tekstai.lt

Mindaugas Grigaitis. Netikėtas išsekimas (Herkus Kunčius. Išduoti, išsižadėti, apšmeižti, 2007)

 

alt
alt
      Herkus Kunčius. Išduoti, išsižadėti, apšmeižti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 149 p.

 

Literatūros kritikai Herkui Kunčiui dažnai priskiria socialinio kritiko vardą. Neva jo „vaizduotės orgijos“ (terminą pasiskolinau iš romano „Gaidžių milžinkapis“ anotacijos), ardydamos ir į chaotišką visumą jungdamos įvairių tekstų ir kontekstų ženklus, fiksuoja dvasinį šiuolaikinės visuomenės nuopuolį.

 

Vis dėlto H. Kunčiaus tekstai man visada daugiau priminė autoreferentišką rašymo žaidimą. Rašymą, kurio prasmės egzistuoja tik simboliniame gaivališkos vaizduotės pasaulyje ir į kažkokią visuotinę tiesą nepretenduoja. Rašymą, kai svarbiausia yra sukelti netikėtą skaitymo įspūdį. Taigi H. Kunčių visada skaičiau remdamasis ne egzistencine ar socialine, bet grynai literatūrine patirtimi. Įdomiausia buvo sekti, kaip įvairūs tekstai jungiasi į savitą fikciją, ir mėgautis tos fikcijos kuriamu įspūdžiu. Bene labiausiai slegiantis dalykas šio rašytojo tekstuose man visada buvo primityvus, vulgarus ir dažnai nemotyvuotai seksualizuotas kūno vaizdavimas.

 

Atsivertus naujausios prozos rinktinės „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ įvadinį apsakymą, kyla nuostaba – H. Kunčiui būdingus intertekstualius žaidimus keičia netikėtas prisipažinimas, kad visas „kunčiškas rašymas“ yra ne stichiška „vaizduotės orgija“, bet tapatybės nerandančio rašytojo egzistencinės klajonės: „Gundanti išeitis – dar labiau tą pasaulį iškreipti, paversti neatpažįstamu, neįvardijamu, svetimu iki koktumo. Kasdien. Norą įrodyti pakeičia geismas suklaidinti – save. Prisipažinti, paneigti, subjauroti, išsiniekinti, pažeminti – greitkelis, kad kiti to nespėtų nepadaryti, tik spėk kuoptis.

 

Apsisnargliuoti, apsidergti – štai aš, visomis prasmėmis nekorektiškas lietuvių rašytojas Herkus Kunčius“ (p. 10).

  

Kai perskaitai šį apsakymą, kyla sumišimas. Nejaugi H. Kunčius nutarė pasikeisti? Ar avantiūristinius literatūrinius žaidimus nuo šiol reiks skaityti kaip šiuolaikinio žmogaus egzistencijos analizę?

 

Po tokio atviro prisipažinimo, kad H. Kunčius ėmė graužtis dėl šventvagiškų de(kon)strukcijų, nekantraudamas puoliau skaityti kitus aštuoniolika rinktinės tekstų. Juk įdomu sužinoti, koks gi tas naujasis H. Kunčiaus kalbėjimas!

 

Tačiau... vos pradėjęs antrąjį apsakymą, pajunti keistą tuštumą. Kiti tekstai išties yra šio rašytojo įprastos „vaizduotės orgijos“. Netęsiamas ne tik pirmojo apsakymo pažadas atskleisti lig šiol žaistų „kunčiškų“ žaidimų giluminę prasmę. Dingsta ir H. Kunčiui būdingas tekstų, motyvų bei kontekstų perdirbimas, kuris jo ankstesniuose kūriniuose kėlė didžiausią įspūdį. O ir apie bet kokius kitus naujojo kalbėjimo požymius sunku galvoti.

 

Viskas kaip įprasta: daugybė gašlaus sekso scenų ir keiksmažodžių. Personažai dažniausiai yra sovietinės ideologijos deformuoti asmenys – girtuokliai, parsidavėliai, prostitutės, valkatos ir pan. Tačiau nėra to, kas iki šiol H. Kunčiaus tekstams suteikdavo aiškų kūną – universalesnių kontekstų dekonstravimo.

 

Sovietinės nostalgijos fonas tikrai neleidžia teksto automatiškai priskirti socialinei kritikai. Lygiai kaip kelios egzistencine melancholija dvelkiančios frazės dar neleidžia knygai priskirti gilios egzistencinės refleksijos. Pavyzdžiui, dviejų meilės išsiilgusių žmonių intymus susitikimas novelėje „Aurora. Gyvenimas Dievo šviesoj“ baigiasi vienatvės pajutimu: Grigorijaus Galperino-Lunačiarskio, „kaip ir Jadvygos M. (lenkės), širdyje buvo daug skausmo ir sielvarto, jis taip pat buvo vienišas, jautėsi nesuprastas nesaugioje svetimos šalies sostinėje“ (p. 38). Apsakymo „Maniškių pasaulis“ pabaigoje lietuvių kompanija, baigusi gerti degtinę, skausmingai reflektuoja savo būtį: „Aš rymau padėjęs galvą ant žagsinčios Gelažiūnienės kelių, jos pirmasis vyras, nenujausdamas kas laukia prabudus, sapnuoja angelų kovą su demonais – piktaisiais doleriais. Matau, kaip vangiai keliasi Fricas Sliesoraitis, nusvirduliuoja lauku kaimynas baigti dienos darbų – šįryt, vos patekėjus saulei, prisižadėjo pakasti kalės atsivestus šunyčius – dar beviltiškai aklus“ (šuniukų aklumas šioje novelėje yra aiškus homo postsovieticus egzistencinės būsenos simbolis; p. 24). Novelėje „Prahos pavasaris“ sovietų kariuomenei priklausančią Milandą karinė pareiga verčia nužudyti savo mylimąjį Peterį Sauterį. Tačiau šios egzistencinės refleksijos nėra tiek tobulos ir artikuliuotos, kad galėtume kalbėti apie egzistencialistinį rinktinės pobūdį. 

 

Daugelis tekstų apskritai neturi aiškios formos. Savo romanuose H. Kunčius dažniausiai pasirenka kokį nors kultūrinį tekstą ar istorinį pasakojimą, kurie jo tekstams ir suteikia aiškų kūną. H. Kunčius, perkurdamas dekonstruojamą objektą pagal vaizduotės logiką, konstruoja tekstą. Pavyzdžiui, romano „Nepasigailėti Dušanskio“ tekstas remiasi Biblijos ir CK programos lyginimu, „Gaidžių milžinkapis“ – Sodomos ir Gomoros motyvų transformacija. Universalių kultūrinių kontekstų perkūrimas šiems kūriniams duoda apibrėžtą formą ir kuria aiškesnį suvokimo lauką.

 

Naujausioje H. Kunčiaus knygoje išlaikoma seksualizuoto kūno vaizdavimo strategija, bet atsisakoma aiškių kultūrinių kontekstų dekonstrukcijos. Atrodo, esminė rašymo jėga ir yra nuolat pasikartojantys kūniškumo epizodai: „Ji buvo daug mačiusi – kalėjo, dirbo emigracijoje, slapta grįžo į Rusiją, kelis kartus sirgo triperiu, taip pat kirkšnutėmis, sifiliu, garsėjo kaip iškalbinga agitatorė, puiki publicistė“ (p. 29); „Senutė leido glostyti jos krūtis, maigyti sėdmenis, šlaunį, tačiau, kai Juozapo M. ranka pabandė prasmukti giliau, ryžtingai užtvėrė jai kelią“ (p. 45); „Jai, viskam pasiruošusiai, nereikia apsinuoginti. Ji, Dievo tarnaitė, sutinka santykiauti su bet kuo – balandžiu, stalu, palange ar kiaune. Ji stovi nudelbusi akis ir neketina žvilgtelėti į savo sekso partnerį – jis ją ką tik apšiko“ (p. 62). Novelėje „Toks liūdesys“ du broliai nusprendžia pasimatuoti, kurio ilgesnis penis. Pabaigoje pasakotojas šį įvykį rimtu tonu (distancija tarp personažo ir pasakotojo nejuntama, todėl sunku kalbėti apie parodiją) apibendrina kaip egzistencinio nuobodulio ženklą: „Broliai pažvelgė vienas į kitą ir suokalbiškai nusišypsojo – buvo metas gultis. Rytdiena našlaičiams nieko naujo nežadėjo“ (p. 108). Toks egzistencialistinis absurdiškos scenos apibendrinimas visiškai neatitinka viso teksto logikos ir tik trikdo. Demonstratyvūs ir primityvūs kūniškumo vaizdai sugriauna bet kokias šios rinktinės pretenzijas į egzistencinę ar socialinę refleksiją ir tekstus paverčia neperprantamu, abstrakčiu kalbėjimu.

 

Kūniškumo vaizdavimas šioje H. Kunčiaus knygoje neturi aiškaus tikslo: tai tik vaizdiniai, už kurių nėra jokios prasmės. Seksualinių fantazijų sublimacija neardo jokio kultūrinio konteksto, nesukyla prieš jokias konvencijas, čia ji neturi polėkio maištauti, todėl nekuria nei įtampos, nei stipraus efekto (kokį galime aiškiai justi, pavyzdžiui, jau minėtoje Biblijos ir komunizmo ideologijų sandūroje ar Sodomos ir Gomoros motyvų modifikacijoje).

 

Taigi turbūt ne be pagrindo įvadiniame rinktinės apsakyme nuskamba perspėjimas apie neperprantamą prasmės iškraipymą. H. Kunčiaus „vaizduotės orgijos“ užgožia intelektualųjį žaidimą ir jo tekstai atsiduria ties pavojinga riba. Skaitytojo egzistencinė patirtis bando išgyventi tekstus kaip bendražmogišką tikrovę, tačiau kūriniai per daug painūs ir neaiškūs, todėl skaitančiojo egzistencija iš tikrųjų lieka nepažadinta. Literatūrinė patirtis bando ieškoti kultūrinių pasakojimo perkūrimų, bet neranda jokių naujai komponuojamų prasminių klodų. Atrodo, kad nei egzistencinė, nei literatūrinė skaitytojo patirtis H. Kunčiaus knygoje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ lieka neprakalbinta. Kyla įspūdis, kad rašytojas atsidūrė aklavietėje: jam atsibodo intertekstualūs žaidimai, todėl šioje knygoje jis tarsi ieško būdų, kaip galėtų „vaizduotės orgijoms“ suteikti egzistencinio autentiškumo. Tačiau kol kas daugybė ženklų rodo, kad jo pastangos baigėsi nesėkme.

 

O gal šis išsekimas – tik eilinis H. Kunčiaus žaidimas? „Postmodernaus išsekimo“ parodija, po kurios seks dar vienas intriguojantis jo romanas, galbūt parodijuosiantis ir patį „išsekusį Kunčių“? Jeigu taip – nekantraudamas laukiu to romano. Tačiau kol kas akivaizdu, kad apie šią H. Kunčiaus knygą susitvenkė tamsūs kūrybinio išsekimo debesys...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)