tekstai.lt

Ernesta Juknytė. Mirties pavidalai Henriko Nagio kūryboje

 

alt
alt
      „Kai tik žmogus ateina į gyvenimą, jis jau yra pakankamai senas mirti“, – šį trumpą fragmentą iš vieno viduramžių pamokslo filosofas Martinas Heideggeris pacitavo „Būtyje ir laike“, svarstydamas Dasein – būtį klausinėjančios būtybės – baigtinumo problemą. Pastarąją filosofas skleidė esminiame jo žiūrai – laiko – horizonte. Laikiškumas suteikia būčiai prasmę, todėl toji būtybė – Dasein – savo pilnatviškumą gali patirti tik priartėjusi prie savojo „nebebuvimo čia“. M. Heideggerio aktualizuotos būties-myriop (Sein-zum-Tode) sąvokos reiškė autentišką buvimą pasaulyje, gyvenimo ir mirties neperskiriamumą. Nors mirtis negali būti išgyventa, ji vis dėlto yra neatsiejama egzistencijos dalis: „Dasein galimybė priklauso nuo Dasein negalimumo, t. y. mirties, ir tik jos atžvilgiu yra prasminga. Vieno negali būti be kito“1.  

 

Taip apie mirtį kalbėjo ryškiausias egzistencializmo filosofijos autorius. Jo idėjas Lietuvoje skleidęs filosofas Juozas Girnius haidegerišką būties mirčiai sąvoką interpretavo teizmo akiratyje, todėl gyvenimas ir mirtis jo filosofijoje, priešingai nei M. Heideggerio, pranoksta laiko horizontą ir nusitęsia į amžinybę. Laikiškumas, anot J. Girniaus, atveria visą žmogiškosios būties beprasmybę, ir tik amžinybės šviesoje būtis tampa prasminga: „Tik tai gali patenkinti gilųjį žmogaus sielos ilgesį, kas slepia savyje amžinybės viltį. Be amžinybės prasmė lieka neįmanoma, nes amžinybė yra pats būties sinonimas. Būti laikinai – tai tik praeiti. Mes gi trokštame būti, ne tik praeiti. Todėl mūsasai būties ilgesys tuo pačiu yra ir amžinybės ilgesys“2. Angažavimasis amžinybės perspektyvai jokiu būdu nereiškia, jog J. Girnius nuvertino mirties faktą. Priešingai, šiuo požiūriu labai aiškiai atliepdamas savo mokytoją M. Heideggerį, filosofas mirtį įvardija kaip gelmės gyvenimui teikėją, o jos užmarštis, anot jo, grasina nuslydimu gyvenimo paviršiumi: „ be santykio su mirtimi gyvenimas lieka be gelmės . Kaip mirtis priklauso gyvybei, taip memento mori priklauso gyvenimo išminčiai . Sveika mirties sąmonė žmogų kreipia ne nuo gyvenimo, o į prasmingesnį gyvenimą , žadindama rūpintis ir tuo, kas „neapsimoka“, bet yra žmogiškai vertinga ir dėl to nė mirties akimirką nepraranda savo vertės“3.

 

Mirties, žmogiškos egzistencijos prasmės, akivaizdoje gyvenimo ir mirties neperskiriamumo dilema poetiškai sprendžiama ir lietuvių egzodo poeto Henriko Nagio kūryboje. Poetinis mirties apmąstymas nėra vien tik H. Nagio kūrybos privilegija. Tai visuotinė tema, realizuota įvairiose estetikos srityse, todėl ieškodami galėtume surasti daugybę ir įvairiausiais būdais realizuotų estetinių mirties klausimo sprendimų.

 

Pasvarstykime, kuo pasireiškia H. Nagio sukurtų mirties vaizdinių savitumas. Čia svarbi Rimvydo Šilbajorio mintis, jog poetinio pasaulio individualumas skleidžiasi per asmeninės patirties ir ją įkūnijančios meninės kalbos sintezę: „Poezija susideda ne iš metafizinių ar kitokių problemų, bet iš jų pergyvenimo, arba tikriau, iš to, kaip tas pergyvenimas išreiškiamas. Be to, nuo poetiško apipavidalinimo kokybės priklauso ir pagrindinių temų reikšmingumas skaitytojui, jų tarpusavis santykiavimas, naujos problematikos atvėrimas, naujų žmogaus išgyvenimo gelmių suvokimas – kitaip sakant, poeto originalumas, jo talento vertė. Taigi tenka atkreipti pagrindinį dėmesį į literatūrines priemones – vaizdus, metaforas, emocinę įtampą – į visus poetinės kalbos hieroglifus, kurių kiekvienas ženklas yra ne tik logiškos prasmės simbolis, bet ir langas į naują tikrovės išgyvenimo dimensiją“4. Šią literatūrologo įžvalgą galėtume laikyti savojo mąstymo, kokie yra H. Na-gio poezijos ir joje pasirodančių mirties pavidalų individualumo bruožai, išeities tašku. Pradėdami analizuoti konkrečius tekstus, trumpai apžvelkime bendruosius H. Nagio poezijos horizontus bei poetinio mintijimo atramas, į kurias remiasi ir konkretūs, mirties semantinį lauką steigiantys, vaizdiniai. Plati H. Nagio kūrybos recepcija įtvirtino nuostatą, kad poetui būdingas ypač intensyvus santykis su Vakarų Europos literatūrine ir filosofine tradicija. Be abejo, jos refleksija turėjo įtakos H. Nagio pasaulėžiūrai, poetinei jos raiškai, taip pat ir mirties situacijai apmąstyti. Nenuostabu, kad, gyvenant istorinių pervartų metu, vienu svarbiausiu mąstymo apie mirtį horizontu tapo egzistencializmo filosofija, kuriai būtis yra ne grynai teorinio ar pažintinio, bet pirmiausia egzistencinio rūpesčio objektas. Egzistencialistams svarbi ne abstraktaus, tačiau pavienio žmogaus egzistencija. Kadangi mirtis esti neatskiriama būties dalis, ji taip pat reflektuojama kaip individuali, kiekvieno žmogaus patirtis. Jau minėtasis J. Girnius asmeninį mirties rūpestį apibūdina kaip rūpestį, kylantį „toje vienumoje, kurioje žmogus atsistoja prieš save patį. Visuomenė gali likti abejinga šiam asmeniniam rūpesčiui, bet negali jam likti abejingas pats individas, nes tai būtų lygu likti abejingam savo paties prasmei“5. H. Nagys, regis, itin gyvybingai atsiliepė į šią filosofinę ištarmę. Asmeniškai išgyvenamų skaudžių istorinių peripetijų – karo bei emigracijos – akivaizdoje poetas, kaip ir daugelis kitų jo kartos kūrybingų žmonių, jautė egzistencializmo filosofijos aktualumą bei jos artimumą jų asmeninėms patirtims. Tačiau H. Nagio santykis su egzistencializmo idėjomis nebuvo epigoniškas. Poetas sekė jų sklaidą, tačiau sekimas buvo kūrybiškas. Jis individualiai reflektavo mirties situaciją: ji poeto kūryboje skleidžiasi skirtingais pavidalais, kurie formuojasi, savitai interpretuojant įvairius kultūrinius bei literatūrinius kontekstus ir persmelkiant juos autentiška patirtimi.

 

Mirties, kaip gyvenimo ribos, momentui paaiškinti poetui neabejotinai aktua-lus tampa ir religijos diskursas, kuriam, taip pat kaip ir filosofijai, mirtis yra vienas svarbiausių mąstymo objektų. Tad ir kelis kartus jau cituoto J. Girniaus filosofinė mintis, besiskleidžianti krikščioniškos pasaulėžiūros lauke, atrodo itin paranki atrama, analizuojant mirties sampratą H. Nagio kūryboje. Apibūdindamas J. Girniaus filosofines pažiūras, Arvydas Šliogeris teigė, kad tikroji jo filosofavimo sritis esti riba, skirianti priešingus polius – teistinį ir ateistinį. Tai – skirtis tarp žmogaus su Dievu ir žmogaus be Dievo: „ žmogus su Dievu nėra monologistas: jo egzistencija – nuolatinis dialogas su žmogumi be Dievo. Girniaus kaip filosofo egzistencinis rūpestis visų pirma ir nukreiptas ne į patį Dievą, net ne į tikėjimo ramybėje esantį mirtingąjį, o būtent į tą žmogų, kuris visas pasinėręs į laikinybės sąmonę ir praradęs amžinybės dimensiją. Girnius gerai supranta, kad to žmogaus egzistencinis rūpestis galbūt net gilesnis ir labiau tragiškas negu to, kuris Dievą jau surado“6. Toks žmogaus be Dievo apibūdinimas išreiškia svarbiausią modernaus, XX amžiaus, žmogaus religinę patirtį, kuri akivaizdi ir Nagio kūryboje. Ši patirtis gali būti apibūdinta kaip nuolatinis buvimas Tarp. Tarp tikėjimo ir netikėjimo, tarp tikrumo ir abejonės, tarp vilties ir nevilties, prišaukiančios tragizmo bei nerimo jausenas ir virstančios neįvardijama metafizine baime ir siaubu. Anot vokiečių filosofo Peterio Wusto, tai buvimas neišnykstančioje transcendencijos prieblandoje. Joje ir aptinkame mirties klausimą sprendžiantį H. Nagio poezijos subjektą. Šitaip formuluodami problemą pagrindžiame savo nuostatą kalbėti apie mirties išgyvenimą H. Nagio kūryboje, fragmentiškai nusakant ateistinę M. Heideggerio ir teistinę J. Girniaus koncepciją. H. Nagio poezijoje realizuojamos abi filosofinės pažiūros. Išgyvenant netikrybės situaciją, tradiciškai paveldėto tikėjimo nebeužtenka, tad krikščioniškos teologijos diskurse funkcionuojančios mirties ir jos semantiniam laukui priklausančios Paskutinio teismo, amžinybės, naujo dangaus ir naujos žemės apibrėžtys, kurių visuma apibūdinama bendru eschatologijos terminu, H. Nagio kūryboje veikiamos individualios tikėjimo patirties, asociatyviais ryšiais jungdamosi su kitais bibliniais vaizdiniais, dialogiškai sąveikaudamos su filosofinėmis idėjomis, su antikine mitologija bei įvairiomis kitomis religinėmis sistemomis, transformuojasi ir kinta. Kitaip tariant, estetinėje plotmėje besireiškianti moderni religinė sąmonė nutrina ribas tarp skirtingų diskursų. Tame pačiame, mirtį apmąstančiame, tekste susitinka biblinės ir antikinės figūros, filosofinės ir teologinės tiesos, kurios transparentiškai viena kitą veikia, susipina viena su kita, ir visos, formuluojant mirties sampratą, esti vienodai svarbios. Kuriančioji sąmonė reiškiasi kaip skirtybes bei priešybes jungiančioji. Kaip tik tokius sąmonės judesius regėsime stebėdami ir interpretuodami mirties pavidalų sklaidą H. Nagio kūryboje.

 

J. Girnius antologijos „Žemė“ įvade rašydamas apie H. Nagio poeziją teigė, kad čia itin sunku surasti kokį nors išskirtinį motyvą: viskas, apie ką poetas kalba, yra svarbu: ar būtų žmogaus benamystės tema, ar gamtos vaizdai, tamsa ar šviesa – visa įgauna vienodą svorį. Tačiau šiuos motyvus, temas ir figūras į visumą sujungia ta pati nakties nuotaika, „kuriai spalvas pakeičia tamsos ir šviesos žaismas. Užtat juodi poetui ne tik šešėliai, bet ir sapnai, ir medžiai, ir akmenys, kaip juodas jo paties kraujas. Nepamatė jis nakties niekad ateinančios, nes ji visuomet jo kambaryje – jos ,didžioji ir juodoji širdis‘ plaka ne tik erdvėj, bet ir poeto širdy“7. J. Girnius nagiškąjį būties juodumą regi ne tiek kaip išorinį foną, bet kaip žmogaus vidujybę persmelkusį. Tarsi atliepdamas filosofui, R. Šilbajoris šį persmelkimą vadina stovėjimu prieš nebūtį, ir tokia stovėsena, anot literatūrologo, yra esminė žmogaus sąmonės patirtis: „ nebūtis nėra tiktai fonas, kuriame matome tikrovę; ji yra taip pat ir visų daiktų, ir gyvybės, ir pačios žmogaus sąmonės užslėpta esminė savybė“8. Jei tamsą išspinduliuoja žmogaus sąmonė, nenuostabu, kad vakaro ar nakties šešėliai, saulėlydžio metas tampa ir eilėraščių, kuriuose skleidžiasi mirties vaizdinys, aplinkuma. Mirties nuojauta neretai persmelkia eilėraščio erdvę, ir ji, peizažams jungiantis su kraupiomis istorinio laikotarpio realijomis, ima skleistis kaip apokaliptinė vizija: „ Mėnuo teka / tarp suanglėjusių vinkšnų kamienų į vėsią / ir metalinę erdvę tuščios nakties. / Upelio klonyj giliam nustoja lalėję / laimingos lakštingalos. Krenta kryžium svirties / šešėlis ant turgaus išbalusios aikštės . / Pajuodę grindinio plytos. Apkartę / vyrų žemėti veidai. Pilnaties šviesoj belaikėj / guli šalmai sklidini vakarykščio šilto lietaus“9. Skaitant tekstą galima justi, kad kiekviena kuriamo vaizdo detalė esti paliesta destrukcijos, o jos veikimas stiprinamas jungiant kontrastingas detales: nutilusių laimingų lakštingalų ir vakarykščio šilto lietaus metaforose iškyla harmoningo praėjusio laiko nuotrupos, kurios išryškina pragaištingą dabarties laiką. Anot literatūrologės Loretos Mačianskaitės, H. Nagio poezijoje nykstanti kasdienybė yra „lėta pasaulio agonija, neišvengiamas žiemos atėjimas, „Vasaros laidotuvės“10. Iš tiesų mirties prasmių lauką H. Nagys kuria telkdamas šalčio, stingstančio kraujo ar juo tekančių nuodų, tamsos, bauginančios gelmės bei tylos metaforas. Štai eilėraštyje „Saulės daina“ mirtis ne tik persmelkia eilėraščio erdvėje veikiančiųjų kūnus: „Dabar šalta naktis / mums stingdo kraują; aš girdžiu, kaip tamsoje / pavargusiai ir dusliai mūsų širdys plaka. / palaukim – gal naktis / ir šaltis, ir tyla nutrauks surizgusias mintis, / ir mus apkris mirties tamsa“11, ji taip pat nutraukia ryšį su transcendencija, kuri veriasi kaip tuščia, mirusiojo akyse atsispindinti (ar jas atspindinti) erdvė: „Tik suvirpės į tuščią dangų pirštai ištiesti, / ir į plačiai atvertas, mirusias akis / žiūrės išblyškus pilnaties šviesa.“ Šiame tekste nakties dangus vis dar turi savąjį šviesulį – mėnesienos pilnatį, kurios šviesa turėtų perskrosti nakties tamsą, tačiau poetinė sąmonė eliminuoja šią galimybę, blyškumo metafora tik dar labiau pabrėždama tamsos visagalybę.

 

Ekstatiškomis vizijomis, destrukcinių jėgų ardomo pasaulio vaizdiniais, mirties ir nevilties nuojautomis H. Nagys įsilieja į moderniosios ekspresionizmo literatūros horizontą. Ekspresionizmo estetika buvo paplitusi įvairiuose Europos kraštuose, tačiau, literatūrologės Jadvygos Bajarūnienės teigimu, „klasikinį pavidalą jis įgavo vokiečių literatūroje, todėl vokiečių ekspresionizmas pagrįstai laikomas paradigminiu „išraiškos meno“ modeliu“12. Tyrinėtojos nuomone, šios meno krypties atsiradimą nulėmė „giliai įsišaknijusi idealistinės filosofijos tradicija, vokiečių dvasiai būdingas kriticizmas, ekonominė ir politinė Vokietijos situacija prieš ir per Pirmąjį pasaulinį karą, tragiška pačių ekspresionizmo menininkų patirtis. (Galbūt dar reikėtų pridurti natūralią jaunos menininkų kartos reakciją į XX a. pradžioje įsivyravusį estetizmo, simbolizmo, neoromantizmo kultą.)“13. Ekspresionistinės estetikos įvairialypumas sunkiai pasiduoda griežtiems jos apibrėžimams: paskiri apie ją kalbėję autoriai akcentuodavo skirtingus ekspresionizmo bruožus. Tačiau, analizuojant jų įžvalgas, galima pastebėti skirtingų mintijimų susitikimą viename taške: dauguma analizavusiųjų ekspresionistinį meno charakterį pabrėždavo jo karštligiškumą, itin ryškų išgyvenimo intensyvumą, hiperbolizaciją ir groteskišką tikrovės deformavimą. Poetinėje šių bruožų realizacijoje H. Nagys, kuriam vokiečių literatūros kontekstas buvo gerai pažįstamas, asmeniškai išgyvendamas istorinių kataklizmų laikotarpį, norą atsiplėšti nuo ankstesnės poetinės tradicijos ir ieškoti savito pasaulio matymo bei kalbėjimo apie jį būdo, galbūt atpažino savo paties patirtį. Mūsų prielaidą patvirtina Henrikas Radauskas. Jis vienas pirmųjų recenzuodamas „Saulės laikrodžius“ nutiesė sąsają tarp H. Nagio ir ekspresionizmo bei vieno ankstyvųjų jos atstovų – Georgo Traklio – kūrybos: „Pagrindinis Nagio poezijos motyvas yra žmogaus būties tragizmas, jo absoliuti ir nepaguodžiama vienatvė žemėje – tuo jisai siejasi ne tik su Trakliu, bet ir beveik su visų vokiečių ekspresionistų poezija, kurios antologija, išėjusi 1920 metais, turėjo charakteringą antraštę Žmonijos sutemos“14. Studijoje „Ekspresionizmas: teologiniai, sociologiniai ir antropologiniai literatūros aspektai“ literatūrologas Wolfgangas Rothe’as tvirtino, kad ekspresionizmo savitumą lemia absoliutus jo radikalumas: „Ekspresionistinės dvasios specifiką ženklina absoliutus negatyvumas ir absoliutus pozityvumas“15. Regime, kad H. Radauskas atpažįsta šį radikalumą, funkcionuojantį H. Nagio tekstuose, – absoliuti, nepaguodžiama vienatvė H. Radausko suvokiama kaip vieno iš daugybės radikalumo pavidalų realizacija. Ekspresionizmo estetiką, kaip vieną iš H. Nagio kūrybos akiračių, aktualizavo ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, pabrėždamas ne tiek poetinės raiškos, kiek pasaulėžiūros bendrumą: „Nagio iniciatoriais pasaulėžiūrine ir estetine prasme aš laikyčiau Frydricho Nyčės (Nietzsche) filosofiją ir daugiau ar mažiau šios filosofijos poveikio epochoje išaugusią ponatūralistinę vokiečių poeziją su Hugu fon Hofmanstaliu (Hofmannstahl), Stefanu George (George) ir Raineriu Marija Rilke (Rilke) priešaky. Tačiau visi šie faktoriai turėjo daugiau auklėjamos reikšmės ir daugiau pasaulėžiūrinės negu formalinės įtakos“16. H. Radausko nuoroda į H. Nagio poezijos sąsajas su G. Traklio kūryba pasirodė itin aktuali svarstant mirties poetines realizacijas H. Nagio tekstuose, o paraleliai skaitoma H. Nagio ir G. Traklio kūryba pagrindė A. Nykos-Niliūno teiginį: abiejų poetų kūrybos sistemas jungia bendras nakties, liūdesio, mirties nuojautos horizontas, tačiau, remiantis skirtingai išgyventa istorinio laikotarpio patirtimi bei savitomis biblinio, antikinio ar literatūrinio diskurso interpretacijomis, jis įgauna individualių, vieną poetą nuo kito atskiriančių, bruožų. Tenka pritarti H. Radauskui, teigusiam, kad H. Nagio „pesimizmas yra kiek sušvelnintas, tragizmo jutimas nėra toks aštrus kaip Traklio“17. Pradėję kalbėti apie nykstančias pasaulio formas H. Nagio kūryboje, analogišką situaciją jaučiame ir G. Traklio poezijoje: „Vėsiuos kambariuos be prasmės / dūlėja daiktai, kaulėtom rankom / Ieško žydrynėj pasakų / Nešventoji vaikystė, / Žiurkė riebi apgraužia duris ir skrynias, / Širdis sustingsta sniegų tylumoj. / Alkio keiksmai purpuriniai / Dar aidi dvokioj tamsoje, / Melo juodi kalavijai, / Lyg geležiniai vartai aklinai užsitrenktų“18. Tekste pasaulis dūla ir stingsta, laiką bei erdvę naikina neaiškios destrukcinės jėgos, kurias regime siautėjant ir apokaliptinėse H. Nagio vizijose. Vizijos erdvė yra nepaprastai svarbi ekspresionizmo estetikoje. Vienas iš ekspresionizmo teoretikų Kasimiras Edschmidas teigė, kad šios krypties menininkas savo kūriniuose siekia atspindėti gryną ir nesuklastotą pasaulio vaizdą. „Tačiau toks vaizdas glūdi tik mumyse pačiuose, todėl visa menininko ekspresionisto erdvė tampa vizija“19. Per poetinius tekstus, besiskleidžiančius kaip gaivališkos vizijos, patiriame G. Traklio ir H. Nagio poetinį dialogą. Tačiau vizija yra tik bendresnis abiejų poetų pasaulėvokos kūrinyje segmentas. Konkrečios vizijos detalės atskleidžia poetų mąstymo skirtybes. H. Nagio poezijoje vaikystės namai, gimtinės žemė pasirodo kaip harmoninga, naikinančių galių nepažeista erdvė: „Visa buvo čia pat: dangus su saule ant žvilgančio žvyro, / Debesys – šilto, putoto pieno ąsočiuos sunkiuos; / Visa buvo arti – kada paliečiau koja basa / pirmąkart žemę, šiltą kaip motinos lūpos, kai naktį / jos mano vokus bučiuodavo: Mik, aš užpūsiu šviesas!“20. Žemiškoji ir dangiškoji erdvės šiame tekste maksimaliai priartėja viena prie kitos: transcendencija pasirodo lyrinio subjekto prisimintame tėvų kieme, kurį galima traktuoti kaip biblinio Rojaus sodo provaizdį. G. Traklio poezijoje net ir namai yra paliesti destrukcijos. Antropomorfizuota G. Traklio vaikystė neturi sakralaus matmens. Nykstančiuose namuose ji pasirodo to paties nykimo paženklintu pavidalu. Irimas apėmęs tiek fizines, tiek dvasines (sniegų tylumoj sustingusi širdis) namų sferas, rodos, persunkia pačią eilėraščio kalbą. G. Traklis kuria naikinamų namų vaizdinį, pasitelkdamas negatyvumo žymenį turinčią semantiką, o tokiomis metaforomis kaip „dvoki tamsa“, „riebi žiurkė“ ar kitomis patenka į bjaurumo estetikos lauką. Skirtinga namų ir vaikystės traktuotė, savitos ją nusakančios metaforos liudija individualios sąmonės raišką bei skleidimąsi. Tai – abiejų autorių skirties momentas. Tačiau G. Traklio kūryboje plačiai atverta visa apimančio nykimo problematika tampa svarbia perspektyva (ir jungtimi) tiems H. Nagio eilėraščiams, kuriuose mirtis pasirodo kaip totali ir nepermaldaujama tikrovė. 

 

Toks mirties pavidalas iškyla eilėraštyje „Uždanga“, kuris skirtas Algimantui Mackui ir Antanui Škėmai atminti. Čia mirties vaizdinys kuriamas pritraukiant ir biblinį, ir teologinį kontekstą. Visas eilėraštis yra kaip vizija, kuri nuo pradžios iki galo persmelkta mirties ir atpildo nuojauta, kylančia jungiant kontrastingus vaizdinius: baudžiančio Senojo Testamento Dievo ir kenčiančio Kristaus figūros nurodo apokalipsės situaciją: „Dievo rūstybė sudegino / kadugio krūmą. / Išganytojo smilkinius veria / erškėčių vainiko dygliai. / Dievo rykštė padėta / ant Dievo delno“21. Eilėraščio vyksmu tampa Paskutinio teismo spektaklis, todėl jo erdvė komponuojama kaip teatro dekoracija. Tai dvimatė erdvė, jos pirmame plane, kaip teatro scenoje, rengiamasi būsimam spektakliui, o giluminiame plane iškyla peizažo detalės, kurios perkeliamos iš realaus Amerikos greitkeliams būdingo gamtovaizdžio: „Rytmečio miglą kloja ant ilgo išbalusio greitkelio / mėlynais kombinezonais aprengti išsipildymo angelai. / Fone, tolumoj – miškai, lygumos, ūžiantis / jūros rėžis, dumblota upė“22. Lyg iš Šventojo Jono apokaliptinių regėjimų atklydę angelai pradeda Didžiojo Teismo spektaklį, kurio Didžiuoju Režisieriumi įvardijamas Dievas pasirodo tekste kaip pati mirtis: „Tu esi Didysis Režisierius. / Maestro. Džiunglių būgnininkas. / Šokantis ir dainuojantis magas / dramblio kaulo šalyj“23. Didžiojo Režisieriaus figūra asociatyviai jungiasi su R. M. Rilke’s krentančią žmogiškąją būtį prilaikančia Ranka: „Visi mes puolam. Ir šita ranka. / Ir jų visų pažvelk, toks pat likimas. / Bet Vienas tą visuotinį kritimą / prilaiko nuostabiai švelnia Ranka“24. Tokios asociacijos galimybę motyvuoja ir sustiprina faktas, kad H. Nagys yra išvertęs šį R. M. Rilke’s eilėraštį į lietuvių kalbą. Matome, kaip mezgasi pokalbis ir bendras mąstymo horizontas tarp dviejų kūrėjų. Kiekvienas jų formuluoja savitą, individualų Dievo, kaip visa valdančios ir lemiančios Aukščiausiosios būties, sampratą. Šioji samprata atveria ir dar vieną – teologinę-biblinę – perspektyvą. Biblijos knygose, ypač psalmėse, dažnai pasikartoja visada žmogų globojančio ir neapleidžiančio Dievo vaizdinys25. Jis Naujajame Testamente apibrėžiamas viena Kristaus ištarta fraze: „Jūsų visi galvos plaukai yra suskaičiuoti.“ H. Nagio tekste ši ištara išplečiama pasitelkiant minimalistines aplinkos detales, kurių mažumas tik dar labiau išryškina visa nulemiančią Dievo valią: „Be Tavo valios nekrinta nei plaukas. / Be Tavo valios nemiršta musė voratinklyje. / Be Tavo valios nesutirpsta snaigė, / nesutrupa smėlio kruopelė. / Be Tavo valios nesustoja laikrodžiai“26. Neatšaukiama Dievo valia eilėraštyje išreiškiama viena vienintele ištarme, po kurios „nebeliko nieko – / tiktai tyla. / Tik šalto, negyvo metalo riksmas / ir po to... / tyla“. Mirties siaubas kuriamas į teksto tikrovę įrašant realius A. Mackaus ir A. Škėmos, kuriuos eilėraščio subjektas vadina savo broliais, žūties aplinkybių fragmentus, o absoliučios tylos, sąstingio, suakmenėjimo ir tuštumos metaforomis tekste išryškinamas mirties radikalumas. Mirties situacija šiame tekste neturi jokios perspektyvos, po jos nieko nelieka. Ir šią tiesą patvirtina deklaratyvi ištara: „Grįžo tiktai karstai ir atsiminimai / ir siaubas tų, kurie liko. / Kurių neištiko Dievo rūstybė“ bei krikščioniškos liturgijos pabaigos formulės parafrazė: „Ite, comoedia finita est.“ Mirties samprata šiame trumpame teksto fragmente grindžiama Senojo Testamento logika: ji ištinka kaip Dievo rūstybės pasekmė. Paskutinis eilėraščio posmas užsklendžia visą eilėraštį, taip virsdamas teatro uždanga, kuri nusileidžia, pasibaigus spektakliui. Paskutinio teismo spektaklio režisieriui leidžiama ramiai užmigti. Taip išreiškiamas visiškas jo abejingumas tiems, kuriuos palietė mirties šešėlis.

 

Abejingumo mirčiai, mirties, kaip spektaklio, tema skleidžiasi ir dar viename eilėraštyje „Antroji elegija augintiniam sūnui“. Tekste, skirtame A. Mackui, susitinka tragiškos XX a. istorinės realijos, asmeniškai išgyventa artimų žmonių netekties patirtis bei literatūriniam, bibliniam ir antikiniam diskursui priklausančios figūros ir vaizdiniai, iš A. Mackaus poezijos atėjusio augintinio sūnaus figūroje atpažįstamas ir apaštalo Petro išsigintojo Kristaus, ir paties A. Mackaus poezijos kitų subjektų – Efua sakytojo anūko ir Jureko su Dovydo žvaigžde – figūros. Visos jos susipina į vieną, nes esti paženklintos mirties žyme. Žydų genocido ir pirmųjų krikščionių kankinimo reminiscencijomis brėžiama augintinio sūnaus kelionės į mirtį trajektorija: „Augintini sūnau tau liko vienas takas / kuriuo nuėjo Efua sakytojo anūkas / ir Jurekas su Dovydo žvaigžde / senoj senamiesčio gatvelėj / į dujų kamerą ar po mečetės ašmenim kada / romėniškame amfiteatre / minia dainuodama / ilgėjosi gražaus mirties spektaklio“27. Poetas mirties misterijos laukiančioje minioje regi ir Dievo bei neįvardytų dievų figūras. Dievas pasirodo kaip visiškai kurčia sūnaus augintinio balsui esybė. Nepaliaujama malda, kuri sutrupino granitą ir palaužė fariziejišką širdies kietumą, nepajėgia prasiskverbti per Dievo abejingumą. Jis augintinio maldą, kuria implikuojamas ryšio su transcendencija ieškojimas, paverčia absoliučiai neišsipildžiusiu ir bergždžiu vyksmu. Tad maldos bergždumas išreiškia ir santykio su Dievu prarastį: „Tik tavo / malda sutrupino granitą. / Tik tavo / malda parklupdė fariziejus. / Tik tavo vieno / malda beviltiškai per amžių amžius / vis beldėsi ir beldėsi / į Dievą“28. Mirties situaciją tekste nulemia aukštesniosios jėgos, ir ji ištinka žmogų ne kaip neišvengiama lemtis, bet kaip dievų, trokštančių naujo spektaklio, užgaida: „Tavęs vienintelio nebegalėjo išklausyti / nei Dievas nei dievai nes lygiai / nes lygiai / išrinktąją valandą / mirties spektaklio naujo išsiilgę / jie paaukojo sūnų / augintinį / ant gatvės ešafoto.“ Literatūrologė Viktorija Skrupskelytė yra teigusi, kad H. Nagį galima laikyti dvi kartas – žemininkus ir bežemius – jungiančia figūra: „Vienu savo kūrybos poliumi jis (H. Nagys – E. J.) atsiremia į „Žemę“, o kitu veda į vadinamąją bežemių, A. Mackaus ir Liūnės Sutemos, po žemininkų ėjusią, neornamentuotos kalbos generaciją, kuri poezijos ir tiesos klausimus sprendė visiškai kitaip“29. Regis, kad mūsų analizuotas eilėraštis, alsuote alsuojantis žmogaus tikrovei tolimo ir svetimo Dievo idėja, itin atliepia bežemių (ypač A. Mackaus) išgyventą Dievo prarastį. Juk būtent A. Mackus, tęsdamas jau žemininkų kūryboje suaštrėjusią santykio su transcendencija liniją ir persmelkdamas ją autentiška, neįsižeminusio egzilio patirtimi, kūrė dar kampuotesnius, skausmingesnius bei pažeistus žmogaus santykio su Dievu pavidalus, atvėrė dar gilesnes su Dievu išsiskyrusio, Jo palikto ir pamiršto žmogaus egzistencijos prarajas. Pastarųjų vėrimosi motyvą kaip tik ir atpažįstame H. Nagio „Antrojoje elegijoje augintiniam sūnui“.

 

Neišvengiamos mirties motyvas ryškėja ir eilėraštyje „Dedikacija“. Deklaratyvi, bet dedikacijos žanrą nusakanti frazė „Tiems, kurie buvo“ brėžia ribą tarp dviejų laiko dimensijų: tarp tos, kurioje esti kalbantysis, ir tos, kurioje egzistuoja dedikacijos adresatai. Kasdienybės daiktai, beveik neapčiuopiami reiškiniai, emocinės patirtys, šešėliai ir siluetai suburiami į platų lauką ir tampa realiai egzistavusių žmonių prototipais: „Tiems, kurie buvo vienatvė, skambanti senu klavesinu Vilniuj. / Jauno kareivio daina. Strėlė ir lankas. Poetų paguoda. / Tiems, kurie buvo kaip mes, kaip visi, kaip kiekvienas: / liekni siluetai ant smėlio, ant sniego, ant vandenio“30. Iš tikrųjų šias laiko dimensijas galėtume pavadinti esamuoju ir būtuoju laiku. Tačiau kalbantysis tų, kurie buvo, laiką nusako „Niekados“ ir „Niekad“ sąvokomis: „Niekados – liūdniausias žodis lūpose ir žodynuose. / Niekad – mirties, nebūties sesuo, tuštuma už žvaigždžių, / šaltas siaubas, krečiantis žmogų minioj . / Niekados – amžinybės, kurios nepažįstame, bendraveidis.“ Filosofinei „Nieko“ sąvokai analogiškomis apibrėžtimis eilėraštyje aktualizuojamas laiko matmuo. Jei filosofinis „Niekas“ yra vadinamas ne-būtybe, nes jai nenumatyta jokia tapsmo ir būties galimybė, tai nagiškąjį „Niekada“, vėlgi remdamiesi analogija, suvokiame kaip ne-laiką, kuris neturi judėjimo potencijos. H. Nagio tekste „Niekada“ esti mirties, absoliučios, visą kosminę erdvę apimančios tuštumos ir apokaliptinio siaubo ekvivalentas. Tai tarsi sustingdytas laikas, naikinantis bet kokio santykio su mirusiaisiais tikrovę. Ledo lango metaforą eliminuoja mirusiųjų žvilgsnio į tuos, kurie yra dabarties laike, perspektyva, o žiemos laikas tampa totalios mirties simboliu: „Tiems, kurie buvo, / šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus / žiema“31.

 

Tačiau mirties vaizdinys H. Nagio kūryboje pasirodo ir kitu pavidalu. „Elegijoje Algimantui“ – eilėraštyje, kuris taip pat skirtas A. Mackui atminti – mirties tikrovė nėra tokia grėsminga ir totali. Ji tekste skleidžiasi krintančio sniego pavidalu: „Dabar tiktai dabar, kai krinta / pro nuogą nulapojusį Kanados mišką / toks tirštas baltas lėtas pirmas sniegas / žinau / dar vieno mano draugo žingsniai / praėjo debesim pilkais / nei žemės nei dangaus neliesdami“32. Tačiau kitaip nei eilėraščiuose „Arktika“, aptartoje „Dedikacijoje“ ar kituose, kur varijuojama žiemos, sniego, šerkšno motyvais, sniegas nėra visa užklojantis ir naikinantis ryšio su kitais galimybę. Tai – tirpstantis sniegas, sniegas, tekantis lyrinio subjekto kūnu. Šis, upės tekėjimą primenantis, tirpimo vyksmas lemia eilėraščio subjekto žinojimą, kad ryšys su mirusiaisiais egzistuoja. Draugas, kurį mini ir į kurį vėliau kreipsis eilėraščio subjektas, tiesa, nepatiria sąlyčio nei su dangiškąja, nei su žemiškąja erdvėmis, bet jis neatiduodamas visiškai nebūčiai. Jo pavidalą poeto sąmonė įkurdina neapibrėžtoje dimensijoje, kuri yra tarp žemės ir dangaus. Šią vietą galima suvokti kaip naują H. Nagio sukurtą vizijų pasaulį, kur įmanoma susigrąžinti praeities laiką, vaikystės patirtis ir kur poetas įkurdina savuosius brolius sakalus ir baltuosius aitvarus, ją taip pat galima traktuoti ir kaip krikščioniškos amžinybės alternatyvą. Jungtį su šia sfera ir joje būvančiais galimybę paliudija gyvos, tekančios upės metafora: „Dabar kai krinta sniegas šiaurėje / ir tirpsta / ant lūpų ir plaukų ir veido / žinau kad mūsų upė / tebegyva“33.

 

Eilėraštyje „Nirvana“ būties ir nebūties santykio dilema sprendžiama rytietiškame kontekste. Tačiau nirvanos (panirimo į save ir užsimiršimo) patirtis perkuriama pagal individualios pasaulėžiūros perspektyvą. Nirvana įgauna H. Nagio poezijoje besiskleidžiančios tos pačios erdvės, kurią aptikome „Elegijoje Algimantui“, esančios kažkur tarp žemės ir dangaus, bruožų. „Mėlynos nirvanos“ ir „svaiginančios žydrynės“ metaforos motyvuoja tokios sąsajos galimybę: „ krisk, / krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę, / tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina / mėlynoj nirvanoje užsimiršimo“34. Mėlyna spalva H. Nagio kūryboje atspindi romantinį pasaulėvaizdį ir simbolizuoja harmoningo pasaulio ilgesį. Štai eilėraštyje „Mėlynas sniegas“ mėlynos spalvos persmelkta erdvė tampa to tobulybės ilgesio realizacija: „Mes atradome savo žemę ir savo dangų. / Mėlyną žemę. Mėlyną dangų. Mėlyną sniegą / tarp kieto gruodo ir minkštų debesų“35. Tad ir „Nirvanoje“ nebuvimo patirtis neturi jokios neigiamos konotacijos. Tai nebuvimas būnant toje mėlynos spalvos tobuloje erdvėje ar būsenoje. Nebuvimo būnant samprata, išryškinant imperatyvus „nepasilik nieko sau“, „nebijok nebūti“, įgauna ir krikščioniško savęs atsižadėjimo situacijos bruožų. Pagal krikščionišką tradiciją suvoktas savęs išsižadėjimas išgyvenamas kaip mirtis sau, kaip mirtina dieviškos Dvasios (Pneuma) prieštara kūnui (sarx). Vienu iš sarx nusakančių bruožų yra jo trapumas. Negalėtume vienareikšmiškai teigti, kad H. Nagiui buvo žinoma tokia teologiškai pagrįsta kūno koncepcija. Ji veikiausiai kilo iš bendro asmeninio santykio su mirties faktu ir jos filosofinių apibrėžčių reflektavimo. Vis dėlto, sąmoningai ar nesąmoningai priartėjus prie krikščionybės, eilėraščio pabaigoje poetiškai suvokiama žmogaus būties trapumo patirtis: „Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis / atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata / ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga / dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant, / suledėjusios miglos kristalo atšvaita, / kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo“36. Tokios patirties refleksija neturi jokio tragiškumo atspalvio. Nykstanti, nebūtin pasvirusi žmogaus egzistencija priimama kaip natūralus, visą visatą persmelkęs, vyksmas.

 

Varijuojant mirties, kaip gyvenimo dalies, temą, mirtis ir gyvenimas, kai jie vertinami pažinimo matu, H. Nagio kūryboje susilygina. Viename iš neįvardytų rinkinio „Prisijaukinsiu sakalą“ eilėraščių mirtis, kaip neišvengiama, nekintanti riba, ties kuria nutrūksta gyvenimo linija, atrodo labiau pasiduodanti žmogiškajam pažinimui, nei dinamiškas, nuolatinio judėjimo pirmyn ir atgal persmelktas gyvenimas. Ir tik teksto paskutinėse eilutėse ryškėja, kad kaip tik per judėjimą artėjama prie tikrojo pažinimo: „Manom mirtį pažįstame. Tiktai gyvenimo / mįslių nemokam įmint. / Tiltą po tilto sudeginę, / nei atgal, nei pirmyn / neberandame kelio. / Einam ir grįžtame, klumpam ir keliam, / kol pagaliau apsiprantam su vienintele / ir paskutine mintim: / ir mirties nepažįstame“37. Mirties akivaizdoje kaip nušvitimas veriasi tiesa, kad mirtis yra lygiai tokia pat nepažini kaip ir gyvenimas.

 

H. Nagio tekstuose, kuriuose mirtis pasirodo kaip neatskiriama gyvenimo dalis, atpažįstame poetiškai perkurtą heidegerišką būties-mirčiai (Sein-zum Tode) koncepciją, kurią teologijos diskurse aktualizavo K. Rahneris, teigęs, kad mirtis turėtų būti suvokiama kaip gyvenimo metu sąmoningai prisiimtas bei reiškiamas ėjimas pabaigos, atvertos nesuvokiamam Dievui, link. Tuose tekstuose, kuriose iškyla esamybę pranokstanti erdvė, atpažįstame J. Girniaus akcentuotos krikščioniškos amžinybės vaizdinį. O eilėraščiuose, kur mirtis reiškiasi radikaliausiu – neatšaukiamo ir totalaus – vyksmo pavidalu, H. Nagys sukuria savičiausią, heidegeriškąjį bei girniškąjį mirties supratimą pranokstantį ir bežemių estetikai artimą mirties pavidalą. Mirtis, beje, ir čia mąstoma kaip neišvengiamybė. Tačiau ši neišvengiamybė neturi savyje pozityvios mirties, kaip egzistencijos dalies, reikšmės. Mirtis šiuose tekstuose suvokiama kaip siaubą kelianti nežinia, bet kada galinčios ištikti lemties baimė.

 

Trumpai apžvelgta mirties pavidalų raiška H. Nagio tekstuose parodo, kad, apmąstydamas universalųjį žmogaus egzistencijos baigties reiškinį, poetas individualizuoja jį savitomis, jo pasaulėžiūrą atspindinčiomis metaforomis ir simboliais, vaizdiniais ir figūromis, jose susipina skirtingų filosofinių koncepcijų, krikščioniškos teologijos bei biblinių tiesų, o kartais ir rytietiškų religijų bruožų turinčios reikšmės. Kitaip tariant, kuriančiąją sąmonę identifikuojančios filosofinės ir teologinės tiesos, bibliniai ar rytietišką tradiciją reprezentuojantys įvaizdžiai perkeliami į poetinį diskursą transformacijos principu: jų pavidalai, prasmės akcentai moduliuojami veikiant autentiškiems savęs ir pasaulio regėsenos principams.

 

1 Steiner G. Heideggeris. – Vilnius: Aidai, 1995. – P. 133.

2 Girnius J. Amžinybės perspektyva ir laiko horizontas // Girnius J. Raštai. – T. I. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 372.

3 Girnius J. Idealas ir laikas. – Chicago: Ateitis, 1966. – P. 224–225.

4 Šilbajoris R. Šviesos versmių beieškant: Henriko Nagio poezija // Šilbajoris R. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 308.

5 Girnius J. Amžinybės perspektyva ir laiko horizontas // Girnius J. Raštai. – T. I. – P. 376.

6 Šliogeris A. Juozas Girnius ir egzistencinė filosofija // Girnius J. Raštai. – T. II. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. IX.

7 Girnius J. Žmogaus prasmės žemėje poezija // Žemė. Poezijos antologija. – Vilnius: Vyturys, 1991. – P. 60.

8 Šilbajoris R. Ten pat. – P. 309.

9 Nagys H. Grįžulas. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 165.

10 Mačianskaitė L. Neviltis Algimanto Mackaus ir Henriko Nagio poezijoje // Darbai ir dienos. – Kaunas: Vytauto didžiojo universitetas, 1997. – Nr. 4(13). – P. 168.

11 Nagys H. Grįžulas. – P. 185.

12 Bajarūnienė J. Ekspresionizmo apibrėžtys ir tyrinėjimai XX a. vokiečių literatūros kritikoje // Literatūra. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – Nr. 46(5). – P. 34.

13 Ten pat. – P. 34.

14 Radauskas H. Henriko Nagio „Saulės laikrodžiai“ // Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – P. 56.

15 Wolfgang R. Der Expressionismus: theologische, soziologische und anthropologische Aspekte einer Literatur. – Frankfurt am Main: Fischer Tb., 1979. – P. 13.

16 Nyka-Niliūnas A. Henrikas Nagys, arba „Saulės laikrodžiai“ // Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 86.

17 Radauskas H. Henriko Nagio „Saulės laikrodžiai”. – P. 64.

18 Traklis G. Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 38.

19 Manifeste und Dokumente zur deutschen Literatur 1910–1920, Expressionismus, hrsg. von Th. Anz und M. Stark. – Stuttgart: J. B. Metzler, 1982. – P. 51–52.

20 Nagys H. Grįžulas. – P. 106.

21 Ten pat. – P. 228.

22 Ten pat. – P. 229.

23 Ten pat. – P. 229.

24 Rilke R. M. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – P. 122.

25 139 psalmėje karalius Dovydas skelbia: „Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo artumo? / Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, / jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten. / Jei įgyčiau aušros sparnus / ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, / net ir ten mane vedžios tavo ranka / ir tvirtai laikys tavo dešinė.“ Biblija, arba Šventasis Raštas. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2005.

26 Nagys H. Grįžulas. – P. 224.

27 Ten pat. – P. 224.

28 Ten pat.

29 Skrupskelytė V. Egzodo poezijos šuoliai // Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 350.

30 Nagys H. Grįžulas. – P. 215.

31 Ten pat. – P. 216.

32 Ten pat. – P. 222.

33 Ten pat.

34 Ten pat. – P. 288.

35 Ten pat. – P. 256.

36 Ten pat. – P. 288.

37 Ten pat. – P. 247.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)