tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Jauna poezija: apmąstymai po konkurso

Regimantas Tamosaitis
Regimantas Tamosaitis
      Jauna poezija – kaip jaunas vynas, jai reikia subręsti.

 

Praėjus respublikiniam 40-ajam jaunųjų filologų konkursui, kuris šiemet vyko Vilniaus universitete, Filologijos fakultete, vis dar pavartau mokinių kūrybą, poezijos rinkinius. Šį kartą mąstau ne apie geriausius, bet apie tipiškus eilėraščius, kokių – dauguma.

 

Kas būdinga daugeliui jaunųjų? Mokinių kūryba – tai pirmiausia jauno žmogaus saviraiška, savižina, bundančios savimonės pastangos atrasti bei susikurti savo individualybę. Todėl tokiai kūrybai būdinga unifikuojanti kartos dvasia, panašūs poetinės vaizduotės standartai, pasikartojančios schemos, konvencijos. Daugelio tokių kūrinių vienintelė vertė – pati jaunystė, jauno amžiaus svaigulys.

 

Štai jaunos ir, manau, mielos poetės eilės. Autorė yra jaunatviškai egocentriška, patetiška, kiek rėksminga ir, žinoma, subjektyvi. Ji deklaruoja savo emocijas bei fantazijas. Labai gerai jaučia kalbą, žodį, bet eilėraščiui trūksta gilesnės prasmės, – tokios, kuri būtų svarbi ne tik pačiai autorei, bet ir skaitytojui.

 

Dar nėra gyvenimo patirties, o tikrovė tiesiog ignoruojama. Todėl lyrinė subjektė su savo poetiška vizija atrodo netikra, neįtikinanti. Tikrai poezijai reikia nuoširdumo, atvirumo ir paprastumo. Tokia dvasios būsena gali atsirasti su laiku, bręstant asmenybei, – tikras menas pirmiausia reiškia asmenybės brandumą.

 

Šie eilėraščiai – tipiška jauno žmogaus saviraiška, jo žodis – dar tik pakeliui į literatūrą. Gražu, puošnu, kaip gėlių parduotuvėje ar kosmetikos salone, kur visos grožybės būna standartinės. Merginos eilėraščiuose taip pat daug bendrų temų, abstrakčių motyvų. Manęs niekaip nedomina visi tie netikri vyrai, netikros moterys, kažkoks tuštumoje tavaruojantis fatališkas dievas, tarytum lyrinės subjektės bendrininkas ir jos poreikių gynėjas. Tie fantazijos vaisiai man neįdomūs. Ir skausmingo vienišumo būsenos, kuriomis svaiginasi autorė, man visiškai nieko nereiškia, nejaudina. O juk turėtų, nes ar ne toks lyrikos – jausmingiausio iš menų – tikslas? Tačiau kuo menas jausmingesnis, tuo pavojingesnis, nes gresia bet kokią prasmę paversti banalybe. Juk žinome, kad savitikslis jausmingumas yra nemalonus dalykas, jis nurodo žmogaus savimeilę.

 

Be to, kai jausmai ir jausmeliai pasidaro per daug abstraktūs, jie išsigimsta, tampa lyg ir idėjomis, dvasios būsenų schemomis, kažkokiais erzinamais plakatais. Šiuose eilėraščiuose dominuojantis jausmas – vienatvė. Žinoma, juk jaunas, mokyklą baigiantis žmogus – pakeliui iš vienos šeimos į kitą, iš tėvų glėbio – į savo būsimų namų židinį. Ir vienatvės ar vienišumo deklaravimas – tai su lytine funkcija susijęs prigimties šauksmas. Gražu, natūralu, ir nieko daugiau.

 

Kad tas balsas nebūtų toks primityviai atviras, jis dangstomas metaforų kaukėmis. Bet poetiniai vaizdiniai, kurie būna išprotauti, išmąstyti ir neįgauna meninės sugestijos, neturi poetinio įtaigumo. Kai kurios metaforos nelogiškos, išmėtytos dirbtinai: „pilnaties pritemdyti vakarai“. Juk pilnatys vakarus gali tik nušviesti, o ne temdyti. Įmantrokai skamba: „Skaičiuoju lašus, nepasiekusius žemės.“ Suprask: fiksuoju gyvenimo beprasmybę, konstatuoju neišsipildžiusių vilčių mirtį, bet aš visgi niekaip negaliu įsivaizduoti lašų, kurie yra pamatomi, bet nepasiekia žemės. Tai pavyzdys, kai protas išprievartauja poetinę tiesą, kuri visuomet siejasi su gyvenimo realybe, kad ir netiesiogiai, metaforiškai.

 

Jauniesiems kūrėjams dar būdingas voliuntarizmas: jie žūtbūt nori eilėraščiui primesti kokią nors savo mintį, ignoruodami ir prievartaudami meninės tiesos logiką. Antai kitos autorės eilėraštyje konstatuojama, kad „senutės mėgsta Ameriką ir dilgėles“. Visų pirma senučių apskritai nebūna, tai arogantiška, asmenis niveliuojanti jauno žmogaus pozicija. O tarp Amerikos ir dilgėlių jei ir yra koks ryšys, tai pats tolimiausias, kaip tarp karvės ir kompiuterio. Tačiau diskusijose jaunoji poetė užsispyrusi teigė, kad šiai mistinių būtybių – senučių – kategorijai tikrai labai patinka ir viena, ir kita. Ir man nepavyko įrodyti, kad šios sąvokos (Amerika ir dilgėlės) priklauso skirtingų reikšmių klasėms, kad tarp jų nėra jokio ryšio, jokių asociatyvios minties tiltų. Užtat suprantu kūrėjos psichologiją bei įmantrių išprotavimų raidą: Amerika tas senutes traukia kaip pigios prabangos šalis, o dilgėlės – kaip vaistingasis augalas – susijusios ir su vitaminais, ir dar su pasakų rūbais. Nors pasakose tas našlaitės audžiamas asketiškas dilgėlių rūbas yra pasiaukojimo simbolis, bet merginai mano argumentai buvo nė motais. Nepadėjo nė mano autoritetingas grasinimas, kad toks jos eilėraštis man visiškai nerūpi. Mąstyti eilėraščius kaip kokius rebusus aš neturiu laiko, poezija – ne šachmatų žaidimas, nors tarp jų yra ir bendrų principų, logika yra universalus dalykas, susiejantis visas suvokimo sritis, net ir alogiškas. Bet negi taip išgąsdinsi jauną žmogų? Noriu, ir viskas, sako jis, jam tai tikra poezija, prasmingas ryšys. Jam mat svarbu surišti, o tegul atriša skaitytojas...

 

Šiuose eilėraščiuose jaučiu egocentrinį charakterį – mėgavimąsi savimi ir norą valdyti; suimti visą gyvenimą į savo rankas (vyrauja rankų, delnų, saujų motyvai). Tai – griebiančios savimonės pavyzdys.

 

Iš daugelio jaunųjų eilėraščių ima ryškėti viena tema: skundas, kad gyvenimas yra pilkas, kad jis – beprasmis. Bet prasmės gyvenime visuomet yra tiek, kiek mes patys jos įdedame. Šiaip pasaulis yra visiškai be žmogiškų kokybių, tas kokybes reikia pasidaryti patiems. Pirma reikia pamatyti pasaulį, paskui – įprasminti, supoetinti. Tam reikia prabusti, praregėti, matyti gyvenimą. Bet kol kas – „viskas čia netikra“, nes tikras ar tikra esu tiktai aš. Egocentrinės vienatvės ypatybė – pasaulis pašalinamas, kad netrukdytų skausmingai gėrėtis savo išskirtinumu. Ir nors mergaitė „netiki daiktų ryškumu“, ji tiki amžinybe, begalybe, keistais dievais ir kitomis abstrakcijomis, kurių niekas nėra matęs. Subjektyvumo substancija užgožia gyvenimo konkretybę – tai ir yra poetinio nejautrumo simptomas. Iš čia atsiranda ir savimeilės bei puikybės jausenos, kurios kartais užgauna skaitytoją. Poetas turi būti kuklus. Juk vien jau tai, kad jis visiems žmonėms demonstruoja savo jausmingumą, yra savotiško nuopuolio ženklas, reikalaujantis tikros atgailos. Kūryba yra moralinė procedūra. Menas – tai menininko etika ir žodžio estetika. Kūryboje jokių moralų neturi būti, tai mirtis menui, bet pats menininkas turi tiesiog įkūnyti moralinę idėją. Žinoma, ne davatkiška laikysena, dorovingu elgesiu, bet paprastumu, širdies jautrumu. Tik visiškai įveikus savimeilę bei egoizmą, nušvinta bendrosios gyvenimo prasmės, atsiveria universalus vertybių grožis. Tikra kūryba kyla iš meilės pasauliui, iš pagarbos žmogui bei visai gyvybei.

 

Bet jaunam žmogui tai būtų nenatūralu, nes jo amžiaus tarpsnis reikalauja individualios savitaigos, asmenybės įtvirtinimo, savasties kūrimo. Kitų žmonių atradimas ir atviras kalbėjimas atsiranda vėliau, brandesniame amžiuje. Todėl jaunųjų kūrybą daugiausia taip ir vertinu – kaip fiziologinį procesą, kaip lytinių liaukų veiklą (esu prakeiktas natūralistas), kaip jaunam individui būdingą poreikį pranešti pasauliui apie save, pasigirti savo nuostabiais jausmais, parodyti savo vidinio pasaulio grožį. Nes patys žmonės to grožio nė velnio nemato ir nenori matyti. Taip atsiranda ir arogancija, ir deklaratyvūs paniekos mostai, išdidus atsitraukimas į taurią vienatvę. Man tai gražu skaityti, matau gyvus žmones, bet tokie kūriniai – tik pakeliui į meną, o toks žmogus – tik pakeliui į gyvenimą. Kai tik pasijus atpažintas ir įvertintas – jokių eilėraščių tokiam nebereikės. Nes juk dažnam kūryba – tai tik kompensacijos mechanizmai, tik svajonės ir fantazijos, tai neišsipildžiusių troškimų išraiška. Troškimų išsipildymas – mirtis kūrybai.

 

Nors ir nepraregėjusi, jaunoji poetė jau yra užėmusi tam tikras pozicijas. Mėgstamiausia – širdžių daužytoja. Daug visokių niekingų būtybių aplinkui, tačiau idealas ateina kažkur iš toli: mylimasis ateina „rudeniu aplipęs“. Kaip galima aplipti rudeniu – neaišku. Nors galbūt gražu. Kaip medum, matyt, visas toks geltonas, puošnus. Bet, tikėkimės, dar nepasenęs, dar pavasariškas.

 

Taigi jaunam žmogui gražiausias jausmas yra jo išdidi vienatvė, – dėl šito jausmo jis tėvą motiną parduotų, visų draugų išsižadėtų. Tai natūralu, bet tai dar nėra menas. Vien tik grynas jausmas literatūroje nieko nereiškia. Ypač kai jis uždaras, egocentriškas. Būtina, kad autoriaus jausmas taptų ir mano jausmu, kad jį pajustų skaitytojas. O tam jau reikia kažkokios ypatingos kūrėjo sąmonės, kuri būtų atvira gyvenimui, jautri gyvybei ir pasauliui. Apskritai menas yra kaip religijos pakaitalas: tai pastanga įveikti egzistencinį individo uždarumą ir atrasti būties pilnatvę. Kitaip tariant, amžinybę ir nemirtingumą. Menas atskirą išsigandusį gyvenimo žmogelį perkelia į kažkokią visuotinę erdvę, kur yra susirinkę visi – kurie yra dabar, kurie buvo ir kurie dar bus.

 

Juk pasaulyje yra tiek daug tikrų, visus mus jaudinančių dalykų, apie kurios galima rašyti be galo ir be krašto. Antai užtenka pažvelgti pro langą: po Velykų ryto spindi, žiburiuoja ledukai Užupio kiemo balutėse – spindi labai konkrečiai, ir spindi kaip visada ir visiems, – ant šakelių jau ryškėja pumpurų užuomazgos, jaučiu gyvybės įtampą; inkilas aukštoje tuopoje jau laukia savo varnėno („ir špokai nusijuoks“); saulės spindulys priartina daiktus ir kviečia eiti į lauką, mesti visus tuos rašymus apie poeziją, nes gyvenime yra daug daugiau poezijos, nei jos galima sukrauti ant popieriaus lapo; visas pasaulis gali būti pamatytas ir pajaustas kaip poezija, reikia tik panorėti. Tad kas gi mums suteiks tą šventą norą? Tik tie, kurie juo jau yra apdovanoti, kurie jau yra matantys.

 

Gyvenimas yra ryškus ir svaigus kaip vynas – kol kas jauni žmonės kaip tie kačiukai tik atanka, tik pradeda šį bei tą regėti, pradeda laisvintis iš saldžių subjektyvumo miglų, kur ilgai sapnavo save. Juk žmonių sapnai bei fantazijos – visų vienodi, nieko ypatinga. Sapnai visada atskiria, izoliuoja, o tikrovė – suartina. Ta tikrovė iš tiesų yra žmonių santykiai bei ryšiai su daiktais ir pasauliu. Visa kita – nirvana, apie kurią negalime pasakyti nieko: nei kad ji yra, nei kad jos nėra. Nirvana niekada netampa poezija, ji artimesnė nebūčiai.

 

Taigi gyvenimo pradžios kūryba yra gaivališkas gyvybės balsas, kuris dar neturi atminties, neturi temos, kuris yra chaotiškas ir padrikas kaip tie pavasario paukščių balsai, pranešantys apie save ir viliojantys priešingą lytį bendram gyvenimui. Tikrasis menas prasideda tuomet, kai pamatai pasaulį ir atrandi jo prasmę. Tada prasmė išauga į temą, kuri, kaip ir žmogaus gyvenimas, turi savo motyvą, savo priežastį, taip pat turi pradžią ir pabaigą. Prasmė yra pilnatvė. Tai ir švęskime.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)