausko knygos eilėraščių, ir L. Jakimavičiaus rinkinyje, kuris apskritai brėžia Elio gyvenimo punktyrą nuo gimimo iki mirties. Kai kurie abiejų poetų tekstai liudija gyvą M. Martinaičio K. B. tradiciją. Beje, esama ryšio tarp A. Ališausko ir jo mylimų kino klasikų (A. Tarkovskio, F. Felinio, I. Bergmano) meninės kalbos.

 

Galimas viduriuko variantas – nuo kanoniškos formos iki laisvo vos vos nužymėto gyvenimo vyksmo: Antanas A. Jonynas / Mikalojus Vilutis „Paskutinės dienos Itakėje“, J. Keleras „Sniegas benamis krentantis“, Viktoras Rudžianskas „Nuo do iki do“. A. A. Jonyno ir M. Vilučio knyga kaip daiktas man nepatiko. Sutinku, kad nedaug teišmanau apie knygos meną, bet negalėjau atsikratyti įkyraus kičo įspūdžio, nors, atrodo, Vilniaus knygų mugėje šis leidinys buvo net apdovanotas kaip gražiausia knyga. Poeto meistrystė (sonetų vainikas), net jei jinai ir nėra absoliuti, labai patiko. Kai žiūri į Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos sudarytą 2007 m. išleistų knygų sąrašą, krinta į akis, kad kanoninės formos (pvz., sonetai, haiku) labiausiai domina poetus, leidžiančius knygas povincijoje. Tų knygų neskaičiau, nekomentuosiu. J. Kelero lyrika elegantiška, bet nekanoniška. Patiko ne tik eilėraščiai, bet ir pati knyga (knygos dailininkas Arūnas Gelūnas panaudojo paties J. Kelero fotografijas). V. Rudžianskas sugeba labai konkrečiom, beveik buitinėm detalėm, – bet tik detalėm, – fiksuoti gyvenimo vyksmą, kad ir, tarkim, ribinę vyro ir moters santykių fazę, kai viskas vyksta/ nevyksta „vandenyse, kurie ne tokie ir neutralūs“. Virginijus Gasiliūnas jau pastebėjo V. Rudžiansko „virtinius su mėlynėmis“, kurie yra vienintelis lyrinio subjekto, kažkur skrendančio ir lipančio į lėktuvą (tas lyrinis subjektas gali būti pamaskvėj, Pitery ar Tokijuje, ar dar kur), noras. Gastronominius pageidavimus šiuolaikiniai poetai išsako atvirai. Tas pats V. Gasiliūnas nurodė ir brolių Mekų bulvinius blynus, o aš tuoj pat dar sužinojau, kad Benediktui Januševičiui „nežmoniškai norisi vištos / o gal tiktai šimto gramų“. Jeigu jau užsiminiau apie B. Januševičių, turėčiau pasakyti ir jo knygos pavadinimą „Raugintu krauju“, ir pažymėti, kad įspūdingiausias joje man pasirodė eilėraštis „Metas grįžti“ – „niekur grįžti neįmanoma“ išplėtota metafora. Prisiminusi V. Rudžianską dar pasakyčiau, kad viena mano kolegė priekaištavo poetui dėl sentimentalumo, tačiau man jis atrodo tiesiog tikrovę „vertinantis“ pojūčiais: pirštų galiukais jaučiantis citrinos žievelės struktūrą, mylimosios spenelį, skonio receptoriais – labai daug ką.

 

Šiaip ar taip, į klausimą, kokių penkių poetų būtinai reikia, kai kalbi apie praėjusių metų knygas, atsakyti nelabai sunku. Ypač kai niekas neliepia apsiriboti tik penkiais arba kad tavo penki sutaptų su kieno nors kito. Poezijos knygų, be jau minėtų, praėjusiais metais buvo visokių: pseudofilosofinių (Nijolės Simonos Pukinskaitės „Okeanija“; vienas iš nedaugelio atvejų, kai sutinku su negailestingu Castoro ir Polluxo vertinimu), beviltiškų (Albino Degučio „Caksi gyvenimo laikrodis“), tokio formato, kad skaitytojui būtų kuo nepatogiau paimti į rankas (Birutės Mar „Cinamonu kvepiantys namai“. Beje, šiame rinkinyje ne tik poezija, bet ir kelionių po Rytų kraštus įspūdžiai) ir t. t.

 

Kultūrinėje periodikoje akivaizdus tikrosios kritikos trūkumas. Gerokai slegia didelės literatūrologinių, kartais ir pseudoliteratūrologinių recenzijų (ar pseudorecenzijų, nes kokio nors vertinimo ten dažniausiai nebūna) „paklodės“, o patinka Aleksandros Fominos puslapis „Literatūroje ir mene“. Kartais su ja, kaip kiek anksčiau su Kęstučiu Navaku ar dar trumpesnius tekstukus apie knygas rašiusiu Marium Buroku, nesutinku, bet žavi greitas, kritiškas bei tikslus knygų pristatymas. Deja, geros manieros šiuo atveju reikalauja ne reikšti nepasitenkinimą dėl kitų „paklodinių“ tekstų, bet pirmiausia sau pasakyti: „Tai imk ir rašyk kitaip neburbėjus.“ Bet pasakyti visada lengviau nei padaryti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)