tekstai.lt

Laimonas Tapinas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje, arba Aš – Vytautas Žala (3)

 

 
Vilnius, 1965-ieji
 

Kinematografijos komiteto vadai, galbūt jau žinoję G. Zimano nuomonę, filmą nusprendė parodyti ne bet kam – tuometiniams Respublikos vadovams. Operatorius J. Gricius, prisimindamas peržiūros vakarą, pasakos: „Užgeso šviesa. Santūriai grėsmingos Algio Apanavičiaus muzikos lydimi, prabėgo mažosiomis raidėmis parašyti įžanginiai titrai... Tamsokame, nepaisant visų jungtinių tarnybų pastangų, ekrane nušovė Vitkų (senį Lokį)... Ryto prieblandoje prie smėlyne gulinčio lavono bėga vienmarškinė Lokienė, – nepakeičiama visų lietuviškų filmų motina Eugenija Šulgaitė ir dar niekam nežinomas Juozas Budraitis, virvagaliu susijuosęs potrumpes drobines kelnes. Senio Lokio jauniausias sūnus Jonas...

Salėje tyla. Dar sunku pasakyti, pritarianti ar smerkianti.“

V. Žalakevičius per visą kino seansą stebėjo sėdinčiųjų veidus. Juose – panika. Kas galėjo ją sukelti? Mažosiomis raidėmis (?!) parašyti titrai? Nepaprastai skausmingai kostiumų dailininkės V. Bimbaitės, antrosios režisierės R. Vosyliūtės, asistentės D. Griciuvienės, režisieriaus A. Kundelio... sugiedotas „Viešpaties angelas“, kitos herojų maldos, mediniai rūpintojėliai? Gal dialogai, atskiros frazės ar net gestai?

Keletą jų prisiminkime.

Partorgas (akt. A. Šurna): Kokie tavo santykiai su tarybų valdžia? Kodėl susidėjai su Aitvaru?

Vaitkus (akt. D. Banionis): Toks metas buvo. Amnestuotas.

Lokys (akt. B. Oja): Būsi mūsų apylinkės pirmininku.

Vaitkus (tyli).
Lokys: Susitarėm.

Vaitkus: Ne! Nesugebėsiu.

Partorgas: Paliksim tris milicininkus.

Toliau – Vaitkaus gestas, kuris, V. Žalakevičiaus žodžiais, turėjo reikšti „pizdec“.

Vaitkus: Mane paskyrė apylinkės pirmininku.

Ona (juokiasi): Tave privertė.

Vaitkus: Ne. Aš to norėjau.

Ona: Ne. Durniau tu, durniau...

– Atėjo prakeikti sovietai ir atėmė, – sakys valstietis miškiniui Vaitkui.

– Atėjo prakeikti banditai ir atėmė, – išgirs iš to paties valstiečio tas pats Vaitkus, tik jau būdamas apylinkės pirmininku.

Ar galėjo valdžia ramiai klausytis miškinio Aitvaro (akt. L. Noreika) įsakymo likimo draugui Apuokui (akt. V. Tomkus): „Štai žabai. Neduok ugniai užgest!“ – arba Onos (akt. V. Artmanė) klausimo Vaitkui: „Kodėl tu su Lokiais išvien? Prakeiks tave visi.“ Tas „prakeiks tave visi“ turėjo akmeniu strigti gerklėje, kaip ir Marcinkaus (akt. B. Babkauskas) atkirtis stribui, pasiūliusiam šautuvą: „Nusišikt man ant jūsų šautuvo, jeigu po teisybei...“

Taigi. Tik kelios scenelės iš filmo konteksto. Bet, kaip sakė jau gyvendamas Maskvoje pats V. Žalakevičius, „kartais autoriaus pozicija, vertinimai gali slypėti ir herojų dialoguose bei atskirose frazėse. Nors dažniausiai filmavimo procese režisierius turi ieškoti kažkokių specialių būdų, simbolių, norėdamas savo santykį išversti į kino kalbą“.

Iš valdžios žmonių veidų po peržiūros ir to, kad filmo aptarimas vyko be jo, filmo režisieriaus, V. Žalakevičius suprato – rytoj kolegijos posėdy filmui bus ištartas „veto“ arba geriausiu atveju pasiūlyta jį iškastruoti.

– Pizdec, – dabar juostos direktoriui E. Žabinskui pasakys Vytautas. – Jeigu mes pirmieji filmo neparodysim Maskvoj, šitie kinkadrebiai neleis jo demonstruoti niekam ir niekur.

Ir abu ryžosi aferai – užsuko į aparatinę, kur gulėjo jaufai – dėžutės su kino juosta, pasiėmė visa tai, nesunkiai prasmuko pro „kontrolinį punktą“ – pažįstamas sargas nereikalavo jokio leidimo... Pavogę filmo kopiją, jie skambins į oro uostą, bet lėktuvo į Maskvą nebus, mels geležinkelio stoties kasininkės dviejų bilietų (bet jų irgi nebus, net ir pažadėjus visokių gėrybių). Borisas Krištulas (daugelio „Mosfilmo“ kino juostų direktorius), kuriam buvo žinoma visa ši istorija, prisimins, kad du avantiūristai susirado patį geležinkelio stoties viršininką, kuris paaiškino, kad laisvų vietų nėra, o jeigu jų ir atsiras, tai jis sužinosiąs tik 40 minučių po traukinio išvykimo.

Bet abu vyrus išgelbėjo atsitiktinumas. Jie stabtelėjo prie kažkokio susinervinusio vaikinuko, trypčiojančio šalia vieno vagono ir beviltiškai besidairančio...

Kai traukinio palydovė sušuko: „Visi lydintieji išlipa!“, vaikinukas, net nepaprašęs pinigų, kyštelėjo E. Žabinskui tuos du nelaimingus bilietus.

Dviem vagišiams kinematografininkams jie bus laimingi, – abu sėdės traukinio, vykstančio į Maskvą, plackartiniame vagone...

Rytą du lietuviai su „dovanėlėmis“ jau bus SSRS kinematografijos komiteto vyriausiojo redaktoriaus kabinete. Puikiai suprasdamas, kad be palydimojo LTSR kinematografijos komiteto rašto, be suderinimo nieko nebus, V. Žalakevičius paseks graudžią pasaką apie tai, kaip juos traukinyje apvogė.

– Neliko nieko – nei pinigų, nei dokumentų, nei to svarbaus palydimojo rašto, – graudensis ir graudens Vytautas.

Galutinai sudegindamas už savo nugaros visus tiltus, jis įkvėptai melavo, kad jau šiandien, blogiausiu atveju – naktį, dokumentų dublikatai bus, todėl gal nereikėtų gaišti laiko ir kino filmą peržiūrėti dabar.

Paveiktas graudaus pasakojimo ir „dovanėlių“, vyriausiasis redaktorius paskambins SSRS kinematografijos komiteto pirmininkui A. Romanovui, kuris, kaip sakė B. Krištulas, gal iš meilės mažai Respublikai, o gal jau nuo pat ryto būdamas geros nuotaikos, įsakė pasirengti peržiūrai. Deja, šiandien niekas iš paklaustų kino žmonių neprisimena, ką veikė kolegija Vilniuje, turėjusi tą dieną 12 val. peržiūrėti V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“.

Aišku tik viena – visais frontais jau nuo 10 val. vyko režisieriaus paieška. Bet jo nebuvo. Netrukus buvo aišku ir antra: nėra ne tik režisieriaus, bet ir jo filmo kopijos...

O Lietuvos kino studijos direktorių J. Lozoraitį pasiekė skambutis iš LTSR kinematografijos komiteto, pranešantis tik tai, kad: „Jūsų Žalakevičius pavogė mūsų nepriimtos juostos kopiją! Prašom išsiaiškinti.“

Bet aiškintis niekam nereikėjo. 11 val. Maskvoje SSRS kinematografijos komiteto pirmininkas A. Romanovas su visa savo svita – pavaduotojais, redaktoriais ir kitokiais klerkais – žiūrėjo filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Peržiūros liudytojas buvo ir B. Krištulas.

Po kino seanso A. Romanovas atsistojo, iš savo personalinės ložės išėjo į priekį ir, kreipdamasis į V. Žalakevičių, sugriaudėjo:

– Ar tu pats nors supranti, ką padarei?! Prašau visus užeiti į mano kabinetą.

Salytėje įsivyravo mirtina tyla. Niekas nežinojo, kaip į tai reaguoti. V. Žalakevičius tuo metu tapo baltesnis už salės ekraną.

Kartu su artimiausiais savo padėjėjais jis užlipo į pirmininko A. Romanovo kabinetą, kur visą laiką birbė vyriausybinis telefonas. A. Romanovas neskubėdamas pakėlė ragelį.

– O, čia tu, Vytautas, – sududeno į ragelį A. Romanovas. Ir V. Žalakevičius suprato, kad iš Vilniaus skambina Lietuvos kinematografijos komiteto pirmininkas V. Baniulis. – Pačiu laiku, pačiu laiku. Mes ką tik baigėm žiūrėti filmą, – kalbėjo A. Romanovas. – Režisierių aš jau pasveikinau, dabar ir tave sveikinu su puikiu kino filmu. Jį priimame be jokių pataisų. Dar kartą sveikinu. Vien „Mosfilme“ pas mane dirba 150 režisierių, o čia vienas lietuvis visiems nušluostė nosį. Aš jo net pavardės vis dar nesugebu teisingai ištarti, bet, manau, greitai ją ištars visa šalis. Klausyk, jiems traukinyje pavogė portfelį su pinigais ir tavo komiteto lydimuoju raštu, tai tu atsiųsk tą popieriuką, neuždelsk, o pinigus aš pats jiems išduosiu būsimos valstybinės premijos sąskaita...

Kažkas vėliau, komentuodamas šią situaciją, pajuokaus: „Jeigu filme šaudosi, rusams – puiku. O jeigu dar lietuviai su lietuviais... Daugiau nieko ir nereikia...“

Pirmąją recenziją apie kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ bene „Literatūroje ir mene“ išspausdino kino ir teatro kritikas Eustachijus Aukštikalnis. Išgyręs filmą, jame įžiūrėjo tik vieną trūkumą – D. Banionis visiškai netinka Vaitkaus vaidmeniui. Šiandien D. Banionis, prisimindamas tą recenziją, sakys:

– Nebuvau nei labai įskaudintas, nei sunervintas, bet širdį vis vien maudė – visi aktoriai savo vaidmenims tiko, tik aš vienas ne... Tačiau, iš šalies žiūrint, visada geriau matyti, o jeigu rašydamas Aukštikalnis turėjo galvoje mano amžių, tai gal jis tikrai buvo teisus... Todėl kai po poros mėnesių iš atsitiktinai sutikto kito kino kritiko Macaičio sužinojau, kad tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje Čekoslovakijoje man paskyrė prizą už geriausią vyro vaidmenį, niekaip nepatikėjau ir pasiūliau Sauliui šitaip nejuokauti, ypač po jo kolegos recenzijos. Macaitis pareiškė, kad už Eustachijaus recenziją jis neatsako, nors apie ją turįs savo nuomonę, o informacija apie prizą Karlovy Varuose yra absoliučiai tikra.

Taip ir buvo – S. Macaičio praneštą žinią netrukus patvirtino naujienų agentūra ELTA ir Maskvos žiniasklaida.

Šiandien D. Banionis tvirtina, jog už bet kurį vaidmenį malonu gauti prizą ar premiją, bet tų apdovanojimų niekad nesureikšmino, nes aktoriaus ar muzikanto apdovanojimas kokiame nors konkurse visad turi atsitiktinumo ir subjektyvumo elementų – tai ne medalis bėgikui ar plaukikui, kurio pergalę varžybose galima išmatuoti sekundės šimtosios ar tūkstantosios dalies tikslumu.

Pats V. Žalakevičius tame festivalyje nebuvo įvertintas, o tai, D. Banionio nuomone, visad yra neteisinga, nes filmo ar teatro spektaklio sėkmė pirmiausia priklauso nuo režisieriaus darbo. Į Karlovy Varus važiavo D. Banionis ir V. Žalakevičius su žmona Gražina. Po iškilmingo festivalio uždarymo Sovietų Sąjungos ambasada Čekoslovakijoje festivalio dalyvių ir laureatų garbei surengė prašmatnų priėmimą, kuriame dalyvavo ir ten viešėjęs kosmonautas J. Gagarinas.

Priėmimas buvo surengtas tame pačiame viešbutyje, kur gyveno festivalio dalyviai. Nustatytą valandą salė ūžė nuo svečių, kurie nekantraudami žvilgčiojo į vaišėmis apkrautus stalus. Visi susirinkę, nėra tik V. Žalakevičiaus. Galiausiai Sovietų Sąjungos ambasadorius paprašė, kad D. Banionis nueitų pažiūrėti, gal draugui V. Žalakevičiui kas nutiko. Donatas ėmė belstis į Vytauto ir Gražinos kambario duris, bet niekas jų neatidarė. D. Banionis portjė paklausė, ar ponai lietuviai neišėjo iš viešbučio.

– Ne, jie abu yra savo numeryje, štai jo raktai, – parodęs raktus, atsakė portjė.

Donatas vėl pabeldė į Žalakevičių duris. Pagaliau tarpdury pasirodė V. Žalakevičiaus galva.

– Vytautai, eime vakarieniauti, visi jau susirinkę, laukia tik tavęs.

– Eik, jeigu nori, aš su tais ruskiais vodkos lakti nesiruošiu.

– Taip man ir pasakyti? – paklausė Donatas.

– Taip ir pasakyk!

Vis dėlto D. Banioniui pasirodė, kad priėmimo šeimininkui pasakyti: „Ei tu, ruski, gerk pats savo vodką, Žalakevičius tau ne kompanija!“ būtų lyg ir nelabai gerai, tad lipdamas laiptais į salę konvulsingai mąstė apie rimtą priežastį, dėl ko režisierius niekaip negali dalyvauti priėmime. Nebeprisimena, ką sugalvojo, o V. Žalakevičius, žinoma, taip ir nepasirodė. Gal šią istoriją šiandien kitaip papasakotų Vytautas... Kas dabar atsakys? Bet su Donatu artimesnių pokalbių ilgai nebuvo, ir tik praėjus bene penkiolikai metų pakvietė jį pagrindiniam vaidmeniui savo filme „Kentaurai“.

Kai 1966 metų pabaigoje Vytautui buvo paskirta Lenino komjaunimo premija, jis kartu su žinomais sovietų kultūros žmonėmis bei dar keliais šios premijos laureatais buvo įtrauktas į Paryžiun vykstančią oficialią Sovietų Sąjungos delegaciją, kuriai vadovavo, regis, ministras pirmininkas A. Kosyginas.

V. Žalakevičius puikiai žinojo, kad jo įtraukimas – tik propagandinis sovietinės valdžios triukas (žiūrėkit, kaip Sovietų Sąjungoje gerbiamos ir mažosios respublikos), tačiau atsisakyti neturėjo ne tik drąsos, bet ir noro, – o jeigu kito tokio šanso jo gyvenime nebus? Juk, kaip sakė avangardinio kino grandas J. Mekas, „niekas jau nesitikėjo, kad Lietuva kada nors bus laisva, nes visi tie didieji jau buvo atidavę Rusijai Lietuvą“.

Į šį svajonių miestą V. Žalakevičius vežėsi ir savo filmą „Niekas nenorėjo mirti“, jis buvo parodytas Paryžiuje prancūzų žiūrovams, kurie po filmo sukėlė audringas ovacijas. Vėliau Paryžiaus lietuvių bendruomenės valdybos pastangomis filmas buvo demonstruojamas ir atskirai lietuviams. Paryžiaus lietuvių bendruomenė surengė V. Žalakevičiui gražų priėmimą, kurio iniciatorius buvo Juozas Lanskoronskis, Nepriklausomos Lietuvos Generalinio štabo pulkininkas.

Baigęs Petrapilio istorijos-filologijos institutą, vėliau – imperatoriškąją Povilo karo mokyklą, už nuopelnus apdovanotas IV ir V laipsnio Vyčio kryžiais, prancūzų Garbės legiono II laipsnio ordinu, pulkininkas J. Lanskoronskis Paryžiaus lietuvių bendruomenėje buvo vienas įdomiausių žmonių. Be to, labai malonus ir šiltas. O tai, kad jis ėmėsi minėto priėmimo organizatoriaus vaidmens, nebuvo atsitiktinumas. Pulkininkas nuo 1919-ųjų gerai pažinojo Vytauto tėvą, kartu kovojo prieš bolševikus, vėliau kartu dirbo Generaliniame štabe, ne sykį lankėsi Žalakevičių šeimoje, dalyvavo Vytauto tėvo laidotuvėse.

Toks J. Lanskoronskio gestas daugelio Paryžiaus lietuvių intelektualų nei nustebino, nei papiktino. Jų temperatūra buvo normali. Kitų gi pakilo per 40 laipsnių.

– Jie peržiūros organizatorius išvadino bolševikais, komunistais ir vien dėl to, kad susitikinėja su žmonėmis iš sovietų Lietuvos, – prisimins P. Klimo, diplomato, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, 1942–1943 m. nacių, o po antrosios sovietų okupacijos bolševikų koncentracijos stovyklų kankinio, sūnus P. Klimas.

Šis V. Žalakevičiaus pagerbimas Paryžiuje suskaldys miesto lietuvių bendruomenę. Jos dalis nevienareikšmiai pasisakys prieš bendravimą su prisitaikiusiais prie sovietinės valdžios žmonėmis, kitaip tariant, susitepusiais lietuviais.

Ši nuostata prašyte prašosi Nobelio premijos laureato lenkų poeto, rašytojo, eseisto Česlovo Milošo komentaro: „Manau, kad stebuklingos lemties dėka neapsijuokiau taip, kaip kai kurie mano draugai. Bet tai, beje, nulėmė ne mano stipri valia ar moralės dėsniai, visų pirma – laimingos aplinkybės. Na, taip susiklostė, kad nebuvau susitepęs, nes nuo keturiasdešimt penktų metų pabaigos visą laiką gyvenau užsienyje. Gudriai įsitaisiau, sėdėjau užsienyje, paskui atsidūriau emigracijoje ir nesusitepiau.“

Mūsų minėtų peripetijų atgarsiai V. Žalakevičiaus dar nebus pasiekę. Jis svaigs nuo Paryžiaus gatvių, besišypsančių žmonių veidų, nuo kvapų, sklindančių iš kavinių, nuo metro grojančių muzikantų...

Sužinojęs savo mylimo dailininko Vytauto Kasiulio, gyvenančio Paryžiuje, adresą, jis susiras „Galerie Royal“, kurį laiką pastovės prie respektabilaus namo. Už jo švariai nuplautų vitrinų kabėjo paveikslai.

„Nebuvo panašu į tai, ką aš tikėjausi pamatyti, – užrašys savo bloknote Vytautas. – Bet jeigu nebūtų net parašo, kad tai Vytauto Kasiulio darbai, aš atspėčiau. Nėra tokiame samprotavime logikos, kaip nebuvo logikos mano apsilankyme pas žmogų, kurio nepažinojau ir kuris nepažinojo manęs. Atėjau, vedamas vaikystės vizijos, ir stovėjau prieš vitrinas, iš kurių tryško spalvų kaskados.

Tarp juokdarių suradau paveikslą su lietuviška gryčia, prieš kurią sėdėjo karalius, puošnus ir vienišas, tarsi išėjęs iš pasakos ir pasiklydęs. O gal tai buvo jo namai? Nežinia. Aš įėjau vidun.

Dailininko prospérité abejoti negalima. Ir jo reprezentacinė galerija Ruajal gatvėje, ir lankytojai, ir paveikslų kainos be žodžių šneka, kad tragiška kova dėl egzistencijos, skausmingos klajonės svetimo tarp svetimųjų bent šiai dienai išsisprendė. Joks žmogus pagal savo išgales jo galerijoje pirkdamas dvidešimties ar dvidešimt keturių kvadratinių decimetrų paveikslą nežino, jog perka jo skausmo dalį, jo praeities dalį.

Nesugebėčiau ką nors pasakyti apie V. Kasiulio tapybą. Galima daug šnekėti apie jo žmonių rankas ir pirštus, apie violetinę spalvą, apie juokdarišką-vagabundišką bufonadą. Tai tik žodžiai.

V. Kasiulis – dailininkas. Jis išreiškia save ir savo sielą. Jo paveiksluose – puošnumas, badas, melancholija, ašaros, krintančios ant svetimų rūbų, prisiminimų rūkai ir lietuviška siela.“

Vėliau abu aplankys Per Lašezo kapines. V. Žalakevičius ilgai stovės prie savo jaunystės poeto Oskaro Vaildo kapo. Jį prikaustys skulptoriaus Jakovo Epšteino sukurtas paminklas – nuogo į priekį besiveržiančio jaunuolio skulptūra, ant kurios iškaltas tik vardas: Oskaras.

– Žinai, daug kas rašė, kad šis paminklas – nepadorumo įamžinimas, – pasakys V. Kasiulis.

– Taip? – kilstels antakius V. Žalakevičius. – Teisingai rašė. Nes aš vien tik stovėdamas prie jo jaučiuosi nepadoriai – taip, tarsi pasaulis šitą pavakarį priklauso tik man.

Paskui šyptels ir pasakys, kad tai perfrazuota O. Vaildo citata.

Bėgo metai, Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Keitėsi politinės realijos, gyvenimo suvokimas. Ir, be abejo, žvilgsnis į tai, kas buvo sukurta sovietinėje Lietuvoje. V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ perskaitymas sovietiniais metais eskaluojant klasių kovos temą – akivaizdus sąmoningo dvasinio neraštingumo, kilusio iš baimės, liudijimas. Skausmingas liudijimas apie daugelio sugebėjimą matant nematyti. Kaip bus įvertintas šis režisieriaus filmas dabar, kai jau galima ne tik įžvelgti, bet ir garsiai pasakyti.

Žinomas Lietuvoje kino specialistas S. Macaitis rašys:

„ tikruoju aktoriaus (L. Noreikos – aut. past.) kinematografiniu debiutu tapo „šventasis Juozapas“ filme „Niekas nenorėjo mirti“. Čia jis pasirodo apšepęs kaip ir visi aplinkiniai, su tokia pat kaip ir kitų sodiečių kepure, tokiais pat padėvėtais milo rūbais. Bet iš karto jauti: kažkas ne taip. Broliai Lokiai aiškūs ir savaip tiesmuki – jų poelgiams diriguoja keršto jausmas. D. Banionio Vaitkus – gudraujantis, bet, kad gudrauja, irgi aišku. Laimono Noreikos personažas su savo mįslinga šypsena puse lūpų, visiškai neiššifruojamais santykiais su Ona (latvių aktorė Vija Artmanė) atneša mįslę ir į patį filmą, duoda užuominų, kad ne visada juo reikia šventai tikėti .

Kaime šnekama apie Aitvarą, miško brolių vadą. Kalbėdamasis su vyriausiuoju Lokiu, bandančiu išsiaiškinti vado paskatas, mįslingasis Laimono Noreikos herojus su baisia nostalgija, nors veidas šypsosi, meta keistą repliką: o gal jis nori, kad apie jį dainas dainuotų? Iš dalies tai lyg vėl folklorinis motyvas, kurių filme apstu, kita vertus, juk tikrai pokario Lietuvoje buvo toks partizaninių dainų, užslaptintų, ne kiekvienoje kompanijoje dainuojamų, žanras . Negi „šventasis Juozapas“ numano Aitvaro pražūtį, visos kovos šventumą ir pasmerktumą?

Taip ir yra. Baigiamojo susirėmimo scenoje, kai V. Žalakevičius atveria kortas ir paaiškėja miglotų „šventojo Juozapo“ bei Aitvaro tapatumas, Laimonas Noreika pasirodo energingas, griežtas, pasitempęs, ant kurio kaip nulieta guli ikikarinės Lietuvos karininko uniforma, žinantis baigtį, bet kaip tikras vyras pasiryžęs kautis iki galo. Tie keli kadrai – tarsi sovietų laikais kontrabanda pastatytas paminklas. Žinoma, ne bronzinis – įslaptintas.“

Buvęs politinis kalinys K. Lakickas „Valstiečių laikraštyje“ išspausdintame rašinyje „Norėjo, bet negalėjo numirti“ rašys:

„Filme nepaprastais didvyriais parodomi stribai Lokiai, apylinkės pirmininkas Vaitkus, liaupsinamas šių veikėjų dorumas, ištikimybė komunizmo idėjoms. O Lietuvos partizanai parodyti kaip eiliniai banditai, siekiantys nuversti gerą tarybinę santvarką, siekiantys sugrąžinti buvusią buržuazinę valdžią, savanaudžiai, kuriems miltai labiau rūpi negu Lietuva.“

Toliau K. Lakickas pasakoja kelias skaudžias autentiškas istorijas apie enkavėdistų apsuptus partizanus ir rašinį baigia taip:

„Tai meškos paslauga Lietuvai. Tai gėda mums visiems, gėda Lietuvai, kad ištraukėme šį bolševikiniais pelėsiais atsiduodantį niekalą. Niekad netikėjau, kad šį KGB užsakymu sukurptą šedevrą pamatysiu laisvos Nepriklausomos Lietuvos televizijos ekrane. Tai pranoksta bet kokią fantaziją. Labai norėtųsi sužinoti, kas yra tie dabartinės LDDP valdžios tipai, davę sutikimą ir leidę į eterį šį filmą, kad Lietuvos žmonės dabar pasidžiaugtų kruvinais tautos genocido vaizdais taikiuose Lietuvos kaimuose.“

Panašus ir tuometinio Lietuvos krašto apsaugos viceministro E. Simonaičio tekstas, kurį išspausdino „Voruta“, „Tremtinys“ ir JAV dienraštis „Draugas“:

„Filmas pateikia iškreiptą melagingą vaizdą nacionalinės dramos, kurią sukėlė okupacija, aneksija ir nežmoniškai žiaurios represijos. Filmo politinis tikslas – apgauti istorijos nežinantį svetimšalį, lygiai kaip ir mūsų šalies gyventoją, tik iš nuogirdų susidariusį supratimą apie tą žiaurųjį kovų ir represijų sunkmetį, pateikiant sunkius nusikaltimus žmonijai kaip pažangią visuomenės raidą pakeliui į šviesųjį komunizmo rytojų. Ir, žinoma, nė žodžio apie NKVD pulkus ir divizijas, kurioms talkindavo būriai stribų, ir nė žodelio apie jų siautėjimą kaimuose, apie dešimtis tūkstančių nužudytų beginklių, apie šimtus tūkstančių tremtinių, apie sudegintas sodybas, išplėštus ūkius. Šis filmas iškraipo esminius ginkluoto pasipriešinimo okupantams bruožus, šmeižia partizanus ir propaguoja okupanto požiūrį.“

Neabejoju, kad abu šie vyrai rašė nuoširdžiai įsitikinę savo teisumu, remdamiesi savo politiniais įsitikinimais. Bet jau iš šių citatų aišku, kad kino kalba jiems visai svetima, kad abu recenzentai pamiršta realybę, kurioje buvo kuriamas filmas, realybę, kurioje, anot žurnalisto V. Vasiliausko, apie Lietuvos partizanus, jeigu nebuvai provokatorius ir norėjai išlikti viešajame gyvenime, negalėjai nė prasižioti...

Ar V. Žalakevičius, pasirodžius filmą tiesiog sunaikinusiems tekstams, graužėsi ir kentėjo, liudija jo paties noru Lietuvos kinematografininkų sąjungos salėje pademonstruoti keli filmo „Niekas nenorėjo mirti“ seansai į Lietuvą iš tremties, iš lagerių sugrįžusiems politiniams kaliniams, po kurių, kaip jis viename interviu teigė, nieko bloga iš tų žmonių neišgirdęs. Atvirkščiai, prisiminė, kad jo pusbrolis Karolis, kurio skruoste ir po daugelio metų vis dar matėsi randas, atsiradęs nuo tardytojo dūrio parkeriu, iškentęs gulagą, o jo visa šeima – Sibiro tremtį, dabar pažiūrėjęs filmą pasakė: „Viskas gerai, tik gal tas Noreika (aktorius L. Noreika, vaidinęs partizanų būrio vadą Aitvarą, – aut. past.) galėjo būti kiek nuožmesnis.“

„Pažinimas mene ne visada sutampa su dokumentinės medžiagos pažinimu , – dar sovietiniais metais kalbėjo V. Žalakevičius. – Kaip paradoksaliai atrodytų, bet išryškinti tikruosius istorijos faktus padeda ne paraidžiui į ekraną perkeltos realijos, o sąlyginiai dalykai, netgi tavo paties santykis, pulsuojantis kažkur po oda...“

Į klausimą „Ar gali kinas parodyti tai, kas po oda?“ Vytautas atsakė:

– Žinoma, gali. Argi jūs nematote, kaip žmogus parausta, kaip nudrimba jo veidas ar trūkčioja akių vokai? Argi niekada nepastebėjote, kaip žmogus klausosi to, ko jau nebegali klausytis, kaip tylėdamas kalba tai, apie ką neturi galimybės pasakyti garsiai. Taip ir kine – autorius nepasakė nė žodžio, bet savo santykį išreiškė.

Garsus lenkų kino kritikas J. Gazda, rašydamas apie šią juostą, be kita ko, pažymi:

„Šis filmas – tai mitas apie Lietuvą. Lietuva V. Žalakevičiui buvo šventa vieta, ir visas filmas yra lietuvybės, tos vietos, Lietuvos, pašventinimas, tarsi pagoniškosios Lietuvos pašventinimas. Visas filmas – tai lyg ritualas, kuris visais laikais lydėjo žmoniją kokiai nors visuomenei įsikuriant tam tikroje vietoje. Mirtis, kraujas, atnašavimas – tai labai senas paprotys. Ir čia įvyksta nuostabus paradoksas – lietuviškos erdvės ir lietuvybės pašventinimo akte dalyvauja ir priklausomieji nuo jėgos, kurios tikslas buvo sudraskyti, su šaknimis išrauti lietuvybę. Negirdėtas prieštaravimas. Tas filmas yra tarsi iš neįmanomų įvykių serijos, nes tai, kas jame vyksta – fabula, asmenys, kurie kovoja už sovietinę Lietuvą, yra pagrindiniai filmo herojai. Taigi, ta jo akcija, tiksliau – herojų tipas, turėtų filmą pasmerkti užmarščiai, bet filmas yra gyvas, jame yra kažkas...“

J. Gazdai pritaria ir kitas lenkų kinematografininkas, vienas garsiausių Lenkijos režisierių K. Zanusis:

„Man V. Žalakevičius yra pirmasis Lietuvos menininkas, kurį pažinau pamatęs filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Filme buvo kažkoks ir mums, lenkams, artimas bei suprantamas nervas. Tai buvo kančios, skriaudos, pažeminimo ir istorijos primestos nelaimės pojūtis.“

– Aš nežinau, ar V. Žalakevičius buvo prisitaikęs ar neprisitaikęs, – sakė pasaulinio garso kino režisierius J. Mekas, – aš galiu apie jį kalbėti tik kaip apie kino menininką. Jo „Niekas nenorėjo mirti“ aš mačiau gal prieš dvidešimt metų, bet kai kurie vaizdai yra taip įstrigę, kad aš juos matau ir dabar. Ta tiršta atmosfera... Tai tikrai tobulas filmas.

Poetas V. P. Bložė, kuris ir pats, ir jo šeima skaudžiai nukentėjo nuo sovietų valdžios, apie kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ kalbėjo taip:

– Mano kartai dar sunku suprasti, ką jai reiškia filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Tačiau tai buvo juk pirmasis filmas, kur su didžiausia simpatija parodyti Lietuvos partizanai. Aš esu kalbėjęs Niujorke su jaunais žmonėmis, kurie matė „Niekas nenorėjo mirti“, ir nė vienas jų nesakė, kad tai komunistinis filmas, nes V. Žalakevičiui pavyko prasibrauti, įdėti tokių detalių, kurios turėtų būti suprantamos kiekvienam lietuviui.

„Tai kūrinys, atveriantis naujus mūsų tautos egzistencijos aspektus“, – rašė poetas T. Venclova.

„Aš manau, – pabrėžia žinomas rusų kino kritikas A. Plachovas, – kad į šį V. Žalakevičiaus filmą galima žiūrėti ne tik kaip į tarybinį, bet ir kaip į egzotišką, individualų filmą. Aš studijavau I. Bergmaną. Ir atradau ne tik du geografinius brolius – filme „Niekas nenorėjo mirti“ mačiau jaunystės Bergmaną. Kitaip tariant, jeigu Bergmanas filmuotų vesterną – tai būtų „Niekas nenorėjo mirti“.“

Kaip reikėtų vertinti šias skirtingų žmonių nuomones apie V. Žalakevičiaus kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“? Vieni buvo teisūs, o kiti – ne? Šiandien ir Lietuvos, ir tarptautinė teisė teigia, kad žmogaus negalima teisti bei bausti už jo nuomonę, jeigu ji pareikšta sąžiningai, etiškai ir neiškraipant faktų. Pasaulinio garso režisierius italas M. Antonionis 1975 metais tarptautiniame Maskvos kino festivalyje, kur man pavyko gauti jo interviu, mielai atsakinėdamas į visus klausimus, kategoriškai atmetė prašymą interpretuoti savo naują filmą „Profesija – reporteris“, pareiškęs:

„Aš niekad neaiškinu ir neinterpretuoju savo filmų, nes nenoriu savo, kaip autoriaus, autoritetu paveikti žiūrovų nuomonę, kuri gali būti kitokia, bet visuomet teisinga. Esu įsitikinęs, kad visai teisus yra žmogus, kuris skaito Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ tik kaip pasakojimą apie neištikimas žmonas ar medžioklę su varovais. Jeigu aš manau kitaip, niekad nesiimčiau užginčyti ir tokios nuomonės.“

Kino operatorius J. Gricius pasakojo, kad JAV Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Z. Bžezinskis tvirtino buvęs vienas iš ne- daugelio Amerikos žmonių, kurie žinojo, kad 1950-aisiais Lietuvos miškuose dar vyko partizaninės kovos.

– Tai buvo sunkūs ir dramatiški laikai, apie kuriuos kalbėti griežčiausiai buvo uždrausta, – sakys J. Gricius. – Todėl aš manau, kad visa Žalakevičiaus ekipa tais laikais padarė jei ne maksimumą, tai bent tikrai daug.

Skaudžiausiai, be abejo, nuskamba V. Žalakevičiaus žodžiai, pasakyti gyvenimo pabaigoje:

„Nors jame atiduota duoklė Cezariui, bet Dievui ten taip pat atiduota. Dėl tos nelemtos duoklės Cezariui aš išgyvenau dar filmą kurdamas, stengiausi eiti riba, skiriančia galima nuo negalimo.“

– Kai pažiūriu iš laiko perspektyvos į tai, kaip aš priimdavau Žalakevičiaus filmus dar nebūdamas istorikas, suprantu, kad pretendavau į teisėjo padėtį. O tapau istoriku ir turėjau mokėti tą pačią kainą, – kalbės Vytauto klasės draugas, buvęs inžinierius, dabar garsiausias istorijos profesorius E. Gudavičius. – Man irgi reikėjo pirkti savo egzistavimą. Ir galiu pasakyti – esu pridergęs, žaidžiau pagal tas pačias primestas taisykles. Visa tai sakydamas, noriu pabrėžti, kad ankstesnis mano atmetimas Žalakevičiaus filmų buvo tik pretenzija.

Dabar daugelis aštrių V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kritikų meta jam politinius kaltinimus – esą juosta teigianti, kad partizanų judėjimą Lietuvoje sunaikino ne SSRS kariuomenė, o stribų ir vietinės valdžios suburti kaimo žmonės.

Tik aklas ar nenorintis to matyti žiūrovas galėjo nepastebėti, jog kone visose filme rodomose kautynėse šmėkščioja automatais ginkluoti vyrai NKVD uniforma. Šiandien ypač akivaizdu, kad jie filme atsirado neatsitiktinai, nes jau ir mokinukai žino – po karo Lietuvos miškuose virė aršūs mūšiai, kur 20–30 tūkstančių partizanų kovojo prieš keleriopai didesnę enkavėdistų ir stribų armiją, neretai sumušdami gausesnes „laukinės divizijos“ ir kitų sovietinių junginių pajėgas.

Tada, 1965-aisiais, augantis jaunimas mokyklose tratino pionieriškais būgneliais, segėsi komjaunimo ženklelius, dalyvaudavo susitikimuose su buvusiais stribais (juos vadino liaudies gynėjais) ir klausėsi jų „įspūdingų“ prisiminimų. Didžioji dalis žmonių, net tie, kurie tiesiogiai dalyvavo rezistenciniame judėjime ir žinojo tiesą, slėpė ją – saugodami savo vaikus nuo kaimynų, draugų ar giminių likimo: „gydymo“ psichiatrinėse ligoninėse, KGB kamerų ar Mordovijos lagerių šalčio...

Būtų galima, žinoma, pasakyti – jeigu filme neįmanoma atskleisti visos tiesos, nereikėjo jo statyti apskritai, jėga to daryti V. Žalakevičiaus niekas nevertė. Tokia interpretacija egzistuoja. Lengviausia, ko gero, tiesiog nieko nedaryti. Arba rašyti tokias knygas, kokias apie „klasių kovą“ skaitėme savo jaunystėje ir turėjome įtikėti, kad „Mano neapykanta stipresnė“... Ir daugelis buvo įtikinti, deja...

Šiandien ypač svarbi atrodo ši V. Žalakevičiaus mintis: „Filmas buvo sumanytas kaip šiuolaikinė tragedija apie mūsų vienmečius, apie tuos, kurie ir šiandien galėjo gyventi ir mylėti. Filme mąstoma apie šiuolaikinį pasaulį, bet jeigu kam nors ateitų į galvą filmą vertinti kaip baladę apie seniai žuvusių pasakų galiūnų apraudojimą, legendą, kurioje viskas pramanyta, išskyrus kančią, autoriai neprieštarautų.“

– Žalakevičius randa labai tikslius žodžius. Be kančios jis negalėjo gyventi. Buvo užkoduotas kūrybai. Bet laisvės kurti nėra, yra tik taisyklės, pagal kurias turi žaisti. O toks prievartinis žaidimas yra kančia. Didelė kančia, – sako profesorius E. Gudavičius.

Gal verta pamąstyti, kodėl dauguma mūšių filme vyksta būtent senų ąžuolų giraitėse, kur, anot S. Daukanto, „žmogaus nebuvo galima net vyčia paliesti“, kodėl dramatiškiausiose filmo scenose nuolat pasirodo kadrai su medine Kristaus statulėle...

Turbūt neatsitiktinai pačioje filmo pabaigoje regime sceną, kur dvejetas (?!) arklių velka sulamdytą (?!) studebekerį – sunkvežimį, kurio motoras būdavo 60 arklio jėgų (tokiais amerikiečiai aprūpindavo sovietinę kariuomenę). Taigi NKVD sunkvežimis, kurio kėbule guli karstai, šalia stovi filmo herojai, važiuoja per kryžkelę, kur prie šimtamečio ąžuolo prikaltas Rūpintojėlis, virš jo stogelis, o dar aukščiau – pilkas lietuviškas dangus. „Tai buvo dangus medinio kankinio, žiūrinčio į kelią neregio akimis. O krūmuose tupėjo triušis. Išgąsdintas kanopų dundesio, jis stryktelėjo ir nušuoliavo takeliu, jam vienam težinomu. Nesidairydamas. Nuleidęs ausis“, – taip skamba scenarijaus „Niekas nenorėjo mirti“ pabaiga.

Tai matome ir paskutinėje filmo scenoje, keliančioje liūdnas asociacijas ne tik su „Vienos dienos kronika“, bet ir su mumis pačiais, išgąsdintais, bebalsiais, suskliaudusiais ausis... Beje, filme tas suskliaudęs ausis triušis – baltas...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)