tekstai.lt

Ostap Slyvynski. Poezija

 

alt
alt
      Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvove. Lvovo universitete studijavo bulgarų filologiją. Išleido eilėraščių rinkinius „Aukojimas Didžiajai Žuviai“ (1997), „Pietų lelija“ (2004). Organizavo kelias menines akcijas („Lėtas veidrodis“, „Keturios šviesos pusės“). Šiuo metu Lvovo universiteto aspirantas. Jo eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, bulgarų ir baltarusių kalbas. 2007 m. – Poezijos pavasario svečias.

 
 
 
 
 *
          Sjuzei
 

Aš pirmąkart nuo senų laikų apsidžiaugiau liūtimi: ji atnešė nors                                                                                                               šiokią tokią permainą.

 

Už manęs buvo bemiegė naktis, ir aš žiūrėjau, kaip vaikai žaidžia                                                                                                         kažkokį trumputį žaidimą,

Po vieną išbėga, surėkia keletą žodžių į lietų ir puola atgal

Po skardiniu stogeliu, ir visi juokiasi.

 

Taip ir į mane įlėkė kažkoks juokas, lyg kamuolinis žaibas, lietus                                                                                                                      tarsi apsivertė kūliais

Priešais mane, ir aš staiga ėmiau kvatoti, viskas pradėjo suktis, lyg                                                                                                       skalbyklė, pilna

Baltojo vyno,
 

Ir atrodė, lyg būčiau giliai po vandeniu: „Įkvėpk ir tapsi mūsų

                                                                    karaliumi“, ir aš dar dvejojau,

Kaip tai įmanoma – vienu metu kvatotis ir abejoti,

O paskui nubėgau žemyn, kur amžiais neužaugantys klevai tarsi                                                                                                                                 sukosi tarp lašų,

 

Ir šaukiau: duokit daugiau putų, atidarykit šliuzus jogurtui su

                                                                      sultimis ir šaukiau:

Išjunkit savo kolonėles, nes užtrumpins, ir bus didelis fejerverkas, ir                                                                                                                              sužadėtiniai

Susigės prisiminę šią dieną, ir žiūrėjau, kaip medžiai bando                                                                                                                    išvengti didžiausių

Lašų ir pats taip bandžiau.

 

Vaikai supuolė į būrelį po savo stogeliu, šlapi ir spalvoti, lyg vienas                                                                                                                      egzotiškas koralas

O aš buvau jų karalius ir negalėjau iškvėpti.

(Wenn) ganzes land schläft

 

Išjungė elektrą visame kvartale, ir aš išėjau į kiemą, ten buvo šviesiau

Ore tvyrojo kažkokios patyčios, kažkuris garsiakalbis, paprastai                                                                                                                      nebylus, transliavo juoką

 

Alkanos dvasios ir paukščiai, visuomet gyvenę medžiuose priešais                                                                                                                         užakusį ežerą –

Visi jie vibravo, staiga įelektrinti, visi skleidė šviesas kalbėjosi zirzdami

 

„Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo? Labirintas, kur                                                                                                                     viskas sutinka:

Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo?

Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo? Labirintas, kur                                                                                                                     viskas sutinka:

Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo?“

 
 
 
Pusryčiai ant žolės
 

Ou³ es-tu passe mon Saint-Germain-des-Prés?.. Plona šokolado plytelė,

„menkučiai pusryčiai“, kažkur jau įvyko ta įrašų sesija, kurioje dalyvavo

drambliai ir kaštonai, tik kuriam dabar krante iškraunamas 

                                                                     garsas?

Pras-pras! Galima apskritai nusileisti iki garso mėgdžiojimo, iki                                                                                                                   gestikuliavimo –

 

Upė vis tiek kiekvienąkart atplauks pas tave tarsi delfinas su savo

švilpesiu, daina, galbūt su vaiku, sėdinčiu ant nugaros ir

                                                                  išmėtančiu vėliavėles

iš fanerinių lėktuvų. Dangus virš baseino. Visa, kas buvo lengviau už                                                                                                            tave, seniai jau ten.

Keturi ir aštuoni, penki ir vienas ir nulis ir dar kartą – nuo pat                                                                                          pradžių, nuo pat inkaro pakėlimo.

 
 
*
 

   Christianui Lloydliui atminti

 

Pasaulis kupinas angelų –

kūno pakampėse, kur susitelkia vidudienio šviesa,

tarpuose tarp vagonų, nesustojančių ir pralekiančių pro stotį

                                                  kalnuose, Tauerno masyve, jie

diktuoja savo pradžią, jie žino, kaip prasideda eilėraštis,

kaip tamsoje pavirsta lygutėlis Daiktas, tarsi vaisius, dar neišimtas                                                                                                                             iš rožinio.

Jie skanduoja nesuskaičiuojamas pradžias,

laukdami pačiame laiptinės viršuje, o paskui jie patars, kaip                                                                                                                       pasitelkti tarpus

tarp eilučių ekonomiškam badymuisi.

 

Aš mačiau, kaip tu sėdėjai stoties perone kalnuose, Tauerno masyve,                                                                                                                 stebėdamas

trumpus, taiklius viesulus, kaip jie įsuko gniužulus vatos.

Net čia, plieno šaltinio žiotyse, nesi laisvas nuo angelų, išpažįstančių

per minkštą grafitą ir išpažintį į devynis nutviekstus plyšius.

Tu atsisakysi paslaugaus vaistininko atneštų kopėčių, siekdamas

lentynos, į kurią seniai niekas nežiūrėjo. Tu atsisakysi įmerkti ranką                                                                                                                      į marmurinį indą,

stovintį prie kiekvieno įėjimo.

Taip, visada yra šimtai šaltinių, atsiveriančių ore, ir nesuskaičiuojami

angelų būriai, nuo kurių gali nutolti, tarsi greita

drumzlina kometa
 

Eilėraštis atsiranda iš parako, nekenčiamas ir skambus,

lyg nutrauktos vadelės.

 
 
 

Tribute to Marcin Swietlicki

 

Užgesink visas lempas, palik tik radijo imtuvo šviesą.

 

Nedidukė šviesos dykuma, kur tremiamos areštuotos radijo stotys,

žibintas, automatiškai užsižiebiąs

nuo menkiausio judesio – kai ateina kas nors iš ten

pabelsti raktu į staktą, priminti save,

kai eina pro šalį katinas su vis dar tamsuojančiu miego hieroglifu                                                                                                           kailyje.

Pasirodo, šalia buvo mergaitė, ji dabar pakyla ieškoti

kitos stoties, ir tu žiūri į jos didžiulį padrikusį šešėlį,

nesuprasdamas, kurią akimirką viską praradai:

kai įvažiavai į naktinį kiemą ir kurį laiką laukei, neišjungdamas                                                                                                                  šviesų?

kai išėjai ir nusekei paskui, lyg tavyje gyventų

fosforinių žuvelių kolonijos, ir nesulaužei šviesos, tylėjimo kaulų?

Kodėl upė su visomis jos šviesomis nenusitiesė palei sodo takelį,

kai mane tempė atgal pakrantės vėjelio stūmoklis, baimė,

                                                                      neprivalumas?

Nedidukė šviesos dykuma, joje snūduriuoju įsitvėręs vairo, kas dar

veržiasi pas mane pro nutilusį vėjo gomurį, kieno raštas blizga

tarp šakų? Ar tai tikrai raštas?

Kas žino, ar aš neužmigęs, ar aš neišsiųstas žemyn su raktais ir

                               tuščiu buteliu, ir net užsnūsdamas vis dar girdžiu, kaip jie sunkiai

                                                                          vartosi lovose – Oleksandras,
Blaga?

„Kodėl, klausi tu, tie, kas sustoja pusiaukelėj, nueina toliausiai?“

Kur nors yra atsakymų ministerija, kas nors turi užbaigti istorijas,                                                                                                                               bet aš

tuojau pat grįžtu prie lango, palikęs viską neišklausyta ir matau tik                                                                                                                                    nutviekstą plotelį,

tarsi kokį šviesesnį miesteliūkštį žolėje,

negalėdamas atitraukti nuo jo akių, pražiopsau, kaip tu išeini,                                                                                       pražiopsau, kaip tu ilgai stovi po

lempa

koridoriuje, žvangini indais, zvimbteli užtrauktuką,

kažkas siunčia man šitą šviesą ir tikriausiai laukia atsakymo, kad                                                                                                  aplankyčiau, paskambinčiau.

bet atgalinio adreso nėra, nebent stovėtum ir žiūrėtum į dangų arba                                                                                                                                į upę,

arba, šviesos greitraščiu prirašydamas eilutes, nutiltum,

užsidarytum kabinoje, užgesintum šviesas,

tylėtum.
 
 
 
Limbas
 

Kal~vos tamsoje atrodė lyg suveltas patalas,

Kuriame įsipainioję paukščiai. Juk atsimeni:

Galima pasitikėti tik atsitiktiniais radiniais,

Radau kažkieno palto likučius,

Užkibusius už irklo. Drabužių krūvos

Turėtų priminti dėvėtų rūbų parduotuves ar

Koncentracijos stovyklas, o kas čia? Didysis skalbimas,

Mums ruošiamas visą naktį tvyrančio rūko?

Tarsi kas būtų atidarę viešbutį virš ežero paviršiaus –

Užžiebti žibintai šviečiasi kiaurai vandenį,

Priešgaisriniai laiptai veda į dugno smėlį.

Gali nakvoti gryname ore, kad žemė

Neslėgtų per miegą kartu su savo perpuvusiomis

Kapinėmis, su ištisu gumulu sužeistų

Paltų, nukentėjusių batų ir kepurių.

Reikia saugotis, kad, pavyzdžiui, neapsivilktum mirusiųjų

Marškinių – nes pakanka palikti atvirą langą,

Ir įskris drugelis, nešiojąs kitos šviesos virusą.

Vieno sapno veiksmas vyko rūbinėje,

Nuo kurios prasidėjo priešais esantis pasaulis.

 

Iš ukrainiečių k. vertė Vytautas Dekšnys

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)